Vincas Borisevičius. Dorovinis elementas vyskupo Motiejaus Valančiaus kūryboje ir veikloje (IV)

1. Tėvų ir vaikų pareigos. Pirmiau, negu kalbėti apie tėvų pareigas, reikia kreipti dėmesį į ...

1. Tėvų ir vaikų pareigos.

Pirmiau, negu kalbėti apie tėvų pareigas, reikia kreipti dėmesį į sudarymą moterystės, nuo kurios tinkamumo priklauso tinkamas vaikų auklėjimas.

Vysk. Valančius gina moterystės laisvę. Tiesa, 1853 metais visai Vilniaus generalgubernatoriaus teritorijai buvo įsakyta įspėti dvarininkus, kad jie nesikištų į savo valstiečių moterystę, jei tą moterystę sudaro to paties pono valstiečiai, tačiau šis parėdymas nebuvo skelbiamas viešai. Dvarininkai to įsakymo nesilaikydavo. Vysk. Valančiui tekdavo dažnai valstiečius užtarti:

1. Nepaklausius vienam dvarininkui, Vyskupas 1853.XI.21 kreipėsi į Kauno gubernatorių, prašydamas sudrausti tą dvarininką, kuris nenorėjo leisti jo valstietei ištekėti už jos sužadėtinio.
2. Vysk. Valančius 1854.1.2 panašiu reikalu įgaliojo Varnių dekaną, kad jis pakalbėtų su dvarininku Vitkevičium.
3. 1851.XI.13 Šačių kleboną įgaliojo valstiečius užtarti prieš dvarininką.

Be to, Vysk. Valančius kartais kunigams įsakydavo palaiminti moterystę prieš dvarininkų norą, jei iš jų nesulaukdavo atsakymo [81].

Žinom, kad moterystės tokių asmenų, kurie skaistybės dalykuose prieš moterystę nebuvo ištikimi Dievui, dažniausiai esti su nelaimėmis sujungtos. Pajunkimas elgtis prieš prigimtį, ieškoti neleistinų malonumų nesibaigia ir sudarius moterystę; kartais įsigytos ligos — priežastys moterystėje nesutikimų.

Vyskupo Valančiaus laikais, kaip matyti iš paties Vyskupo Šv. Tėvui pranešimo, „žmonių papročiai dori ir nepagadinti, retai didesnės nedorybės teatsitinka“ [82]; tų, ir taip pat prieš jungtuvinių, nedorybių nedaug būdavo, bet vis dėlto šis tas negeistino pasitaikydavo. Vyskupas Valančius labai stipriai reaguodavo į įvairius pasikėsinimus išniekinti moteris arba mergaites. Būdamas Joniškyje ir sužinojęs iš Linkuvos valstiečių, Kepalų dvaro žmonių, kad kareiviai gaudo moteris savo geiduliams (1861.VI. 9 Nr. 1561). Vysk. Valančius rašo Vilniaus generalgubernatoriui: „Iki paskutinės pajudintas taip nežmonišku kareivių pasielgimu ir taip liūdnu raudojančių valstiečių likimu... pasiryžau pagalios priimti duodamąjį man prašymą ir jį originale siunčiu aukštai viršininkiškai Tamstos nuožiūrai, tikėdamasis, jog Tamsta nepaliksi be ištyrimo“.

Net sunkiais laikais Vysk. Valančius reagavo, kada 1863 metais Zinėnų sodžiuje, Radviliškio parapijoje, ir Mantviliškio sodžiuje, Šiaulėnų parapijoj, pristavas Grecovas, išsiųsdamas į ištrėmimą valstiečius, siuntinėjo į sodžius dešimtininkus, kad atvestų moterų patenkinti jo geiduliams. Moterys tada slapstėsi nuo Grecovo miškuose. Vyskupas Grecovą skundė Kauno gubernatoriui, ir skundas buvo ne be pasekmių. Gubernatorius tuojau įsakė Grecovą areštuoti ir jam pristatyti, kad galėtų atiduoti jį teismui. Apie tai gubernatorius pranešė Vyskupui [83].

Vyskupas Valančius gynė moteris ir nuo pasitaikomos dvarininkų sauvalės. Sužinojęs apie vieno dvarininko ir jo kai kurių tarnų nedorą prievartavimą valstiečių moterų ir mergaičių, Vyskupas (1854.X.9 Nr. 1462) smarkiai įspėjo kleboną, kad tokius dalykus nepranešąs, ir pareikalavo oficialiai tai pranešti, kad būtų galima dvarininką patraukti atsakomybėn. Klebonas (1854.X.30 Nr. 26) Vyskupui pranešė, kad sauvalė sustabdyta ir kad dvarininkas tarnus nubaudė; dvarininkas gi prašąs leidimo atvykti pas Vyskupą melsti pasigailėjimo.

