Signatarai tikisi, kad jų nebeprireiks

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metis noromis nenoromis priverčia pasidairyti atgal į nueitą Lietuvos kelią, kuris kartais buvo ti...


Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-metis noromis nenoromis priverčia pasidairyti atgal į nueitą Lietuvos kelią, kuris kartais buvo tiesus, kartais vingiuotas, kartais žvyrkelis. Kas Lietuvos laukia dar po 25 metų? Apie tai, ar pasimokysime iš savo klaidų, ar nereikės dar kartą kovoti dėl laisvės, kalba Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai.

Egidijus Bičkauskas, teisininkas:

Aš dar 1990 metais sakiau, kad šiandien esame visiškai vieningi, nes turime bendrą tikslą - Nepriklausomybę. Ir vos tik ją gausime, mūsų vienybė dings dėl skirtingo Lietuvos ateities įsivaizdavimo. Todėl šiandien su kitais signatarais mes jau negalėtume susėsti ir visi pasirašyti kokį bendrą pareiškimą, įvertinę esamą situaciją. Mes nesutartume dėl nieko kito, kaip tik dėl pareiškimo, kad, skirtingai vertindami dabartinę Lietuvos situaciją, jos vidinę ir išorinę politiką, nė minutės ar sekundės neapgailestavome dėl to žingsnio, kurį padarėme 1990 metų kovo 11-ąją.

Man atrodo, prieš 25 metus aš visiškai negalvojau apie tai, kaip Lietuva atrodys po tiek metų. Bet, žinoma, Lietuvą mačiau kaip nepriklausomą, laisvą valstybę. Iš principo ji šiandien tokia ir yra. Galvą dedu, kad tuomet dar neįsivaizdavau, jog būsime kokioje Europos Sąjungoje ar panašiai. Žinoma, eidami į ES mes prarandame kažkiek savo suvereniteto. O tuo laiku, apie 1990-uosius, labai idealizavome suverenitetą ir įsivaizdavome, kad jis turi būti absoliutus. Galbūt ta nostalgija yra subjektyvi.

Tuo metu aš taip pat nenorėjau ir žmonių santykių pokyčių. Per šį laiką jie labai sumaterialėjo, ir tai man ne pats geriausias variantas. Visą laiką įsivaizdavau Lietuvą kaip parlamentinę respubliką, o bent keleri pastarieji metai ar kone dešimtmetis rodo priešingas tendencijas. Bet baisiau, kad atsiranda labai nedaug žmonių, drįstančių įvardyti, jog šios tendencijos negeros. Tas mažesnis ryžtas mane truputį glumina.

O dar po 25 metų norėčiau solidžios, rimtos Lietuvos, į kurios balsą įsiklausytų visas pasaulis. Nepurkštaujančios, kaip mes dabar kartais darome, nešokinėjančios, neįsivaizduojančios savęs pasaulio bamba ar centru. Kai kam iš politikų dar reikėtų išmokti ir žmogiško, ir politinio santūrumo. Norėčiau neišsivažinėjusios Lietuvos. Norėčiau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, būdamas bet kuriame pasaulio krašte, galėtų pagalvoti, norėtų pagalvoti ir pagalvotų, jog taip norėtųsi sugrįžti į savo nedidelę šalį, kur gera kaip pas mamą.

Vincas Ramutis Gudaitis, filologas, rašytojas, prozininkas:

Aš manau, kad kiti 25 metai bus nauja epocha. XX a. įvyko du didieji stebuklai mūsų Tautos gyvenime, nes gimė dvi nepriklausomos Lietuvos Respublikos. Aš lyginu XX a. pradžios Lietuvą, kurią sukūrė Vasario 16-osios Akto signatarai ir mūsų valstybės sukūrimo tėvai. Jie veikė visai kitomis istorinėmis sąlygomis. Tuomet valstybės pagrindinis šaltinis buvo Lietuvos kaimas, jis buvo galinga varomoji jėga, kur mūsų dvasinės kultūros lobiai, kalba. Mes atkūrėme nepriklausomą respubliką visai kitomis istorinėmis sąlygomis. Mums pavyko pasinaudoti palankia proga - griūvant imperijai pirmiesiems išsiveržti į laisvę ir atkurti nepriklausomą valstybę.

Taigi tai skirtingi laikotarpiai ir didžiuliai skirtumai. Todėl aš galvoju, kad ir kiti 25 metai buvo kita epocha ir pokyčių tikrai bus. Sveikindamas visus Lietuvos žmones, norėčiau linkėti, kad mūsų valstybė remtųsi pamatiniais principais, kad būtų gerbiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, suverenitetas, kad mes, būdami bendros ekonominės erdvės nariai, vis dėlto labiau gintume savo teises, nepasiduotume diktatui, įvairioms rekomendacijoms, ypač moralinio pobūdžio. Linkėčiau, kad mūsų visuomenė išugdytų visateisius laisvus piliečius. Ir manau, kad jie tars savo žodį. Toje naujoje epochoje naujomis sąlygomis aš tikiu Lietuvos žmonėmis ir manau, kad jie tars savo žodį. Ateinančiais metais turėtume remtis savo dvasinėmis pamatinėmis vertybėmis ir bendromis jėgomis galbūt sukurtume naują vertybių kokybę.

