Paulius Kruopis. Už Nepriklausomybę kovojo tik rezistentai

Daugelis skaitytojų gali suglumti ir nesutikti su teiginiu, kad praeityje tik rezistentai kovojo už...

Daugelis skaitytojų gali suglumti ir nesutikti su teiginiu, kad praeityje tik rezistentai kovojo už Lietuvos valstybės atkūrimą. O kur tuomet disidentai? Ar jie nekovojo už laisvą Lietuvą? Čia autorius jokių būdu nesiekia ištrinti žodžio disidentas, bet nori atkreipti dėmesį į neteisingą sąvokų – disidentas ir rezistentas – vartojimą bei taikymą. 

Iškelta tezė yra paprasta: visus žmones, atvirai ir viešai pasisakiusius už laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę, reikėtų vadinti ne disidentais, kaip šiandien įprasta, bet rezistentais. Kitaip tariant, daugumos sovietų okupaciniais metais veikusių žmonių negalima laikyti disidentais, nes šitaip savaime „išplaunamas“ rezistencinės lietuvių tautos kovos už Nepriklausomybę turinys.

Disidentinis judėjimas kilo Rusijoje

Pradėkime nuo to, jog žodis disidentas buvo pradėtas taikytas Rusijoje veikusiems žmonėms, siekusiems pilietinių bei demokratinių teisių suteikimo toje pačioje valstybėje. Šie asmenys nesiekė panaikinti nei sovietų valdžios, nei socialistinės santvarkos, tik „demokratizuoti“ sistemą taikiais būdais. Sovietų Rusijoje XX a. 7-tame dešimtmetyje kilęs judėjimas buvo pavadintas disidentiniu, nes keliamų problemų ašis buvo žmogaus teisės ir laisvės, tačiau ne okupacijos klausimas. Nepriklausomai nuo legalaus ar nelegalaus veikimo disidentai viso labo nepritarė sovietų valdymui ir/ar stengėsi apginti SSRS piliečių teises visuomenėje. Šiais aspektais Rusijos disidentai skiriasi nuo daugumos Lietuvoje veikusių neginkluoto pasipriešinimo dalyvių, kurie norėjo ir siekė išstumti okupacinę sovietų valdžią iš Lietuvos.  

Daugumos Lietuvos gyventojų sąmonėje tapo įprasta rezistentą tapatinti tik su ginkluota pasipriešinimo kova (partizaninis laikotarpis), o disidentas atitinkamai asocijuojasi tik su neginkluota pasipriešinimo kova (visi įvykiai po partizaninio karo). Tačiau kodėl pamirštame, kad kova už Nepriklausomybės atstatymą šalies viduje gali būti ir neginkluota? Disidento sąvoka labai paranki rusiškai „Tarybų Lietuvos“ istorijos versijai, pagal kurią Lietuvoje nenorėta nepriklausomybės, o tik siekta reformų „savos“, socialistinės valstybės viduje, kaip tai darė tikrieji disidentai – Aleksandras Solženicynas ar Andriejus Sacharovas. Palanku ir tai, kad žymiausi rusų disidentai nepalaikė arba viešai nedeklaravo lietuvių tautos siekių atkurti savo valstybę. 

Tokiu atveju, jei tokius nepriklausomos Lietuvos valstybės gynėjus okupuotoje Lietuvoje kaip Alfonsas Svarinskas ir Antanas Terleckas vadinsime disidentais, antivalstybinių pažiūrų istorikams sudaromos labai palankios sąlygos diegti mintį, kad šie veikėjai nesiekė griauti SSRS, o tik „sušvelninti“ jos režimą. 

Iš kitos pusės, jeigu jau minėti pogrindžio atstovai, kurie už savo nacionalistines pažiūras buvo ne kartą  kankinami kalėjime, laikomi tremtyje ir su jais buvo mėginama visaip susidoroti, bus laikomi tik disidentais, tai išnyks riba tarp kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę ir pasisakiusiųjų prieš Sovietų Sąjungos totalitarinį režimą. Nepatenkintų sovietų santvarka buvo kone didžioji dalis Lietuvos gyventojų, bet daugelis jų nedrįso stoti į atvirą kovą ir siekti Nepriklausomybės. Tai nereiškia, kad konformistus galima laikyti disidentais, bet jau šiandien netrūksta balsų, tvirtinančių, jog totalitarinės sovietų sistemos nepalaikė dauguma gyventojų, dėl ko žmonės kaip A. Svarinskas nelabai kuo išsiskiria iš šios minios. Užmirštama, kad monsinjoras už tą režimo „nepalaikymą“ rizikavo gyvybe ir mokėjo sveikata bei jaunystės metais lageriuose, o kiti mėgavosi patogiu buitiniu gyvenimu per „blatą“ ar be jo. Bet kuriuo atveju tampa sunku suvokti, kuo disidentas Lietuvoje skiriasi nuo paprasto „tarybinio piliečio“, jei disidentas tėra tik tas, kuris reikalauja daugiau „pilietinių teisių“?

