Paulius Stonis. Mūsų gyvenimo surinkinimo neišvengiamybė (I) Priežastys

„Savo pirmapradėje būklėje žmogus – vadinkime jį mums įprastu vardu – iš esmės yra neapibrėžtas; jis yra tobulintinas X, norintis išsaug...


„Savo pirmapradėje būklėje žmogus – vadinkime jį mums įprastu vardu – iš esmės yra neapibrėžtas; jis yra tobulintinas X, norintis išsaugoti save. Tai kūniškas individas, galios kiekybė, kurios pirmapradis potraukis yra troškimas išlikti, kaip negyvajai materijai yra būdingas inercijos principas. Tokį atomą gali įdvasinti tiktai pats aršiausias egoizmas. Tačiau atomų yra aibė; jie be paliovos susiduria vienas su kitu, tiek atsitiktinai, tiek iš reikalo; kiekvienas egoizmas yra visų kitų priešas, vadinasi, savo paties priešas“.

Pierre Manent. Žmogaus miestas

Senovės bendruomenėms nebuvo svetimi ekonominiai mainai. Tačiau jie nebuvo apėmę tiek žmogaus gyvenimo sričių, kaip tai yra atsitikę šiandien. Įvairiausių žmogaus gyvenimo sričių komercializacija toliau plečiasi. Šis procesas plačiai analizuojamas, juo dažnai stebimasi, prieš jį bandoma kažkiek kovoti. Tačiau atidžiau pažvelgę į modernios visuomenės prigimtį, vargu ar galėtume paneigti, kad žmogaus gyvenimo sričių komercializacija – tiesiog neišvengiamybė. Neišvengiamybė, kuri buvo užkoduota pačiame moderniosios pasaulėžiūros branduolyje. Šiame straipsnyje bus bandoma pateikti itin glaustą modernaus žmogaus, rinkos ir visuomenės sampratų analizę, siekiant parodyti idėjines mūsų gyvenimo surinkinimo neišvengiamybės priežastis.

Ekonominiai mainai klasikinėse visuomenėse buvo lokalizuoti, o ta vieta, kurioje jie vyko, buvo turgus. Dar Platonas, kalbėdamas apie tai, ko reikės gerai sutvarkytai valstybei, pažymėjo, kad reikės ir turgaus, ir pinigų, kurie parodytų keičiamųjų daiktų vertę [1]. Turguose reikės pirklių arba tarpininkų, kurie visą laiką būna toje pačioje turgaus vietoje ir už pinigus perka iš tų, kurie nori parduoti, ir parduoda už pinigus kitiems, kurie nori nusipirkti. Turgavietės klasikinėse visuomenėse buvo matomi vieši įvykiai, vykstantys įprastu laiku ir įprastoje vietoje, susiję su savais pastatais, taisyklėmis, vadovaujančiomis institucijomis ir kitomis socialinėmis struktūromis [2]. Klasikinėje bendruomenėje turgaus esminė funkcija – mainymasis daiktais pinigų pagalba. Vadinasi, ir pinigai turėjo visai kitokią paskirtį – jie patys nebuvo prekė, o tik jų vertės išraiška, kuri atsispindi ir klasikiniame prekių gamybos cikle: daiktas – pinigai – daiktas [3]. Kadangi tarpininkai arba pirkliai tradiciškai buvo laikomi kraugeriais ir plėšikautojais, kurie užkelia kainas, dirbtinai sukurdami stygių [4], o turgavietė klasikinėse bendruomenėse funkcionavo ir kaip tam tikra viešoji sfera (graikų atvejų – agora buvo ir turgavietė, ir piliečių susibūrimo vieta, taigi apėmė ir politinę sritį), jos tvarka turėjo būti apibrėžta tam tikromis taisyklėmis ar įstatymais. Todėl turgavietės niekada nėra „laisvos rinkos“ – jose glūdi taisyklės, draudimai ir tvarkos palaikymo funkcijos, kurios Europos istorijoje ėmė grįsti vietinių įstatymų leidybą ir priežiūrą, vietinių teismų kūrimą ir tvarkos palaikymą [5]. 

