Vytautas Radžvilas. Valančius – lietuviškųjų Dievo ir žmogaus miestų statytojas (I)

Skelbiame prof. V. Radžvilo paskaitos „Valančius – lietuviškųjų Dievo ir žmogaus miestų statytoj...


Skelbiame prof. V. Radžvilo paskaitos „Valančius – lietuviškųjų Dievo ir žmogaus miestų statytojas“, skaitytos sambūrio „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjungos organizuotame akademiniame studijų savaitgalyje „Iš tamsybės – tik kelias teisybės“ vasario 28 d. Kaune, pirmąją dalį.

Temos pavadinimas atspindi ne tik probleminę ašį, bet iš tikrųjų tą egzistencinės patirties lauką, kuris struktūrino vyskupo Valančiaus gyvenimą, jo ganytojišką ir politinę veiklą. Kai gavau pasiūlymą kalbėti apie šį iškilų žmogų, iš pradžių buvau nemenkai sutrikęs. Tokio sutrikimo priežastimi tapo pirminis ir paviršutiniškas, bet verčiantis susimąstyti Valančiaus palyginimas su kitais lietuvių tautos tėvais. Iš karto krenta į akis stulbinantys kontrastai. Jeigu lietuviško tautinio atgimimo epopėja mes pradedame sieti su Daukantu, tai pastebime, kad Daukantas daro dalykus, kurių pas Valančių ieškoti yra kone beviltiška. Daukantas žadina lietuvių tautą, trumpai sakant, vadinamuoju romantiniu stiliumi. Kitaip tariant, jis pradeda ieškoti tikrosios lietuvių tautos istorijos ir ypač stengiasi užčiuopti tą momentą, kada tauta pateko į jau ilgus šimtmečius nesibaigiantį nelaimių ir bėdų sūkurį. Iš karto krenta į akis, kad Daukantas, be jokios abejonės, yra nuoširdus katalikas, tačiau, kita vertus, negalime nepastebėti ir keisto jo susidvejinimo. Šis susidvejinimas reiškia jau minėtą faktą, kad Daukantas vis dėlto ieško laimingos Lietuvos praeities laikų ir, dėstydamas savo įžvalgas apie pasaulį, jis faktiškai remiasi koncepcijomis, kurios katalikišku požiūriu yra mažų mažiausiai problemiškos. Iš tikrųjų jis remiasi evoliucijos teorija, kultūros raidos teorija, o kalbant trumpai ir aiškiai – jo mąstymas yra jau akivaizdžiai istoristinis.

Lyginant Daukantą su Valančiumi, tai pastarasis, be abejo, taip pat kažkiek rašo apie Lietuvos praeitį, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad iš tikrųjų jo santykis su praeitimi yra visiškai kitas. Valančius kalba apie tai, kad kažkada lietuviai buvo ištikimi tikėjimui, kad jie buvo dorybingi, bei siūlo praktiškai tuo remtis. Kuo šis siūlymas yra ypatingas? Valančius kalba ne apie kažkokią evoliuciją ar raidą, bet iš esmės dar mąsto, kaip, sakytume, mąstytų antikos laikų istorikas, praeitį suprantantis kaip tam tikrų moraliai ir idėjiškai įkvepiančių pavyzdžių rinkinį. Kitaip tariant, Valančiaus lietuviškumo koncepcija remiasi prielaida, kad yra kažkas duota, ką galima vadinti tapatumu, ir šiuo tapatumu reikia remtis kaip jėgos ir įkvėpimo šaltiniu, siekiant vieno tikslo – šį tapatumą apginti, išsaugoti ir, kiek įmanoma, išpuoselėti.

Ką matome toliau žvelgdami į Valančiaus vietą šioje tautos veikėjų galerijoje? Labai keistą vyksmą: nors istorijos vadovėliuose Valančius, be abejo, yra minimas tautinio atgimimo kontekste, tačiau reikia atidžiau pasižiūrėti, kaip šis tautinis atgimimas interpretuojamas. Formaliai teisingai užsimenama, kad viena iš tautinio atgimimo krypčių buvusi katalikiška. Tačiau buvo ir kita atgimimo kryptis. Šiai krypčiai jau po Valančiaus atstovauja tokie asmenys kaip dr. Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka arba ypač ryškus jos atstovas – Vincas Pietaris su savo istoriniais romanais. Akivaizdu, kad visi šie žmonės plėtojo Daukanto pradėtą darbą, kitaip tariant, jie plėtojo arba skleidė vis rafinuotesnę Lietuvos istorijos viziją, dažnai pasitelkdami filologinius argumentus. Tokios tikrosios istorijos paieškos reiškia tai, jog istorija buvo labai svarbi priemonė sukurti tam, ką mes šiandien vadiname lietuvių tauta. Tuo tarpu Valančiaus santykis su istorija yra visiškai kitas.

