Algirdas Endriukaitis. Naujametinis laiškas signatarams

Ką daryti, jei matai, kad stovi prie valstybės prarajos krašto ir nieko nenori veikti? Prieš Naujuosius metus priimta sveikinti ir l...


Ką daryti, jei matai, kad stovi prie valstybės prarajos krašto ir nieko nenori veikti?

Prieš Naujuosius metus priimta sveikinti ir linkėti, kaip įprasta, ko trūksta ir ko norima. Nelaužant tradicijos, žvelgiu į Jus, broliai, matau Jūsų linksmas ir patenkintas akis. Negalima manyti, kad esate blogi, nematote, nesuprantate ar esate neraštingi. Bet istorinės vertės požiūriu to maža. Visuomet reikia apibrėžto viešumo: atjautos mumis tikėjusiais ir pasitikėjusiais, prisiminimo ir pagarbos savo praeičiai, drąsos, savo atminties istorijos darbų sąžinės suvedimo, savigarbos ir išdidumo savo valstybei ir harmoningos klausos išgirsti kur ir kaip sukasi Lietuvos istorijos ratas kasdieninėje pasaulio maišatyje. Ir kontrolinis klausimas: ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Būtų šventvagiška pasakyti, kad Kovo 11-osios idėja paseno, lygiai taip pat kaip Vasario 16-osios idėja atgyveno, tai yra tėvai paseno ir juos reikia keisti kitais. Į ką tuomet galėtume atsiremti ir kokiems iš šalies pateikiamiems naujiems apsišaukusiems dievams melstis? Mes pasirodo skirtingi ir natūraliai išsibarstę, todėl prasminga išsirikiuoti ir į praeitį veidu atsigręžti. Dabar kas kokį darbelį turi, kas dar politikoj pritapęs, kas taip savo viziją tik dėl savęs sau kuria arba ir šiaip tik į žiemos saulę per tirštą miglą tyliai žiūri. Ne vienas konformistu tapęs arba netoli to reiškiasi. Nekalbu apie tuos, kurių sveikata palaužta, nors tai reikalingam garbės žodžiui ištarti ir nekliudo. Tokio klausimo nelukštename, tenkinamės blėstančiu savo būtu reikšmingumu. O kur to reikšmingumo tęsinys? 1918 metų signatarai visi kaip vienas iki savo mirties išliko ištikimi savo sprendimų erdvėje. 1990 metų signatarai drąsiai pradėjo trauktis nuo savo parašo prasmės.

Signatarų klubą valdžia Seime davė, rentą visai gerą moka. Kažkur pakviečia, kažkur pamini, lyg ir dėmesį rodo, formaliai procedūriškai pagerbia arba bent ex officio pripažįsta. Dainuok ir šok, laimingai gyvenk, triukšmo nekelk, kitiems ramybės nedrumsk, į einamąją politiką nesikišk, savo ramybės nejudink, sveikatą saugok. Tai primena neformaliai grobikiškai pasidalintas įtakos ir veiklos teritorijas – kitam nekliudyk ir tau nekliudys, o šiuo atveju tegul valstybės suvereniteto kortų namelis laikinai ramiai stovi liberalų išdegintoje dabarties ir ateities besiplečiančioje Lietuvos suvereniteto dykumoje.