Taip suprantamas turgus, kaip ekonominio gyvenimo struktūra, atskleidžia ir tradicinio žmogaus nusistatymą pasaulio bei gamtos atžvilgiu. Viduramžiais buvo skelbiama, kad pasaulis yra sutvertas žmogui, todėl žmogus čia naudojasi gamtos duodamais dalykais, nesistengdamas jos per daug pavergti, nenorėdamas per daug atskleisti josios paslapčių ir ištirti josios dėsnių. Žmogus gyveno gamtoje, ja naudojosi ir dėkojo Dievui už suteiktas dovanas [6]. 

Tradicinis turgus, nors buvo sutvertas gaminančio žmogaus gyvenimo formai, niekada neužgoždavo žmogaus, kaip politinio gyvūno, gyvenimo formos. Žmogaus, kaip politinio gyvūno, gyvenimo formą į pakraščius pradėjo stumti tik atsirandanti modernioji rinka, kuri į jos pačios efektyvų funkcionavimą nukreiptu racionalumu tiesiog negalėjo suvokti ir pateisini žmogui būdingo politiškumo naudos. Rinkos visuomenės atsiradimas glaudžiai susijęs su pačios moderniosios visuomenės (savo esme skirtingos nuo politinės bendruomenės) atsiradimu.

Vienas esmingiausių Naujaisiais amžiais atsiradusios moderniosios visuomenės bruožų – vis labiau besiplečianti tendencija iš žmogaus visapusiškai atimanti galimybę veikti politiškai. Vietoje to visuomenė iš kiekvieno savo nario tikisi tam tikro elgesio įdiegdama nesuskaičiuojamas taisykles, kuriomis siekiama „norminti“ jos narius, priversti juos elgtis taip, kad būtų užkirstas kelias spontaniškam veiksmui ar ypatingam laimėjimui [7]. Todėl moderniojoje visuomenėje nebeveikiama, bet elgiamasi. Spontaninis veiksmas visuomenei nebėra reikalingas, kaip kad graikams politinėje viešojoje sferoje nebuvo reikalinga visa tai, kas buvo būtina tik gyvybės palaikymui. Moderni visuomenė nėra terpė ypatingų žmogaus, kaip aukštesnės būtybės, savybių ir talentų pasireiškimui. Jos tikslas yra tik jos pačios išlikimas. Todėl visuomenė nėra ir neturi būti suinteresuota niekuo kitu, kaip tik tuo, kad jos nariai siektų kuo efektyviau panaudoti ir vystyti gamybos priemones, užtikrindami kuo gausesnę jos pačios gerovę. Visuomenė yra paties gyvenimo proceso viešoji organizacija, kai abipusės priklausomybės gyvenimo ir nieko kito labui faktas tampa viešai svarbus ir kur viešai pasirodyti leidžiama tik veikloms, susijusioms tik su grynu išlikimu [8]. Todėl visuomenėje svarbiausiomis veiklomis tampa darbas ir darymas – vienintelės veiklos, galinčios padėti įgyvendinti aukščiausią visuomenės tikslą. 

Tačiau toks tikslas nebuvo žinomas ankstesnėms visuomenėms. Dar viduramžiais egzistavusias bendruomenes galima vadinti savininkų bendruomenėmis, kurioms vis dar būdingas žmogiškasis rūpestis pasauliu ir nerimas dėl jo, o ne dėl pertekliaus ar grynai gyvybinių reikmių [9]. Savininkų visuomenėms vienas svarbiausių interesų yra nuosavybė. Nuosavybės teise turėjo būti paremta ir valstybės laisvė. Valstybė, kaip ją tada įsivaizdavo žmogaus protas šio proceso pabaigoje, tai šeimų, turėjusių daugiau ar mažiau turto, tačiau dažniausiai valdžiusių gamybos priemones, susibūrimas, kurio stabilumą užtikrino kooperatinės draugijos, apdraudusios smulkų savininką nuo ekonominės nepriklausomybės praradimo ir kartu saugojusios visuomenę nuo proletariato klasės atsiradimo [10]. Vėliau, iškilus protestantizmui ir kilus nuosavybės nusavinimo bangai, viduramžių santvarka buvo sugriauta. To pasekmė buvo naujos visuomenės, kurioje didžioji nuosavybės arba gamybos priemonių dalis buvo sukaupta kelių stambių savininkų rankose, kūrimasis. Tokioje modernioje visuomenėje paraleliai kuriasi ir dvi naujos klasės: dirbančiųjų ir gamintojų (arba savininkų). Tačiau bene didžiausias šios naujos visuomenės paradoksas yra tas, kad joje visi, net nuosavybės tradicine prasme neturintieji, laikomi savininkais. 