Panašiai Vysk. Valančius įsakė Kun. Grinauskui, kad jis nuvyktų pas vieną dvarininką, kuris prievartavęs mergaites, nenorinčias pasiduoti mušdavęs, kankindavęs. Dvarininkas parašęs pasižadėjimą, kad susitvarkysiąs [84].

Vyskupas Valančius pakartojamai perserginėjo nuo mišrių moterysčių; katalikų su kitatikiais. Jis aprašo, kaip Agota, nepaisydama tėvų įspėjimų, išteka už stačiatikio kareivio, slaptai imdama šliūbą cerkvėje, ir paskui kokios ją ištinka nelaimės, o ypač kaip „visur painiodamasi užsikrėtė pikta liga“ [85].

Toje pačioje knygelėje aprašytas kitas atsitikimas: jungtuvės su liuterone gavus dispensą. Pastaroji buvo net raštu pasižadėjusi vaikus krikštyti ir auklėti katalikiškai. Deja, pirmiausia toji moteris pradėjo prikaišinėti vyrui už pasninkus, paskui parsigabeno liuteres tarnaites, neužilgo pradėjo pyktis dėl sūnų krikšto katalikų bažnyčioje, ir kito kūdikio sulaukus, pakrikštijo jį liuteroniškai, pagaliau savo vyrą pametė [86].

Statistinės žinios rodo, kad daugiausia suyra mišrių moterysčių. Per 1905/13 metus Vokietijoj iš 1000 moterysčių iširo katalikų 0,5; protestantų 1,5, žydų 1,8 ir mišrių (protest. su katalikais) 3,4 [87].

Kurše mišrių moterysčių klausimas buvo dar sunkesnis, nes protestantų daugumai esant, katalikai lengvai pasiduodavo jų įtakai, vaikai dažniausiai būdavo auklėjami protestantų tikėjime. Nenuostabu, kad taip būdavo, nes tokios moterystės vykdavo be vyskupo dispensos ir be rašytinio pasižadėjimo vaikus auklėti katalikiškai. Kuršas teko Žemaičių Vyskupijai tik nuo 1849 m. Vyskupas Valančius mišrių moterysčių reikalu įsakė (1850.XI.14 Nr. 1628) griežtai laikytis Katalikų Bažnyčios nuostatų [88].

Vysk. Valančius sudarantiems moterystę duoda labai gražių patarimų. Svarbiausias dalykas — moterystė turi išlikti tikrai šventa [89]; kad tai pavyktų, vedant reikia gerai pažinti žmoną [90], einant šliūbo prašyti V. Dievą palaiminimo, atlikti šv. išpažintį ir priimti šv-siąjį Sakramentą. Žemaičiuose taip ir būdavo [91]. Biržų apskrity to gražaus papročio nebuvo. Čia vestuvės būdavo sekmadienį; jaunavedžiai atvažiuoja po sumos, dažnai išgėrę [92].

Iš blogųjų veiksmų prieš vestuves Vysk. Valančius pažymi apkalbas ir šmeižimus, kuriuos turi nukentėti jaunavedžiai. Juos tačiau nuteikia tų apkalbų nepaisyti [93].

Moterystėje gyvenančių piešiamos gražios savybės: kantrybė net tada, kada kitas piktai elgiasi, vengimas blogų išsireiškimų, vykdymas katalikiškų pareigų [94].

Dabartiniais laikais reikėtų pageidauti ne tik šių nurodytų gražių savybių, bet ypač ir to, kad būtų gerai pažįstamas imamasis asmuo. Dieve saugok, kad ne ištvirkavimas suvestų į porą. Pareiškus neištikimybę Dievui, negalima manyti, kad vėliau būtų reiškiama ištikimybė žmogui.

Vysk. Valančiaus laikais nereikėjo tiek kalbėti apie moterystės tikslus; matyt, buvo gyvenama katalikiškai. Dabar, vyraujant neomaltuzianizmui, mažėjant gimimams, moterystės tikslus ir jos šventumą reikėtų daugiau aiškinti.

Pakalbėjus apie moterystės sudarymą, reikia paminėti vieną svarbiausiąją tėvų pareigą — vaikų auklėjimą.

