Vytautas Radžvilas. Tarptautinė sistema grimzta į chaosą (III)

Marijos radijo laidoje „Laisvė ir atsakomybė“ Juozapas Labokas apie dabartinę tarptautinių santy...


Marijos radijo laidoje „Laisvė ir atsakomybė“ Juozapas Labokas apie dabartinę tarptautinių santykių situaciją ir ateities perspektyvas kalbino prof. Vytautą Radžvilą. Skaitytojams pateikiame trečiąją (paskutinę) pokalbio dalį. Antrąją dalį galite rasti čia.

- Iš tarptautinių santykių arenos ir politikos bendrąja prasme nyksta moralinis dėmuo – sprendimai pradedami grįsti grynai techniniais ir ekonominiais išskaičiavimais. Ar moralinio dėmens sugrąžinimas į politiką – misija neįmanoma?

- Klausimas yra nepaprastai sunkus ir lengviausia būtų atsakyti, kad misija tarsi yra neįmanoma. Tačiau retai suvokiama, jog nuomonė, teigianti, kad politikoje nėra ir negali būti vietos moralei, yra palyginus neseniai atsiradusi ir didele dalimi įtvirtinta jėga. Kuomet kalbame apie politiką ir lyginame įvairiais epochas, mums dažnai pasako – žmonija visais laikais buvo tokia pati. Kada buvo epocha be karų, kada valdovai arba politikai buvo nesavanaudžiai, kada nebuvo skriaudžiami žmonės? Šis klausimas iš pirmo žvilgsnio gali nesunkiai nuginkluoti – iš tikrųjų tokio laikmečio niekada nebuvo. Tačiau pažiūrėjus atidžiau galime įžvelgti vieną esminį skirtumą – nors niekada žemiškoje tikrovėje nebuvo tobulos būklės, tačiau tai, ką mes vadiname moraliniais principais, vienose epochose vaidino normatyvinį vaidmenį, o kitose – ne. Nors karai ir panašios blogybės niekada nebuvo išrauti, tačiau viskas vyko tegul ir žiauriai, bet tam tikrose taisyklių ribose. Viena yra situacija, kuomet daromas blogas veiksmas ir egzistuoja normatyvinis matmuo, kuris leidžia aiškiai suprasti ir įvardinti, kad tai yra blogas veiksmas ar niekšybė, ir visai kitoks yra pasaulis, kuriame sakoma, kad nėra jokių amžinų, patikimų, aiškių moralinių principų. Tai yra pasaulis, kuriame mes šiandien gyvename ir kuriame vyksta tai, ką pavadinčiau žvejyba drumstame vandenyje.

Aišku, kad moralinės dimensijos nesugrąžinsime į tarptautinę politiką moralizavimu arba tiesiog liepdami politikams pradėti žaisti gražiai, pagal sąžiningas žaidimo taisykles. Šis moralinės dimensijos sugrąžinimas pirmiausia turi ateiti per savotišką moralės sugrąžinimą į konkretų žmogų. Ir kuo kiekvienoje tautoje tokių žmonių bus daugiau, tuo jie turės svaresnį balsą veikdami ir savo politikus. Kalbėdamas apie moralinės dimensijos sugrąžinimą į tarptautinius santykius, aš pirmiausia turiu omenyje krikščioniškų moralės principų sugrąžinimą į vakariečių protus ir sąžines.

Kad ir Ukrainos konfliktas – milijonai Vakarų Europos gyventojų žvelgia į šitą konfliktą visiškai abejingai, maža to – daugybė net piktinasi Rusijai taikomomis sankcijomis, argumentuodami tuo, jog tai pakenks jų ekonomikai. Tačiau įsivaizduokime, jog gyvename tradicinėje krikščioniškoje visuomenėje: ar tokioje visuomenėje panašiems žmonės nebūtų galima priminti, kad jie mėgaujasi savo gerove, kai čia pat žudomi žmonės, daugeliu atveju ir to paties krikščioniško tikėjimo broliai?