Oponentui galima atsakyti, kad jeigu kas ir yra neliberalaus likę, tai tik praeities socialinių ir moralinių nuostatų bei idealistinių idėjų aidas, laisvės kovų istorijos archyvuose suguldyti jau primiršti ir mažai kam žinomi bei gerbiami šventi puslapiai, tūkstantmetiniai pasaulio išminties pamokymų likučiai, neveikiantys, nykstantys ir grakščiai užgožiami naujos individualistinės išminties galingu būgnijimu, apeinami ir nukreipiami į dabarties šviesos muzikos akinimą ir kurtinančio garso gražios pasakos pakaitalą, užburiantį ir nukreipiantį į moralinę neatsakingo nieko neveikimo ir naudos sau siekimo visagalę ,,Maximos“ beprasmybę. Iš kilnios Kovo 11-osios dvasios liko muziejinis vaizdelis ir parodinė idealizmo siekiamybės instaliacija panašia į paminklinį Neries kanalizacijos vamzdžio formos kultūros pavidalą. Skaičių kalnas kalba apie Lietuvos krizę. Vien nuo 1990 metų Lietuvoje nusižudė per 31 tūkst. žmonių. ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Nesiaiškiname kas laukia Lietuvos už horizonto, užtenka galvojimo, kaip sako suvalkiečiai, vienu kaklu be galvos. Liūdnai, sakyčiau vaikiškai, atrodo mūsų protinės galios ir raumenys, jeigu drebame nuo Rusijos propagandos, jeigu nepasitikime savo tautos politine ir moraline branda. Kas yra mūsų galvose ir širdyse, jeigu valdžia susimėto iš baimės prieš Rusijos vizijos teikiamą idėją – Lietuva nubėgs į Rusiją. Juk suverenios valstybės idėją valdžia griauna pati savo blaškymusi, aklu badikavimu ir atviru rūpinimusi savo asmeniniais reikaliukais: vertybinės Vilniaus Žaliojo tilto stovylos ir kolaborantas Petras Cvirka miesto centre, jeigu filmas ,,Niekas nenorėjo mirti“ pateikiamas kaip Lietuvos laisvės suvokimo šedevras, jeigu nuolankiai pakviesti trys Rusijos nusikalstamos FSB organizacijos pareigūnai kreivalangėje Lietuvos generalinėje prokuratūroje atlieka Lietuvos įstatymuose nenumatytą grupinį Lietuvos pilietės tardymą, o Panevėžio apygardos teismo teisėjai 17 metų partizanavusį drąsuolį paverčia niekingu ,,nelegalu“, o Seimas nustato normą, kad suvereniteto šaltiniui ir Konstitucijos kūrėjai – tautai nurodo ką gali referendume spręsti, o ko negali. Tai yra visiškai nuosekli Rusijos minkštųjų galių savanoriška kasdieninė nemokama solidarumo talka Rusijai, o tai jai teikia viltį, kad ne viskas prarasta. Tuomet ir kyla siunčiamų propagandinių minčių poveikio prasmė: kokia ta mūsų valdžia ir kam ji išties tarnauja? ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Galinga per 50 tūkst. Lietuvos biurokratija, didžioji dalis teismų, prokuratūros ir VSD Lietuvos žmones laiko, kaip sakė K. Donelaitis, ,,per drimelį.“ Kasmetinė piniginė 18-19 milijonų litų valstybės dotacija parlamentinėms partijoms, kai kiekvienam parlamentarui, neskaitant algos, kasmet iš minėtos sumos skiriama per 125 tūkst. litų už politinę veiklą. Parlamentarui vienai dienai tenka per 340 litų. Tai parlamentinės išlaidos, o likusieji ,,runkeliai“ gali be jokių valstybės pinigų piketuoti 75 metrų atstumu nuo tautos tarnų durų ir kalbėti policijos priežiūroje. Akivaizdu, kad parlamentinių partijų veikla tapo ne valstybės kilnios idėjos, tarnavimo ir bendro visuomenės reikalo darbu, o politinio verslo vedančiuoju lygmeniu, konkuruojančiu, besirungiančiu ir bendradarbiaujančiu su kitomis verslo rūšimis kasdienybėje. Rezultatas: biurokratų savivalė, žmonių apatija, korupcija, intelektualų servilizmas, ateities neaiškumas, savižudybės, masinė migracija, jokio istorinio idealizmo. ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Atsimenate, kai 1989 m. prie Lietuvos komunistų partijos būstinės Vilniuje, dabar V. Kudirkos aikštėje, buvo didelis užrašas: ,,Lietuva be suvereniteto, Lietuva be ateities!“ ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“.

Šiandieniniame tektoninių pasaulio kultūros lūžių avangarde yra liberalizmo naudos ir pelno idėja. Popiežius Pranciškus yra pastebėjęs: ,,/…/ kai kas gina teorijas pagal kurias ekonominis augimas, laisvosios rinkos skatinamas, neišvengiamai atves prie didesnio teisingumo ir didesnės gausos pasaulyje. Ši nuomonė, niekuomet nepatvirtinta faktais, atspindi nebrandų ir naivų tikėjimą tobulumu tų, kurie turi ekonominę galią, o taip pat sakralines dominuojančios ekonominės sistemos galimybes“. (http://www.human-crisis.com/2013/11/blog-post_7316.html, 2013-11-30).

