Popiežius Pranciškus. Betėvystės padariniai

Sausio 28 ir vasario 4 d. katechezės, publikuotas 2015 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 3. Grįžtame prie katechezių ciklo apie šeimą. Šiandi...


Sausio 28 ir vasario 4 d. katechezės, publikuotas 2015 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 3.

Grįžtame prie katechezių ciklo apie šeimą. Šiandien mūsų vedamasis žodis bus „tėvas“. Mums, krikščionims, tas žodis brangiausias iš visų, nes Jėzus mokė mus šiuo vardu kreiptis į Dievą: Tėve. Šio vardo prasmė įgijo naują gelmę dėl būdo, kuriuo Jėzus kreipėsi į Dievą ir išreiškė savo ypatingą ryšį su juo. Mūsų krikščioniškojo tikėjimo šerdį sudaro Jėzaus apreikštas palaimintas slėpinys apie Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Dvasios – vidinį ryšį.

„Tėvas“ yra visiems žinomas, universalus žodis. Jis nurodo pamatinį santykį, kuriuo grindžiama tikrovė, tokia sena kaip žmonijos istorija.

Tačiau šiandien sakoma, kad gyvename „betėvėje visuomenėje“. Kitais žodžiais tariant, ypač Vakarų kultūroje tėvo figūra yra simboliškai nesanti, nunykusi, išstumta. Iš pradžių į šį dalyką žvelgta kaip į išsilaisvinimą: išsilaisvinimą nuo tėvo šeimininko, nuo tėvo, atstovaujančio iš išorės primestam įstatymui, tėvo kaip vaikų laimės cenzoriaus ir kliuvinio kelyje į jaunų žmonių emancipaciją bei nepriklausomybę.

Praeityje kai kuriuose namuose viešpatavo autoritarizmas, kai kuriais atvejais net priespauda: tėvai žiūrėjo į savo vaikus kaip į tarnus, negerbė asmeninių poreikių, susijusių su kiekvieno asmens augimu; buvo tėvų, kurie nepadėjo vaikams laisvai rinktis tinkamo kelio – nėra lengva auklėti vaiką laisvėje; tėvų, nepadėjusių vaikams imtis atsakomybės kurti savo ir visuomenės ateitį. Žinoma, tai nėra gera nuostata; tačiau, kaip dažnai būna, iš vieno kraštutinumo patenkama į kitą.

Mūsų dienų problema yra ne tiek uzurpuojantis tėvų buvimas, o veikiau jų nebuvimas, nusišalinimas. Tėvai kartais taip susitelkę į save, į savo darbą, kartais taip pat į savirealizaciją, jog net pamiršta apie šeimą. Jie palieka vaikus ir jaunuolius vienus.

Būdamas vyskupu Buenos Airėse ėmiau suvokti našlaitystės jausmą, kurį šiandien išgyvena vaikai ir jaunuoliai; dažnai klausdavau tėčių, ar žaidžia su savo vaikais, ar turi drąsos ir meilės „eikvoti“ laiką su vaikais. Atsakymas dažniausiai būdavo neigiamas, daugeliu atvejų jis skambėjo taip: „Negaliu, nes turiu daug darbo.“ Tėvas nedalyvavo to augančio vaiko gyvenime, nežaidė su juo, neeikvojo dėl jo savo laiko.

Šiame bendrame šeimos apmąstymo kelyje norėčiau šiandien pasakyti visoms krikščionių bendruomenėms, kad turime būti dėmesingesni: tėvo figūros nebuvimas nulemia vaikų ir jaunuolių spragas ir žaizdas, kartais net labai rimtas. Iš tikrųjų vaikų ar jaunuolių nusikalstamumą dažniausiai galima sieti su stygiumi, kad jų kasdieniame gyvenime pritrūko pavyzdžio ir tinkamo vadovavimo, pritrūko artumo ir tėvų meilės.

Našlaitystės jausmas, kurį patiria daugelis jaunų žmonių, yra gilesnis, negu galvojome. Jie šeimoje yra našlaičiai, nes jų tėčių dažnai nėra namie – taip pat ir fizine prasme, – bet visų pirma todėl, kad netgi būdami šalia jie nesielgia kaip tėvai, nesikalba su savo vaikais, neatlieka savo auklėjamojo vaidmens. Žodžių lydimu savo pavyzdžiu jie neįdiegia vaikams tų principų, vertybių, gyvenimo normų, kurių jiems reikia kaip duonos. Tėvo dalyvavimo ugdomoji kokybė tuo labiau reikalinga, kai jis dėl darbo turi būti toli nuo namų.

