Marijos garbinimas Lietuvoje. Marijos mėnuo

Gegužė - Švč. Mergelės Marijos mėnuo. Šia proga skelbiame ištrauką iš Juozo Vaišnoros knygos „Marijos garbinimas Lietuvoje“, išleistos 1...


Gegužė - Švč. Mergelės Marijos mėnuo. Šia proga skelbiame ištrauką iš Juozo Vaišnoros knygos „Marijos garbinimas Lietuvoje“, išleistos 1958 metais Romoje.

Marijos Mėnuo

Marijos garbei amžių bėgyje buvo paskirta ne vien atskiros dienos-šventės, ne vien tik savaitės diena — šeštadienis, bet ir visas ištisas gegužės mėnuo. Bažnyčia šį gražiausią pavasario mėnesį parinko ypatingam Marijos garbinimui ne atsitiktinai. Tas metų laikas, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas tai, kurią Bažnyčios liturgija vadina Jeriko rože, Libano kedru, kvapiu cinamono ir balsamo medeliu. Kadangi gamta išsiskleidžia visu savo grožiu ypačiai gegužės mėnesį, tad jis ir yra paskirtas Mistinei Rožei pagarbinti. Kasdieninės šio mėnesio pamaldos Marijos garbei yra vadinamos gegužinėmis pamaldomis. Gegužės mėnesį Bažnyčia kviečia savo vaikus rinktis į Marijos šventoves, prie jos paveikslų ir nešti dvasines maldų puokštes, prigimties ir malonės žiedus Nekalčiausiajai ir Skaisčiausiajai Mergelei Marijai.

Tiesa, šis pamaldumas nėra grynai liturginis: jis priklauso prie taip vadinamų pridedamųjų pamaldų, atliekamas kiekvieno krašto kalba. Tačiau, jis būdamas visuotinis, įvestas visoje Bažnyčioje ir sudarąs dalį bažnytinių pamaldų, vadovaujamas bažnyčiose kunigo, savo pobūdžiu priartėja prie liturginių pamaldų ir todėl apie jį kalbame šiame skyriuje.

Lietuviams, kurie taip uoliai dalyvauja gegužinėse pamaldose Marijos garbei, gali būti įdomu, kada ir kur pirmiausia šios pamaldos atsirado, kokia jų kilmė. Istoriniais šaltiniais remdamiesi, įvairūs autoriai duoda nevienodą atsakymą apie gegužinių pamaldų atsiradimą. Iš daugelio nuomonių čia parinkome, tas, kurios atrodo tikresnės ir istoriškai labiau paremtos.

Ištiso mėnesio Marijai paaukojimo, kaip ir kitų Marijos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose. Jau V a. Mažosios Azijos koptai ištisą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodį), kuris gamtos atžvilgiu atitinka mūsų gegužės mėn., buvo skyrę ypatingai Marijos garbei. Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, tasai uolusis Marijos, Dievo Motinos garbės gynėjas prieš Nestorijų. Iš vėlesnių amžių žinoma tiek, kad Bizantijos imperijos graikai Mariją ypatingai garbindavo rugpkūčio mėn., nes jame buvo svarbiausioji Marijos Dangun Ėmimo šventė. Tai matyti iš imperatoriaus Androniko II (1282-1328) vieno dekreto, kuriame minima, kad tasai mėnesis yra skirtas Marijos garbinimui[1].

Vakaruose gegužės mėn. paskyrimu Marijai Bažnyčia pastatė prieš pagonių pavasario šventę — Florą, kuri Romos imperijoje nuo seniausių laikų buvo švenčiama nuo balandžio mėn. 13 d. iki gegužės mėn. 3 d. Jos metu cirkuose būdavo rengiami žaidimai, o liaudis, apsirėdžiusi tokiais drabužiais, kokie kitu metu buvo draudžiami, namus ir galvas papuošę gėlių vainikais, keldavo orgijas, vad. Florealia. Nors pagoniškosios florealijų šventės buvo panaikintos drauge su pagonystės žuvimu, tačiau jų pėdsakai dar ir vėlesniais amžiais buvo užsilikę liaudies papročiuose. Tai matyti iš šv. Karolio Boromiejaus (1538-1584) elgesio, kuris smarkiai kovojo su šia pagoniška liekana, kuri dar XVI a. reiškėsi įvairiomis formomis Milano mieste [2].

