Julijonas Būtėnas - katalikiškos spaudos žurnalistas, laisvės kovotojas

Kovo 24 dieną sukako 100 metų, kai Dovydų kaime, Joniškėlio valsčiuje, Biržų apskrityje gimė žurn...

Kovo 24 dieną sukako 100 metų, kai Dovydų kaime, Joniškėlio valsčiuje, Biržų apskrityje gimė žurnalistas ir laisvės kovotojas Julijonas Būtėnas. Giminaičio, žymaus pedagogo ir rašytojo kun. Julijono Lindės–Dobilo (1872–1934) garbei Grūžių klebonas kun. Antanas Gelžinis jį pakrikštijo Julijono vardu. Jo krikšto tėvai buvo Povilas ir Ona Kazimiera Lindės. Tie, kas skaitė kun. J. Lindės–Dobilo knygą „Blūdas“, jos herojų gali sutapatinti su  J. Būtėno tėvu Juozu, su kuriuo kunigas ir rašytojas artimai draugavo. Tėvas rūpinosi ne tik savo ūkio reikalais, žemės gerinimu, pavyzdingu ūkininkavimu, bet ir vaikų išsimokslinimu. Julijonas buvo jauniausias antrosios Juozo Būtėno žmonos Antaninos Navickaitės, žymios apylinkės dainininkės, kilusios iš Tričių kaimo, Linkuvos valsčiaus, sūnus (pirmoji žmona anksti mirė). Vyresnysis, aštuoniolika metų vyresnis brolis Petras buvo nepriklausomybės kovų 1918–1923 metais savanoris, Šaulių sąjungos organizatorius, vėliau tapo pedagogu, kalbininku, vertėju. Be abejo, tai buvo patriotizmo pavyzdys ir įkvėpėjas jaunesniajam broliui. Julijonas dar turėjo penkiolika metų vyresnį brolį Juozapą, likusį tėviškėje ūkininkauti, septyniolika metų vyresnę seserį  Poviliną ir devyneriais metais vyresnę seserį Uršulę, vėliau tapusią mokytoja.

Julijonas labiausiai draugavo su Petru ir Uršule, iš tėvo paveldėjo protą, iš mamos – jausmingumą, kaip ir brolis Petras, buvo apdovanotas meile knygai, todėl ypač mėgo kalbas ir, brolio padedamas, anksti kibo jų mokytis. 1924 metais jis pradėjo lankyti Joniškėlio vidurinę mokyklą, po metų persikėlė į Linkuvos gimnaziją. Bet per daug laiko skirdamas mokslui pakenkė savo sveikatai, todėl vienerius 1929/30 mokslo metus gydėsi namuose, bet mamytės lepinamas ir toliau nesiskyrė su žodynais. Kalbų pomėgis neleido ilsėtis. Šeštoje Linkuvos gimnazijos klasėje jau laisvai kalbėjo vokiškai ir angliškai. Dar penktoje klasėje buvo išrinktas ateitininkų kuopos valdybos iždininku. Kuopa leido laikraštėlį „Atžala“, kur pirmuosius straipsnius, ko gero, rašė ir J. Būtėnas. Ateitininkų organizaciją uždraudus teko patirti pogrindinės veiklos pamokas, lėmusias vertybinius pasirinkimus.

Julijonas mėgo vaidinti gimnazistų teatre. Gimnaziją Julijonas baigė 1933 metais, jo atestate – tarp penketų įsiterpė ketvertas iš matematikos ir trejetas iš fizikos. Rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, kur pradėjo studijuoti Teisės fakulteto Ekonomijos skyriuje. Pasirinkęs savo gyvenimo šūkį: „Viską atnaujinti Kristuje“ visu rimtumu atsidėjo studijoms ir profesiniam laikraštininko darbui. Bet potraukis žurnalistikai buvo stiprus ir studijuodamas nuo 1933 metų J. Būtėnas ėmė rašyti katalikų dienraštyje „Rytas“. Kadangi buvo labai gabus, mokėjo rusų, latvių, vokiečių, prancūzų, anglų, švedų ir lotynų kalbas, tai vertė politikos straipsnius. Tačiau „Ryto“ redaktorius dr. Leonas Bistras, įžvelgęs Julijono gabumus žurnalistikai, pakvietė nuolatiniam darbui. Tarptautinė politika buvo pagrindinė jo straipsnių sritis. Įsitaisęs redakcijoje jis pasijuto tvirčiau, gavo atlyginimą, jau ir mamai galėjo vieną kitą litą nusiųsti, o laiškuose pasigirti, kad jos sūnus puikiai sugeba suderinti studijas ir žurnalisto darbą.