Kartais atrodo, kad tėčiai nežino, kokią vietą jie turi užimti šeimoje ir kaip auklėti vaikus. Dvejodami jie laikosi atokiai, atsitraukia ir apleidžia savo pareigas, kartais ieškodami prieglobsčio neįmanomame „lygios partnerystės“ su vaikais santykyje. Tai tiesa, turi būti savo vaiko „bičiulis“, tačiau nepamiršk, kad esi tėvas! Elgdamasis tik kaip bendraamžis bičiulis, lygus su lygiais, nepadarysi gero poveikio vaikui.

Šią problemą matome taip pat civilinėje bendruomenėje. Civilinei bendruomenei ir jos institucijoms tenka tam tikra atsakomybė – galima sakyti, tėviška – jaunų žmonių atžvilgiu, tik ta atsakomybė kartais apleidžiama arba netinkamai vykdoma. Tai taip pat dažnai palieka juos našlaičiais ir neparodo jiems tinkamos perspektyvos. Jaunuoliai tarsi našlaičiai lieka be kelių, kuriais galėtų saugiai eiti; lieka be mokytojų, kuriais galėtų pasitikėti; lieka be širdis uždegančių idealų, lieka be kasdienybėje juos palaikančių vertybių ir vilčių. Jiems galbūt prikemšama stabų, tačiau pavagiama jų širdis; jie spaudžiami svajoti apie pramogas ir malonumus, tačiau jiems neduodama darbo. Jie apgaulingai viliojami sudievintu pinigu, bet negali pasiekti tikrojo turto.

Todėl visiems, tėvams ir vaikams, gera išgirsti pažadą, kurį Jėzus paliko mokiniams: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“ (Jn 14, 18). Jis yra Kelias, kuriuo reikia eiti, Mokytojas, kurio reikia klausyti, Viltis, kad pasaulis gali pasikeisti, kad meilė nugali neapykantą, kad visiems įmanoma ateitis brolybėje ir taikoje.

Kas nors iš jūsų man gali sakyti: „Tėve, šiandien buvote pernelyg kritiškas. Kalbėjote tik apie tėvų nebuvimą, apie tai, kas nutinka, kai tėvai nebūna arti savo vaikų…“ Tai tiesa, norėjau pabrėžti tuos dalykus, nes kitą trečiadienį tęsiu šią katechezę, atskleisdamas tėvystės grožį. Todėl pradėjau nuo sutemų, kad ateičiau į šviesą. Tegul Viešpats mums padeda gerai suprasti tuos dalykus.

Ko moko tėvas

Šiandien norėčiau pristatyti antrąją apmąstymų dalį apie tėvo figūrą šeimoje. Praėjusį kartą kalbėjau, koks kyla pavojus, kai tėvų „nebūna“, o šiandien noriu pažvelgti pozityviu aspektu. Net šventasis Juozapas buvo gundomas palikti Mariją suvokęs, kad ji nėščia. Tačiau pasirodė Viešpaties angelas ir atskleidė Dievo planą ir jam numatytą įtėvio misiją. O Juozapas, teisus vyras, „parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 24) ir tapo Nazareto šeimos tėvu.

Kiekvienai šeimai reikalingas tėvas. Šiandien aptarsime jo vaidmens vertingumą, o pradėti norėčiau nuo kelių ištraukų iš Patarlių knygos, nuo žodžių, kuriuos tėvas skiria savo sūnui: „Mano vaike, jeigu tavo širdis išmintinga, ir mano širdis džiaugsis. Džiūgausiu visa širdimi, kai tavo lūpos dorai kalbės“ (Pat 23, 15–16). Neįmanoma geriau išreikšti tėvo susijaudinimo ir pasididžiavimo matant, kad perdavė sūnui tai, kas svarbu gyvenime, būtent išmintingą širdį.

Tas tėvas nesako: „Didžiuojuosi tavimi, nes esi toks pat, kaip aš, nes kartoji tai, ką sakau ir ką darau.“ Ne, jis nesako taip paprastai. Tėvas sako kai ką kur kas svarbesnio, ir tai galime suprasti taip: „Būsiu laimingas kaskart, kai matysiu, kad elgiesi išmintingai, būsiu sujaudintas kiekvieną kartą, kai girdėsiu, kad kalbi teisiai. Būtent tai norėjau tau palikti, kad perimtum: nuostatą jausti ir veikti, kalbėti ir vertinti išmintingai ir teisiai. Kad galėtum toks būti, išmokiau tave dalykų, kurių nežinojai, pataisiau klaidas, kurių nematei. Leidau tau patirti stiprią ir drauge diskretišką meilę, kurios galbūt nepažinai iki galo, kai buvai jaunas ir neužtikrintas. Pateikiau tau griežtumo ir tvirtumo liudijimą, kurio galbūt nesupratai tuomet, kai norėjai tik bendrystės ir globos.