Taip Bažnyčia, kaip rūpestinga motina ir pedagogė, tą laikotarpį, kuriame drauge su gamta atgyja ir žmonių prigimties aistros, pašventė Marijai, kuri savo grožiu, viršydama visokį žemišką gražumą, yra tapusi dangaus ir žemės papuošalas.

Marijos idėją, sujungtą su gegužės mėnesiu, pirmasis bus išryškinęs Ispanijos karalius Alfonsas X (1239-1284) savo poema Cantegas de S. Maria, kurioje Mariją lygina su gegužės mėn. Tas rodo, kad XIII a. Ispanijoje jau buvo ypatingas pamaldumas į Mariją šį mėnesį.

Gegužės mėnesio pamaldumo Marijos garbei tam tikrų ženklų ir atbalsio iš vidurinių amžių randame ir kitose vietose. Vokietijoje pal. Henrikas Seuse († 1365), tasai didysis vokiečių mistikas ir Marijos garbintojas, kaip jo gyvenime ir raštuose skaitome, gegužės mėn. rinkdavęs gėles, jomis puošdavęs Marijos paveikslus, altorius ir kalbėdavęs specialias maldas [3].

Kitas vokietis — Wolfgang Seidl 1549 m. Miunchene išleido knygą Maius Spiritualis, kurioje smarkiai pasisako prieš gegužės mėn. visokią profanaciją, nes tas mėnesis esąs skirtas Marijos garbei [4].

Italijoje 1676 m. Fiesole domininkonų novicijate buvo įkurta draugija, vad. Comunella, kurios nariai įsipareigojo ypatingu būdu pagarbinti Mariją gegužės mėn. pradžioje. Nuo 1701 m. ši pamaldi praktika buvo praplėsta ištisam gegužės mėnesiui. To paties XVII a. gale Neapolyje, karališkoje šv. Klaros bažnyčioje, per ištisą gegužės mėn. kas vakarą būdavo vienos valandos pamaldos su giesmėmis ir palaiminimu su Švč. Sakramentu.

Tai buvo vis paskira iniciatyva, įvairiose vietose įvairiai ir nevienodai pasireiškusi. Šio pamaldumo suvienodinimo ir apibendrinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui A. Dionisi, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę Mese di Maria, ossia Mese di Maggio, consacrato a Maria. Joje buvo surinktos šio pamaldumo pratybos ir iš jų sudaryta tam tikra sistema. Ši knygelė labai paplito ir turėjo didelės įtakos gegužinių pamaldų išpopuliarinimui. Joje gegužinių pamaldų tvarka nustatoma tokia: papuošti gėlėmis Marijos altorių ar paveikslą, prieš jį vakarais atkalbėti rožinį, litaniją ir kitas maldas, paskaityti ką nors apie Marijos dorybes. Tokiam skaitymui kitas jėzuitas P. Lalomia 1758 m. parašė II Mese di Maggio, kuri buvo tuoj išversta į prancūzų (susilaukė net 60 laidų), vokiečių ir kitas kalbas bei labai prisidėjo prie gegužinių pamaldų išplitimo Prancūzijoje ir Vokietijoje [5].