Taip yra todėl, kad nuosavybė moderniaisiais laikais įgauna visai kitokią prasmę – ji praranda sau būdingą pasaulišką pobūdį ir yra įkurdinama pačiame asmenyje [11]. Vadinasi, naujoji asmens nuosavybė yra ne kas kita, o  jo darbo jėga. Taip pat naujojoje visuomenėje pakinta turto paskirtis. Jis nebėra tai, kas turi būti naudojama ir vartojama nepriklausomai nuo to, kiek jis gali palaikyti individualių gyvenimo trukmių [12]. Turtas tampa kapitalu, vadinasi jo funkcija yra tik savęs gausinimas. Tokio požiūrio atsiradimui bene didžiausią įtaką turėjo reformacijos ir protestantizmo kultūros „išlaisvintas“ ir etine bei socialiai priimtina norma paverstas pelno siekimas, palūkininkavimas bei turto kaupimo ir gausinimo siekis. Tuo pačiu tai yra pagrindinis rinkos paskirties transformacijos bruožas. 

Naujojoje visuomenėje iš žmogaus pamažu atimama galimybė veikti politiškai. Vietoje to jis privalo užsiimti ne kuo kitu, o darbu, ir tik tam, kad galėtų išlikti pats ir prisidėti prie visuomenės išlikimo. Jokie aukštesnieji tikslai modernioje visuomenėje neegzistuoja. Tradicinę visuomenę galima apibūdinti kaip statusu grindžiamus pastovius ir priskirtus žmonių santykius. Todėl tokioje visuomenėje ne individas, bet bendruomenės socialinės formos, perduodamos iš kartos į kartą, laikomos vertingiausiomis. Tokių bendruomenės socialinių formų išlikimui nereikėjo ir išplėstinės rinkos, užteko lokalios turgavietės, kurioje buvo mainomasi daiktais tiesiogiai arba pinigų pagalba [13]. Naujoji modernioji mainų rinka tampa nauja veiklos ir santvarkos principų paradigma, pagal kurią nuo nieko nepriklausomas individas siekia savo apsibrėžtų troškimų ir vertybių, nevaržomas visų pripažintų ar visuomeninių įsipareigojimų. Negana to, jis tai daro racionaliai numatydamas ir paskirstydamas savo interesus bei priemones jiems įgyvendinti.

Naujai atsiradusi visuomenė siekia tik žemiškų tikslų. Joje gyvenantis žmogus praranda ankstesnėse visuomenėse turėtas politinio veiksmo perspektyvas, o pati visuomenė nuolatos jį „normina“. Šis „norminimas“ pasireiškia tuo, kad žmogų visuomenė pastato savo egzistavimo akivaizdoje. Žmogus yra priverstas rinktis: arba gyventi visuomenėje, arba neegzistuoti. Gyvenimas visuomenėje turi vieną pagrindinę sąlygą – turi parduoti savo darbą jėgą, kuri bus įjungta į visuomenės išgyvenimo sąlygų gausinimo procesą. Gyvenimas už visuomenės ribų tampa nebeįmanomas, nes toks žmogaus gyvenimas yra lydimas skurdo, o galiausiai ir bado. Todėl žmogus, siekdamas patenkinti gyvybinį savo poreikį, praktiškai nebėra laisvas, o palenktas visuomenės sukurtai būtinybei dirbti. Čia ir pasireiškia „norminanti“ visuomenės dimensija – paprastas gyvenimas visuomenėje atliekant tam tikrą darbą tampa aukščiausia žmogaus gyvenimo forma. 