Vysk. Valančius nurodo, kad vaikus reikia mokyti iš pat mažens, „vos pavelkinai žodžius ištariančius“ poterių, įsakymų, sakramentų. Be to, rytais, vakarais, prieš valgį ir po valgio prižiūrėti, kad pasimelstų; įdiegti jiems kantrybės, klusnumo [95], reikale įspėti [96]. Vaikų knygelėje motina moko vaiką, kad Dievui reikia dėkoti: „Tu dar nenumanai, kas tau davė tuos baltus marškinėlius, kas suteikė tiek turto, kad aš galiu varškės virtinius su sviestu virti. Vis tai geras Dievas mums tai davė“. Dievas davė šilumą, duoda lietaus, todėl gali augalai augti, gyvuliai gyventi, mes maitintis.

Vaikų knygelė turėtų būti kiekvienoje troboje. Motinoms palengvėtų sunki vaikų auklėjimo pareiga. Pvz., straipsnelyje „Jonis ir kerdžius“ [97] vaikai mokomi teisingumo, be reikalo nemušti gyvulių, tinkamai ganyti, atsargiai elgtis su ugnimi, skruzdėlių nenaikinti.

Straipsnelyje „Geroji Onelė“ [98] randam mergaičių gražius privalumus. Onelė niekad nepykdavo, niekad netardavo negražių žodžių, dėl padarytos jai nuoskaudos niekam net nesiskųsdavo, skanėstą gavusi dalindavosi su kitais, motiną užvaduodavo; norėdama ką paimti, tėvų pasiklausdavo; nuvargusią motiną ramindavo, motinos pabarta pasakydavo: „Motute, nepyk, aš kitą kartą taip nepadarysiu“; matydama motiną susierzinusią, eidavo į kampą, atsiklaupusi melsdavo Dievą duoti motinai stiprybės; susirgusiam šeimynykščiui patalynę pataisydavo ir švariais baltiniais aprėdydavo; susirgusią svetimą mergaitę paruošė išpažinčiai; elgetas nuo šunų apgindavo; vienai vargšelei nušašusiai, pusbasei, gyviu aptekusiai, tėvams leidus, suruošė pirtį, švarius rūbus ir nagines davė; elgetos žaizdotas kojas per keletą dienų beplaudama sugydė ir apvyniojo baltais autkojais. Elgeta dėkojo Dievui ir prašė Dievą Onelei palaiminimo sakydamas: „Tėvynaitis, gavęs ją, turės angelą, ne pačią“.

Iš Jadvygos Bielskienės [99] pasimokys motinos, kaip elgtis su vaikais, kada jie įvairiais klausimais jas apipila, su kokia kantrybe ir meile jiems reikia atsakinėti ir kaip išspręsti painius teologinius klausimus, — pvz., apie Dievo galybę, kaip Dievą reikia mylėti, ar Dievas mėgsta poterėlius; norint išspręsti painius klausimus, ne svetimų reiklia klaustis, bet motinos; ten mokoma, kaip reikia žaisti, kaip gailestingumą rodyti silpniems, gerais darbais nesigirti.

Įvairiose Vysk. Valančiaus kūrinių vietose skaitom daug dar kitokių naudingų nurodymų vaikų auklėjimo srityje, kaip antai: kad vaikai nebutų užuiti [100], kad būtų tinkamai aprengti, nuprausti, sušukuoti, rankos baltos, nagai nupiaustyti, marškiniai švarūs [101].

Gerai išauklėti vaikai teikia tėvams paguodą. Geras sūnus pavaduoja savo tėvą: „Tėveli, pasenterėjai per amželį, neįsipilk, ryto metą ilsėk kiek tinkamas, aš esmi jaunas, galiu anksti kelti ir tėvelio žygius užeiti, tik iš vakaro papasakok, ką nori, kad pirma nudirbtumėm“ [102].

Geras sūnus vykdo tėvo valią ir tėvui mirus. Jis atiduoda tėvo skirtą pinigų sumą aptverti parapijos kapams; turguje ilgai nebūna, reikalus atlikęs neina į smuklę, bet važiuoja namo, su žmona gražiai sugyvena, jo namai pasidaro elgetų prieglauda; jie ten apkopiami, išplaunami jiems baltiniai; būdamas bažnyčios maršalka, padeda klebonui bažnyčios statyboje darbu ir pinigais, išrinktas sodos galva, neima kyšių, nesididžiuoja, elgiasi visur sąžiningai. Gerai išauklėtas sūnus seneliui tėvui parveža kunigą ir gydytoją, prižiūri šeimyną, ją myli, iš eilės išleidžia šventadieniais į bažnyčią. Tasai padorus ūkininkas su savo žmona eina kas mėnuo išpažinties, šeimyną ragina išpažinties, prieš valgį ir po valgio papoteriauja [103]. Žiemos metu žmona su mergelėmis gieda. Nusibodus giedoti, skaitomas Viešpaties Jėzaus ir šventųjų gyvenimas bei kitos knygos. Švintant paprastai giedama „Sveika aušros žvaigždė šviesi“.

