Zigmas Zinkevičius. Tautinė ir pilietinė mokykla – ne tas pats

Kalbantis su šiuo žmogumi pro akis tarsi praskrieja visa epocha – XX amžius – ir iškyla tokie voki...


Kalbantis su šiuo žmogumi pro akis tarsi praskrieja visa epocha – XX amžius – ir iškyla tokie vokiečių rašytojo Heinricho Heine‘s žodžiai: „Kiekvienos epochos savi uždaviniai ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga.“ Rodos, pasaulinio lygio kalbininkas, baltistas, dialektologas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Zinkevičius kuo puikiausiai suprato savuosius – tarnauti gimtajai kalbai, jos istorijai ir tėvynei. Ši tarnystė tęsiasi iki šiol, net ir sulaukus 90 metų. Pašnekovas duoklę jį užauginusiai žemei atidavė su kaupu.

Universitete studijavo draudžiamą literatūrą

Profesorių aplankėme jo namuose jau kitą dieną po to, kai buvo išleistas iš ligoninės. Lipant laiptais buto link akį patraukė skelbimų lentoje kabanti laikraščio iškarpa – straipsnis apie būsimą pašnekovą. Vadinasi, pataikėme ten, kur reikia. Akademikas mus priėmė šiltai, ne kartą paminėdamas, kad Vilniaus universitetą jam visuomet labai malonu prisiminti. Tad kas gi jį čia atvedė studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros?

„Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje turėjau labai gerus mokytojus lituanistus, iš kurių išskirčiau Rapolą Stankūną. Jo įtaka man buvo labai didelė. Antras dalykas – prieš pradėdamas studijas susipažinau su profesoriumi Juozu Balčikoniu. Buvome pažįstami iki paskutinės jo gyvenimo valandos“, – prisimena pašnekovas ir priduria gimnazijoje lankęs žodynininkų būrelį, kuriame rinkdavo žodžius. Juos peržiūrėdavo R. Stankūnas, o paskui nusiųsdavo profesoriui J. Balčikoniui. Atvažiavęs studijuoti būsimasis akademikas iš karto tapo minėto žymiojo kalbininko vadovaujamos Lietuvių kalbos katedros laborantu.

„Kad krypsiu į kalbos istoriją, buvo aišku nuo pat pradžių, kai pradėjau studijuoti. Tai stiprino ir slapta gaunami Amerikos lietuvių lituanistų raštai, anais laikais laikyti kontrabanda. Jais stebuklingu būdu mus aprūpindavo Aleksandras Dundulis“, – į klausimą, kada ir kaip suprato, kad savo gyvenimą paskirs lietuvių kalbos ir istorijos tyrinėjimams, atsako prof. Z. Zinkevičius. Jis pasakoja, kad A. Dundulis buvo kilęs iš Tverečiaus, tačiau pabėgo į Ameriką, kur studijavo lituanistiką. Tai ir nulėmė atsakingą ir kvalifikuotą knygų parinkimą, mat būsimasis akademikas gaudavo reikalingiausių raštų. Prof. Z. Zinkevičius prisipažįsta, kad iš jų išmoko daugiau negu iš paskaitų, nes didesnę laiko dalį praleisdavo lituanistikos seminare studijuodamas anuomet draudžiamą literatūrą.

Profesorė Ona Voverienė yra rašiusi, kad „jau studijų metais susiformavo būsimojo mokslininko domėjimosi ir tyrimų kryptys – lietuvių kalbos dialektologija ir istorinė gramatika. Domėjimasis pastarąja tuo laiku buvo gana rizikingas dalykas, nes ši disciplina dėl primestos N. Maro koncepcijos, remiamos paties Stalino, nebuvo dėstoma Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose.“ Ir tik 1950 m. istorinė gramatika ir lyginamoji istorinė kalbotyra grąžintos į jų mokymo planus.