Iki tol gegužinės pamaldos tačiau vis dar nebuvo visoje Bažnyčioje įvestos ir praktikuojamos. Prie jų dar didesnio universalumo prisidėjo jėzuitas A. Muzzarelli (1749-1813), kuris 1785 m. išleido knygelę II Mese di Maggio ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose Italijos vyskupijose. Toji knygelė XIX a. susilaukė net 100 laidų ir buvo išversta į daugybę kalbų. Patsai Muzzarelli, 1803 m. pop. Pijaus VII pakviestas į Romą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Romos jėzuitų kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Amžinojo Miesto bažnyčias, o iš čia po Prancūziją ir Ispaniją. XIX a. gegužinės pamaldos jau yra Belgijoje ir Šveicarijoje, nuo 1840 visoje Austrijoje ir Vokietijoje. Kai pop. Pijus VII 1814 m. laimingai grįžo iš nelaisvės į Romą, jis sekančiais metais gegužinių pamaldų praktiką aprobavo visai Bažnyčiai, o 1822 m. suteikė atlaidus, kuriuos padaugino pop. Pijus IX 1859 m. [6] Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, visose bažnyčiose gegužės mėn. yra laikomos pamaldos Marijos garbei [7].

Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti gana vėlai. Šį kartą pavyzdį davė ne Vilnius — sostinė, kaip dažnai būdavo kitais atvejais, bet neseniai įkurta Seinų vyskupija. Tos vyskupijos valdytojas (1851-1856) prelatas B. Butkevičius (1794-1871), kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas toms pareigoms, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Jis ten prisižiūrėjo gegužinių pamaldų Romos bažnyčiose, kur jos buvo laikomos su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalių mėn. į savo vyskupiją ir apėmęs jos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje [8]. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vysk. M. Valančius. Jis bus šių pamaldų įvedėjas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m [9]. Reikia manyti, kad ir visoje Vilniaus vyskupijoje jos atsirado ne anksčiau.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų vienodų maldų. Kiekvienoje vyskupijoje, įvedant gegužines pamaldas, nurodoma ir kaip jas atlikti, todėl įvairiuose kraštuose jos yra kiek skirtingos. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Marijos litanijos, skaitymo ar pamokslo (bažnyčioje) ir giesmių. Populiari, tik gegužinėse pamaldose giedama, giesmė Sveika Marija, Dievo Motina yra išversta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir nutolęs nuo originalo. Net ir gaida, lenkų giesmynuose užrašyta, lietuvių lūpose buvo kiek perdirbta, pakeista, sulietuvinta. Lenkiškieji giesmynai šią giesmę kildina iš Mozūrijos, tačiau nei jos autoriaus nei sukūrimo metų nepaduoda [10].

Giesmės Sveika Marija, Dievo Motina Lietuvoje būta kelių vertimo variantų. Kun. J. Lideikis (1860-1898), gavęs iš A. Jakšto kelias naujas giesmes, 1886 m. jam rašo: Giesmės Sveika Marija Dievo Motina turėsiu dabar šešis variantus. Dar pereitą metą gegužės mėn. pasiguodė man giedotojai, kad jie paskutinių tos giesmės straipsnių nemoka, tiktai pirmuosius gavę išmokti iš savo pranokėjų-giesmininku. Pasakė taip pat, jog ši giesmė (kaip ir daugel kitų) buvusi kun. Pažameckio rašyta, bet kaimams, kur gyveno giedotojai, degant, ir rankraščiai supleškėję. Pradėjau aš apie tą giesmę teirautis. Vieną rankraštį gavau iš Barono (A. Baranausko J. V.) Kaune, antrą Grūzdžiuose, trečią radau savo parapijoj (Šėtoj J. V.) parašytą ant senos knygos aptaiso (kampaturo), galop pavyko surasti ir paties Pažameckio ranka rašytą, tą giesmę. Kiekvienas rankraštis yra visai savotiškas, regimai, kiekvienas yra kito rašytojo. Pažameckio rašytoji yra įvairiausioji. Ritmas dvejose vietose ne visai dailiai skamba, bet mintis yra visur prakilni ir puiki. A. Jakštas liudija, kad kun. J. Lideikis, beieškodamas Pažameckio giesmės, ir pats ją buvo išvertęs, nors vertimas buvo gana menkas [11].

Plačiai Lietuvoje katalikų vartota maldaknygė Šaltinis, paaiškinime apie Marijos mėnesį, nurodo, kaip gegužines pamaldas atlikti: Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplyčėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesmę:

Sveika Marija, Motina Dievo,
Kaip saulė šviesi, kaip dvasia gryna,
Atmink ant mūsų savo širdyje,
Melskis už mumis, Sveika MARIJA...