1934 metų spalyje VDU Teisės fakulteto dekano prašosi perkeliamas į Teisės skyrių. 1936 m. birželio mėnesį dėl griežto pasisakymo prieš naująjį Seimo rinkimų įstatymą dienraščio „Rytas“ leidimas tautininkų valdžios buvo nutrauktas. Teisės studijas pertraukė1936-1937 metais – J. Būtėnas atliko karo tarnybą Karo mokyklos aspirantų grupėje, kur jam suteikiamas artilerijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Karo mokykloje bendramokslius stebino savo nuoširdumu, buvo pramintas „humanišku kariu“. Po karo tarnybos J. Būtėnas bandė tęsti teisės studijas VDU, bet dėl nežinomų priežasčių į jį nebegrįžo. Nuo 1936 metų pradėjo bendradarbiauti „XX amžiaus“ dienraščio redakcijoje, drauge su kunigais Stasiu Yla, Juozu Prunskiu, profesoriais ir mokslų daktarais Juozu Ambrazevičiumi, Pranu Dielininkaičiu, Zenonu Ivinskiu, Ignu Skrupskeliu,  Antanu Maceina, Jonu Griniumi.  Tokioje bendrijoje brendo jo žurnalistinis apžvalgininko talentas. Redaktoriaus J. Prunskio žodžiais tariant, J. Būtėnas buvo ypatingų gabumų žmogus. 1939 metais jį priėmė į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

Kai 1937 metais Tarybų Sąjungoje prasidėjo didžiulės politinės bylos, apie jas plačiai rašė viso pasaulio spauda, o „XX amžiuje“ apie jas pasakojo J. Būtėno tekstai. Kai pradėjo niauktis Europos padangė, vis garsiau valstybių vadams ėmus šūkauti, ir J. Būtėnas norėjo arčiau šio šių širšių lizdo būti ir skaitytojus apie įvykius informuoti. „XX amžiaus“ redakcijos nariai profesoriai susirūpino nebaigusį aukštųjų mokslų gabų bendradarbį išsiųsti studijuoti į Europos universitetus. 1939 m. rugpjūčio 22 d. J. Būtėnas, kaip „XX amžiaus“ specialusis korespondentas, drauge su kun. Kazimieru Barausku  išvyko į Paryžių studijuoti politikos mokslų. Kitą dieną buvo pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas, todėl rugpjūčio 24-ąją Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje prisistačiusiems abiem lietuviams patariama kuo greičiau grįžti į Lietuvą. Laikraščiai praneša, kad vokiečiai puola Lenkiją – prasidėjo karas, aplink nuolat skamba aliarmas. Prancūzijos valdžia patarė svetimšaliams išvažiuoti, o pasiliekantiems grėsė svetimšalių legionas arba priverstinis darbas provincijoje. Vargais negalais per Briuselį, Amsterdamą, Stokholmą ir Rygą abiem pavyko sugrįžti į Kauną. Taigi mokslai Paryžiuje liko nepradėti.

