Renzo Lavatori. Velnias krikščioniškoje pasaulėžiūroje (II)

II. Kas yra velnias? Iš kur jis atsirado? Kokia yra šio kenksmingo veikėjo kilmė? Kas jį suk...


II. Kas yra velnias?

Iš kur jis atsirado? Kokia yra šio kenksmingo veikėjo kilmė? Kas jį sukūrė? Jau šv. Augustinas († 430) nustebęs klausė: „Betgi tu, o Viešpatie, eisi be galo geras, esi geriausia būtis, ir visa tai, ką tu sutvėrei, yra gera ir gražu, tad iš kur atsirado šėtonas?“

Manicheizmas (šiai filosofinei krypčiai devynerius metus priklausė šv. Augustinas), kurio pradininkas buvo babiloniečių išminčius Manio († 276 po Kr.), skelbė dviejų absoliučių principų egzistavimą – gėrio (gerasis Dievas) ir blogio (blogasis Dievas). Tačiau tiek tikėjimas, tiek ir filosofija atmeta dviejų metafizinių pradų egzistavimą. Iš tiesų, bent kiek logiškai mąstant, neįmanoma, kad egzistuotų du absoliutai.

Absoliutas (lot. atsietybė) – nepriklausomas ir besąlygiškas, savyje egzistuojantis ir savo paties dėka esantis virš visų. Nebėra absoliutas tas, kas, nors ir būdamas aukščiausio lygmens, yra apribotas kito jam lygaus buvimu.

Bet iš kur tada atsiranda blogieji angelai?

Tai labai svarbus klausimas, nes yra susijęs su blogio pasaulyje kilme. Iš kur kyla blogis? Mes žinome, kad yra fizinis blogis (liga), psichinis arba moralinis blogis (nuodėmė). Tai siaubingas blogis, didžiausia netvarka, kokia tik gali būti. Didžiausias blogis nėra fizinis, bet moralinis, dvasinis – Dievo neigimas, kitaip tariant, meilės, gyvenimo, tiesos atsižadėjimas. Dar yra kosminis blogis (gamtos katastrofos).

Bet blogis negali kilti iš Dievo, nes jis yra aukščiausias gėris. Negali kilti ir iš sukurtos tikrovės, materijos, kaip manė antikos filosofai platonikai, anot kurių, blogis kyla iš materijos, todėl ir kūnas yra blogas dalykas, sielos kalėjimas. Bet tai yra klaidinga. Materija ir žmogaus kūnas nėra blogi, tai Dievo kūriniai. Iš kurgi tad ateina blogis?

IV Laterano Susirinkimas (1215 m.) skelbia: „Tie, kuriuos mes vadiname demonais, nebuvo sukurti blogi. Jie buvo sukurti gerais angelais, tačiau tapo blogais angelais, savo laisvu pasirinkimu.“ Tai buvo geros ir nuostabios būtybės, išėjusios iš Kūrėjo rankų, bet laisvos, todėl galėjo atmesti Dievo meilę.

Blogis kyla iš jų blogo pasirinkimo, kuris po to apsunkino ir mūsų pirmųjų tėvų pasirinkimą. Žmogaus nuodėmė, be angelų nuodėmės, nėra pakankama blogio pasaulyje pradžios priežastis. Jeigu žmogus būtų blogio priežastis, tai jis galėtų tą blogį nugalėti, bet jis vien tik savo fizinėmis, psichinėmis ar dvasinėmis jėgomis to negali padaryti. Kodėl? Nes blogio kilmė yra anapus žmogaus.

Blogio šaltinis yra būtent šiuose dvasiniuose Dievo kūriniuose, kurie yra aukštesnio būties lygmens už žmones. Kai kurie angelai, būdami sukurti laisvi, kaip ir žmonės, laisvai pasirinko maištą prieš savo Viešpatį. Taip gimė netvarka, chaosas, blogis.

Koks buvo jų maištas, kokia jų nuodėmė? Dėl kokios kaltės iš gerų tapo pikti, pradėdami nuo savęs griauti tobulą Dievo tvarką kūrinijoje? Yra trys hipotezės, iš kurių tik trečioji yra patvirtinta Katalikų Bažnyčios.

