Karolina Šiaulytė. Dienos nebūtin pasvirę

Mano dienos nebūtin pasvirę. Aš keliauju rudenio taku. Ir gryniausio aukso vainiku Mano kaktą puošia lapai mirę. Bronius Krivi...


Mano dienos nebūtin pasvirę.
Aš keliauju rudenio taku.
Ir gryniausio aukso vainiku
Mano kaktą puošia lapai mirę.

Bronius Krivickas

Partizanavimo laikotarpis vertinamas prieštaringai – tai nuolatinio slapstymosi ir išdavysčių metas. Partizanų tikslas – atkurti Lietuvos valstybę, tačiau dauguma partizanų buvo žmonės, išgyvenantys gražiausią gyvenimo laikotarpį – jaunystę. Todėl nenuostabu, kad iš partizanavimo laiko yra išlikę daug fotografijų, kurios mums liudija jaunų žmonių norą įamžinti akimirkas, kurių kiekviena gali būti paskutinė. Nesunku įsivaizduoti, kad būdami nuolatinėje mirties akivaizdoje, partizanai stipriai jautė savo laikinumą. Atrodo, kiekvienas žinome, kad esame laikini, tačiau nebūdami įstumti į tokias pavojingas situacijas, mažai galvojame apie mirtį, ypatingai būdami jauni. Bandant įsijausti į partizanų gyvenimą, kraupu pagalvoti, kad jų kasdienybėje tiek daug mirties – žudomi draugai ir žinojimas, kad nei vieną akimirką nesi apsaugotas nuo tokio paties likimo.

Nuostabu tai, kad partizanai, būdami arti mirties, sugebėjo rinktis gyvenimą. Tai liudija partizanų kūryba. Mums – tai svarbūs liudijimai apie partizanavimą ne tik kaip apie svarbų istorinį laiką, tačiau ir tokį laiką, kuris daug kalba apie tai, kas žmogų daro žmogumi – orią, pasirinkusią ištverti laikyseną. Vytautas Kubilius apie partizanų kūrybą rašė: „Suprasdami, kad pasipriešinimo kova ne ginklu, bet dvasios didybe laikosi, apgygardų štabai leido ne tik laikraščius, bet ir dainų, eilėraščių, prozos rinkinėlius, kurie turėjo priminti, kad kova nebaigta, kad Lietuva gyva, nenugalima.“ V.Kubilius rašo, kad rezistencijos eilėraščius, dainas kūrė pasipriešinimo dalyviai pasidėję popieriaus lapelį ant šautuvo buožės ar bunkeriuose. Daugelio tekstų autoriai nežinomi. Vienus įspūdingiausių tekstų mums yra palikęs Bronius Krivickas.

Bronius Krivickas (1919–1952) – prozininkas, dramaturgas, literatūros ir teatro kritikas, leidinių „Ateitis“, „Studentų dienos“ redaktorius, per „Šatrijos“ meno kuopą susipažinęs su literatais iš visos Lietuvos, kurie vėliau tapo žemininkai. 1945 m. vasarį B. Krivickas įsijungė į partizanų būrį, veikusį Nemunėlio apylinkėse ir Skaistkalnės miškuose, kur jau partizanavo du jo broliai.  Partizanų gyvenimą 1945–1946 m. ir B. Krivicką prisimena Jonas Kiseliūnas: „Dažnai su Bronium išeidavom į ramų miško kampelį, kur Bronius man skaitydavo savo elėraščius ir prašydavo įvertinimo. Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi. Tai buvo lyg atsakas į Bernardo Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?“ Raginskas pasakojo, kad Krivickas visada buvęs kantrus ir geras. Kai partizanai įtarinėdavo kurį nors žmogų, kad jis skundžia, tai Krivickas nueidavęs pas tą žmogų ir gražiuoju įrodinėdavęs, kad jokiu būdu negalima skųsti priešui savo tautiečių. Ir Krivicko žodžiai visada paveikdavę. 1947–1948 m. B. Krivickas apsistodavo pas žmones ir tik vasarą ateidavo į mišką pabūti su partizanais. Jis mokėjo raminti, deklamuodavo eilėraščius, todėl buvo labai laukiamas.