Padorus vaikinas, čiuinus, išmintingas, degtinės negeriąs, nepiktas — sugebės mylėt savo moterį [104].

Vyskupas Valančius vaikų auklėjime ir neigiamus dalykus nurodo. Netikusi vaikų meilė, jei gailisi ten, kur gailėtis nereikia. Pavyzdžiui, Plungėje besimokiusį sūnų vasarą ilgai migdo, į lovą dar atneša valgyti; tėvai bijosi vaiką leisti paganyti, atsikėlęs sūnus nesiprausia, nepoteriauja. Taip auklėjamas vaikas pradėjo ne tik gyvulius mušti, bet ir piemenį. Motina visada apkaltindavo piemenį, ne sūnų. Vaikas ėjo toliau. Jis pradėjo vaginėti pirmiausia daržoves, paskui ir kitus daiktus nuo svetimų ir nuo motinos. Už vagystę pašalinamas iš Plungės mokyklos; tas pats atsitiko ir Telšiuose: ir čia iš Bernardinų mokyklos už vagystę buvo pašalintas. Visi šie darbai apvainikuoti paštininko nužudymu ir pinigų pasisavinimu. Už pastaruosius nusikaltimus pakliuvęs į kalėjimą ir Sibirą, miniai girdint, pasakė motinai šiuos žodžius: „Oi motin, motin, kad tu būtum mane gerai perplakusi už dviejų berlinkų pavogimą, nebūtumėm atėję prie tokio galo“ [105].

Straipsnelyje „Mikė melagėlis“ nurodoma, kiek žalos daro melas. Mikės melais apsigavusieji žmonės, esant ir tikram pavojui, nebetikėjo.

Nors Mikė šaukė, kad vilkas bandą apniko, niekas neatėjo gelbėti. Tuo tarpu vilkas karvei rietus išplėšė, veršį nuvilko [106].

Toje pačioje knygelėje skaitome apie vieno vaiko keiksmus. Vaiko keikūno doras ūkininkas nenori samdyti bijodamas, kad vaikus keikti neišmokytų. Keikūno vengia net jo paties draugai [107].

Neauklėjamas vaikas, vardu Andriukas, vos 6 metus eidamas, supykęs drožia merginai per kaktą; motina ne vaiką subarė, bet merginą. Neužilgo vaikas pradėjo gainioti su lazda vištas, paršus, ir du viščiukus užmuša; vėliau iškerta karvei akį, veršiui koją padaužia ir kasdien mušasi su piemenimis. Andriukas, parginęs gyvulius, botagu pradeda čaižyti šeimynykščius. Vieną kartą, jau 14 metus eidamas, jis sumušė merginą. Motina už tai paėmė už plaukų, Andriukas gi rėžė motinai kumščia į kuprą. Motina pasirgus neužilgo mirė [108].

Vysk. Valančius pastebi, kiek įvairios ydos padarė eibių: išmokęs žudyti skruzdėles, paukštelius, pasidaro žiaurus gyvuliams [109], negailestingas žmonėms [110]. Vaikai per neklausymą vos nepalydėjo gyvybės [111].

Vysk. Valančius, nurodęs tėvams teigiamąsias ir neigiamąsias auklėjimo priemones, įspėjęs vaikus apie žalingumą ydų, primena tėvams vaikų mokymo reikalą. Ragina jis tėvus išmokyti savo vaikus rašyti ir skaityti [112], mokslus einantiems vaikams primena nepamiršti religinę praktiką [113], praktiškų darbų naudingumą, — pvz., siuvėjystės [114], ratdirbystės, kalvystės, kailiadirbystės, o mergaitėms austi. Nurodoma, kaip pažinti vaikų palinkimą į minėtus darbus [115].

