Carolyn Moynihan. Mažieji didvyriai ar eksperimentiniai triušiai?

Seime svarstant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kilo ginčai dėl siūlymo įvesti...


Seime svarstant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kilo ginčai dėl siūlymo įvesti bausmes „už vaiko seksualinio apsisprendimo laisvės varžymą.“  Kokios gali būti tokio apsisprendimo išlaisvinimo pasekmės?

Mažas vaikis, mūvintis per dideles kelnes ir repuojantis scenoje, atrodo, dar nepatyrė paauglystės permainų – pagal balsą jį galėtumėte palaikyti mergaite. Iš tikrųjų tai ir yra mergaite, tik mananti, kad ji yra berniukas. Nei jos mama, nei kiti Aranutik (Aranu‘tiq) stovyklos, skirtos „translyčiams ir kintančios lyties paaugliams“, dalyviai dėl to nesijaudina.

Aleksui vargu ar yra daugiau nei 8 metai – labai ankstyvas amžius savo seksualumo atpažinimo kelionei – tačiau ji labai nori būti berniuku ir „visada taip jautėsi“. Daugmaž prieš metus apie tai ji pasakė savo mamai. […]

Aranutik stovykla veikia tam, kad padėtų tokiems vaikams. Pasak jos internetinės svetainės, stovyklos organizatoriai „tiesiogiai nekalba apie lytiškumą“, bet stengiasi „stovyklos aplinkoje įkvėpti pasitikėjimo savimi, atsparumo ir bendruomenės jausmą translyčiams ir kintančios lyties jaunuoliams bei jų šeimoms.“

Panašu, kad Aleksui pasitikėjimo savimi tikrai netrūksta. The Huffington Post (liberalus internetinis portalas – vert. past.) neseniai šį vaiką pavadino „pintos dydžio didvyriu“. Nors bendramoksliai ir net kai kurie mokytojai bei kitų vaikų tėvai kartais nemėgsta mergaičių vadinti „jis“ bei leisti „jiems“ naudotis moterų tualetais – visas šias priemones rekomenduoja ekspertai ir giria populiarioji žiniasklaida. Kultūrinis judėjimas, nematantis esminio ryšio tarp kūniškos lyties ir „lytinės tapatybės“, atmeta visus jam nepritariančius argumentus.

Anksčiau šią savaitę Australijos visuomeninės televizijos laida „Keturi kampai“ (Four Corners) kalbino du vaikus, pasirinkusius lytinės transformacijos kelią, pristatydama jų bei jų tėvų apsisprendimą, kaip „ypatingos, įkvepiančios drąsos“ pavyzdį. […]

Vienuolikmetis vaikas, vardu Izabelė, – anksčiau buvusi berniuku Kempbelu (Campbell) – jau beveik metus lanko mokyklą vilkėdama mergaitišką uniformą. Iš pradžių kai kurie vaikai tyčiojosi (nors tu rengiesi kaip mergaitė, bet vis tiek turi penį!), bet Izabelei parašius nuoširdų laišką mokyklos bendruomenei, patyčios baigėsi. Mokyklos, esančios mažame miestelyje šalia Melburno, direktorė teigia besižavinti vaiko drąsa.

Kempbelas pasakė savo tėvams (Naomei (Naomi), dirbančiai socialine darbuotoja, ir Andriui (Andrew), vadovaujančiam nedideliam šeimos viešbučiui), tuoj po dešimtojo gimtadienio pasijutęs, tarsi būtų mergaitė ne savo kūne. Tėvai iš pradžių buvo pritrenkti. Jų sūnus niekuomet nemėgo žaisti berniukų žaidimų ir buvo labiau linkęs matuotis moteriškus rūbus; dėl to tėvai manė, kad jis užaugs homoseksualu ir buvo tam pasiruošę, bet dėl to neliūdėjo.

Ko gero, svarbu pažymėti, kad apsisprendimą pakeisti lytį jų vaiką galėjo paskatinti medžiaga perskaityta internete. Naršydamas Kempbelas rado daug tinklalapių ir vaizdo įrašų apie tai, kad jo jausmams „egzistuoja tam tikra išeitis“, tačiau labiausiai jį įkvėpė amerikiečių transseksualo Džiazo Dženingso (Jazz Jennings) prisipažinimas televizijos eteryje. Jį pamatęs Kempbelas nusprendė pakalbėti su savo mama.

Šeimai bandant priimti tinkamą sprendimą Kempbelui pasireiškė dideli nuotaikų svyravimai, kol galiausiai jis išrėžė nematąs sau „jokios ateities“. „Manding tai buvo laikas, kai sąmyšis ėmė po truputį sklaidytis, ir aš tarsi pagalvojau: Dieve, vienintelis dalykas, kurį mes privalome padaryti, tai sukurti jai ateitį, kurioje ji galėtų gyventi ir klestėti“ laidoje „Keturi kampai“ pasakė Naomė.