Toliau sakoma: Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės [12].

Tame pačiame Šaltinyje, gegužinių pamaldų tvarkoje yra paduota Malda prie Švč. Marijos Panos par mėnesį Gegužės (Mojaus), kurioje randame šiuos žodžius: O Marija! o Karaliene dangaus ir žemės! Karaliene ir Motina viso svieto! Mes pavedame Tau visą svietą, bet ypatingai meldžiame Tavęs, idant maloningai teiktumeis žvilgterėti ant esančios čia ant žemės Sūnaus Tavo Bažnyčios. Apgink ją, o Motina, uždenk Širdžia Tavo tą Bažnyčia šventą ir nuo prispaudimų teikis ją išgelbėti. Turėk apgynime Tėvą šventą Popiežių, teipogi kunigus, tarnus Kristaus. Išprašyk nuo Sūnaus Savo, idant visoje pasaulėje tarp visų giminių svieto, o ypatingai mūsų mylimoje tėviškėje Lietuvoje ir Žemaičiuose žydėtų broliška meilė, pakajus ir šventa vienybė...[13].

Paraginimas visur dalyvauti gegužinėse pamaldose ir jas ruošti pas save namuose, malda, kurioje išvardinama tik popiežius ir kunigai (vyskupas neminimas, nes jis bene pats maldos autorius), paminima atskirai Lietuva ir Žemaitija, prašoma gelbėti Bažnyčia nuo prispaudimų, maldaujama pakajaus ir šventos vienybės — visa tai leidžia spėti, kad maldos autorius bus ne kas kitas, o tik pats vysk. M. Valančius. Per jo rankas ėjo maldaknygės Šaltinis naujos laidos, jis prižiūrėjo jų spausdinimą Prūsuose, jis tad lengvai galėjo įterpti į tą maldaknygę ir gegužinių pamaldų paties sustatytą tvarką.

Jau minėtoje maldoje Marija vadinama skaisčiausia, be mažiausio sutepimo, Marija be kaltės pradėta. Ši paskutinė invokacija buvo Bažnyčios patvirtinta ir tikintieji paraginti taip Mariją tituluoti tuoj po Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo 1854 m. Iš to, kad gegužinių pamaldų giesmės nėra Kantičkose Marijos giesmių skyriuje, o tik priede, tas taip pat rodytų, kad tais metais (1859), kai Valančius Kantičkas perredagavo ir pirmą kartą pataisytas išleido, toji giesmė dar nebuvo žinoma nei vartojama. Ji tik vėliau prijungta prie Kantičkų, gale kaip priedas. Iš viso to galima būtų daryti išvadą, kad gegužines pamaldas Žemaičių vyskupijoje Valančius bus įvedęs maždaug nepakajų ir persekiojimų metais (1863-1865). Kad gegužinės pamaldos taip greitai Lietuvoje išplito, kad jos visur taip vienodai buvo atliekamos, reikia spėti, kad jų autorius ir platintojas turėjo būti didelis autoritetas, kurio anuo metu labai greitai klausyta. O tokiu buvo kaip tik vysk. M. Valančius. Ar jam šiame reikale galėjo turėti įtakos prel. B. Butkevičius, Seinų vyskupijoje pirmas įvedęs gegužines pamaldas, sunku pasakyti. Nors žinoma, kad prel. Butkevičius su vysk. Valančium santykius palaikė. Kai Butkevičius, apėmęs Seinų vyskupijos valdymą, išleido dvasiškijai ganytojišką raštą, jo lietuvišką tekstą nusiuntė ir vysk. Valančiui, pažymėdamas, kad ir dalyje, atkirstoje nuo jo avinyčios (kitados dalis Seinų vyskupijos priklausė Žemaičių vyskupijai), neužmiršo dar kalbos senų savo tėvų [14].