Tokia paprasto gyvenimo „sušventinimo“ priežastis yra dvasinės transformacijos pasekmė. Visuomenėje plintanti protestantiška nuostata teigė, jog griežtai tvarkomas, disciplinuojamas ir racionaliai organizuojamas pasaulietiškas gyvenimas turi būti būdingas ne tik dvasininkijai, armijai ar intelektualiam elitui, bet ir paprastų žmonių masėms. Tai atnešė naują suvokimą, jog kiekvienas žmogus, norėdamas gyventi „tvarkingai“, visuomenėje turi užsiimti kokia nors produktyvia veikla [14]. Tik toks gyvenimas yra pilnaverčio žmogaus gyvenimas. Remiantis šia nuostata, galima paprasčiau suvokti teiginį, kad už visuomenės ribų žmonės elgėsi kaip vilkai [15]. Tie, kurie nesilaiko tokios visuomenės taisyklių, gali būti traktuojami kaip asocialūs ar nenormalūs [16].

Tokia modernios visuomenės prigimtis leidžia suvokti ir modernios valstybės funkciją – visuomenėje ji „socializuoja“ individus, kurių pamatinis elgesio bruožas turi būti konformizmas [17]. Todėl visuomenėje pasiekiama „taiki pusiausvyra“, kuomet žmonės paklūsta visuomenės nustatytoms elgesio taisyklėms, įmanoma būtent dėl susireguliuojančių individualių siekių apsiginti nuo fizinės bausmės – bado, laukiančio už visuomenės ribų. Biologinė žmogaus prigimtis atrodė neabejotinas visuomenės, kuri nebuvo politinė, pamatas. Atsirado ekonominė visuomenė, kuri buvo kitokia nei politinė [18]. Joje dėmesys krypsta į individus - jie laikomi visuomenės santvarkos pagrindu bei paaiškinimu, o rinka suvokiama tiek kaip žmonių visuomenės pavyzdys, tiek kaip proto, laisvės ir pažangos skatinimo mechanizmas [19]. Tad, kuo visuomenė labiau remiasi komercija, tuo „tvarkingesnė“ ir civilizuotesnė ji tampa [20]. Tokioje visuomenėje daiktų gamyba vyksta nebe vartojimui, bet rinkai. Joje daiktai nebevertinami vartojamąja, bet mainomąja – tai yra refleksyviai konstruojama – verte [21]. 

Šitaip pamažu atsirandančios rinkos visuomenės plėtros ir jos „pažangos“ sąlyga – kuo didesniu mastu plėsti komercinius santykius. Tai reiškia, kad tokioje visuomenėje idealiausias veikėjo tipas yra nebe politinis, bet racionalus ekonominis žmogus. Tačiau tuomet, kai aukščiausio tikslo pradedama ieškoti pačiame žmoguje, vėliau jo prigimtį neišvengiamai pradedama tobulinti pagal jo poreikius. Ekonominio žmogaus poreikiai yra itin paprasti: darbas, turto kaupimas, nauda. Tačiau, kad egzistuotų ekonominė tvarka, visuomenėje turi vykti ekonominių žmonių interesų kova. Atomizuoti individai, traktuodami vienas kitą priešininkais ir konkurentais bei to pagrindu siekdami kuo racionaliau veikti, padeda atsirasti ir „nematomos rankos“ reguliuojamai harmonijai. „Tvarkingai“ šio proceso eigai užtikrinti reikia ne ko kito, kaip tik kuo didesniu mastu įgyvendinamos visuomenės individualizacijos ir atomizacijos. 

Tačiau rinkos visuomenės funkcionavimui būtina ne tik racionalumo bei individualumo, bet ir laisvės vertybė. Tiesa, ši laisvė nieko bendro neturi su laisve veikti politinėje srityje. Tai visai kitokio pobūdžio laisvė, kuri skatina žmogų reikštis visai kitaip. Pasaulis, kuris supa naująjį žmogų nuo pat gimimo, jo nevaržo, nieko nedraudžia – jokių „veto“; atvirkščiai, skatina jo troškimus, kurie iš esmės gali augti iki begalybės [22]. Todėl čia laisvė suprantama kaip troškimų laisvė. Radikaliai individualizuoto žmogaus troškimas yra rinkos visuomenės variklis. Materialių gėrybių ir gerovės netrokštantis žmogus rinkos visuomenėje laikomas mažų mažiausiai nesusipratimu. 