Kai mokinys pralenkia savo mokytoją

Profesorius papasakojo neįprastą nutikimą, susijusį su jau minėtu A. Dunduliu: „Kartą jis su turistų grupe atvažiavo į Lietuvą ir atėjo pas mane. Jam sakau: „Aleksandrai, esi man daug gero padaręs. Kaip tau atsilyginti? Ko už viską labiausiai norėtum?“ Aleksandras atsakė, kad vienintelis jo troškimas – aplankyti Tverečiuje esančius tėvų kapus. Tuojau paskambinęs tuometiniam Lietuvos tarybiniam užsienio reikalų ministrui Vytautui Zenkevičiui, su kuriuo kartu mokėmės Ukmergėje, sakau: „Vytautai, niekuomet nesu tavęs nieko prašęs, bet leisk žmogui, man labai daug padėjusiam ir apskritai nusipelniusiam lituanistikai, aplankyti tėvų kapus.“ Ministras leido su sąlyga, kad vežčiau savo automobiliu ir niekur pakeliui neužsukčiau. Nuvažiavom į Tverečių. Man ir dabar akyse stovi Dundulis prie tėvų kapo, purvyne atsiklaupęs ir į nosinaitę prisidėjęs purvo gabaliukų būsimam kapui. Suburzgė traktorius. Iš jo išlipo mirusio Dundulio brolio sūnus. Pasirodo, už kelių kilometrų buvo gimtoji Dundulio troba. Nors galėjom įkliūti, bet pažliaugusia dirva traktoriumi buvome nutempti jos link. Vietiniai niekam nepasakojo, kad čia lankėmės.“

Būdamas studentas, būsimasis mokslininkas dėstė kai kurias kalbines disciplinas ne lituanistams. Baigus universitetą 1950 m. prof. Z. Zinkevičiui patikėta parengti ir dėstyti lietuvių kalbos istorinės gramatikos kursą.

„Pradėjęs dirbti buvau persekiojamas komsorgų ir partorgų, nes nebuvau komjaunuolis. Jų akyse tai reiškė, kad buvau nekoks. Jei ne tuometis Filologijos fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas, mane būtų seniai sudoroję. Kai baigiau universitetą, tie patys partorgai neleido stoti į doktorantūrą. Mano laimei, įsteigta vadinamoji disertantūra, skirta tik kalbininkams“, – tolesniu keliu mokslo olimpo link veda garbusis akademikas. Jis tęsia, kad į disertantūrą priimdavo su sąlyga, kad disertacija bus parašyta per metus. „O aš ją jau buvau parašęs, tad buvo lengva apsiginti“, – šypteli kalbininkas ir paaiškina, kad vienam jo kolegų liepta gintis tuometiniame Leningrade, o „man važiuoti į Vilnių, nes ir ten apsiginsiu. O jis Vilniuje galėjo ir neapsiginti.“

Prof. O. Voverienė rašo, kad 1955 m. prof. Z. Zinkevičius apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“, kuri sulaukė aukščiausio mokslininkų įvertinimo: oponentai teigė, kad „ši disertacija yra ryškiausias pavyzdys, kaip tarmių faktais galima išsiaiškinti svarbiausias lietuvių gramatikos paslaptis“. 1967 m. akademikas apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija“. Mokslininkės teigimu, prof. J. Balčikonis tada kalbėjo: „Institutai to nepadaro, o čia vienas žmogus! Gerai, kad mokinys pralenkia savo mokytoją. Labai gerai, kad imasi tyrinėti gyvosios mūsų kalbos faktus ir tiek daug nuveikia.“

Šeima sudarė karališkas sąlygas dirbti

Mokslininkas ne kartą yra užsiminęs, kad niekada nekeitė pažiūrų ir nepataikavo nė vienai valdžiai. Ar dėl tokios savo pozicijos yra nukentėjęs? Profesorius sako, kad už tai ir buvo nemėgstamas tų, kurie savo pažiūras kaitaliojo, ypač literatų, nes, pašnekovo teigimu, jų disciplina labiausiai susijusi su politika. „Dėl to man buvo trukdoma įstoti į disertantūrą, buvau laikomas politiškai nestabiliu. Tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Kelis kartus mane kvietė į partiją. Iškviesdavo, pasakydavo pamokslą ir duodavo anketą užpildyt. Užmiršdavau tą padaryti. Nereaguodavau, ir viskas“, – prisipažįsta profesorius, pergyvenęs sovietų, vokiečių okupacijas, atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybių kaitą.