B. Krivickas žuvo 1952 m. rudenį. Vlado Strigūno atsiminimuose yra užfiksuotas tragiškas dviejų partizanų žūties liudijimas: „Buvo padarytas naujas bunkeris, ruošėsi į tą persikelt visi partizanai, bet naujajam tuo metu buvo tik du atėję: Blinkevičius ir Gintaras (B, Krivicko slapyvardis buvo Vilnius – Gintaras). Kitam bunkery, senesniam, buvo šeši partizanai, visur aplink rusai badė žemę metaliniais virbais, bet jų nerado, o šitie, kurie persikėlę į naująją bunkerį, pavakariop, manydami, kad rusai praėjo, išlindo iš bunkerio, bet užėjo dar kita rusų vora ir juos nušovė. Nušovę nuo bunkerio maždaug už 20 m užkasė. Suguldyti buvo taip, kad vieno galva, kito kojos, vienas aukštielnikas, kitas kniūbsčias ant pirmojo uždėtas. Ant viršaus dar užsodintos eglaitės, kad nebūtų jokios žymės.“ Tragiškai išsipildė mirties nuojauta, kurios yra persmelkti jaunojo partizano eilėraščiai.

Stebuklas, kad B. Krivicko kūryba pasiekė mūsų laikus. Virginijaus Gasiliūno parengtuose B. Krivicko „Raštuose“ yra pateikta duomenų apie B. Krivicko kūrybos išlikimą. Kaip prisimena partizanavimo metais jį pažinoję žmonės, savo kūrybos rankraštinius nuorašus B. Krivickas dalydavo žmonėms paskaityti. Ne vienas jų, kad ir neišsaugojęs rankraščių, prisimena atskiras satyrų ar romansinių eilėraščių eilutes, įvaizdžius. Rankraščiai daugiausiai būdavo patikimi saugoti žemei arba įmetami į ugnį, pamačius įtartinus žmones.  Knygoje yra pateiktas sąrašas žmonių, kurie išsaugojo įvairiais būdais juos pasiekusią B. Krivicko kūrybą.

B. Krivicko eilėraščiai yra persmelkti mirties nuojautos  fiksavimo: „Tyla liūdna. Tyla gili be galo. / Tyla bekraštė rudenio rimties./ Ir jos alsavimas, toks šaltas kaip metalas, / Į mane dvelkė nuojauta mirties.“ („Rudenio lygumose“). Eilėraštyje „Žiema“ matyti įspūdinga mirties ir žiemos paralelė: „Graži kaip pasaka ir kaip mirtis nubalus, / Atėjo mūs šalin žiema.“ Čia visos detalės suponuoja mirtį: apmirę laukai, balta tyla, stingstanti saulė, girios plotus nukauna badas. Kituose eilėraščiuose – kruvini briedžio ragai, priešmirtinis riksmas girių vilko, mirties ledinė letena – visa aplinka, kurioje būnama, persmelkta mirties. Sonetuose, kuriuose jau atsiranda meilės tema, mirties nujautimas yra išgyvenamas itin jautriai: „Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną, / Nes gyvenam kruvinoj grėsmėj, / O norėtųs meilėj ir dermėj / Ilgą amžių eiti kelią vieną.“ Rita Tūtlytė apie nuolatinį mirties išgyvenimą B. Krivicko kūryboje rašo: „Kiekviena diena išgyvenama mirties, išniekinimo, kraujo akivaizdoje. Kasdienė akistata su mirtimi ir iš to kylanti būties laikinumo pajauta, kuri Krivicko kūryboje apmąstoma egzistenciškai“: „Gera grožiu rudenio man svaigti / Vario soduos ir šiluos liūdnuos, / Kai aš žiedą mirštantį skinuos, / Bemąstydams apie didžią baigtį.“ Tačiau Krivicko eilėraščių žmogus net nuolatinėje mirties nuojautoje sugeba džiaugtis gyvenimu: „Tos dienos slenka priešmirtinės gražios“.