Apsisprendęs tapti Izabele, Kempbelas ėmė lakytis pas specialistus Karališkosios vaikų klinikos Melburne lyties skyriuje, kuriam vadovavo pediatras Maiklas Telferis (Michael Telfer). Visi parengiamieji procesai vyko išimtinai pagal vaiko, nekantraujančio pradėti vartoti brendimą blokuojančius hormonus (gonadotropiną), pageidavimus.

Šis preparatas neleidžia Izabelės/Kempbelo balsui žemėti ir sustabdo plaukų augimą ant kūno. Vis dėlto šias pasekmes ateityje būtų galima panaikinti. Po kelerių metų, jei Izabelė vis dar nenorės būti Kempbelu, ji galės pasirinkti kitą transformacijos stadiją – vartoti „lyties keitimo hormonus“, kurie vyrui negrįžtamai suteikia moterišką išvaizdą (ir atvirkščiai), o sulaukęs aštuoniolikos – chirurginiu būdu pakeisti savo išvaizdą. Vienuolikmetis nekantrauja pereiti visas šias procedūras.

Kylanti banga

Izabelė, kaip ir paauglys Džeimis (Jamie), dalyvavęs toje pačioje TV laidoje ir, be abejo, jaunasis reperis Aleksas, priklauso naujai vaikų ir paauglių bangai, kuriems taikomos procedūros specializuotuose, mokesčių mokėtojų išlaikomose lyties klinikose visame pasaulyje. Ne taip seniai, daugelis iš jų būtų siunčiami privačiai konsultuotis su psichiatrais.

Dr. Telferis pastebi, kad į Melburno klinikos lyties skyrių besikreipiančiųjų skaičius išaugo nuo vieno 2003 metais iki 100 šiemet. „Tokia tendencija matoma visame Vakarų pasaulyje, taigi skaičiai panašiai auga JAV ir Europoje.“

Olandų medikai iš VU universiteto Amsterdame – ankstyviausieji vaiko „galimybės būti savimi“ pasirenkant lytį įgyvendintojai – praneša, kad tarp 2004 ir 2009 metų į juos kasmet kreipėsi apie 40 vaikų ir 40 paauglių – palyginti su vos keliais tokiais vaikais, klinikos įsteigimo metu 1987 m.

Gali būti, kad tokios klinikos, drauge su internetinėmis istorijomis apie vaikus, kenčiančius dėl „ne tos lyties“, ir daugiau ar mažiau laimingos tokių istorijų pabaigos bei kultūrinė žinia apie lytinės įvairovės normalumą savaime lemia augantį norinčiųjų keisti lytį skaičių. „Visuomenės pokyčiai“ leidžia tokiems vaikams jaustis saugiau, sako dr. Telferis. „Jie sužino, kad mes turime būdų jiems padėti.“

Psichiatrų „biblija“ vadinama naujausia DSM-V psichinių ligų klasifikacija taip pat skatina šį procesą, pakeisdama lyties tapatybes sutrikimo diagnozę (iki šiol reiškusią psichinę ligą) švelnesne lyties disforijos, t.y. nepasitenkinimo savo vyriškumu ar moteriškumu, sąvoka. Anksčiau laikyta lyties tapatybės sutrikimo simptomu, dabar lyties disforija yra vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti specialistams. Pasak naujosios klasifikacijos: „Svarbu atkreipti dėmesį, kad žmogaus nepasitenkinimas savo lytimi savaime nėra psichinis sutrikimas. Lyties disforija gali būti diagnozuojama tik tada, jei toks nepasitenkinimas sukelia didelį psichologinį nepatogumą.“

Ar procedūros padeda?

Vis dėlto nėra aišku ar procedūros, grįstos įsitikinimu, jog transseksualumas tėra tik dar vienas lyties „spektro“ atspalvis padeda žmonėms, tokiems, kaip Izabelė ilguoju laikotarpiu. Literatūros apžvalga, 2012 m. išspausdinta Amerikos psichiatrijos žurnale (American Journal of Psychiatry), pastebi, kad nėra patikimų mokslinių tyrimų apie jokių lyties keitimo procedūrų ilgalaikius rezultatus ir kad be tokių tyrimų „vienintelis, šiuo metu turimas įrodymas, yra … ekspertų nuomonė.“

Viena grupė ekspertų, besiremianti požiūriu, kad lyties identiteto sutrikimas yra psichinė liga, būtų patarusi Alekso ir Izabelės tėvams gerokai anksčiau kreiptis į profesionalius psichiatrus, kuomet terapija būtų galėjusi išspręsti problemas, lemiančias jų vaikų identifikavimąsi su priešinga lytimi.