Kas apie auklėjimą yra pasakyta Vysk. Valančiaus, tą patį kalba 1372 Kanono 1 §-as: „Fideles omnes a pueritia sunt instituendi ut non solum eis tradatur quod catholicae religioni morumque honestati adversetur, sed praecipium iustitutio religiosa ac moralis locum obtineat“, vadinasi, vaikai nieko neturi girdėti prieš tikėjimą ir dorą, bet religinis ir moralinis elementas turi užimti svarbiausią auklėjime vietą. Su gailesčiu tačiau reikia konstatuoti, kad šiandien Lietuvoje auklėjimu mažiausia rūpinamasi. Kad taip yra, matome iš pasekmių. Kaskart daugiau ištvirkaujama, bažnytinės pareigos keičiamos pasilinksminimais, nešvariais kinų paveikslais. Kaip J. E. Telšių Vyskupas rašo XX Amžiuje (1939 m. Nr. 28 ir 29), reikia perauklėti jaunimą. Tegu tėvai atliks Vysk. Valančiaus nurodomas pareigas, bus daug padaryta.

Prie IV-jo Dievo įsakymo reikia priskirti įvairius luomų santykius.

2. Kaip Vysk. Valančius žiūrėjo į luomų skirtumus, matyti iš jo laiško, rašyto (1857.V.15 Nr. 871) vienam kanauninkui. Pastarasis buvo susirūpinęs, kad jo giminietė, bajoraitė, nori ištekėti už valstiečio. Vyskupas jam atsakė žinąs, kad pasaulio akyse bajorės ištekėjimas už valstiečio nėra tinkamas dalykas. Vyskupas supratęs taip pat ir jo kaip giminės rūpestį. „Religijos tačiau akyse panašioms moterystėms priekaištų daryti negalima, ypač jei jaunosios tėvas, taigi artimiausias globėjas sutinka. Todėl nieko nepadės Tamstos priešinimasis, kaipo klebonas turi leisti jiems susijungti“ [116].

Vysk. Valančius, luomų skirtumo nedarydamas, kunigams bendraraščiu (1859.X.17 Nr. Nr. 2111—2129) primena vengti netaktų vieno ar kito luomo (valstiečių ir dvarininkų) atžvilgiu, bet kartu esąs įsitikinęs, kad kunigai „skleidžia santaiką, meilę, vienybę ir savitarpį pasitikėjimą įvairių luomų“ [137].

Iš tiesų Vysk. Valančius mylėjo visus, — tiek valstiečius, tiek dvarininkus, — Evangelijos dvasioje. Kaip prel. Račkauskas rašo Tėvynės Sarge [118], Vysk. Valančius buvo labai populiarus. „Žemesnioji ypač luoma, praščiokai, dar labiau maži kūdikiai visados ir visur galėjo prie jo prieiti, visuomet būdavo maloningai priėmami... Žmonės taip prie jo prisirišo, mylėjo, religiškai klausė jo perspėjimų ir turėjo jį už šventą“.

Vysk. Valančius mylėjo savo aveles, bet joms ir nepataikavo. Kada baudžiava buvo panaikinta (1861), valstiečiai turėjo dar du metus dvarininkams tarnauti. Vyskupas 1861.V.29 išleidžia bendraraštį (Nr. 1527— 1544) ir skatina laikytis padarytų sutarčių, laukti ramiai baudžiavos galo [119].

Dvarininkus įspėja dėl darbininkų išnaudojimo, dėl šventomis dienomis darbininkų varymo į darbą. Šiuo reikalu įspėjamas (1850.X.21) Burbiškio dvaro savininkas Jankevičius; per Utenos dekaną (1854.X.30 Nr. 1860) įspėjamas Ovantos dvaro savininkas Pomarnackis; įspėjamas Antaševo dvaro savininkas. Apie pastarąjį Vysk. Valančius 1858 m. rašė net Kauno gubernatoriui.

Vysk. Valančius užtardavo darbininkus ir dėl kitokių dvarininkų sauvaliavimų. Pavyzdžiui, Vėžaičių dvaro savininkas Eduardas Volmeras buvo įsakęs valstiečiams iš Gargždų šventadieniais grįžti žiemos metu vieną valandą, vasaros metu dvi valandas prieš saulėleidį. Tai buvusi savotiška priemonė blaivybei palaikyti. Vyskupas, nepaisydamas gerų Volmero tikslų, rašė jam, kad atleistų valstiečius nuo nemalonaus tikrinimo dvare [120].