Akademikui tuometis Vilniaus universiteto rektorius prof. Jonas Kubilius siūlė tapti Filologijos fakulteto dekanu, bet jis atsisakė, nes tuomet būtų reikėję įstoti į Komunistų partiją: „Rektoriui sakau, ką gi mano kolegos pasakys: esu mokslų daktaras, profesorius, tad ko man betrūksta? Karjeros? Karjeristas nebuvau. Rektorius Kubilius tik patraukė pečiais ir tepasakė: „Žinokis.“

Sausio 7 d. Lietuvos mokslų akademijoje minint prof. Z. Zinkevičiaus 90-metį jos prezidentas prof. Valdemaras Razumas pažymėjo, kad mokslininkas ir dabar dirba 10–12 valandų per dieną. Mus dar labiau nustebindamas, prof. Z. Zinkevičius išsitaria, kad, esant reikalui, prie rašomojo stalo gali dirbti neribotą valandų skaičių, ir pateikia kolegos pavyzdį: „Mano mokinys, irgi tapęs akademiku, skundžiasi, kad dvi valandas padirbėjęs porą dienų ilsisi. O man nieko, galiu dirbti dvylika ir daugiau valandų.“ Kas profesoriui suteikia jėgų? Pasirodo, įsitikinimas, kad šis darbas reikalingas. Mokslininkas priduria, kad ne mažiau svarbios ir sąlygos dirbti. Jas akademikas šeimos, ir ypač žmonos Reginos, su kuria kartu jau 62 metus, dėka turi pačias geriausias. „Žmona be galo rūpestinga ir sudaro karališkas sąlygas dirbti“, – šeimos palaikymu džiaugiasi sukaktuvininkas.

Viso to rezultatas – per 100 išleistų knygų ir daugiau kaip 1000 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio periodikoje. Mokslininkas prisipažįsta, kad nelengva visas knygas suskaičiuoti, nes kai kurios išleistos kelis kartus ir įvairiomis kalbomis. Profesorius prisiminė paradoksą, kai vienos knygos rankraštį pasičiupo užsienio lingvistai ir pirmiausia išleido vokiškai, paskui rusiškai, angliškai (net du kartus, nes Amerikos lietuviai greit išpirko) ir itališkai. „Galiausiai išėjo lietuviškai. Šitaip labai gerai dėl to, kad galiu atsižvelgti į įvairias pastabas, tad lietuviškas variantas būna labiausiai patobulintas“, – šypteli pašnekovas.

Privalu išlaikyti tautinę savigarbą

Daugelyje savo knygų mokslininkas nagrinėjo lietuvių ir lenkų santykius kalbiniais aspektais, o 1996–1998 m. būdamas švietimo ir mokslo ministras itin prisidėjo prie lietuvybės Vilnijos krašte gaivinimo. Knygoje „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ yra rašęs, kad šiandien lietuviai ir lenkai turėtų gražiai sugyventi, bet tai įvyktų tik abiejų tautų santykius bei istoriją grindžiant tiesa.

Žvelgiant į dabartinę situaciją, atrodo, kad iki šios tiesos dar neprieita. Vienas šiandieninių lietuvių ir čia gyvenančių lenkų konfliktų – pastarųjų noras, kad jų vardai ir pavardės būtų rašomi originalo kalba. Akademikas tokį siekį vertina neigiamai: „Niekur pasaulyje taip nedaroma. Reikalauti, kad Lietuvoj būtų kitaip, mano supratimu, net neetiška. Lenkai labai ilgai nepripažino, kad egzistuoja lietuvių tautybė, ir teigė, kad yra tik lietuviškai kalbantys lenkai, daugiau nieko. Tokia nuomonė trukdo blaiviai galvoti“, – įsitikinęs kalbininkas. Jis pabrėžia, kad negali būti nė kalbos apie etninius lenkus Lietuvoje: „Reikia, kad jie į istoriją žiūrėtų teisingai pripažindami, kad lietuviai nėra kilę iš lenkakalbių, bet atvirkščiai: vietiniai lenkakalbiai kilę iš lietuviškai kalbančių žmonių.“