Laimingai sugrįžus „XX amžiuje“ J. Būtėnas, redaguodamas užsienio skyrių, vos spėjo suktis, nes su kiekvienu įvykiu vis gausėjo darbo. 1939–1940 metai politiniu atžvilgiu buvo labai audringi, todėl jo komentarų spausdinta daug, be jų „XX amžiaus“ užsienio informacijos buvo neįsivaizduojamas. Analizuojami dviejų didžiųjų valstybių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – politiniai sprendimai, jų partnerio – Italijos – ketinimai ir vaidmuo tarptautinėse kombinacijose, prancūzų kova Vakarų fronte, Ispanijos bandymai prasimušti į pirmąsias tarptautinės politikos čempionų gretas, nušviečiama kova dėl Juodosios jūros ir Dardanelų, nepaleidžiamas iš akių ir Balkanų regionas, Karelijos ir suomių–sovietų ginčas, neutraliųjų šalių, stovinčių didžiųjų valstybių interesų kelyje, prirėmimas prie sienos, nepamirštama ir kaimynė Lenkija.

Nuo 1939 metų balandžio Leonui Bistrui tapus švietimo ministru, J. Būtėnas vietoj jo pradėjo rašyti tarptautinės politikos apžvalgas ir katalikų savaitraščiui „Mūsų laikraštis“, bendradarbiavo katalikiškos kultūros žurnale „Židinys“, tebejausdamas studentiško gyvenimo pulsą talkino akademiniame dvisavaitiniame leidinyje „Studentų dienos“, kurį redagavo buvęs klasės draugas Petras Rimkūnas.

Paskutiniaisiais Nepriklausomos valstybės mėnesiais J. Būtėnas pateko į patį Lietuvos Žurnalistų sąjungos veiklos sūkurį, gegužės 26 dieną buvo išrinktas valdybos nariu, o birželio 10 dieną įvyko paskutinis valdybos susirinkimas prieš sovietų okupaciją, birželio 26-osios posėdyje jau svarstyta apie veikimo galimybes okupacijos sąlygomis, o liepos 1-ąją įvyko paskutinis posėdis, konstatavęs, kad Žurnalistų sąjungos veikla sustabdoma.

Gyvenimas slinko tarp parako dūmų ir karo pavojaus. Lietuvą okupavus Raudonajai armijai 1940 m. rugpjūčio 1 d. išėjo paskutinis „XX amžiaus“ numeris. Naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją Kačerginėje enkavėdistai įsiveržė į I. Skrupskelio namus, kur laikinai glaudėsi ir  J. Būtėnas. Tą naktį jis čia nenakvojo, bet buvo aišku,  kad ir jis  yra ieškomas, todėl tomis dienomis pabėgo į Vokietiją. Berlyne gavo pabėgėlio statusą. Pagal išlikusius dokumentus atrodo, kad čia J. Būtėnas turbūt ketino studijuoti universitete. Tačiau iš Lietuvos negavo jo ankstesnį mokslą patvirtinančių dokumentų nuorašų, bet Švietimo liaudies komisaras Antanas Venclova jų išsiųsti neleido. Julijonui teko ieškoti ryšių su žurnalistais. 1941 m. kovo 30 d. J. Būtėnas įstojo į Berlyne, Kazio Škirpos bute, susibūrusio Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kovos padalinį – Tautinio darbo apsaugą (TDA). Įstojo į 30-ies vyrų grupę, kuri apmokoma specialiuosiuose kursuose prie Karaliaučiaus. Grupę numatyta nuleisti iš lėktuvų Lietuvoje prieš pat karo pradžią ir perduoti paskutinius LAF nurodymus slaptiems sukilimo vadovavimo centrams. J. Būtėnas, kaip mokantis užsienio kalbų, labiau tiko pasilikti Berlyne padėti LAF vadovybėje, bet jis prašėsi būti neišskiriamas iš kitų ir norėjo imtis realių, nors ir pavojingų veiksmų dėl Tėvynės išlaisvinimo. Vis dėlto TDA kovotojai, nors buvo pažadėta juos atskraidinti lėktuvu, patyrė vokiečių išdavystę ir, traukiniu atvykę į pasienio ruožą, 1941-ųjų birželyje, prieš pat karą, perėjo Rytprūsių–Lietuvos sieną. J. Būtėnas Lietuvą pasiekė tik karui prasidėjus kartu su vokiečių tankų daliniais kaip vertėjas. Laimė, kad Alytuje pavyko tokių priverstinių pareigų atsisakyti, o iš ten į Kauną atėjo pėsčias.