Šios paskaitos pagrindinė prielaida – labai paprasta. Norint ne tik formaliai pripažinti, buvus katalikišką ir nekatalikišką lietuvių atgimimo sąjūdžio sparnus, už šio skirtumo reikia įžvelgti iš tiesų fundamentalų dalyką, neprarandantį reikšmės ir šiandien. Kalbant apie lietuvišką tautinį atgimimą, būtina kalbėti apie dviejų visiškai skirtingų pačios tautos sampratos paradigmų įtampą ir, galiausiai, konfliktą. Mes daugiau ar mažiau žinome, kaip šis konfliktas baigėsi. Yra kažkas simboliškai liūdno ir net tragiško tame, kad, viena vertus, atkuriant moderniąją lietuvių tautinę valstybę, milžinišką vaidmenį suvaidino krikščioniškos jėgos, tačiau, kita vertus, dramos įrodymas yra faktas, kad Lietuva tapo valstybe, kurios himne neatsirado vietos žodžiui „Dievas“. Tai nėra jau tokia smulkmena, jeigu žvelgiama iš platesnės istorinės perspektyvos, ypač prisimenant visai nesenas aistras ir kovas dėl to, kas buvo vadinta Konstitucija Europai. Lisabonos sutartis, galiausiai pakeitusi Konstituciją, yra grandiozinis tekstas, kuriame taip pat neatsirado vietos žodžiui „Dievas“, o pati krikščionybė apskritai liko nutylėta. Gyvename dienomis, kurios ne tik primena, bet skirtingu mastu iš esmės struktūriškai atkartoja tą mūšį, kuris Lietuvoje prasidėjo ir vyko jau XIX amžiuje.

Norint suprasti šio mūšio esmę ir likimišką prasmę, būtina suvokti, ką vis dėlto darė ir ko iš tiesų siekė vyskupas Motiejus Valančius. Nepakanka pasakyti, jog jis aktyviai gaivino ir jo pastangomis buvo atkurta lietuvių tauta. Suvokus problemos potekstę, natūraliai turi iškilti klausimas: kokia lietuvių tauta? Paaiškėja, kad net sąvoka moderni lietuvių tauta tam tikromis sąlygomis gali būti labai miglota ir mažai ką sakančia abstrakcija. Todėl kalbant apie Motiejaus Valančiaus rašytinį palikimą bei veiklą, be jau minėto pirmojo bruožo, jog istorija jis domisi absoliučiai kitaip negu Daukanto linijos žmonės, krenta į akis ir tai, kad pas Valančių, ko gero, veltui ieškotume to, kas šiandien būtų vadinama patriotizmu. Valančius nekalba apie patriotizmą, iš tikrųjų net nekalba apie tautą tokia prasme, kaip apie ją kalba Kudirka arba Basanavičius. Maža to, šis žmogus, galima sakyti, dar yra ganėtinai lenkakalbės kultūros atstovas – su kunigais dažniausiai kalba lenkiškai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jis net neturėjo kokios nors pamatinės intencijos išgelbėti ar apginti lietuvių tautą. Atrodytų – vienintelis jam iš tiesų rūpėjęs dalykas buvo katalikiškojo tikėjimo apsaugojimas milžiniškų grėsmių akivaizdoje.

