Arkiv. Sigitas Tamkevičius. Vynmedis ir jo šakelės

Kančios išvakarėse, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Pasilikite manyje, tai i...


Kančios išvakarėse, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje, ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 4–5).

Dievo žodis skelbia labai svarbią žinią: mūsų gyvenimas bus tiek vaisingas, kiek mes išlaikysime tikėjimo ir meilės vienybę su mūsų Viešpačiu. Jėzus palygino mus su vynmedžio šakelėmis; jos neša vaisius tik tuomet, jei semiasi gyvybės iš vynmedžio. Nulaužtos šakelės nežaliuoja ir neneša vynuogių – jos tinkamos tik sudeginti.

Ar esu gyva Kristaus vynmedžio šakelė? Tai klausimas, į kurį sąžiningai turime atsakyti visi – vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai.

Jei sekmadienį ateiname į bažnyčią, o jei dar kasdien sukalbame kokią nors maldelę, tuomet esame linkę manyti, jog esame gyvos, žaliuojančios šakelės. Ir taip, ir ne.

Apaštalas Jonas atsako, kad norint būti gyva šakele reikia tikėti į Dievo Sūnų Jėzų Kristų ir mylėti vieniems kitus, kaip jis yra įsakęs. „Vaikeliai, – rašo apaštalas, –  nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18).

Mes tik tuomet esame gyvos Kristaus šakelės, kai leidžiame Viešpačiui visiškai tvarkyti mūsų gyvenimą, kai turime drąsos vadovautis ne pasaulio, bet Kristaus dvasia, kai be kompromisų priimame Kristaus Evangeliją. Bet šitai padaryti šiek tiek kainuoja.  

Mes gyvename tokioje visuomenėje, kai žmogus nelinkęs pripažinti nei aiškios tiesos, nei aiškių moralės normų. Jis nori laikytis tik savo ʻtiesosʾ, nori vadovautis savo susikurta morale ir linkęs leisti sau viską, ko nedraudžia baudžiamasis kodeksas. Žmogus mąsto: kam kurti šeimą ir susisaistyti neatšaukiamais įsipareigojimais, jei gali gyventi be jų? Kam gimdyti vaikus, jei jie kliudys siekti karjeros? Kam rūpintis kitais, jei užtenka ir savų rūpesčių? Kam kalbėti apie pareigas, jei ausiai maloniau skamba dūzgenimas apie žmogaus teises? Kam tikėti į Dievą, jeigu įtikėjus reikės laikytis Dekalogo?

Visuomenė, kurioje gyvena daug panašiai mąstančių žmonių, greitai pradeda išsigimti, nes visa ko matu tampa egoizmas. Žmogus, praradęs moralinį pamatą, pradeda ieškoti landų, kaip apeiti įstatymus siekiant sau didesnės naudos. Toks žmogus, patekęs į Seimą ar kitus atsakingus valdžios postus, tampa visuomenei nelaime, nes jam visų pirma rūpi tik savi interesai.

Kaip išgydyti sergančią visuomenę? Griežtinant bausmes? Ugdant žmonių sąmoningumą? Deja, šios priemonės dažniausiai atneša tik vargingus vaisius. Kur išeitis?

Kūrėjas įdiegė mumyse nematomą „policininką“, kurį vadiname sąžine. Jeigu ši sąžinė suformuota Evangelijos šviesoje, ji padeda matyti šalia mūsų gyvenančius ir mūsų pagalbos reikalingus žmones. Mes pradedame suvokti, kad šiame gyvenime yra ne tik mūsų, bet ir kitų žmonių interesai. Mums darosi svarbu ne tik tai, ką apie mus kalbės žmonės, bet dar svarbiau, ką primins mūsų sąžinė. Jos balsas gali nešti ramybę, bet gali ją ir atimti. 

Kad būtume gyva Kristaus šakelė, yra tik vienas kelias – leisti Jėzui kalbėti per mūsų sąžinę. Per sąžinę kalba pats Dievas. Tik ją reikia deramai suformuoti ne pagal džiunglių įstatymus, kai teisiu laikomas tas, kuris yra galingas, bet pagal Kristaus meilės įstatymą, kuris kviečia kiekviename žmoguje matyti Dievo veidą.

Apaštalų darbų knyga pasakoja apie pirmųjų krikščionių bendruomenę, kurioje subrendo gražūs vaisiai. Apaštalai dalijosi savo patirtimi apie prisikėlusįjį Kristų ir kvietė žmones būti jo sekėjais. Panašiai elgėsi ir buvęs krikščionių persekiotojas Saulius, kai patyrė Dievo gailestingumą kelyje į Damaską. Priėmusieji šį mokymą tapo pirmaisiais Bažnyčios nariais. Apaštalų darbų knygos autorius kalba: „Bažnyčia tvarkėsi ir veikė su Viešpaties baime ir vis augo, Šventosios Dvasios globojama“ (Apd 9, 31). Panašiai galime augti mes visi.

Gegužės pirmąjį sekmadienį prisimename mūsų brangiausias motinas. Kas labiau už jas mus mylėjo ir aukojosi, kad mes būtume laimingi?! Ir labai gaila tų vaikų, kurie nepatyrė didelės motinos meilės – jie yra daug praradę.

Retai susimąstome, kodėl mūsų motinos turėjo tokias plačias širdis. Jų meilė buvo tas dieviškas vaisius, subrandintas gyvenant vienybėje su Kristumi. Be šios vienybės net ir motinos gali būti tik nulūžusios ir sudžiūvusios šakelės. Nūnai su dideliu skausmu dažnai matome šį nelemtą reiškinį.

Tepadeda Dievas mums visiems išlaikyti dvasinę vienybę su Jėzumi, kad Šventosios Dvasios globojami, kaip tie pirmieji krikščionys, augtume ir neštume gražiausius vaisius.


Susiję straipsniai

Sigitas Tamkevičius 8858954749935426397

Rašyti komentarą

  1. Šventosios Dvasios globojami yra v i s i krikščionys, ne vien pirmieji.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item