Mirties akivaizdoje B. Krivicko eilėraščių žmogus išlieka išdidus, turintis valios ištverti ir kovoti iki galo: „Jau nėra laimėjimo vilties / Tiktai geismas kautis kautis lig mirties“; „O mano broliai, jūs vilties nustoję / Neviltyje pasisemiat jėgos, / Savų dienų saulėlydy sustoję, / Atkaklūs kaunatės lig pabaigos“. Anot R. Tūtlytės, Krivicko eilėraščio žmogui rūpi ne kaip kovos, kančios bei mirties išvengti, bet kaip jas sutikti ir jose išsaugoti mūsų žmogišką didybę, tegu ir baigtinę (pagal J.Grinių), garbingai susitaikyti, kad būsi įveiktas, bet tverti iki galo.“ Tokią mintį iliustruotų šios eilutės: „Tegu krenta mum likimo kirčiai! / Nepabūkim šios baisios kovos / ir tiesos ir Dievo vėliavos / Nepaleiskim ligi savo mirčiai.“ Nors B. Krivicko eilėraščių kalbantysis susitaiko su jį bet kada galinčia ištikti mirtimi, visai kitokį jį matome eilėraštyje „Niekad niekados“, kur skaudžiai išgyvenama žuvusio brolio netektis: „Ak, tik skausmas amžinos skriaudos, / Kad prie durų nebūties šaltos / Amžinai  mes esam išsiskyrę.“ 

Krivicko lyrinis subjektas pasirenka ištveriančią laikyseną dėl to, kad siųstus išbandymus jis supranta kaip Dievo valią, kurią žmogus turi išpildyti. Eilėraštis „Jo atsakymo žodis“, kuris yra parašytas tarsi kalbant iš Dievo pozicijos, padeda pamatyti Dievo valios įgyvendinimo prasmę: „Prasmingai skyriau Aš jų kiekvienam/ Tiktai ribotą laikinąjį kelią, / Kovos ir bandymų rūsčiųjų dalią, / Kad jie per amžius iš kartos į kartą, / Nauja jėga atgimdami kas kartą, / Vis grumtųs ir laimėtų / Ir vis didesnėn pilnatin artėtų.“ Kančia Krivicko kūryboje yra suvokiama kaip būdas priartėti prie Dievo: „Aš tau kančią degančią aukoju / Ir artinuos Tavin per ją.“ Žvelgiant iš krikščioniškosios perspektyvos, įdomu yra tai, kad lyrinis subjektas Dievą mato kaip tokį, kuriam reikalinga žmogaus auka: „Taip visada už pergalę mokėt / Turiu aš kraujo ir kančios auka“; „Reikėjo Rūsčiajam Dievui šios aukos didžios“. Tai neįprasta laikysena tuo požiūriu, kad Kristus yra tas, kuris atpirko žmoniją, tad Krivicko eilėraščiuose kenčiantysis tarsi bando įsijausti į kenčiančio Kristaus laikyseną ir tokiu būdu įprasminti kančią.

Kančios reflektavimo aspektu įspūdingas eilėraštis – „Laukinių rožių šlamesys“, kuriame kalbantysis tarsi susitapatina su Kristaus figūra, su jo kančia: „Laukinių rožių vainiku aš savo galvą padabinęs, / Kopiau aukštyn staigiu taku, / Kur virpa debesis auksinis.“ Lyrinis subjekto galvą dengia erškėčių vainikas: „Jutau nuo rodžių dygulių kakta iš lėto kraujs teka.“ Šiame eilėraštyje apmąstomas kalbančiojo kaip partizano kelias, kuris veda į mirtį („Laukinių rožių vainiku aš savo galvą padabinęs, / Kopiau aukštyn staigiu taku“), bet mirtis žada džiaugsmingą atpildą  („kur virpa debesis auksinis“). Kopimas aukštyn – tai tarsi Kristaus kopimas į Golgotą, į mirtį. Bandydmas prisiimti Kristaus laikyseną padeda užkopti iki savo Golgotos, prisiimti kančią kaip prasmingą ir būtiną atpirkimui. Anot R. Tūtlytės, B. Krivicko kūryboje gyvenimas, sąmoningai paskirtas kovai ir mirčiai, yra suprantamas kaip auka. Partizano mirtis prilyginama aukojamam kraujui dėl naujo teisingo pasaulio.