Tirdamas Vilnijos krašto kalbą akademikas yra susidūręs su dideliais sunkumais, nes šiame regione vyko ne tik lenkinimas, bet ir sulenkintų lietuvių, save laikančių lenkais, lietuvinimas, tada vėl lenkinimas. Ir taip net kelis kartus. Kas mūsų tautai padėjo išlikti? Akademikas įvardijo kalbą, kurią išlaikė tik paprasti žmonės, kaimiečiai. Priešingu atveju lietuvių tauta būtų žuvusi.

„Kai buvau švietimo ir mokslo ministras, dalyvaudavau visokiuose pasitarimuose Briuselyje. Sėdėdavome už apskrito stalo. Mano artimiausi kaimynai buvo Lichtenšteino ir Liuksemburgo atstovai. Jie abu į mane žiūrėjo kaip į didelės tautos žmogų (šypsosi). Vieną kartą lichtenšteiniečio, laisvai kalbėjusio angliškai, vokiškai ir prancūziškai, paklausiau, kokia jo gimtoji kalba. Atsakė, kad Lichtenšteino. Kuo ji skiriasi nuo vokiečių? Niekuo“, – juokiasi pašnekovas, šiuo pavyzdžiu norėjęs pasakyti, kad reikia išlaikyti tautinę savigarbą ir nepasiduoti dabar suvešėjusiems anglicizmams.

Tautinė ir pilietinė mokykla – ne tas pats

Atrodo, kad tai turėtų būti mokyklos uždavinys, tačiau čia akademikas įžvelgia esminę problemą – po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo akcentuojama tautinė mokykla, bet šios idėjos greit atsisakyta ir pereita prie pilietinės mokyklos. Pasak profesoriaus, tai nedaug ką bendro turinčios sąvokos. „Tautinės ir pilietinės visuomenės kūrimas mokyklose turi būti atskirtas. Pirmiausia dėmesį reikia koncentruoti į tai, kad mūsų mokykla rūpintųsi tautinės visuomenės sukūrimu. Pilietinė turi likti antram plane“, – sako buvęs švietimo ir mokslo ministras, užauginęs daug mokytojų kartų ir visose aplankytose mokyklose sutikęs buvusių studentų.

Prof. Z. Zinkevičius per vizitus į mokyklas stengėsi palaikyti pasisakančiuosius už tautinės mokyklos kūrimą ir užstoti juos nuo manančiųjų priešingai. „Dabar tokios galios nebeturiu. Tik savo knygose galiu tai akcentuoti. Ir taip darau“, – apibendrina pašnekovas.

Kalbai pakrypus apie knygas, pasiteiraujame, ką profesorius šiuo metu rašo ir kas nulemia publikacijų temas. „Su knygų rengimu yra taip: jeigu ką nors naujo lingvistikoj ar apskritai išaiškinu, šiuos duomenis užrašau ir dedu į tam tikras krūvas, klasifikuoju. Kuri jų pasidaro didesnė, tą ir peržiūriu, o paskui nutariu, ką su šia medžiaga daryti: leisti knygą ar užteks studijos, straipsnio. Šiuo metu tokių krūvų susikaupė nemažai“, – sulaukiam štai tokio atsakymo.

Didžioji dalis akademiko parengtų knygų pasirodė jam dirbant Vilniaus universitete. „Man visuomet malonu prisiminti universitetą ir jo laikus“, – taip pat baigdamas pokalbį, kaip jį ir pradėjo, atsisveikina profesorius Zigmas Zinkevičius, mūsų Alma Mater atidavęs pusę amžiaus. Per aspera ad astra.

Tekstas publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (2015 m. vasaris, Nr. 1).



Susiję straipsniai

Zigmas Zinkevičius 7440822205652756081

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item