Be to, ko nors trokšti individualizuotam žmogui modernioje visuomenėje yra būtina, nes būtent troškimo jausmas leidžia jam patirtį santykį su kitais individais. Tik šis santykis yra ne „bendrumas“, o konkurencija. Toks santykis individui leidžia tarsi pabėgti nuo vienišumo jausmo, kurį atomizuotas žmogus patiria naujame pasaulyje. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia vienatvės arba izoliuotumo fizine prasme. Žmogus vienišumas – tai situacija, kurioje aš kaip asmuo jaučiuosi netekęs bet kokios žmogiškos bendrystės – nebūdamas izoliuotas. Vienatvei reikia paprasčiausiai būti vienam, tuo tarpu vienišumas skaudžiausiai pasirodo tada, kai esi su kitais [23]. Rinkos visuomenės etosu tapęs radikalus individualizmas ne tik eliminuoja bet kokias bendražmogiškas politines veiksmo galimybes. Konkurencija, kaip rinkos visuomenės „pažangos“ dėsnis, teskatina produktyvumo procesų spartėjimą. Tokioje visuomenėje žmogaus sugebėjimas veikti politiškai yra laikomas paprasčiausiai nenaudingu – jis tiesiog suprantamas kaip absoliučiai neproduktyvus ar netgi potencialiai žalingas rinkos visuomenės kūrimuisi.

Rinkos visuomenę domina ne (politinis) veiksmas, bet individo elgsena – racionalūs veiksmai rinkoje, kurie yra grindžiami vertybėmis: efektyvumu, apskaičiuojamumu, kiekybiškumu, kontrole bei prognoze [24]. Masto ekonomika remiasi tuo pačiu racionaliu ir efektyviu prekių paskirstymo principu. Tačiau XX a. antrojoje pusėje masto ekonomika pasiekė savo ribas. Masinei gamybai pradėjo kelti grėsmę didėjantis bazinių vartotojų rinkų prisisotinimas. Šie vartotojai buvo laikomi masėmis, kadangi rinkodaros taikinys buvo kiek įmanoma didesnė homogeniškų vartotojų visuma, geriausiu atveju išskaidoma pagal tiesmukus demografinius duomenis – klasė, lytis ar amžius [25]. Siekiant rinkos visuomenės „pažangos“, tad ir komercinių santykių plėtros, toks suvokimas turėjo pasikeisti, pereinant prie lanksčios, vis labiau kultūriškai išsiskaidantiems vartotojams reikalingo prekių asortimento gamybos. Būtent tada rinkos visuomenėje įvyksta lemtingas „kultūros posūkis“, kurį galima apibendrintai pavadinti postmodernumo pradžia. 

Orientavimasis į kultūriškai išsiskaidžiusius rinkos vartotojus reiškia, kad produkcijos pardavimų ir pelno siekiama vartotojų poreikius nustatant iš jų gyvenimo būdų, skonių ir kitų kultūrinių matmenų, kurie ne tik kerta „objektyvesnius“ demografinius duomenis, nusakančius, pavyzdžiui, klasę ar lytį, bet ir yra akivaizdžiai takesni, juos galima valdyti, pasitelkus kultūrinę kompetenciją, kitaip tariant, mokėjimą kurti, interpretuoti vartojimo tradicijas. Visi šie procesai ir teoretikus, ir praktikus vertė suvokti rinkas ne tik kaip prekių pardavimą, o labiau kaip ženklų gamybą ir srautą, kurį palaiko kultūrinis žinojimas ir įgūdžiai [26]. 

Tokį prekių arba daiktų sukultūrinimą galima apibendrintai vadinti „dematerializacija“. Prisimindami, kad rinkos visuomenės plėtros garantas yra komercinių santykių plėtra, galime sakyti, kad šis „kultūros posūkis“ postmoderniu laikotarpiu potencialiai reiškia komercinių santykių arba ekonominės mąstysenos plėtrą į įvairias žmogaus gyvenimo sritis. Šios plėtros siekis – absoliutus žmogaus pavertimas vartotoju. Būdą, kuriuo šiandieninė visuomenė formuoja savo narius, pirmiausia nulemia pareiga atlikti vartotojo vaidmenį [27]. Tačiau šis vartojimas yra skirtingas nuo seniau suprantamo vartojimo. Čia jis įgauna begalinio proceso pobūdį, nes vartotojas neturi į nieką tvirtai įsikibti; niekas neturi priversti įsipareigoti iki mirtis mus išskirs; jokie poreikiai nelaikyti visiškai patenkintais, jokie troškimai – galutiniais [28]. 

