Marius Parčiauskas. Civilizacinis pilietinis karas: katalikiško fronto apybraiža (II)

Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia . Pirmoje straipsnio dalyje buvo aptartas Vakaruose...


Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia.

Pirmoje straipsnio dalyje buvo aptartas Vakaruose vykstantis civilizacinis pilietinis karas ir tai, jog katalikai yra bei privalo būti jo dalyviais. Katalikai turi kovoti už kiekvieną mūsų kasdienybės detalę: liturgiją, galimybę laisvai išpažinti savo tikėjimą, net muziką, aprangą ir maistą. Katalikas negali gyventi dviejų gyvenimų: vieno sekmadienio Mišių ar maldos metu ir visai kito visą likusią kasdienybės dalį. Neveltui popiežius šv. Pijus X ragino „viską atnaujinti Kristuje“, t.y. gyventi taip, kad kiekviena savo gyvenimo detale liudytum Kristų.

Tačiau straipsnyje dar nepaliesta liko sritis, kuri galiausiai apsprendžia ir visas minėtas mūsų kasdienybės detales bei jų galimybę egzistuoti – politika. Dažnas žmogus politiką sieja su partinėmis rietenomis ir skandalais Seime, tačiau politika nėra jos dažnai nekokios apraiškos praktiniame sprendimų priėmimo procese, kaip ir Bažnyčia nėra pavienių jos narių nuodėmės ir netinkamas elgesys. Kaip teologija yra skirta apmąstyti svarbiausiems – Amžinojo gyvenimo – klausimams, taip politika yra skirta apmąstyti ir tvarkyti mūsų žemiškojo gyvenimo realybę ir žmonių tarpusavio santykius šioje realybėje. Nors teisinga būtų spręsti, jog teologija yra kur kas kilnesnė už politiką, nes be jos mūsų gyvenimas neturėtų tikslo, o todėl ir politika būtų beprasmė, tačiau paradoksalu yra tai, jog šiuo metu būtent politika kelia grėsmę teologijai ir ją padaro beprasme.

Politika apsprendžia visą mūsų ekonominį būvį, kuris yra svarbi su(si)tvarkymo šiame pasaulyje dalis. Tačiau politika toli gražu nėra vien ūkvediškas administravimas, ji apsprendžia ir mūsų socialinę tikrovę, kuri modernybėje yra konstruojama. Tai reiškia, kad dabar būtent politika yra užėmusi tą vietą, kurioje buvo religija: ji konstruoja normas, apibrėžia mūsų debatų ribas, apibrėžia teisingumo ir tiesos sąvokų prasmę. Viduramžiais tiesa buvo kildinama iš religijos, t.y. teologinių apibrėžimų, o dabar, prisidengiant teiginiu, jog tiesa iš viso neegzistuoja, sukuriama nauja tiesa, kuri bus būtina visiems, norintiems be didesnių rūpesčių ramiai nugyventi šį žemiškąjį gyvenimą. Žinoma, tai nėra tiesa įprastine šio žodžio prasme, o tik tai, dėl ko visi turėtų besąlygiškai sutarti, net jei tai yra visiškai klaidingas dalykas. Tai turi būti tarsi pamatas, įgalinantis egzistuoti visą naująją tvarką, turintis būti tvirtas ir nekvestionuojamas, ir nesvarbu, koks šio pamato santykis su tiesa. Nesvarbu nei tai, jog šis pamatas anksčiau buvo laikomas ne pamatu, o jo pasekme.

Šiuo naujuoju pamatu galėtume laikyti žmogaus orumą ir jį turinčias ginti žmogaus teises. Viduramžiais žmogaus orumas buvo pasekmė, sekanti iš ilgų teologinių išaiškinimų, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tad turėjo tvirtą ir neginčijamą pagrindą. Dabar tai, kas vadinama žmogaus teisėmis, kas turėtų ginti žmogaus orumą, tėra tuščiaviduris niekaip nepagrindžiamas tam tikros grupės primestas konstruktas. Žmogaus teisių, ginančių žmogaus orumą, negali būti, nes pats žmogaus orumas tokiomis sąlygomis negali egzistuoti – jis nebėra teologinių ginčų pasekmė ir aukščiausias tikslas, bet yra tik prielaida, nuo kurios pradedamos diskusijos. Nors absoliučioje daugumoje diskusijų ši prielaida yra tarsi neginčijama, tačiau tuo pat metu žmonės naikinami abortais, o po orumo kauke primetami net tokie dalykai kaip savižudybė. Taip gali vykti tik tada, kai žmogaus orumas vartojamas kaip prielaida, o ne tikslas. Prielaida, kuri nors ir yra diskusijose tarsi neginčijama ir savaime suprantama, tačiau neturi jokio ją pagrindžiančio pagrindo, kurį anksčiau teikė religija.