Žinoma, reikia turėti omenyje Vakarų pasaulio nukrikščionėjimo mastus bei asmeninio atsivertimo keblumus. Nors esama dalykų, kurie tikrai priklauso nuo Apvaizdos valios, tačiau vis dėlto yra senas posakis: „stenkis ir Dievas padės“. Galime pastebėti, kad Vakaruose šimtai tūkstančių, jei ne milijonai krikščionių jau bunda gindami klausimus, susijusius su gyvybe ir šeima. Reikia galų gale suvokti ir pripažinti, jog Vakarų nukrikščionėjimą iš dalies lemia gelminės ir net paslaptingos priežastys, tačiau neįmanoma paneigti ir to, kad tokio masto nukrikščionėjimas yra ir milžiniško spaudimo bei kryptingo smegenų plovimo rezultatas. Ir kai kalbu apie Vakarų pasaulio atkrikščionėjimą, tai aišku, jog viskas yra Dievo Apvaizdos valioje, bet manau, jog krikščionys gali labai daug padaryti siekdami elementariausių dalykų – pavyzdžiui, kad jų mokyklose, bent jau pradžioje krikščioniškose mokyklose, būtų mokoma sąžiningos ir blaivios istorijos, o ne karikatūriškai vaizduojama krikščionybė.

Turi būti pareikalauta baigti tokią ugdymo praktiką, kuomet aptarnaujant laicistinės valstybės ideologinius ir politinius interesus, daugybei žmonių išplaunamos smegenys ir iš jų atimamas krikščioniškas tapatumas. Juk tokio tipo propaganda įrodinėja, kad Vakarų pasaulio nukrikščionėjimas esąs kone natūralus istorinės pažangos dėsnių nulemtas rezultatas, nors tai prasilenkia su tikrove. Taigi, jeigu vis dėlto telksis tos jėgos, kurias aš pavadinčiau „Kovojančia Bažnyčia“, tai galime laukti ir labai svarbių pokyčių viešojoje nuomonėje. Ir kuo daugiau toje viešojoje nuomonėje bus krikščioniško prado, tuo ryškiau keisis ir valstybių ne tik vidaus, bet ir užsienio politika. Nuojauta sako, kad artėjame prie ribos, kai galų gale Bažnyčia, o konkrečiai kažkuris Šventasis Tėvas, turės pasakyti, kad atėjo metas baigti tą tariamai taikų sambūvį ir tiesiai įvardins, jog Europoje šiandien yra puolama krikščionybė, bei paragins stoti į kovą už jos teises. Ir tada pasaulis keisis. Manau, kad tai yra neišvengiama ir priklauso ne tik nuo Apvaizdos, bet ir nuo pačių žmonių valios. 

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 7792425775277470550

Rašyti komentarą

  1. Atvirai pasakysiu: nelaikau savęs tikinčiu, bet jei prof. V. Radžvilo prognozė "Ir tada pasaulis keisis." išsipildytų, būčiau visapusiškai už. Su religija aš galiu sugyventi, su bolševizmu - niekaip.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-04-16 19:32

    Manau profesorius klysta manydamas, kad krikščionybės atgimimas atneštų esminius pokyčius. Pasaulis yra daug didesnis nei tas įspraustas į vienos religijos rėmus. Naivoka tikėtis, kad krikščionybė iki šiol demonstravusi savo bejėgiškumą susidurdama su šiuolaikiniais iššūkiais, staiga gali tapti gelbėjimosi šiaudu.
    Tai kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje yra vertinga dar neišmokta pamoka, kurios tikslas padėti mums išsivaduoti iš iliuzijų ir padėti vidumi suvokti, kad religinis kelias yra praeitis. Reikalingas naujas būdas kurį dar turėsime atrasti. Sekuliarizmas yra ne kas kita kaip dar viena religija desperatiškai ieškanti ir nerandanti efektyvių vaistų įsisenėjusioms žmonijos ligoms išgydyti. Nebėra vietos ir eksperimentams su visuomeninias modeliais, visi jie - išbandyti ir patyrę nesėkmes.
    Evangelijoje pagal Luką Jėšua sako, kad Dievo karalystė yra mumyse. Žinau, kad pasaulis esmingai ims keistis tik tuomet kai tam tikra žmonijos dalis išgirs ir imsis realizuoti šią nuo neatmenamų laikų žinotą, bet pamirštą tiesą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-07-01 08:15

    jeigu atmesime "gelbejimosi siauda", vdinasi teks gelbetis chaosu..

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-01-06 20:35

    Teisingi pastebėjimai, autorius sako: jeigu, kažkuris Tėvas pasakytu;,,Reikia kovoti už krikščionybę už jos teises'' tolerastai jį tuojau pat apšauktu, kad tai pažeistu kitų religijų teises, todėl rimtas religinių teisių gynimas,reikštu karą, o religiniai karai visada žiaurūs, todėl ,,jeigu'' nebus, o viskas dundės į apokalipsę, arba didelį sprogimą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item