Pirmoji hipotezė (kuri siejama su Pradžios knygos 6 skyriumi, 1-4 eilutėmis) aptinkama Senojo Testamento apokrife „Enochas“. Šioje knygoje tvirtinama, kad „dangaus sūnūs“ (angelai) įsimylėjo gražias „žmonių dukteris“ ir su jomis susijungė, taip gimė baisūs demoniški „galiūnai“, visokio blogio žemėje pradininkai. Čia kalbama apie seksualinę nuodėmę tarp dvasinės būtybės ir žmogaus. Dauguma krikščionių mąstytojų atmetė šią hipotezę, nors buvo keletas apologetų, kurie jai pritarė.

Antroji hipotezė buvo siejama taip pat su Senuoju Testamentu (Išminties knyga 2, 24: „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“). Būtent ši hipotezė, beveik vienbalsiai, buvo priimta Bažnyčios tėvų II-III amžiuje. Remdamiesi gausiais apokrifais, jie teigė, kad Liuciferis ir dalis angelų nepriėmė Dievo sukurto žmogaus ir jam suteiktos garbės. Jie pavydėjo Adomui ir Ievai panašumo į Kūrėją, todėl sukilo prieš Dievą. Tai buvo demonų nuodėmės priežastis.

Ir ši nuomonė nebuvo visiškai priimta Bažnyčios. Katalikų tikėjimas apsistojo prie trečiosios hipotezės – puikybės ir maišto prieš Dievą nuodėmės.

Ši trečioji hipotezė yra priskiriama Origenui († 253). Visi garsūs vėlesnieji krikščionių mąstytojai ją palaikė, ir ji tapo bendra Bažnyčios doktrina. Puikybės nuodėmė – tai noras užimti Dievo vietą ir nepriimti savo kaip kūrinio žemesnės padėties.

Origenas rėmėsi dviem pranašų tekstais: Izaijo knyga 14, 10 ir Ezekielio knyga 28, 11-19, kur sakoma, kad, pakerėtas savo grožio ir dvasinio didingumo, Liuciferis įsivaizdavo, jog pats gali stoti į dangaus ir žemės Viešpaties vietą bei nebebūti paklusnus jam. Jis nepriėmė savo kaip kūrinio padėties ir pasipriešino Dievo visagalybei.

Būtent čia prasidėjo visas chaosas ir netvarka. Čia gimė blogis. Ir su savimi, kaip žinome, jis nusitempė daugybę sekėjų. Jie visi tapo demonais, blogio būtybėmis. Tai yra puikybės, kuri veda į savo tapatybės praradimą, ir pasipriešinimo Dievui nuodėmė.

Dėmesio! Iš čia kyla netvarka, kuri sąlygoja visas kitas blogybes pasaulyje. Demonas suvedžiojo taip pat ir Adomą su Ieva (nors jis nebuvo pirmoji jų nuodėmės priežastis, nes jie patys laisvai pasirinko nepaklusti Dievui). Pirmiesiems tėvams pasirinkus klausyti šėtono, blogis išsiliejo ant visų žmonių. 

Velnias nepriima savęs tokio, koks yra, ir nepriima savo santykių su kitais kūriniais situacijos. Nepriima savo vietos kūrinijoje, visatos kosminėje hierarchijoje. Šėtonas nepriima savo ribotos kūrinio būties. Jis nepriima savo būties tiesos, o kartu nepriima ir kitų, nes laiko juos konkurentais. Maištaujantys angelai atmeta Kūrėją ir trokšta patys tapti savo ir kitų kūrėjais. Jie nepriima visatos harmonijos, nes pasaulis atspindi Kūrėjo gerumą.

Nenorėdami būti savimi ir trokšdami būti kažkuo kitu, o tai reiškia būti Dievu, nepriima ir to, ką Dievas sukūrė. Iš čia kyla konfliktų ne tik su Dievu, bet ir su visomis kitomis būtybėmis, ypač žmogumi, sukurtu pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Jie baisiai jo neapkenčia, siekia tą paveikslą sudarkyti ir sunaikinti.

Jie yra nuolatinio konflikto situacijoje. Tas konfliktas kyla iš įtūžio ant savęs, išsilieja neapykanta Dievui ir mirties troškimu visiems kitiems Dievo kūriniams. Savo priešais jie laiko visus iki vieno. Vienintelis jiems vadovaujantis instinktas yra griovimo ir naikinimo instinktas.