Disidento ir rezistento sąvokų reikšmės

Žodis resistentia, kilęs iš lotynų kalbos, lietuviškai reiškia pasipriešinimą (resistens – kuris priešinasi); dissidens, dissidentis (lot. k.) reiškia – nesutinkantis, prieštaraujantis. Rezistento terminas pradėtas plačiau vartoti tik Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet asmenys, ginklu kovoję už Prancūzijos nepriklausomybę nacistinės Vokietijos okupuotoje teritorijoje, buvo pavadinti rezistentais. Vėliau šis terminas visame pasaulyje išplito kaip ginkluotų bei valstybės atstatymo siekiančių pasipriešinimo dalyvių, kitaip vadinamų partizanais, apibūdinimas. Tarptautiniuose žodynuose rezistencija pirmine reikšme traktuojama kaip „politinio pasipriešinimo judėjimas“, tačiau tokiuose apibrėžimuose neįvardijama, kad rezistenciją galima būtų sieti tik ginkluotu pasipriešinimo sąjūdžiu. Todėl esminiu veiksniu vartojant rezistencijos sąvoką reikėtų laikyti ne pasirinktą kovos būdą, bet politinį tikslą – nepriklausomos valstybės atkūrimą. 

Kitas aspektas, disidentas stengiasi veikti legaliai, pagal tam tikras leistinas taisykles ir vadovaujantis oficialiai valdžios pripažintais teisės aktais ir tarptautinėmis sutartimis, pavyzdžiui, 1975 m. SSRS vadovo Leonido Brežnevo Helsinkyje pasirašytas Baigiamas aktas. Vadinasi, bandoma „pakeisti sistemą“ pačios sistemos sąlygomis. Rezistentui nebūtina tai daryti – jo šalis okupuota ir šio asmens veikla jam yra teisėta, nesvarbu ar okupavusi valdžia tai pripažįsta, ar ne. Todėl rezistentas, nors ir apeliuoja į tarptautines sutartis, bet visiškai nepripažįsta okupuotos valdžios teisinių dokumentų, nes tai padarius būtų pripažįstamas ir okupacijos teisėtumas.

Šiandien įvardijamos rezistento ir disidento sampratos turėtų būti aiškiai atskirtos. Pirmuoju atveju akivaizdžiai nepripažįstama kitos šalies okupacija savo krašte ir dėl to jai priešinamasi. Antruoju – nepripažįstama (tiksliau – siekiama prieštarauti) tik valstybėje viešpataujanti ideologija, bet nėra keliamas klausimas dėl prarasto valstybingumo. Verta atkreipti dėmesį, kad rezistencija vyksta tik kaip kova prieš kitos valstybės okupacinę valdžią, bet ne prieš vietos valdžią. Juk tiek Prancūzijoje, tiek Baltijos šalyse, tiek Ukrainoje rezistentai kariavo prieš kitą valstybę – agresorę, kuri pasikėsino į tautos suverenitetą. Kariniai veiksmai prieš savo šalies valdžios atstovus galėtų būti laikomi perversmu, sukilimu arba revoliucija, priklausomai nuo tokio kovos sąjūdžio dydžio. Tačiau jie jokiu būdu negalėtų būti laikytini rezistenciniu sąjūdžiu, nes tautos suverenumas nėra pažeistas priešiškos valstybės įsiveržimo.