Žvelgiant būtent iš tokios perspektyvos, galima būtų manyti, kad ir Valančiaus lietuviški raštai bei tai, kiek jis apskritai apeliavo į lietuviškumą, buvo tiktai savotiškas įrankis arba priemonė pasiekti fundamentalaus tikslo – išsaugoti katalikų tikėjimą. Šiuo požiūriu Valančius tarsi nėra labai nutolęs nuo Daukanto. Daukantas, nors ir romantizuoja lietuvių tautos praeitį, taip pat nekalba net apie kultūrinę lietuvių autonomiją. Ir jau visai beviltiška Daukanto programoje ieškoti kokių nors valstybingumo aspiracijų. Vyskupas Valančius irgi nekalba apie jokias lietuvių valstybes ir iš viso nekelia, sakykime, specifiškai tautinių politinių reikalavimų. Vis dėlto paradoksalu – ką ne kartą pažymėjo istorikai – kad net caro administracija jautė, jog vyskupo valdoma Žemaičių vyskupija yra kažkas daugiau negu grynai religinis-administracinis vienetas, kažkas daugiau negu vyskupija. Visi jautė, jog už šios tarsi nekaltos blaivinamosios, šviečiamosios, iš dalies – kultūrinės veiklos slypi kažkas fundamentaliai politiško. Būtent todėl vyskupas Valančius, puikiai suprasdamas savo padėtį, galėjo rašyti, jog Dievo apvaizda padėjo jam išvengti to, kas grėsė ir turėjo grėsti – Kamčiatkos arba kartuvių.

Įdomus dalykas yra tai, kad pati caro valdžia, patvirtinusi jį Žemaičių vyskupu, iš pradžių neįžvelgė jokio pavojaus. Kodėl jis galėjo būti paskirtas vyskupu? Todėl, kad faktiškai iki 50-ųjų savo gyvenimo metų neužsiminėjo tuo, ką šiandien vadintume vieša politine veikla. Kalbant šiuolaikiškai, nekėlė jokios tautos. Valančius dirbo profesoriaus, vėliau – kunigų seminarijos rektoriaus darbą. Caro administracijai neabejotinai patiko tai, jog jis buvo valstietis, paprastai tariant – iš mužikų aplinkos. Šiuo atveju tai buvo didžiulis kandidato pranašumas, nes caro valdininkija manė ir tikėjosi, jog laukti politiškai nepatogaus vyskupo galima nebent paskyrus bajoriškos kilmės žmogų, vienaip ar kitaip susijusį su Abiejų tautų respublika ir jos politinėmis aspiracijomis. Tačiau staiga paaiškėjo, kad šis absoliučiai nepavojingas žmogus, vysk. Valančius, tapo tokia grėsminga figūra, jog sužinojus apie artėjančią jo žemiškos kelionės pabaigą, susirašinėjimas išduoda neslepiamą palengvėjimą, kad galiausiai bus atsikratyta tokio neįsivaizduojamai pavojingo žmogaus. Koks pavojingas jis buvo, rodo faktas, kad Seinų ir Vilniaus vyskupai buvo nušalinti ir ištremti,  o tuo tarpu šio vyskupo, nors galiausiai apribojo namų areštu, ištremi vis dėlto nedrįso.

Visi šie faktai yra verčiantys susimąstyti bei leidžiantys pereiti prie to, ką galima vadinti savotiška politologine interpretacija arba bandymu suprasti, kas vis dėlto vyko dramatiškame XIX amžiuje ir, konkrečiai, vyskupo Valančiaus veiklos tarpsnyje. Visgi norint tai suprasti, atskaitos taškas mums turi būti aiškios prielaidos, jog jau nuo pat pradžių, XIX amžiaus, lietuvių tautinis atgimimas juda dviem visiškai skirtingomis kryptimis: romantiškąja kryptimi, kuri iš esmės, kalbant šiuolaikiniu žargonu, yra moderni, ir katalikiška kryptimi, kuri yra antimoderni. Vadinasi, šių dviejų krypčių sąveikos rezultatas yra modernioji lietuvių tauta ir valstybė. Todėl norint suprasti šių dviejų krypčių kovų mastą ir reikšmę, reikia pasakyti keletą žodžių, kaip atsiranda moderniosios tautinės valstybės samprata, bei, svarbiausia, koks yra jos ryšys su dviem didžiaisiais Vakarų religinį ir dvasinį gyvenimą struktūrinančiais simboliais: tai – Dievo miestas ir žemiškasis miestas. Šis struktūrinis konfliktas, milžiniška, kone kosminė įtampa, kaip žinoma, pirmą kartą labai aiškiai fiksuojama šventojo Augustino istorijos ir politinėje filosofijoje. Kalbant iš esmės, viso katalikiškojo pasaulio dvasinė varomoji jėga yra rezultatas įtampos tarp to, ką vadiname prigimtimi, ir to, ką vadiname malone. Galiausiai ši įtampa baigiasi savotišku sprogimu, kuris ir sukūrė modernią tautinę valstybę.

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 6888130925764274675

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item