Sukonstravus tokį išoriškai patrauklų, nes vis dar operuojantį vizualiai tomis pačiomis sąvokomis (pavyzdžiui, žmogaus orumas), tačiau tuščiavidurį pamatą, galima vykdyti politiką nesiremiant niekuo. Jau praėjo tie laikai, kai politika buvo kildinama iš religijos ir jos apibrėžtų moralės standartų, dabar politika ir stovi tos religijos vietoje, nes pati sau yra pagrindas. Nieko nesaistomas politikas, kaip ir apskritai bet kuris kitas žmogus, gali daryti bet ką, nors dauguma dar to  nedaro. Supraskime, jog nedaro tik todėl, kad negeba apmąstyti, jog tokia jų savotiška moralumo liekana yra niekaip nepagrindžiama, todėl nelogiška. Visa mūsų tikrovė laikosi tik ant šio siūlelio – jau seniai tikėjimą į Dievą praradusių žmonių vis dar padoraus elgesio vien todėl, kad nesugeba apmąstyti, jog praradus Dievą, moralus elgesys yra nepagrindžiamas arba pagrindžiamas grynai utilitaristiniais motyvais, kurie irgi negali būti pagrindas todėl, jog praradęs Dievą utilitaristas yra praradęs gyvenimo tikslą beviltiškas padarėlis. Nauda čia atsistoja į tikslo vietą, nors nauda niekaip negali būti gyvenimo tikslas, nes jei žmogaus egzistavimas neturi tikslo, tada ir žmogaus naudos siekimas  yra neracionalus.

Štai, kas dabar yra politika. Viduramžiais galėjo vykti aršūs teologiniai debatai dėl Dievo veikimo, o dabar, politikai apsprendus, šie debatai būtų iš esmės neprasmingi, nes politika jau paneigė Dievą kaip pagrindą, tad ir nėra prasmės diskutuoti dėl jo veikimo. Nors katalikai dar vis yra linkę užsidaryti savuose rateliuose ir vesti panašias diskusijas, tačiau jau laikas suprasti, kad šios diskusijos ir yra įdomios tik šiuose rateliuose esantiems žmonėms. Visko neatnaujinsi Kristuje, jei pirmiausia Jame neatnaujinsi politikos. Politinė veikla nėra ir negali būti tam tikras mūsų užsiėmimas šalia kitų, nes ši veikla apsprendžia, ar tos kitos veiklos iš viso galės egzistuoti. Politika dabar yra visų tų veiklų pamatas, kuriuo konstruojama mūsų realybė, ir jei katalikams nepavyks atkovoti politikos, tai nors asmeniškai ir galėsime gyventi tobulai krikščionišką gyvenimą, tačiau šį gyvenimą jau gyvensime visiškai nekrikščioniškame pasaulyje. Jau tikrai arti tas metas, kai turėsime tapti kankiniais, tačiau prašykime Dievo, jog dar turėtume valios tokiais tapti, nes visa aplinkinė mūsų tikrovė sukonstruota taip, jog net kelti mintį apie kankinystę yra pernelyg „radikalu“.

Politika iš Dievo jau pasiglemžė vaidmenį kontroliuoti, kas gyvens (abortai), o kas mirs (eutanazija). Politika, žmogaus orumą iškėlusi į pirmą vietą, tačiau dabar sprendžianti, jog kai kurie žmonės visai nėra verti gyventi, neprieštarauja pati sau. Ji negali prieštarauti savo argumentams, nes tokių argumentų nėra. Ši politika yra nepagrindžiama, bet todėl ir stipri, nes ištrynusi tiesą sukūrė iliuziją, kad niekas negali būti pagrįsta.

Tačiau neapsigaukime. Politika, po teologijos, yra pati kilniausia įmanoma veikla šiame gyvenime. Kadangi šis pasaulis yra kilnus, tai ir rūpestis juo negali būti koks nors kitoks. Katalikų pareiga yra politikai sugrąžinti pamatą, padaryti ją teologijos tarnaite, o ne vergvalde. Tai nereiškia dalyvavimo partinėje veikloje, nes tai yra tik viena iš praktinės politikos apraiškų, bet reiškia viešą veikimą, t.y. kovą už viešąją erdvę ir joje įtvirtinamas normas. Katalikybė pralaimi dėl to, kad užsidarė savame ratelyje ir viešąjį visuomenės būvį paliko valdyti ir administruoti blogiui, kuris galiausiai apsprendžia ir pačios katalikybės vietą valstybėje. Visa mūsų žiniasklaida pritvindyta siaubingos propagandos (skatinančios abortus, seksualizaciją ir pan.), o mes norime atsiriboti, lyg tai mūsų neliestų. Tai liečia ir mus, ir pasaulį, kuriuo esame įsipareigoję rūpintis. Šiais laikais nustoję rūpintis politika, nustojame rūpintis ir pasauliu, nes šio pasaulio jau nebeišgelbės vien pavyzdingas asmeninių pareigų vykdymas. Jei nesirūpinsime politika, tai mūsų anūkai jau nebesupras, ką reiškia pareiga. Lygiai taip, kaip tipinis šiuolaikinis Vakarų Europos universiteto studentas jau nebekelia klausimo, ar tos pačios lyties „santuokos“ yra leistinos, ar ne. Jis tokio klausimo net nebegali kelti, nes pats klausimo kėlimas jam atrodo keistas ir nesuprantamas. Lygiai taip labai didelė žmonių dalis net nebenori kelti klausimo, ar abortai yra moralus veiksmas – ten, kur nėra moralės pagrindo, negali būti ir moralės, todėl negali būti net diskusijos.

Pagalvokime, ar tokiomis sąlygomis dar ilgai mėgausimės išskirtine religijos vieta valstybėje. Jei ir toliau veiksime užsidarę savuose rateliuose manydami, kad politika yra tik šalia egzistuojantis hobis, tai politika sutvarkys taip, kad ir religija būtų laikoma tik vienu iš hobių.

Susiję straipsniai

Straipsniai 2100883769938176719

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-06-16 00:11

    Taigi taigi, katalikams labai pravartu būtų pasimokyti karingumo ( gerąja prasme ) iš musulmonų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item