Aš turėjau pirmas ištirti savo širdies išmintį, budėti vengdamas savo jausmingumo ar apmaudo perviršių, kad pakelčiau neišvengiamų nesusipratimų naštą ir rasčiau tinkamus žodžius, kuriuos suprastum. Dabar, – sako tėvas, – kai matau, kad stengiesi taip pat elgtis su savo vaikais ir su visais, susijaudinu. Esu laimingas, kad esu tavo tėvas.“

Taip kalba išmintingas tėvas, brandus tėvas. Tėvas gerai žino, kiek atsieina to paveldo perdavimas: kiek reikia artumo, švelnumo ir ryžtingumo. Tačiau kokia didelė paguoda ir atlygis tuomet, kai vaikai pagerbia šį paveldą! Tas džiaugsmas yra užmokestis už visą vargą, jis nugali visus nesusipratimus ir gydo visas žaizdas.

Taigi pirmutinis poreikis yra būtent šis – kad tėvas būtų esamas šeimoje. Kad būtų arti žmonos, dalydamasis viskuo: džiaugsmu ir skausmu, sunkumais ir viltimi. Kad būtų arti augančių vaikų: kai jie žaidžia ir kai įsipareigoja, kai būna nerūpestingi ir kai įsibaiminę, kai būna kalbūs ir kai tyli, kai yra drąsūs ir kai bijo, kai klysta ir kai grįžta į teisingą kelią; tėvas visuomet turi būti esamas.

Esamas nereiškia kontroliuojantis! Pernelyg kontroliuojantys tėvai gniuždo vaikų asmenybę, neleidžia jiems užaugti. Evangelija mums kalba apie pavyzdinį Tėvą, esantį danguje – pasak Jėzaus, vienintelį, kurį iš tikrųjų dera vadinti „geruoju Tėvu“ (plg. Mk 10, 18). Visi žino tą ypatingą palyginimą apie „sūnų palaidūną“, veikiau apie „gailestingąjį tėvą“ iš Luko evangelijos 15 skyriaus (plg. Lk 15, 11–32). Kaip oriai ir švelniai laukia tas tėvas, stovėdamas prie namo durų ir laukdamas grįžtančio sūnaus!

Tėvai turi būti kantrūs. Dažnai nieko kito negalima daryti, tik laukti; melstis ir laukti kantriai, švelniai, didžiadvasiškai ir gailestingai. Geras tėvas moka laukti ir atleisti iš visos širdies. Žinoma, jis taip pat geba ryžtingai nubausti: jis nėra silpnas, nuolaidus, sentimentalus. Tėvas, kuris moka nubausti nežemindamas, sugeba apsaugoti negailėdamas savęs.

Kartą sutuoktinių susirinkime girdėjau vieno tėčio pasakymą: „Kartais turiu lengvai suduoti vaikams… bet niekuomet ne per veidą, kad jų nežeminčiau.“ Kaip tai gražu! Jis turi orumo jausmą. Privalo nubausti, daro tai tinkamu būdu ir eina toliau. Nuodugniai paaiškinti Jėzaus išmokytą maldą „Tėve mūsų“ gali būtent tie, kurie patys asmeniškai išgyvena tėvystę. Be danguje esančio Tėvo tėvai praranda drąsą ir pasiduoda.

Tačiau vaikams reikia tėvo, kuris lauktų jų, grįžtančių iš savo nesėkmių. Jie daro viską, kad to nepripažintų, neparodytų, bet jiems jo reikia; o žaizdos, atsiradusios neradus tėvo, sunkiai gyja.

Mūsų motina Bažnyčia įsipareigojusi visomis jėgomis palaikyti gerą ir didžiadvasišką tėvų buvimą šeimose, nes jie naujoms kartoms yra nepamainomi saugotojai ir tikėjimo gėriu, tikėjimo teisingumu ir Dievo globa perteikėjai, kaip šventasis Juozapas.

Susiję straipsniai

Religija 6415092101366938048

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item