Aš tikiu Lietuvos žmonių kūrybiškumu, toliaregiškumu, gera valia ir manau, kad mums pavyks tai padaryti. Sakau mums, nors daugelio signatarų jau nebus, bet tai žvilgsnis ir viltis Lietuvos žmonėms, kurie ir toliau kurs mūsų valstybę.

Valstybės statyba tęsiasi, šis procesas nėra baigtinis, nes gyvenimas nuolat pateikia naujų iššūkių ir išbandymų.

Vidmantė Jasukaitytė, poetė, prozininkė, dramaturgė:

Šiandien, žinoma, yra daugybė įvairiausių deformacijų, bet jos yra ne todėl, kad Lietuva laisva, o todėl, kad kaip visada visų permainų rezultatais pasinaudoja agresyvios vidutinybės. Jų yra daug ir visur, jie kaip kandys sugraužia idėjas, idealus, svarbius projektus. Mes nuolat akcentuojame emigrantų ar savižudžių skaičių, bet iš tiesų turime labai daug mus pačius naikinančių ir niekinančių žmonių ir jėgų. Kai tiražuojami blogiausi dalykai, tuomet jie ir vyksta.

Šiuo metu pasaulis persitvarko, o koks yra Tautų egzistencijos tikslas? Turtinti pasaulį ir jį kurti. Kaip mes jį praturtinsime, jeigu nebūsime autentiški, unikalūs ir ypatingi? Mūsų unikalumą ir autentiškumą liudija mūsų kultūra, mūsų kalba. Bet mes renkamės visiškai ne tas vertybes, su kuriomis mes pasauliui reikalingi, per daug skubame susiniveliuoti. Svarbiausia patiems savęs nenaikinti, o su visu kitu galime susitvarkyti. Turime didžiuotis savimi, siekti išsilavinimo, savo šalies vardo garsinimo.

Tačiau aš matau tik teigiamą Lietuvą po 25 metų. Manau, tie metai mums pasitarnaus, ir Lietuvą ims didinti ir garsinti jaunoji karta, kuri supras, kad nei valstybė, nei kita sistema negali egzistuoti be idealų. Manau, kad tie puikiai išsilavinę žmonės tarp savų idealų turės ir Tėvynės meilės, gimtosios žemės bei autentiškos kultūros vertingumo kriterijaus suvokimą.

Man atrodo, jie kitaip mąstys, ieškos naujų kelių. Ir mes neišnyksime. Dar J.Basanavičius ieškojo išskirtinio lietuvių tautos išgyvenimo, išlikimo geno, nes jis buvo įsitikinęs, kad mūsų tauta jį turi. Ir aš manau, kad mes jį turime. Apsitrinsime su europinėmis madomis ir ideologijomis, bet žmonės vis dar turi egzistencinės tvarkos pajautimą ir šis pojūtis mums padės išlikti. Mes turėsime šeimas, auginsime puikius vaikus, lavinsime juos, mokysime teisybės, išminties, gėrio ir grožio. Ir gyvenimas eis savo vaga, tik aukštesnės kokybės.

Juozas Karvelis, jūrų kapitonas:

Kas bus po 25 metų, nepasakysiu geriau, nei pasakė viena mano kolegė: „Būtų labai gerai, kad mūsų signatarų pasirašymas būtų paskutinis Lietuvos istorijoje.

Kad daugiau jokių signatarų neprireiktų.“ Aišku, kad tą lemtingą Kovo 11-ąją mes buvome šiek tiek naivūs, galvojome, kad viskas bus šiek tiek kitaip. Bet išėjo, manau, tikrai neblogai ir Nepriklausomybė yra tvirtai įsitvirtinusi. Žinoma, manau, klaidų taip pat padarėme, bet tos klaidos tikrai nebuvo tiek pražūtingos, kad pakenktų mūsų Nepriklausomybei. Klaidų ir turėjo būti, juk buvome dar naivūs ir nepatyrę, atėję iš įvairių sričių. Juk signatarų sąraše yra visos specialybės ir profesijos. Nebuvo tik politikų. Tuo metu politikai sėdėjo Maskvoje. Tad teko mokytis, klysti, taisyti klaidas. Todėl po 25 metų viskas išėjo į gera.

Manau, kad politikai turi būti profesionalai. Tikiu, kad galų gale ir Lietuvoje turėtų susidaryti ši politikų profesionalų tradicija. Turėtų atsirasti vis daugiau žmonių, kurie metų metais dirbtų sąžiningai, žinotų mechanizmą ir jaunajai kartai padėtų išvengti klaidų.

Po 25 metų turėtų būti kitokia ne tik politika. Kiti 25 metai bus kitokie, bet net ir būdami laisvi turime kovoti už tą laisvę. Džonas Kenedis (John Kennedy) yra sakęs, kad už tą laisvę, kurią iškovojome, reikia kovoti ir toliau kiekvieną dieną.

Taigi, kiekvieną mielą dieną reikia kovoti už laisvę net ir ją jau turint savo rankose.


Susiję straipsniai

Istorijos politika 3492422493089970201

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-03-11 14:35

    dar vienos rentos užsigeidė?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-03-11 20:35

      Ir į šį portalą užsuka piktavaliai pavyduoliai.

      Panaikinti

emo-but-icon

item