Tokios siaubingos situacijos priežastis – nuodėmė. Iš tikrųjų nuodėmė yra baisiausias dalykas, sunkiausia liga, kokia tik galime susirgti, nes tai yra atsisakymas priimti tą, Kuris duoda gyvybę, meilę, tiesą. Atsisakyti gyvybės – tai norėti mirties, rinktis sunaikinimą. Atsisakyti meilės – tai norėti neapykantos, užsipulti kitą, trokštant jį nužudyti. Atsisakyti tiesos – tai norėti melo, užsimaskavimo, apgaulės.    

Bažnyčios tėvų raštuose yra dvigubas apibrėžimas – angelo ir žmogaus. Angelas buvo sukurtas Dievo tarnystei, o žmogus – pagal Dievo paveikslą. Taigi koks delikatus ryšys: angelas, gryna dvasia, yra aukštesnio būties lygmens už žmogų, bet, kita vertus, žmogus yra aukštesnis už angelą, nes yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tarnystė – angelo grožis, tačiau reikalaujantis nusižeminimo.

Šėtonas nepriėmė, kad žmogus, žemesnė būtybė, galėtų būti Dievo paveikslas. Taigi matome kaip viskas siejasi – Viešpats sukuria visatą, angelus ir žmones, o demonų blogis ją griauna. Angelų nuodėmė yra baisiausias dalykas, kurį dar apsunkino tas gundymas, kuriam pasidavė mūsų pirmieji tėvai – Adomas ir Ieva.

Taigi, kas yra šėtonas? Tai – angelas, išėjęs geras iš Dievo rankų, bet pasipriešinęs Dievo duotai tvarkai, sukilęs prieš Viešpatį. Netvarka, kuri kilo iš jo nuodėmės, paliečia visą sukurtą tikrovę. Šėtonui pavyko priversti žmogų sekti juo. Žmogus leidosi būti jo suvedžiojamas ir, savo ruožtu, pats nusprendė „būti kaip Dievas“.

Tai yra šėtono slėpinys. Neprarasdamas savo būties, jis laisvu pasirinkimu tapo blogas ir pakeitė savo prigimtį (pasirinko būti tuo, kuo nėra). Todėl kaip Dievo sukurta būtybė jis yra geras, ir Dievas negali jo sunaikinti. Tačiau, būdamas ribotas kūrinys, jis niekada negali būti prilygintas Dievo visagalybei ir visažinojimui.

Velnio figūra yra asmuo, subjektas, sąmoningas, laisvas, turintis protą, tačiau sau svetimas personažas, niekada nesugebantis susitelkti, nepriimantis savęs, amžinai save prarandantis, nuolat save neigianti būtybė. Jis vietoje būties pasirinko nebūtį, vietoje gyvenimo – negyvenimą, vietoje meilės – nemeilę, o to pasekmė: vietoje šviesos – tamsa, vietoje tobulumo – chaosas, vietoje harmonijos – netvarka.

Šėtonas yra vien tik „ne“. Taiklų jo apibrėžimą randame minėtoje poemoje „Faustas“. Faustas po ilgų pokalbių su Mefistofeliu paprašo jo apibūdinti save. O šis atsako: „Aš esu dvasia, kuri visada neigia!“ (Ich bin der Geist der stets verneint). Nuostabus apibrėžimas! Dvasia, kuri nuolat neigia: ne-būti, ne-sakyti, ne-daryti, ne-mylėti.

Negalima pavaizduoti šėtono, nes jis nekenčia to, kas yra apibrėžta. Jis kaskart dingsta, nes slepiasi. Nekęsdamas savęs, jis nekenčia šviesos, bendrystės, tvarkos, grožio, tiesos, tyrumo, meilės. Yra perpykęs, matydamas kito kūrinio džiaugsmą. Jis nuolat save slepia, todėl negali būti apibrėžtas.

Bet jis visada yra negatyviojoje pusėje, niekada nebus ten, kur kas nors pozityvu. Todėl šv. Augustinas apibrėžė blogį kaip gėrio nebuvimą arba trūkumą. Tai ir yra šėtonas.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 5249496147019589554

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item