Juliet Schor. Mažiau darbo, daugiau gyvenimo

Jei dirbtume mažiau valandų, tai galėtų išgelbėti mūsų ekonomiką, blaivų mąstymą ir visą planetą...


Jei dirbtume mažiau valandų, tai galėtų išgelbėti mūsų ekonomiką, blaivų mąstymą ir visą planetą, teigia Bostono koledžo sociologijos profesorė Juliet Schor.

Milijonai amerikiečių nebekontroliuoja savo kasdienio gyvenimo ritmo. Jie per daug dirba, per greitai valgo, per mažai bendrauja, per daug laiko praleidžia eismo spūstyse, nepakankamai miega ir jaučiasi nuolat išsekę. Toks gyvenimo būdas pakerta pagrindinius geros savijautos ir gerovės šaltinius – tokius kaip stipri šeima, bendruomenės ryšiai, gilus gyvenimo prasmingumo suvokimas ir fizinė sveikata.

Mažiau uždirbk, mažiau išleisk, mažiau išmesk ir mažiau žalok. Štai formulė. Nes kuo daugiau laiko turi asmuo, tuo geresnė jo ar jos gyvenimo kokybė, tuo jam lengviau gyventi išlaikant pusiausvyrą.

Įsivaizduoti pasaulį, kuriame būtų mažiau dirbama, gali atrodyti utopiška, ypač šiandien, kai diskusijose apie ekonomiką dominuoja stokos mentalitetas. Dirbantiems žmonėms dažnai būna sunku sumažinti darbo apimtis, kai kitų komponentų – sveikatos apsaugos, mokslo, vaikų priežiūros – kainos nuolat auga.

Tačiau būtent toks veiksmas leistų žengti pirmyn, sprendžiant nedarbo krizę – jis suteiktų ir sveikesnį gyvenimą. Mažiau darbo valandų rodo, kad darbą gaus tie, kuriems jis tuo metu ypač reikalingas. Jei gyvenama iš mažesnių pajamų, tada ir mažiau vartojama, nes daugiau poreikių patenkinama namuose. Taip gyvenimas sąmoningai ar atsitiktinai taptų lengvesnis.

Šiandien ekonomistai daugiausia kalba apie augimą, esą šis procesas kuria darbo vietas. Tačiau pramonės amžiuje laisvos nuo darbo valandos ne mažiau reikšmingai prisidėjo prie ekonomikos augimo, kaip ir rinkos plėtimasis.

Sunkios darbo sąlygos XIX amžiuje, įtempti tvarkaraščiai kenkė žmonių sveikatai ir neleido jiems pasiekti to, ką šiandien vadiname gyvenimo kokybe. Darbo valandų skaičius JAV pradėjo mažėti maždaug nuo 1870-ųjų. Tada dirbta maždaug 3000 valandų per metus, tuo tarpu 1929-aisiais – jau 2342. 1973 metais vidutinis amerikietis dirbo 1887 valandas per metus (mažiau nei 40 valandų per savaitę). Jei darbo valandų skaičius nebūtų mažėjęs, nedarbas Amerikoje būtų augęs dar iki Didžiosios depresijos.

Nuo 1970-ųjų amerikiečiai ėmė dirbti daugiau. Anot vyriausybės pateiktų duomenų, 2006 metais vidutinis amerikietis dirbo 180 valandų daugiau nei 1979-aisiais. Šiandien apie trečdalis vyrų dirba 50 ir daugiau valandų per savaitę. Nieko nuostabaus, kad per pastaruosius 20 metų labai išaugo nedarbas.

Pagal vieną 2004-aisiais atliktą studiją matyti, kad 44 procentai respondentų dažnai ar labai dažnai persidirbdavo ir niekaip negalėdavo šio proceso kontroliuoti. Persidirbusiems žmonėms buvo būdingas aukštesnis streso lygmuo, prastesnė sveikata. Jie dažniau sirgo depresija nei tie, kurie dirbdavo mažiau valandų ir tokio spaudimo nejusdavo.

Tačiau šiuo metu jau yra ženklų apie vykstančią kultūrinę permainą mažesnio skaičiaus darbo valandų link. Iš dalies tai susiję su tuo, kad žmonės turi mažiau pinigų ir daugiau laiko. 1996 metais, kai ėmiau domėtis šiuo klausimu, atlikau apžvalgą, iš kurios paaiškėjo, jog mažiau dirbti savo noru apsisprendė 19 procentų apklaustų suaugusių žmonių. 2004 metais, pagal Center for a New American dream duomenis, tokių buvo 48 procentų.