Būtent dėl šių priežasčių sovietų valdomoje Rusijoje negalėjo būti ir nebuvo rusų tautybės rezistentų, nukreiptų prieš savąją – SSRS valdžią. Sovietų Sąjunga buvo tiesioginė Rusijos teisių bei pareigų perėmėja, todėl rusų rezistentai galėjo atsirasti tik okupavus SSRS kitai valstybei. Tokiais galėtume laikyti sovietinius partizanus Baltarusijoje ir Rusijoje, ginklu kovojusius prieš nacistinės Vokietijos valdžią okupuotoje teritorijoje. Žinoma, vadinamieji „raudonieji partizanai“ nesusiję su Lietuvos valstybės atstatymo siekiančiu partizaniniu judėjimu, nukreiptu prieš nacių ir sovietų politiką, kuriam realiai jie trukdė ir pasižymėjo taikių gyventojų Pietryčių Lietuvoje naikinimu. Apibendrinant, disidentai stengiasi savoje šalyje ir iš savo valdžios išgauti pilietinių teisių ir laisvių užtikrinimą, o rezistentai, siekdami atstatyti savo teises ir laisves, stengiasi atkurti savo nepriklausomos valstybės suverenitetą, kovodami prieš svetimą valstybę-okupantę.

Lietuvoje disidentų beveik nebuvo

Grįžtant prie pirminės tezės, reikia dar kartą pabrėžti, kad visi asmenys, nepripažinę okupacinės valdžios ir kėlę Lietuvos valstybės atstatymo klausimą visu Lietuvos okupacijos laikotarpiu (1940-1990 m.), turėtų būti vadinami rezistentais. Siūloma vadovautis tokiu rezistento apibrėžimu – tai pasipriešinimo dalyvis, nepripažįstantis priešiškos valstybės okupacijos bei aneksijos ir toje teritorijoje ginklu ir/ar neginkluota pasipriešinimo forma, kovojantis už nepriklausomos valstybės atkūrimą. Todėl disidentais galima laikyti tik tuos, kurie atsiribojo nuo režimui pavojingų – su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu susijusių idėjų pateikimo ir susitelkė tik ties vadinamais pilietinių teisių užtikrinimo bei gynimo klausimais, kaip tai buvo daroma Rusijoje. Disidentas gali būti suprantamas kaip asmuo, nepritariantis viešosios ideologijos skleidimui ir siekiantis įgauti ir/ar apginti tam tikras žmogaus teises ir laisves, bet nemėginantis sugriauti tos valstybės santvarkos

Ypatingai svarbu pabrėžti, kad Nepriklausomybės kova gali būti vykdoma ir ginklu, ir be jo. Šitaip žvelgiant į istoriją 1944-1990 metai tampa nebe nuobodžiu Sovietų Sąjungos okupacijos pasakojimu, o tarpais priblėsusiu (1953-1972 m.), tačiau vis tik nenutrūkstamu rezistenciniu, pogrindiniu judėjimu už lietuvių tautos teisę į nepriklausomą valstybę. Juk būtent veiklos pogrindyje negalima traktuoti kitaip nei kaip okupacijos nepripažinimo. Vien šio veiksnio užtenka, kad pogrindžio dalyvius priskirtume rezistenciniam sąjūdžiui. Kita vertus, veikla pogrindyje ir yra vienintelis tiesioginis bei atviras okupacijos nepripažinimo kelias okupuotoje teritorijoje, ypač po nesėkmingai pasibaigusio partizaninio karo. 

Tiesa, skaitytojams gali iškilti klausimas, ar Lietuvoje būta disidentų? Disidentais galima būtų įvardinti Lietuvos Helsinkio grupės ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) atstovus, kurie skelbėsi veikiantys tik atvirai ir legaliai, todėl siekiantys palaikyti Helsinkio konferencijos Baigiamo akto įgyvendinimą ir gerbti Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaraciją. Tačiau, verta pabrėžti, jog TTGKK narių irgi negalima laikyti disidentais, nes daugelis dėl tikinčiųjų teisių kovojusių kunigų jau prieš tai veikė pogrindyje, t. y. rezistencijoje. Taigi, tenka konstatuoti, jog žymus poetas Tomas Venclova, iki šiol nepatenkintas lietuvių nacionališkumu, tėra kone vienas iš nedaugelio Lietuvos disidentų prieš visą rezistencijos dalyvių kariuomenę, sujungiant partizanus ir pogrindininkus, veikusius po 1953 metų. 

Disidentas okupuotoje Lietuvoje yra daugiau išimtis iš taisyklės, todėl neverta abejoti, kad pogrindžio spaudos leidėjai buvo tikri rezistentai – neginkluotos pasipriešinimo kovos už Lietuvos valstybę dalyviai. Juk šie didvyriai nesistengė „demokratiškai“ prieštarauti diktatūrinei sovietų ideologijai, bet atvirai priešinosi Sovietų Sąjungos okupaciniams užmojams.



Susiję straipsniai

Politika 7865805875929604500

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item