Kristina Paulikė. Netiesa, kad Norvegijoje vaikai atimami tik iš blogų tėvų

Kristina Paulikė yra „Vakarų Lietuvos tėvų forumo“ pirmininkė. - Ar yra Lietuvoje institucij...



Kristina Paulikė yra „Vakarų Lietuvos tėvų forumo“ pirmininkė.

- Ar yra Lietuvoje institucijų, ne žodžiais, o realiais veiksmais ginančių vaikų teises?

- Pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad tarptautiniu mastu ginančių vaikų teises institucijų nėra. Mūsų valdžia nenori susipykti su Norvegija. Tačiau juk nebūtina pyktis - galima labai korektiškai diplomatiškai pareikalauti, kad su mumis skaitytųsi. Jau nekalbant apie Švediją, kuri, būdama ES šalis, atidavė trečiai šaliai Lietuvos pilietį, ir mes nesugebame nieko padaryti. Tai kur čia tvarka? Linkstame tai į Rytus, tai į Vakarus, tai į Šiaurę ir savo pozicijos nepajėgiame turėti. Silpna yra mūsų valdžia.

Nereikia pyktis, nereikia susipriešinti - reikia ieškoti dialogo, pamėginti suprasti vienam kitą. Juk vaikai - mūsų ateitis. Nejau mes tuos vaikus išmėtysime ir leisime kitoms šalims pasigrobti? Ir taip mūsų nedaug beliko. Tiesa, vienas geras dalykas dabartinėje situacijoje vis dėlto yra - neoficialiais duomenimis, apie 200 emigrantų šeimų iš Norvegijos ketina grįžti su vaikais į Lietuvą. Tik norėčiau, kad jie grįžtų į saugią šalį.

Tačiau kas šiuo metu vyksta Lietuvoje? Rengiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas. Jis yra ištrauktas iš konteksto, nederinant su bendra sistema, analogiškas norvegiškai sistemai. Jokio pagalbos šeimai sistemos modelio Lietuvoje nėra - dirbama tik „post factum“ su tomis šeimomis, kurios jau turi rimtų problemų. Tada, kai kraštutinių priemonių ar nelaimių dar galima išvengti, jos pagalbos nesulaukia. Trūksta socialinių pedagogų, psichologų, finansavimo nėra. Tad gal norvegiškų fondų pinigais tegu finansuoja psichologus, socialinius pedagogus, o ne netradicinės orientacijos organizacijas. Kas yra svarbiau - šeimos institucija, tėvų ugdymas ar kokie pašaliniai dalykai?

Dirbdama savivaldybės Vaiko gerovės komisijoje matau, kas vyksta, kaip tie vadinamieji sunkūs vaikai siunčiami iš vienos įstaigos į kitą. Tik tada, kai „išlindo“ problema, susizgribo, o iki to laiko niekas nieko nematė.

- Vaiko teisių specialistai, psichiatrai, net vaikų psichiatras Linas Slušnys viešai ėmė smerkti tėvus. Ar turi jis tokią teisę, kai pats pripažino žinojęs, kaip Švėkšnoje išnaudojami vaikai, ir 10 metų nieko nedaręs?

- Gal ir nelabai etiška, tačiau šioje vietoje labai tiktų toks vaikiškas posakis: kas ant kitų sako, ant savęs pasisako. Smerkti yra lengviausia.

Tėvų visur yra įvairių ir reikia jiems padėti tapti gerais tėvais. Pati dirbau socialinį darbą ir esu prisižiūrėjusi visokių šeimų. Bet esmė ta, kad gerais tėvais ne gimstama, o tampama. Bet kurioje šalyje su tomis šeimomis reikia atitinkamai dirbti. Juk žmonės įvairūs - iš įvairių kultūrų, turintys įvairios patirties, besivadovaujantys kokiais nors savo stereotipais. Tad turi vykti prevencinis darbas su šeima - reikia padėti jiems, nukreipti teisinga linkme.

O tai, kad Norvegijoje vaikai atimami tik iš blogų tėvų, - netiesa. Turime gausybę konkrečių faktų, kur vaikai atimami iš tėvų dėl absurdiškų priežasčių. Piktnaudžiavimas ten tikrai yra ir tie patys norvegų specialistų atlikti tyrimai parodė, kad daug šeimų, ir ypač emigrantų, nukenčia visiškai be reikalo. Suprantu, kad emigrantai gali neišmanyti jų kultūros, tačiau norvegai patys yra išmokę nerodyti emocijų, nes jiems įskiepyta, kad vaikas yra valstybės nuosavybė. Danijoje, pavyzdžiui, veikia panašūs įstatymai, bet Danija orientuojasi į pagalbą šeimai, kad nereikėtų vaiko paimti, o Norvegija atseit gelbsti vaiką, šeima čia niekuo dėta. Dėl to Norvegija daug bylų pralaimi Europos Žmogaus Teisių Teisme - tai taip pat yra faktas. Negana to, Norvegijoje atliktas mokslinis tyrimas parodė, kad 50 proc. psichikos problemų kamuojamų vaikų jų turi dėl atėmimo iš šeimos.

Tačiau Lietuva gauna daug finansinės paramos iš norvegų fondų. Su tais fondais susiję žmonės turi apie juos kalbėti tik gerai, nes kitaip praras norvegų pinigus.

Pilietinė visuomenė atbunda po tokių skandalingų faktų kaip Švėkšnoje paviešinimo, po neadekvačių valdžios sprendimų. Liūdina, kad aktyvių visuomenės narių pas mus yra labai mažai. Visuomenė yra įbauginta, bijo kalbėti garsiai, nes tuojau išvadinami marginalais ar rusų agentais. Pedagogai tapo rusų agentais, nes pareikalavo skaitytis su žmonėmis, mes tapome rusų agentais, nes viešiname faktus...



Susiję straipsniai

Šeimos politika 2392949404154501530

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item