Vysk. Valančius darbdaviams primena teisingai atsiteisti darbininkams, nesumažinti algos už netyčia padarytą nuostolį, už ligos laiką. Primena taip pat susirgusį šeimynykštį lankyti, rūpintis jo reikalais. Be to, doras darbdavys turėtų apsižiūrėti, kad jo šeimynykščiai neturėtų žalingų pajunkimų, ypač kad negirtuokliautų, nevagysčiautų, net nerūkytų [121].

Vysk. Valančius, kalbėdamas apie gerą ir sąžiningą Stapą, primena darbininkams, kad žmogus taupydamas,   negerdamas gali įsigyti turtelį. Juo labiau tokiam žmogui sekasi, jei jis nesibrangina, jei valgyje išmonių nedaro. Tokiam žmogui niekad darbo netrūksta [122].

Vysk. Valančius, pasakodamas apie ištikimą ir dorą Magdę, nurodo, kokios turi būti tarnaitės savybės. Darbininkė siunčiama turi neatsikalbinėti, nesiraukyti, negaišti, dėl valgio nekalbėti, dirbti lygiai, ar kas mato ar ne, piktų žodžių netarti, savo religinių pareigų neapleisti, ypač stengtis mėnesinę išpažintį atlikti, gražiai elgtis su žmonėmis ir gyvulėlių nedaužyti [123].

Vysk. Valančius nepamiršta ir gerų dvarininkų arba ūkininkų. Štai „Palangos Juzėje“ [124] skaitome apie Šateikių dvarininką Pranciškų Plioterį: „Yra tai vyras geras, prieinamas, nepasipūtęs. Turi vaikų, augina juos dievobaimingai ir žada išmūryti Šateikiuose bažnyčią“. Taip pat „gailestingos ponios Elžbietos asmenyje matom tikrą motiną savo tarnaitei Liudvelei. Už pastarosios sąžiningą darbą, už priežiūrą ligoje testamentu paliko pustrečio tūkstančio muštinių ir pasirinkti dar vieną daiktą“ [125].

Tai gražus socialinio klausimo Valančiaus laikais išsprendimas. Juk jei žmogus iš savo darbo užsidirba turtelį, matyt, jo gautas atlyginimas buvo teisingas, jis atitiko darbo vertę. Šv. Tėvas Leonas XIII savo enciklikoje „Rerum novarum“ [126] pažymi, kad esant normalioms prekybos ir pramonės sąlygoms, — galima pridurti, ir ūkio sąlygoms, — teisingumas reikalauja, kad rūpestingo darbininko algos pakaktų jam tinkamai išsilaikyti — kitaip, darbininkas turėtų prašyti išmaldos. Tinkamas išsilaikymas apima: maistą, rūbus, sveikatai nekenksmingą butą, šventadienių šventimą, aprūpinimą ligoje ir senatvėje.

Nurodytas darbininko gaunamasis atlyginimas, žinoma, tada toks gali būti, kada darbdaviai gyvena taip pat normaliose sąlygose. Be abejo, mokestis darbininkui turėtų tada sumažėti, kada darbdaviams grėstų pavojus turėti didelių savo turto nuostolių. Būtų neteisingas, pavyzdžiui, darbininko reikalavimas, jei jam algą išmokėjus, kitiems šeimos nariams proporcingo iš jų darbo pelno ūkyje neliktų.

Kaip turėtų būti išspręstas atlyginimo klausimas tokiam darbininkui, kuris turi šeimą?

Žmonos atitinkamas darbas ir vaikų proporcingas jų jėgoms darbas, kartu su vyro darbu, turėtų būti tiek atlyginamas, kad pakaktų visai šeimai tinkamai išlaikyti. Šv. Tėvas Pijus XI irgi taip sprendžia atlyginimo klausimą, pabrėždamas tik, kad nedera moteriai ir vaikams duoti tokių darbų, kurie nebūtų suderinti su motinos pašaukimu ir vaikų jėgomis bei auklėjimu: „ ... nefas est infantili aetate, feminaque debilitate abuti. Domi potissimum vel in iis, quae domui adiacent, matresfamilias operam navent suam, in domesticas curas incumbendo! Pessimus vero est abusus et omni conatu auferendus, quod matresfamilias ob patris salarii tenuitatem extra domesticos parietes quaestuosam artem exercere coguntur, curis officiosque peculiaribus ac praesertim infantium institutione neglectis“ [127].

Trumpai tariant, sunku būtų daugiau ką pridėti prie Vyskupo Valančiaus socialinio klausimo sprendimo. Esminiai dalykai yra paliesti.

