Dalius Stancikas. Ambicija

Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka

Ambicija (lot. ambitio — garbės troškimas) – nepamainomas mūsų dienų variklis. 

***

Mums reikia ambicingų politikų ir ambicingų planų, kartojo konservatorių – krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius, nuolat kėlęs tikslą – aplenkti Estiją. Jam pritarė sveiko proto dešinysis, liberalų vedlys Eligijus Masiulis.

„Aš!“ – vienądien į kvietimą atsiliepė buvęs pokerio žaidėjas Antanas Guoga, jau pagarsėjęs sugebėjimu savo turtus vertinti itin mažais mokesčiais. „Aš!“ - kitądien atliepė ir Gabrielis Landsbergis, Sąjūdžio anūkas (R. Juknevičienės metafora), lyg pagal monarchinį pavaldumą paruoštas perimti partiją.

Abu jauni, abu nepatyrę, bet itin ambicingi. Abu pagarsėjo pernai, kai iš politikos vystyklų iškart šoktelėjo į akademikus – tapo europarlamentarais. Vienas dėl to, kad turėjo pakankamai pinigų ypatingai rinkimų kampanijai. Kitas – dėl savo ypatingos pavardės.  

Abu „AŠ“ save po metų jau įsivaizduoja premjerais – valstybės iždo dalintojais. Tikrai ambicingam politikui nedera nei kuklumas, nei lūzeriškas abejojimas savo patirtimi ar gebėjimais. Ambicingas politikas neserga ir jautrumo kompleksais dėl kitų, anksčiau atėjusiųjų į partiją. Tokios dvasinės kančios – silpnųjų požymis. Tikra ambicija reiškia visai ką kita: savo vertės jautimą, išdidumą, savimeilę, puikybę (tarpt. žodžių žodynas).

Pasitikėk savimi, tikėk savimi – rėkte rėkia mums psichologai, jų vadovėliai, rinkėjai ir politikieriai. Pasitikėk savimi – tik tada būsi išaukštintas.

***

„Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį.

Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo užmokestį.

Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau: jie atsiėmė savo užmokestį.“

***

Visa mūsų politinė sistema yra priešinga Kristaus mokymui. Ji sutvarkyta pagal varžybų principą: turi nuolat, kasdien, įrodinėti esąs geresnis, vertesnis, protingesnis už kitus. Ir tuos savo įrodymus tūkstančius kartų dauginti plakatuose, reklamose, klipuose, laidose, lipdukuose, kalendoriukuose, pluksnakočiuose, paramose krepšiniui, mašinų langų valytuvuose, agurkų konservuose ir net pirmoko pasuose. Greičiau jau kupranugaris pralys pro adatos skylutę, nei vargšas ar kuklusis pateks į valdžią – norint ištrimituoti apie visas savo dorybes, pranašumus, išdalintas išmaldas, turi turėti galybę atliekamų pinigų. Arba turtingų rėmėjų. Arba liaupsėmis, pataikavimais ir kitomis mažomis dovanėlėmis įsiteikti turtingos (iš valstybės biudžeto remiamos) partijos vadams.

Išvardykite, kodėl jūs esate geresnis už savo varžovus? – TV ar radijo laidose mėgsta klausti žurnalistai. Ir prasideda...

Matėte, kaip per šventes bažnyčių pirmose eilėse prieš TV kameras susėda politinė grietinėlė? Net tie, kuriems šv. Velykos – ne Kristaus, bet tik gamtos prisikėlimas. Jie jau atsiėmė savo užmokestį?

Mūsų politika nė kiek nebesiskiria nuo stadionų verpeto: himnai, vėliavos, būgnai, sirgaliai, beatodairiškos aistros, reitingai, pjedestalai. Patyčios iš varžovų. Pergalės ir pralaimėjimai. Pilnos arba tuščios tribūnos. Nuleisti arba pakelti nykščiai. Jaunas teisus, nes turi daugiau jėgos ir ambicijos. Sava komanda taip pat visada teisi – kad tik nugalėtų. Nugalėtojai juk neteisiami.  

Tuo abejojantieji yra lūzeriai. Arba priešai. Ir tik išdavikai kovoje atsuktų antrą žandą.

Įsivaizduokite, kaip keistųsi sporto (ar politikos) industrija, jei po rungtynių (rinkimų) komandos (partijos) mazgotų varžovams kojas?

***

Noriu ir galiu – taip apie savo sutikimą kandidatuoti antrai kadencijai pareiškė mūsų Prezidentė. Griausmingi aplodismentai, džiaugsmo ašaros, palaikymo šūksniai, pergalės šampanas.

Clive'as S. Lewisas teigė, kad pagal Kristaus mokymą valstybės vadovu turėtume rinkti labiausiai to nenorintįjį. Štai jums ir atsakymas, kodėl tiek mažai krikščionių tampa politikais arba kodėl krikščionys politikai ne itin populiarūs.