Prie progos reikia paminėti, kad gretimoje Lenkijoje gegužinės pamaldos pirmą kartą buvo įvestos Varšuvoje, šv. Kryžiaus bažnyčioje tik 1852 m. (visoje Varšuvos vyskupijoje jas įvedė arkiv. Felinskis tik 1863 m.). Kitose Lenkijos vyskupijose dar vėliau: Vloclavko — 1859, Sandomierio — 1860, Plocko — 1864 [15].

Gegužinės pamaldos Lietuvoje buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose butuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitokiu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Šią tradiciją lietuviai išlaikė ir išvykę į svetimus kraštus. Deja, ji šiandien pradeda iš lietuviškų šeimų nykti.

Gegužines pamaldas Lietuvos kaimas stipriai pergyvendavo. Tai buvo ypatingas kaimo, liaudies pamaldumas, kuriame šalia nustatytų dalykų, likdavo daug laisvos iniciatyvos. į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti (o tas paveikslas — daugiausia Murillo Immaculata, lietuvių vadinama Mojine), jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą, mergaitės, išimdamos iš kraitinių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydamos išpuošimui seklyčios — kambario, kuriame atliekama gegužinės pamaldos, pagaliau vyrai, vadovaudami giedojimui, moterys, sunešdamos vaško žvakių ir pan. Tai buvo graži, sava šeimos dvasinio pakilimo šventė.

Pamokinime apie gegužinių pamaldų tvarką raginama paskaityti iš mojinės knygelės. Matyt, tuo metu, kai tas paraginimas rašytas, tokia knygelė turėjo būti. Iš po ranka turimų davinių žinome, kad kun. Petras Gomulevskis 1853 m. jau buvo parašęs Gegužės Mėnesį, tačiau jo darbas liko neišspausdintas [16]. Uolus Valančiaus padėjėjas raštų platinime kun. Pr. Butkevičius irgi tik rankraštyje paliko 1877 m. parašytą Naujas Giegužies Mienow [17]. Iš to, kad autorius savo darbą pavadino nauju, reikėtų suprasti, jog buvo jau žinomas ir senesnysis to vardo veikalėlis. Tokių mojinių knygelių su laiku atsirado ir daugiau, verstų iš svetimų kalbų ir originaliai parašytų. 1893 m. Seinų seminarijos klierikai: A. Būčys, A. Civinskas, J. Narjauskas, J. Šidlauskas, Pr. Bučiui (vėliau vyskupas) vadovaujant ir redaguojant, išvertė Smolikowskio Marijos Mėnuo, kuris buvo išspausdintas tik 1900 m. [18]. Vėliau, spaudą jau atgavus, gegužės mėnesio pamaldų reikalui — kasdieniniam skaitymui, turėjome keletą [19]. Kunigai, sakydami trumpus gegužinių pamaldų pamokslėlius, nekartą juos atspausdindavo (ypačiai paskutiniais laikais prieš II pasaul. karą). Tuo būdu gegužinės pamaldos buvo paskatinimas gaminti lietuvišąą mariologinę literatūrą ir per ją skleisti Marijos garbinimą bei pažinimą Lietuvos katalikiškoje visuomenėje.

Baigiant dar reikia paminėti, kad gegužinės pamaldos kai kur buvo proga išstumti iš lietuviškų parapijų bažnyčių jau niekam nereikalingą lenkų kalbą, kurią palaikė tik saujelė užsispyrusių lenkuojančių. Tai įvyko XIX a gale ir XX a. pradžioje. Lietuviai, išsipraktikavę ir įgudę namieje giedoti Marijos litaniją ir giesmes, susiorganizavę per gegužines pamaldas bažnyčioje užtraukdavo lietuviškai, tuo būdu atkovodami sau seniai priklausomą teisę savose bažnyčiose garbinti Mariją sava lietuviška kalba. Kai kur dėl to buvo riaušių, liejosi net kraujas, bet lietuviškas žodis laimėjo. Tad ir šiuo atžvilgiu gegužinės pamaldos, kurių įvedimas Lietuvoje beveik sutapo su tautiniu atgimimu, buvo savųjų teisių bažnyčioje atgavimo skatintojos ir lietuviškos sąmonės stiprintojos.