Nors B. Krivicko eilėraščiuose matyti aiškus Dievo valios, Jo visagalybės pripažinimas, tačiau individualus eilėraščių kalbančiojo santykis su Dievu yra kintantis, klausiantis: „Ir nežinau, kokia malda Tau tinka / Nei kokią auką reikia nešti Tau.“ Dievas yra nepažinus („Bet prieš mane užaugai toks didingas / Kad aš Tavoj didybėj paklydau“), nesuvokimas („Nes, rodos man, Tavoj krūtinėj kaujas / Du priešingi ir didūs milžinai“). Krivicko eilėraščių Dievas primena Senajame Testamente vaizduojamo Dievo paveikslą – Jis yra įvardijamas kaip teisingas, bet rūstus ir tolimas („Žinau, žiaurus Tu būsi amžinai“).

B. Krivicko kūryboje Dievo ir žmogaus santykis – nuolat kintantis, dažnai sunkus, skaudantis, bet visa ištveriantis dėl kalbančiojo pasitikėjimo aukštesne Dievo valia: „Nes aš pildau Dievo valią; / Jis man davė šviesią meilės galią,/ Daug stipresnė nei tamsi mirtis“. Kaip Tūtlytė rašė, Krivicko poezijos subjektas kančioje, aukoje, meilėje, pasirinkime nuolat ieško Dievo, nori jausti Jo laiminančią ranką. Krivicko poezijoje karys eina kovon su Dievu širdyje. B. Krivicko eilėraščių žmogus pasitiki Dievu, tačiau jis nebijo pripažinti savo žmogiško silpnumo, kuris „ima viršų“ sunkomis akimirkomis: „Duodu žodį priesaikos šventos / Neatleisti priešui niekados / Kol širdis man plakti nenustos. / Niekad, niekados... / Mano lūpose nėra maldos / Mano sielvarte nėra raudos / Ak, tik skausmas amžinos skriaudos.“

Jautresnis kalbančiojo santykis su Dievu matyti Krivicko meilės sonetuose. Sonetuose atsiskleidžia santykis su Dievu ir mylimąja, kuri padeda priartėti prie Dievo: „Bet tada ties likimu manuoju / Kryžkelėj tamsioj šviesi sustojai. / Aš jutau: tu sielos skaistumu / Iš tamsos į Jį man kelią šviesi, / Ir tariau: Tai eikime ten dviese. / Leisk, tą mažą ranką aš imu.“

Savitai B. Krivickas vaizduoja nesibaigiančią gėrio ir blogio kovą, kuri įspūdingai išskleidžiama eilėraštyje „Šėtono monologai“: „Grumtynės tęsiasi lig šiolei, /Ir dreba laiko ir erdvynų toliai, / Ir mūsų galios siaučia kaip audra, - Tik galutinės persvaros nėra.“ Krivickas blogį atstovaujančią pusę vaizduoja kaip ne mažiau galingą už Dievą, kaip tokią, kuri bando palenkti žmogų savo pusėn: „Bet spindulį jo žmogiškos didybės, / Kursai ties mano chaosu sužibęs, / Aš vis supu šešėliais nebūties / Ir gesinu alsavimu nakties“. Eilėraštis baigiamas šėtono triumfu, tačiau jo pergalė nusakoma pralaimėjimą primenančiais žodžiais: „Ir liksiu aš vienintelis karalius. / Mano globoj nurims skaudžiai sujudę galios. / Apsups pasaulį tamsuma akla / Ir, lyg didžiulis vortinklis, tyla.“ 

Kartais atrodo, kad partizanų kūryba yra prasminga tiek, kiek mums leidžia priartėti prie savo istorijos, tačiau skaitydama B. Krivicko poeziją supratau, kad jo eilėraščiai yra daugiau, nei to meto kasdienybės įvykių ir išgyvenimų liudijimai. Taip, B. Krivicko eilėraščių kalbančiojo  laikysena leidžia spręsti, kokio tai būta dvasiškai stipraus ir gilaus žmogaus, tačiau jo eilėraščiai yra pernelyg stiprūs, kad į juos galėtum žiūrėti tik retrospektyviai. B. Krivicko poezija pernelyg stipriai kalba šiandienos žmogui, primindama ne tai, kokia buvo istorija, tačiau primindama tai, koks turėtų būti žmogus – ištveriantis, stiprios valios, aiškiai apsisprendęs ir tvirtas savo apsisprendimuose: „Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės, / O jei kas pabėgs neištesėjęs, / Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs / Ir paženklintas gėdos dėmės.“



Susiję straipsniai

Skaitiniai 2536538676208015320

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item