Dr. Kenetas Cukeris (Kenneth Zucker), psichologas, vadovaujantis Toronto Priklausomybių ir psichinės sveikatos centre veikiančiai lyties tapatybės tarnybai, kartu su psichiatre Suzana Bredli (Susan Bradley) yra dirbęs su daugiau nei 500 kintančios lyties paauglių. Jo gydymas siekia sutaikyti vaikus su jų gimtąja lytimi, sprendžiant jų šeimų patologijas ir skatinant draugystes su savo lyties bendraamžiais. Kalbėdamas apie savo tyrimus New York Times laikraščiui daktaras pareiškė, kad apie 80% jo pacientų galiausiai išauga iš polinkio persirenginėti ar kitaip reikšti nepasitenkinimą savo lytimi. Likę 15–20 procentų ir toliau lieka nelaimingi dėl savo lyties, ir kartais jiems tenka atlikti lyties keitimo procedūras. Jo manymu, toks gydymas yra jautresnis vaikų atžvilgiu, nes juos apsaugo nuo izoliacijos, nelaimingumo ir žemos savivertės tol, kol jie būna pakankamai subrendę, kad priimtų atsakingus sprendimus.  […]

Dr. Paulas Mekhju (Paul McHugh), žinomas ilgametis Džons Hopkins (Johns Hopkins) universiteto psichiatras, taip pat teigia, kad procedūros, skirtos keisti lytį nepadeda vaikams. Dar stipriau nei dr. Cukeris, jis teigia, kad prigimties žalojimas siekiant pagydyti psichinę ligą nepadeda, bet kenkia pacientams įtvirtindamas jų iliuziją.

Savižudybės pavojus

Melburno lyties klinikos komanda sako, kad sprendimus priima pasverdami jų keliamą riziką bei teikiamą naudą kiekvienam vaikui. Jų minimos rizikos yra savižudybė ir savęs žalojimas negavus lyties keitimo procedūrų arba, atvirkščiai, nusivylimas jas atlikus. Šie medikai nurodo labai didelę tikimybę, jog nepakeitus lyties, jaunuoliai bandys žudytis (30%) arba save žalos (50%), bei labai žemą nusivylimo, atlikus operacijas, tikimybę (mažesnę nei 0.5 procento).

Lieka neaišku, kokiais tyrimais tokie duomenys yra grindžiami, nors 2012 m. homoseksualių ir translyčių paauglių tyrimas taip pat nurodė 30% savižudybės tikimybę. Kad ir kaip bebūtų, tikrai egzistuoja galimybė, kad vaikai, kenčiantys nuo lyties disforijos, gali bandyti žudytis; kaip tik tokia perspektyva paskatino Izabelės tėvą pritarti lyties keitimo procedūroms.

Kita vertus, yra sunku patikėti nurodoma pusės procento tikimybe, kad vaikas nusivils procedūrų rezultatais. Apžvelgdamas lyties keitimo operacijas Džons Hopkins universitete dr. Mekhju pastebėjo, kad iš pradžių dauguma pacientų „pranešė apie ‚pasitenkinimą“ lyties keitimo rezultatais, tačiau vėlesnė jų psicho-socialinė būsena nesiskyrė nuo tų, kuriems procedūros nebuvo atliktos.“

Neseniai pasirodžiusiame straipsnyje jis taip pat citavo moksliškai patikimą 2011 m. Švedijoje atliktą tyrimą, kurio duomenimis chirurgiškai lytį pasikeitusių žmonių tarpe savižudybės buvo 20 kartų dažnesnės nei bendroje populiacijoje. Tyrimo autorių išvados patvirtina paties dr. Mekhju atradimą, kad „Nors operacijos ir hormonų terapija palengvina lyties disforiją, šios priemonės nėra pakankamos, kad sumažintų didelį translyčių asmenų kentėjimą ir mirtingumą.“

Taigi, klaidinga, nors dažnai pasitaikanti praktika – duoti vaikams ir paaugliams tai ko jie nori, užuot davus jiems tai, ko reikia. Trumpuoju laikotarpiu toks elgesys gali pagerinti jų savijautą, tačiau ilgainiui patiems vaikams teks gyventi su netinkamo gydymo pasekmėmis. Šiandien Aleksai ir Izabelės tėra vaikai. Jie nusipelno geresnės globos nei tapimas bandomaisiais triušiais suaugusių žmonių eksperimente, skirtame patvirtinti vieną argumentą apie lytiškumą; eksperimente, kuris suaugusiems nekelia jokių realių grėsmių.

Straipsnį iš Mercatornet.com vertė Ingrida Vobolevičienė

Susiję straipsniai

Šeimos politika 4458710533981311936

Rašyti komentarą

  1. Taigi, dedamos didžiulįės pastangos, kad vaikų ir paauglių psichologinės problemos peraugtų į psichines, o šios būtų "gydomos" fiziškai žalojant. Va, čia tai "progresas", čia tai "pažangos ideologija"! Antra vertus - gal čia tiesiog "nieko asmeniško - tik biznis"?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item