Kalbant toliau, reikia dar pažymėti, ko Vyskupas Valančius reikalavo iš elgetų. Antrame skyriuje šis klausimas yra paliestas: ten buvo pasakyta, ką mums įsako meilės dorybė. Čia reikia pastebėti elgetų pareigas.

Vysk. Valančius reikalauja iš elgetų, kad jie nebūtų apsimetėliai, kad išmaldomis būtų pasitenkinę, kad surinktus pinigus neneštų į smuklę arba duonos neiškeistų į degtinę, kad būtų mandagūs, nebaugintų silpnesniųjų, kad Šv. Sakramentų eitų, kad maisto pakankamai pasirinkę nustotų elgetauti [128].

Gaila, kad Lietuvoje elgetų klausimas nėra išspręstas. Jie visi turėtų turėti vietą prieglaudose; tada išnyktų bent didelė dalis visokių apgaudinėjimų. Juk žinomi tokie nenormalumai, kad žmona iš savo aklo vyro elgetos kasdien reikalauja kelių litų kokainui arba kitam panašiam dalykui, kurį moteris sunaudoja. Pasitaiko matyti elgetų peštynes atlaidų metu arba atlaidams pasibaigus.

Baigiant apie luomų pareigas kalbėti, reikia dar šį tą pasakyti apie kunigus.

3. Kunigai, kaip jau žinom iš pirmųjų skyrių, buvo Vysk. Valančiaus sumanymų vykdytojai. Jie rūpinosi mokyklomis, kai kurie mokyklose dirbo. Sukilimo metu kunigai daug turėjo pergyventi. Daugelis jų nukentėjo. Nenoriu spręsti klausimo, ir čia būtų ne vieta, dėl ko kunigai nukentėjo. Neabejotina tačiau, kad jų ne vienas nukentėjo dėl grynai tikybinių, savo pašaukimo reikalų. Liesdami blaivybės klausimą, matysime, kiek ten kunigai dirbo. Čia noriu paliesti tuos dalykus, kurie kituose skyriuose nebus tilpę.

Vyskupas Valančius kunigus, reikalui esant, užtardavo dvarininkams ir rusų valdžiai, bet nusikaltusius nubausdavo.

Tiesa, Vysk. Valančius Bažnyčiai užsipelniusiems dvarininkams leisdavo kartais pasirinkti kunigą, ir jei jis būdavo tinkamas, jį paskirdavo, kur būdavo prašomas. Tačiau dvarininkams neleisdavo kištis į bažnyčios valdymą, neteisėtus dvarininkų reikalavimus perkelti kunigus, Vysk Valančius atmesdavo pabrėždamas, kad kunigus kelti yra vyskupo teisė [129].

Vysk. Valančius, kunigus užtardamas, rašė prašymą net carui Aleksandrui II-jam [130]. Kadangi gimnazijų kapelionų atlyginimas buvo nepakenčiamas, — jie gaudavo per metus vos 170 rublių, — Vysk. Valančius keliais atvejais šiuo reikalu rūpinosi. Jis rašė 1) (1850.IV.3 Nr. 675) Vilniaus mokslo apskrities globėjui, 2) Dorpato mokslo apskrities globėjui tais pačiais metais (Nr. 676) ir 3) Vidaus Reikalų Ministrui (1850.IV.8). Iš pastarojo (1850.VII.26 Nr. 1933) susilaukė net įžeidimo. Tik 1859 m. kapelionų klausimą pavyko tinkamiau išspręsti, bet vis dėlto kapelionas nebuvo sulygintas su šventiku [131].

Sukilimo metu nubaustais kunigais Vysk. Valančius taip pat rūpinasi. Kur reikia, tačiau, Vysk. Valančius sudraudžia kai kuriuos kunigus ir pabaudžia. Pvz., sužinojęs, kad kai kurie kunigai, valdžios padedami, norėjo įsigyti geresnes vietas prieš vyskupo valią, Vysk. Valančius (1864. X1.22 Nr. 1788) išleidžia bendraraštį, kuriame persergi nuo to nusižengimo, vadindamas jį simonija, ir jo atleidimą sau rezervuojasi [132].

Vyskupas duoda nurodymų apie viešas atgailas [133], nustato kalėdojimo tvarką [134]; rūpindamasis drausme, keletą kunigų nubaudžia, bet nubaustų kunigų, kaip matyti iš 1862 m. Vyskupo pranešimo Šv. Tėvui, nėra daug [135].