Grįžęs į Kauną, J. Būtėnas dirbo dienraštyje „Į laisvę“, vėl rašė politikos klausimais. Tačiau vokiečiai spaudą cenzūruoja, aiškėja naujųjų okupantų tikslai, o 1942 metų pabaigoje „Į laisvę“uždraustas. Vokiečiams uždarius „Į laisvę“ Juozo Keliuočio pakviestas J. Būtėnas kurį laiką dėsto žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1943 metų pradžios išrūpintas leidimas leisti dienraštį „Ateitis“, tačiau jis turėjo derintis prie vokiečių reikalavimų.

1942 m. gegužės viduryje J. Būtėnas, pasak vokiečių pareigūnų, „žurnalistikos studijas pagilinti“ išvyko į Berlyną, kuriame vienuolika mėnesių buvo emigrantas ir iš jo grįžo prieš vienuolika mėnesių. Iš tiesų po dienraščio „Į laisvę“ komandiruotės priedanga norėta Berlyne susisiekti su draugais ir jiems perduoti žinias iš Lietuvos.

Bet J. Būtėnas tada buvo „Į laisvę“ korespondentu Berlyne ir iš ten rašė ne tik šiam dienraščiui, bet jį uždarius – ir į „Ateitį“. Pirmasis pranešimas iš Berlyno pasirodė 1942 m. birželio 5 d. „Į laisvę“ numeryje. Daugiausia pranešimų spausdinta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Išsamiai komentuojami aštriausi karo eigos momentai. Prie kiekvieno tokio pranešimo dienraštyje pažymima: „Mūsų specialusis korespondentas Berlyne praneša“ arba „Mūsų Berlyno korespondento pranešimas telefonu“. Pranešimai pasirašomi slapyvardžiu J. Btns. 1943 m. vasario 27 d. pasirodo pranešimai šiuo slapyvardžiu jau kitame dienraštyje – „Ateityje“. Iki liepos 7 dienos čia jo pranešimai buvo spausdinami dažnai.

Šalia specialaus korespondento darbo J. Būtėnas atlieka ir kitas – pogrindininko rezistento – pareigas LAF‘ui, vėliau Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitetui (VLIK) reikėjo ryšininko, užtikrinančio ryšį su užsienio valstybėmis. J. Būtėnas buvo vienas tinkamiausių šiam darbui, nes turėjo artimus santykius su Berlyne akredituotais švedų ir šveicarų žurnalistais. Per juos slapta Lietuvos pogrindžio informacija patekdavo į švedų ambasadą, iš ten – į Švediją, o toliau – į Angliją, JAV. Baigiantis 1943-iesiems, kai buvo aišku, jog vokiečiai pralaimės ir Tėvynei vėl grėsė bolševikų okupacija, drauge su bendražygiais teko rūpintis dėl Lietuvos valstybingumo ateities ir rezistencijos taktikos. 1943 metų pabaigoje J. Būtėnas grįžo į Kauną, čia netrukus atsivežė sunkiai sergančią mamą, bet ji 1944 m. sausio 25 d. mirė.