Postmodernus vartotojas turi turėti tik vienintelį įprotį – keisti įpročius. Tokia nuostata leidžia suprasti, kad rinkos visuomenė siekia absoliutaus žmogaus gyvenimo ir visų jo sričių sukomercininimo. Tokio proceso taikiniu tampa ne tik žmogau privatus gyvenimas, bet ir intymumas, kuris tapo naujausiu rinkos visuomenės plėtros poligonu. Intymumas buvo likęs vienintele sfera, priešinga tiek politikai, tiek socialumui (visuomenei), kurioje individas dar galėjo turėti „kažką tik savo“. Tradiciškai intymumas siejamas su „labiausiai privačiais“ jausmais, kuriais dalinamasi tik su artimiausiais žmonėmis. Intymumas gali reikšti agresyvias žmogaus aistras, kaip polinkį į smurtą, ar nežabotus seksualinius geismus. Būtent dėl nekomerciškai suvokiamos intymumo srities ankstesnes visuomenes galima vadinti disciplinuojančiomis, kadangi jų etosas diktavo suvokimą, kad viešai dalintis tuo, kas intymu, yra tiesiog nepadoru [29]. Postmoderni rinkos visuomenė tokių tabu nepripažįsta ir siekia išlaisvinti žmogaus intymumą, su tikslu jį sukomercinti. Tačiau tam vis dar trukdo šiuolaikinėje visuomenėje „užsilikęs“ tradicinis padorumo jausmas, moralinės nuostatos ir įsitikinimai. 

Šių nuostatų eliminavimą besiplečianti rinkos visuomenė imasi įgyvendinti politinėmis ir teisinėmis priemonėmis.

Kitą straipsnio dalį rasite čia

[1] Platonas. Valstybė, Vilnius: Pradai, 2000,  p. 71.
[2] Don Slater ir Fran Tonkiss. Rinkos visuomenė.  Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004,p. 20.
[3] Vytautas Radžvilas. Moderniosios socialinės teorijos apmatai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 48.
[4] Slater ir Tonskiss, p. 30.
[5] Ten pat, p. 23.
[6] Antanas Maceina. Socialinis teisingumas, Raštai T. 2, Socialinė filosofija. Vilnius: Mintis, 1992, p. 37-38.
[7] Arendt, Žmogaus būklė, p. 44.
[8] Ten pat, p. 49.
[9] Ten pat, p. 112.
[10] Hilaire Belloc. Vergovinė valstybė. Vilnius: Margi raštai, 2010, p. 64.
[11] Arendt, Žmogaus būklė, p. 70.
[12] Ten pat, p. 69.
[13] Slater ir Tonskiss, p. 32-33.
[14] Charles Taylor. Modern Social Imaginaries. Duke University Press, 2004, p. 73.
[15] Karl Polanyi. Didžioji transformacija.  Politinės ir ekonominės mūsų laikų ištakos. Vilnius: Algarvė, 2002,  p. 122.
[16] Arendt, Žmogaus būklė, p. 46.
[17] Vytautas Radžvilas. „Lietuvos demokratija : žvilgsnis per globalizacijos prizmę“. Kn. Dalia Marija Stančienė (sud). „Lietuva globalėjančiame pasaulyje“. Vilnius : Logos, 2006, p. 32.
[18] Polanyi, p. 122-123.
[19] Slater ir Tonskiss, p. 57.
[20] Taylor, Modern Social Imaginaries, p. 74.
[21] Arendt, Žmogaus būklė, p. 157.
[22] Jose Ortega y Gasset. Masių sukilimas. Vilnius: Mintis, 1993, p. 69.
[23] Hannah  Arendt. Totalitarizmo ištakos. Vilnius: Tyto alba, 2001, p. 455-456.
[24] Slater ir Tonskiss, p. 118.
[25] Ten pat, p. 273.
[26] Ten pat, p. 275.
[27] Zygmunt Bauman. Globalizacija: pasekmės žmogui. Vilnius: Apostrofa, 2007, p .123.
[28] Ten pat, p. 125.
[29] Charles Taylor. A Secular Age. Harvard University Press, 2007,  p. 141.

Susiję

Ekonomika 5613323175212165541
item