[1] Grumel V., Les mois de Marie des Byzantins - Echos d’Orient, 1932, p. 257-269.

[2] Roschini G. M., Mariologia, Roma 1948, t. II, pars III, p. 124.

[3] Denifle H. S., Seuse Raštai, München 1889, I, 162.

[4] Kolb, Wegweiser in die marianische Literatur, II, 10.

[5] Roschini, op. cit. p. 125-126.

[6] Enchiridion Indulgentiarum, Vaticano 1952, p. 207.

[7] Roschini, op. cit., p. 122-127.

[8] Kun. P. A., Vygrių ir Seinų diecez. istorija - Vadovas V, 268.

[9] Kurczewski J., Kościół Zamkowy, Wilno 1908, II, 294.

[10] Siedlecki Jan X., Śpiewnik Kościelny, Kraków 1947, p. 235-236.

[11] Dambrauskas-Jakštas A., Užgesę Žiburiai 1930, 257.

[12] Aukso Altorius arba Szaltinis dangiszkų skarbų, Tilžėje 1919, p. 556-557.

[13] Ten pat, p. 558. Vaclovas Biržiška, Lietuvių Rašytojų Kalendorius, Tübingen 1946, p. 65 paduoda žinią, lead Mikalojus Akelaitis (1829-1887) yra parašęs ir išleidęs 1859 m. « Maldą pri Szw. Marijos » ir 1860 m. « Swejka Marija ». Neturėdami galimybės pasiekti pilną tų dviejų dalykų tekstą, nedrįstame tvirtinti, kad M. Akelaitis yra gegužinių pamaldų maldos ir giesmes autorius ir vertėjas. Tai padarys mūsų senųjų raštų žinovai specialistai.

[14] Lietuviškoji Enciklopedija, IV, p. 1213.

[15] X.S.G'all', Majowe nabozenstwo - Podręczna Encykl. Kościelna, XXV-XXVI, p. 171-172. Taigi dažnas tvirtinimas, kad Lietuvos katalikai praeityje bažnytiniame ir liturginiame gyvenime vien tik sekė ir kopijavo lenkus, nėra tikslus.

[16] Biržiška Vc., op. cit. p. 61.

[17] Lietuvių Enciklopedija, III, 384.

[18] Ten pat, III, p. 305.

[19] Žalia Rūta, štai tavo Motyna, skaitymai gegužės mėnesiui ir Ražančiaus paslaptįs Spalių mėnesiui, Seinai 1911 ; Kun. V. Šeškevičius, šitai Viešpaties tarnaitė, skaitymai gegužės mėnesiui, Seinai 1914 ; Kun. Pr. Žadeikis, Gegužės mėnuo (vertė iš vok. kalbos, sekdamas vysk Prohaską), Kaunas 1914.

Susiję straipsniai

Straipsniai 4697594565852119379

Rašyti komentarą

  1. Ačiū už straipsnį. Nežinojau, kad yra toks portalas prodeoetpatria. Lobis! Kiek knygų, kurių popierinių jau sunkiai berasi. J. Girnius, A. Liuima, V. Gidžiūnas, senieji LKMA leidiniai. Viktoro Gidžiūno kn. apie bernardinų veiklą Lietuvoje XV - XVI a. išvis atima žadą , - tikriausiai dėl liberalistinio ir modernistinio fono, kurį Lietuvoje sudarė "bernardinais" pasivadinęs tinklalapis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Iš savo gyvenimo praktikos tvirtai žinau, kad jei ne Marija, jau seniai būčiau pražuvusi kūnu ir siela. Iš karto Jos pagalbos neatpažįsti ir net skersuoji į tai, ir tik praėjus kuriam laikui suvoki, k ą iš tikrųjų Marija padarė tavo labui. Jos globa dažnai būna skaudi, bet užtikrinta.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item