Rusų valdžia buvo uždraudusi vienuolynams į naujokyną priimti jaunuolius, buvo suvaržiusi ir visą esamų vienuolių gyvenimą. Vysk. Valančius (1857.III.1 Nr. 482) prašė Mogilevo Arkivyskupą Žilinską, kad jis rūpintųsi, jog valdžia leistų vienuolynams tvarkytis pagal savo nuostatus. Žinoma, Arkivyskupas Žilinskas tuo reikalu kreipėsi į Vidaus Reikalų Ministrą, bet, deja, nieko nelaimėjo [136].

Be kitų kunigo gerų savybių, kurios buvo primintos pirmiau, Vysk. Valančius nurodo, kad kunigo darbo pasisekimas priklauso nuo pasiaukojimo, kad kunigą, savo pareigas einant, negali gąsdinti nei naktis, nei audra [137]. Kunigo gerumas [138], nuolankumas, atgailos dvasia pastoracijoje tikrai duoda gerų vaisių [139].

Baigus kalbėti apie luomų santykius, lieka dar pakalbėti apie susivaldymą, kuris tvarko kūno malonumus ir stiprina valią. Apie kūno malonumus, kiek Vysk. Valančiui reikėdavo į dvarininkų išsišokimus reaguoti, jau kalbėta. Čia gal tik reikėtų priminti Vysk. Valančiaus testamentą [140], kuriame raginami jauni žmonės sudaryti moterystę. Vysk. Valančius ne kitais sumetimais darė šią pastabą, kaip tik norėdamas, kad žmonės būtų dori. Lieka pakalbėti apie susilaikymą nuo gėrimo. Valgyje Vysk. Valančiaus avelės, bent jų dauguma, kaip jau žinome, buvo tvarkingos.

81. Alekna, 121, 123.
82. Ten pat 35.
83. Alekna, 119—121.
84. Ten pat, Vysk. Valančiaus raštų datos: 1854.VIII.14, Nr. 1170; 1855.IV.16, Nr. 556; 1857.XII.21, Nr. 2109.
85. Paaug. žm. knyg., 233—238.
86. Ten pat 217—225.
87. Lexikon fūr Theologie und Kirche, Buchberger, III, 574.
88. Alekna, 40, 41.
89. Ten pat 21, 22.
90. Paaug. žm. knyg., 179.
91. Palang. Juzė, 351.
92. Ten pat 308.
93. Suaugusių žmon. knyg., 181, 198. 199; ten pat 347.
94. Ten pat 182, 225—233.
95. Vaikų knyg., 67, 92.
96. Ten pat 5.
97. Ten pat 7.
98. Ten pat 25—29.
99. Vaikų knyg., 88—92.
100. Ten pat 21.
101. Suaugusių žmon. knyg., 200.
102. Ten pat 174.
103. Suaugusių žmon. knyg., 181—187
104. Palangos Juzė, 349.
105. Vaikų knyg., 13—20.
106. Ten pat 22, 23.
107. Ten pat 31, 73.
108. Antan. tret. pasak., 393—395
109. Vaikų knyg.. 32.
110. Ant. tret. pasak.. 394.
111. Vaikų kn., 35—37.
112. Paaugusiu žm. knyg . 173.
113. Vaikų knyg., 95.
114. Palang. Juzė. 252—256.
115. Paaug. žmon. knyg., 103—105.
116. Alekna, 123.
117. Alekna, 128.
118. Tėvynė Sargas, 1901, Nr. 2 ir 3. B., 11, 12.
119. Ten pat 129.
120. Alekna, 123—126.
121. Paaug. žmon. knyg., 183.
122. Ten pat 101.
123. Vaikų knyg., 61, 62.
124. Palang. Juzė, 270.
125. Vaikų knygelė, 84, 85.
126. Rerum novar., išleista 1891.V.15.
127. Quadragesimo anno, n. n. 29—32. Panašiai enciklikoje Casti connubii.
128. Paaug. žm. knyg., 125—128.
129. Alekna, 26.
130. Ten pat 145.
131. Ten pat 76—78.
132. Ten pat 167.
133. Ten pat 23.
134. Ten pat 17.
135. Alekna, 34, 35.
136. Suaug. žm. kn., 175.
137. Žem. wisk., 39.
138. Vaikų knyg., 10.
139. Vaikų kn., 98.
140. Alekna, 273.


Šaltinis: prodeoetpatria.ltLietuvių katalikų mokslų akademijos Suvažiavimo darbai III. 1939 m.

Susiję straipsniai

Vincas Borisevičius 6335911706266697416

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item