Kad ir kaip tai būtų nemalonu, stagnuojanti ekonomika atveria naujų galimybių: ne visos darbo dienos, kaip veiksmingos alternatyvos, išplėtimą. Pirmaisiais recesijos metais daug firmų vengė atleisti darbuotojus ir naudojosi nemokamų atostogų, trumpesnės darbo savaitės praktika, taikė lankstų darbo grafiką. Viena 2009 metais atlikta studija atskleidė, kad 20 proc. stambių firmų trumpino darbo valandas, kad užbėgtų už akių darbuotojų atleidimams.

Nepaisant to, kad ši politika nesusilaukė valstybės palaikymo, išryškėjo vienas svarbus dalykas. Tie žmonės, kurie savo noru ėmė dirbti mažiau, tapo labiau patenkinti. New Dream Survey 23 proc. jų sakė kad ėmę dirbti mažiau, jie ėmė jaustis ne tik laimingesni, bet ir visai nesiilgėjo pinigų. 60 proc. respondentų teigė jautęsi laimingi, tačiau galvojo apie pinigus. Ir tik 10 proc. teigė nepajautę jokio pokyčio.

Mažiau uždirbk, mažiau išleisk, mažiau išmesk ir mažiau žalok. Štai formulė. Nes kuo daugiau laiko turi asmuo, tuo geresnė jo ar jos gyvenimo kokybė, tuo jam lengviau gyventi išlaikant pusiausvyrą. Naujasis tyrimas, kurį atlikau kartu su Kyle Knight ir Gene Rosa iš Vašingtono valstijos universiteto, kuriame, tiriant pokyčius industrializuotose valstybėse per 50 metų, paaiškėjo, kad tautos, kurios dirbdavo mažiau valandų, paliko daug mažiau ekologiškai žalingų pėdsakų.

Tai atsispindi ir namų ūkyje. Vienas Prancūzijoje darytas tyrimas parodė, kad namų ūkiai, kuriuose gyvena daug dirbantys žmonės, daugiau pinigų išleidžia namams (paprastai jie gyvena dideliuose namuose, su įvairiais prietaisais), transportui (važinėja asmeniniais automobiliais), viešbučiams ir restoranams. Dar vienas neseniai Švedijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad, sumažinus darbo valandas 1 proc., CO2 išmetimai į atmosferą sumažėja 0.8 proc. Kodėl taip? Nes daug dirbantys ir uždirbantys žmonės, norėdami kompensuoti nuovargio, kilusio dirbant, nemalonumus, perka daugiau prekių, naudojasi daugybe paslaugų, kurioms pagaminti reikia daug energijos. Dėl laiko trūkumo jie perka ir daugiau pagaminto maisto.

Natūralu, žmonės, kurie turi daugiau laiko namams, užsiima mažiau aplinkos išteklius eikvojančiais užsiėmimais. Jų drabužiai džiūsta ant virvės, plaukams džiovinti nereikalingas elektrinis džiovintuvas. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad jie naudojasi transportu, kuris, nors ir lėtesnis, yra taupesnis. Jie neskraido lėktuvais, tačiau važiuoja traukiniais, nevažiuoja asmeniniu automobiliu, o naudojasi viešuoju transportu ir t. t. Jie turi galimybę užsiimti sodininkyste ir gaminti maistą namie. Kitaip tariant, jie gali daugiau savo poreikių patenkinti patys: patys užauginti, patys pagaminti, patys pataisyti. Jie grįžta prie amatų, kurie buvo gerai žinomi ankstesnėms kartoms: jie patys meistrauja, siuva, mezga, daro alų, jie verda uogienes. Jie taip pat medžioja ir žvejoja. Žmonės įsitraukia į visa tai, nes jiems malonu tai daryti, o ir įgyjami dalykai yra pigesni ir geresnės kokybės, nei pirktum juos parduotuvėje.

„Pasidaryk pats“ idėja dabar įgyja vis didesnį populiarumą. Tam, kad šie pokyčiai būtų didesnio masto, reikia kolektyvinių sprendimų. Mums reikia sistemų, kurios užtikrintų individų ir šeimų saugumą – nuo vaikystės iki senatvės. Tačiau ir šią akimirką daugelis žmonių gali imtis veiksmų: dirbti mažiau valandų ir tapti savarankiškesni. Žinoma, einant šiuo keliu, bus iššūkių, tačiau daugelis bus patenkinti nustoję stumdę popierius ir ėmęsi sodininkystės. Savarankiškas gyvenimas, kai daug dalykų gali pasidaryti pats, teikia satisfakcijos ir saugumo. Toks gyvenimas yra didžiai vertingas, nes gyvenama iš ryšio su žeme. Tačiau turbūt pats svarbiausias dalykas, jie įgyja galimybę gyventi nekeldami grėsmės nei kitiems žmonėms, nei planetai.

Vertė Zigmas Vitkus

„Yes!“ magazine



Susiję straipsniai

Juliet Schor 378707097901272041

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item