Sekminės. Atsiųstasis Ramintojas.

Maždaug prieš šimtą metų vienas auksinės spalvos laivas išplaukė nuo Italijos pakrančių. Tame l...

Maždaug prieš šimtą metų vienas auksinės spalvos laivas išplaukė nuo Italijos pakrančių. Tame laive buvo vienas iš pačių ano laiko šviesiausių vyrų — Jonas Henrikas Newmanas. Jis grįžo į savo gimtąją Angliją, aplankęs Romą. Nebuvo tada dar katalikas, tačiau giliai buvo susidomėjęs Bažnyčia. Anglikonizmas jau jo nebepatenkino. Gilus skaitymas ir studijos jį vedė į katalikybę. Dėl to jis ir į Romą buvo nuvykęs — pažinti katalikybę iš pačių jos šaltinių.

Beplaukiant buriniu laivu, palaipsniui visiškai nutilo vėjas. Jūros paviršius buvo ramus ir lygus, kaip veidrodis. Nė mažiausio vėjelio. Burės stūksojo palaidos. Laivas negalėjo nė iš vietos pasijudinti.

Taip jie visą savaitę išplūduriavo toje pačioje vietoje. Tos ypatingos aplinkybės dar jautriau atsiliepė Newmano sieloje, kuris kankinosi netikrume, jieškojime, ir tasai gabusis plunksnos žmogus tuo metu sukūrė savo neužmirštamą eilėraštį: "Įžiebki, Viešpatie, ugnelę mus apsupusioj tamsoj".

Vieną dieną Newmanas staiga pastebėjo, kad jo kabinos užuolaidos sujudėjo. Atsirado vėjelis. Susijaudinęs jisai išbėgo į laivo viršų, šaukdamas:

— Kelkitės. Jau baigiasi mūsų laukimas. Žiūrėkite, vėjelis pučia, —

Vėjelis pradėjo nešti jų laivą į išsiilgtąjį uostą. 

Panašiai Sekminėse Dangaus vėjelis, Šventosios Dvasios kvėptelėjimas mus stiprina. Neveltui gi Sekminių Evangelijoje girdime Kristaus žodžius:

— Ramintojas gi, Šventoji Dvasia, kurią Tėvas siųs mano vardan, Ji pamokys jus visų dalykų... Aš palieku jums ramybę, savo ramybę duodu jums... —

Kai pirmąją Sekminių dieną ugnies pavidalu liežuvių išvaizda pūstelėjo Šv. Dvasia, kai pajudino tą Bažnyčios laivą, tai ji amžiais stumia ir dabar. Ir mūsų gyvenimo laivelis į amžinybės uostus plaukia Šv. Dvasios vėjelio pučiamas. Kad tik mes jį pajustume, kad tik mes tuo pasinaudotume, kad tik mes drauge su minėtuoju Newmanu, vėliau virtusiu kardinolu, galėtume sakyti:

—Padaryki mane laimingu, leisdamas įžvelgti man Tavo veidą, apšvieski mane savo šventumu, panerk mane į save ir leiski man nuraminti savo — mirtingojo — troškulį, semiant iš taurių Tavo malonės, kuri išplaukia iš Tėvo ir Sūnaus, iš Tavo esminės, amžinos Meilės. —

Genuos mieste didžiojoje ligoninėje gulėjo sunkiai serganti moteris, vardu Kotrina, iš didingos Fieschių giminės. Ji buvo našlė Vilhelmo d'Adomo, dabar daugiausia žinoma Šv. Kotrinos iš Genuos vardu, visame pasaulyje gerbiama ir garbinama. Paslaptinga liga tirpdė jos kūno jėgas. Tačiau jos siela nuo to tik stiprėjo ir švitėjo.

Kartą, kai jau temo, ta šventoji paprašė atverti jai langą, kad ji galėtų į žvaigždes pažvelgti. Kai atslinko naktis, dangus sužibo žvaigždžių milionais. Tada ji pakilo ir stipriu, kiek tik galėdama, balsu pradėjo giedoti:

— Veni Creator Spiritus: Ateik Šventoji Dvasia, Sutvėrėjau.

Akis ir rankas pakėlusi į Dangų, ji ilgai žiūrėjo. Jos veidas buvo toks linksmas, tokiu džiaugsmu spinduliuojąs, jog mačiusieji bijojo, kad jos siela gali kiekvieną akimirką išsiveržti iš kūno ir išsiskubinti prie savo Sutvėrėjo. Tačiau ji vėl pamažu sugrįžo į save, bet dar kartą sušuko:

— Leiskit man eiti. Tolyn nuo žemės! —

Įžvelgimas į trečiojo Švč. Trejybės asmens tobulumą kelia mūsų sielą ir žadina Dangaus ilgesį. Šv. Dvasioje žmonės jieško paguodos ir stiprybės.



Prieš keliasdešimt metų — 1874 metų Sekminėse — Japonijoje, Nagasaki mieste, tūkstantis krikščionių nuėjo pas savo vyskupą, kuris pradėjo atstatyti sunkių persekiojimų apardytą katalikų Bažnyčią. Vyskupas paklausė, ko jie nori, ko jie taip gausiai atėjo. Minia atsiliepė:

— Sutvirtinki mus, vyskupe, nes prieš keletą dienų vėl pasirodė naujas įsakymas, nešąs priespaudą krikščionims. Dėl to suteiki mums Sutvirtinimą, kad mes būtume tvirti ir ryžtingi. —

Kiekvienas žmogus turi iškęsti pagundų, aistrų, silpnybių persekiojimą, kuris dažnai būna sunkus ir kietas. Tada labai tinka jieškoti Šv. Dvasios sustiprinimo, atsiminti mūsų priimtą sutvirtinimo sakramentą, tas mūsų kiekvieno asmenines Sekmines, kada susilaukėme Šv. Dvasios atėjimo į mūsų sielą.

Taipgi tada prisimintini Šv. Leono žodžiai:

— Per krikšto sakramentą tapai Šventosios Dvasios bažnyčia. Neišvaryki savo blogais veiksmais tokio augšto svečio iš savo širdies!

Iš kun. Juozo Prunskio knygos „Metai su Dievu“ (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1958)

Pro Deo et Patria

Susiję straipsniai

Straipsniai 6823477615964952169

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item