1944 metų pradžioje, generolui Povilui Plechavičiui pradėjus organizuoti Lietuvos vietinę rinktinę (LVR), J. Būtėnas, kadangi gerai mokėjo vokiečių kalbą, tapo jo štabo karininkas informacijos ir spaudos reikalams, buvo jo neoficialus adjutantas – ryšininkas tarp pogrindžio ir LVR vadovybės. Jis rašė generolui kalbas, įvairias LVR deklaracijas. Kai gen. P. Plechavičius atsisakė LVR karius siųsti į Rytų frontą, vokiečiai supyko ir jos vadus įkalino Salaspilio (Latvija) koncentracijos stovykloje. Bet ir čia atsidūręs J. Būtėnas mokėjo save suvaldyti, teikė moralinę paramą bendražygiams, daugiau rūpinosi kitais, o ne savimi ir per draugus latvius informuodavo slaptąją spaudą. Artėjant Raudonajai armijai gen. P. Plechavičius iš stovyklos buvo išvežtas, o J. Būtėnas atsidūrė fronto ruože darbams Latvijoje. Čia ginklai buvo kastuvas ir kirtiklis. Vėliau priverstiniams darbams atsidūrė Dancige (Lenkija), paskui – Gdynės lageryje. Iš jo pabėgęs 1944 metų pabaigoje atsidūrė Vokietijoje, Berlyne, kur drauge su kitais katalikų intelektualais įsitraukė į rezistencinę veiklą atsikuriančiame VLIK‘e.

Reikėjo rūpintis ir lietuviais pabėgėliais, kalinčiais Vokietijos kalėjimuose. Lietuvių pabėgėlių stovykloje Viurcburge buvo VLIK‘o informacijos biuro, kuris leido „Eltos biuletenius“, vedėjas. Juose tautiečiai ir visas pasaulis buvo informuojamas apie lietuvių reikalus, o tai turėjo įtakos dėl tautos ateities įvairiems politiniams veikėjams. Be to, Viurcburge J. Būtėnas pabėgėliams dėstė anglų kalbą. Vėliau VLIK‘o informacijos biuras įsikuria Pfulingene. Čia „Eltos biuleteniai“ išaugo į solidžius keliais šimtais egzempliorių rotatoriumi spausdinamus leidinius, dalį tekstų rašė pats J. Būtėnas. Biuletenių rengimas ir redagavimas tebuvo tik dalis darbo. Kitą dalis – straipsniai, memorandumai, susiję su Lietuvos laisvės problemomis ir skleidžiami pasaulio spaudoje. Nemaža laiko atimdavo ryšių su pasauliu paieška. Vienas svarbiausių ryšininkų su JAV ir kitomis šalimis buvo Julijono pusbrolis Stasys Bačkis, tuo metu gyvenęs Paryžiuje ir tęsęs diplomatinį atstovavimą Lietuvai. J. Būtėnas patikrindavo ir papildydavo VLIK‘o vadovų memorandumų, rašomų įvairių valstybių vadovams. Jis tęsė žurnalisto tarptautininko darbą Pfulingene leistame „Mažajame židinyje“, bendradarbiavo biuletenyje „Į laisvę“. Paskui J. Būtėnas savo straipsnius spausdino Augsburge leistame klasės draugo Juozo Vitėno redaguotame savaitraštyje „Žiburiai“. Jo publikacijos – tarsi savotiškas pokario istorijos metraštis, vaizdžiai ir aštriai aprašantis to meto įvykius, nepalankius Lietuvai. J. Būtėnas redagavo ir pirmuosius dvylika „Lietuvių (sąjungos) žinyno“ numerių.

Tremtyje atsidūrė Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai. 1946 metų gegužę Hanau vykusiame suvažiavime LŽS atkuriama. O 1947 m. rugpjūčio pabaigoje Švainfurte vykusiame suvažiavime J. Būtėnas išrenkamas atgaivintos LŽS vicepirmininku, reikėjo rūpintis leidybos reikalais. Žurnalisto darbo ypač daug buvo pateikiant žinias iš Lietuvos laisvojo pasaulio kraštuose. Be to, J. Būtėnas karštai įrodinėjo ateitininkų susiorganizavimo būtinybę. 1947 metų gegužės pabaigoje Honefe ir laivo deniuose įvyko Reino ateitininkų konferencija, tarp jos dalyvių buvo ir J. Būtėnas. Jis ir vėliau reiškėsi kaip aktyvus ateitininkas.

1948 m. liepos 10 d. Pfulingene J. Būtėnas susipažino su laisvės kovotoju Juozu Lukšu–Daumantu, atvykusiu iš okupuotos Lietuvos į Vakarus. Ta pažintis pasuka jo gyvenimą nauja vaga – Julijonas pajunta, kad jo vieta ten, kur šiandien Lietuvai sunkiausia. J. Lukša–Daumantas atrado žmogų, kuriuo galėjo pasitikėti. Jie nutaria mokytis žvalgybos mokykloje ir tapti desantininkais, kad galėtų atskristi į okupuotą Lietuvą. 1950 m. spalio 3 d. J. Lukša–Daumantas su kitais išskrenda į Lietuvą, o J. Būtėnas tada juos amerikiečių lėktuve palydėjo, padėjo užsisegti parašiutus ir pasiruošti šuoliui, atidarė duris. Vėliau šifravo iš J. Lukšos–Daumanto gaunamas žinias, o pats toliau mokėsi žvalgybos ypatumų ir taip rengėsi savo būsimam skrydžiui į Lietuvą. 1951 m. balandžio 19-osios rytą J. Būtėnas kartu su bendražygiu Jonu Kukausku čekų lakūnų pilotuojamu lėktuvu atskrenda į Lietuvą ir išmetami Kazlų Rūdos miškuose, Papilvio kaimo šiaurinėje pusėje. Bet čia turbūt buvo iškart pastebėti, nes tuoj pat susiduria su okupantų kariuomenės persekiotojais, todėl nusigauti į numatytą vietą Šunkarių kaime nėra paprasta. Desantininkai išsigelbėjo tik todėl, kad skubiai pasitraukė iš nusileidimo vietos.

Vargais negalais atėję į Juozo Viržaičio sodybą Šunkarių kaime, pranešė: „Sakalai parskrido“ (toks buvo slaptažodis). Viržaičio sūnus Algimantas paslėpė svečius liūne, o perdienojus ryšininkas nuvedė į bunkerį, tačiau netoliese palapinę pasistatė emgėbistų būrys. Todėl dar kelias dienas nepavyksta persikelti į saugesnę vietą. Tik po kelių dienų pavyko susitikti su partizanais, kurie nuvedė į Rūdšilio girią. Pakeliui apsistoja Petro Jurkšaičio–Beržo bunkeryje. Julijonas partizanams paaiškino, kad Vakaruose apie karą jau nekalbama, todėl jie turėtų keisti kovos taktiką – išsaugoti pogrindžio jėgas ateičiai ir nuo atvirų kovų pereiti prie antisovietinės propagandos skleidimo. Paskui vyrai įsikūrė kitame, atsarginiame bunkeryje. Planuota, kad P. Jurkšaitis–Beržas perduos žinią apie desantininkus J. Lukšai–Daumantui, tačiau pranešti pavykę tik jo ryšininkui. J. Būtėnas turbūt suprato, kad grįžo į Lietuvą, gęstant partizanų pasipriešinimui, juos nuolat persekiojo išdavystės, o gyvieji partizanai ne atvirai kovėsi, bet slapstėsi bunkeriuose vis dar tikėdamiesi Vakarų pagalbos. Okupantų tarnybos dirbo dar prieš pirmojo desanto nusileidimą. Iš kelių padalinių prieš viso labo tik du desantus iš Vakarų sutelkta net 2500 kareivių. Buvo išduotas iš jų bunkeris. Gegužės 22 dieną apsupamas bunkeris Rūdšilyje, kur buvo J. Būtėnas–Margis, J. Kukauskas–Gardenis ir P. Jurkšaitis–Beržas. Pastarasis su Julijonu bandė pabėgti, bet Beržas čia pat krinta kulkų pakirstas, o Julijonas peršautas krinta atgal į bunkerį, kur jį pribaigia bendražygis J. Kukauskas (kai kurie šaltiniai teigia, kad nusišovė pats), drauge su juo atskridęs iš Vokietijos ir panoręs pasiduoti. Žuvusieji, kaip ir visi partizanai, buvo išniekinti.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 4556985654300913511

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item