Istorinės 1990 metų Kovo 11-osios, šventos 1918 metų vasario 16-osios vertybės lyg ir neneigiamos, bet ramiai apeinamos, peržergiamos, nutylimos ir užmirštamos. Laimingai gyvensime, bus euras, paremsime Graikiją, Portugaliją. Viskas teka tvarkingai. Liberalas P. Auštrevičius 2012-02-03 Lietuvos Seime, kuriame buvo atkurtas Lietuvos suverenitetas, įkuria Europos federalistų sąjungą Lietuvoje. Ne Lietuvos, bet Lietuvoje, t. y. Europos federalistų internacionalo skyrių Lietuvoje. Europos Sąjungos informaciniame centre Seime apie Europos federaciją dalinami lankstinukai, kuriuose užrašyta: ,,Siekiame politiškai ir ekonomiškai vieningos Europos su tvirta viršvalstybine institucine struktūra ir bendra Konstitucija.“ Ir tai kalama į galvas visiems čia iš visos Lietuvos atvykstantiems mokinukams – suverenios valstybės nereikia, dabar pereinamasis laikotarpis, bėkite į užsienį, ten aukso kasyklos, pakeliui galite pamojuoti Lietuvai, juk tautos nėra, ir to jai užtenka. Modelis pagrįstas baimės argumentu: Rusija nepriklausomybę atims, todėl ją reikia skubiau Briuseliui atiduoti. Seimo narys K. Masiulis paskelbė baimės gelbėjimosi stulbinantį ratą kaip kartu mirtiną smūgį į paširdžius Rusijai: ,,Lietuva federacinėje Europoje yra didžiausias Kremliaus košmaras.“ (www.delfi.lt, 2014-05-01). Baudžiauninko galvosena: be pono neišgyvensime. ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Šios Federalistų sąjungos susikūrimo rezoliucijoje rašoma: ,,…sukurti bendrą pan-europinę rinkiminę apygardą renkant tam tikrą kiekį EP narių iš europines politines partijas atstovaujančių transnacionalinių sąrašų.“ Tą patvirtina ir praplečia į Vilnių atvykęs Europos federalistų sąjungos prezidentas A. Duffas: ,,Mums reikia nacionalines partijas pakeisti paneuropinėmis partijomis. Į jų sąrašus įtraukti kandidatai turėtų būti renkami visoje ES. /…/ Taip pat mums reikia ir realios ES vyriausybės /…/“ (,,Veidas“, 2012-02-06). Labai aiškiai nurodyta. ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Europos Komisijos vadovas Barroso mums aiškina: ,,Dabartinė ES privalo vystytis, reikia judėti į valstybių federaciją.“ (,,Vilniaus diena“, 2012-09-15). Jis net datą nurodo: 2020 metais turėtų nelikti nacionalinių valstybių. Algirdas Šemeta, eurokomisaras: ,,Mūsų ateitis – Europos Valstijos.“ (,,15 min“, 2012-12-14).

Ministras L. Linkevičius, prisimindamas savo komjaunuolišką jaunystę, visada labai drąsus Lietuvos mokytojas: ,,Partijos turi labai ryškiai suformuluoti savo proeuropietiškas pozicijas. Reikia nuslopinti tuos populistinius, radikalius ir, neslėpkime to, ksenofobiškus ir nacionalinius junginius, kurie kartais kelia galvą.“ (,,Respublika“, 2013-09-03).

Iki šiol klaidingai tikėta, kad konservatoriai dar tebeneša Lietuvos suvereniteto vėliava, o šiandien tai regisi tik kaip fantominiai judesiai: ,,Svarbu iš naujo persvarstyti, kas mes esame kaip tauta ir kas mus vienija šiuolaikiniame pasaulyje“. Štai kokie istoriniai neaiškumai kyla buvusiems Lietuvos nepriklausomybės flagmanams strategijoje ,,Globali Lietuva“! (2010 m.). Labai gražiai įsijungia į naująją būsimos Europos tvarką. Estijos konstitucijos preambulėje įrašyta, kad estų tauta turi išlikti amžinai. Mes dar nežinome kas esame! Ar ne per vėlai tai patyrėme?

Konservatorių bendravimas su liberalais yra bendros idėjos ir darbo pasidalinimas: pirmieji dirba su patriotiškai nusiteikusiais asmenimis, o liberalai – su beveide, absoliučiai su materializmą išpažįstančia dalimi ir bendrai konkuruoja su kitomis politinio verslo partijomis. Šiandien konservatorių bei liberalų, kurie ryžtingai perima iniciatyvą, katamaranas su bendra moderniška muzika draugiškai plaukia iš Lietuvos nepriklausomybės uosto.

P. Auštrevičius, L. Andrikienė, E. Zingeris, J. Požėla, G. Kirkilas, K. Masiulis ir J. Olekas 2014-04-10, prieš rinkimus į Europarlamentą, pasirašė viešą pažadą: ,,Raginsiu sušaukti konstitucinį konventą, kad būtų galima reformuoti ES sutartis siekiant sukurti federacinę Europos Sąjungą, ar bent jau euro zonos, valdymo sistemą.“ ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

2013 m. lapkričio 9 dieną ES prezidentas Herman Van Rompėjus prie nugriautos Berlyno sienos paaiškino, kad tokios sąvokos kaip ,,tauta“ ir ,,tėvynė“ atgyvenę, yra ,,iliuzija“ ir ,,melas“, laikas jiems būti istorijos šiukšlyne. Jis ragino permąstyti ES geografinius ir demografinius parametrus ir atsisakyti nuo bet kokių bandymų tautinio identiteto kūrimo. Jis nurodė, kad keičiasi genderinės ir šeimos identiteto supratimas. Ir ne paprastai visa nutukusi Briuselio biurokratija ne tik tiesia kelią į niekur, o spaudžiamai reikalauja kolektyvinio rojaus pasirinkimo.

2013 m. lapkričio 20 dieną Vilniuje, valdovų rūmuose, gerbiamas Herman Van Rompėjus, pririetęs lietuviškos stirnienos, apie tai kalbėdamas nutylėjo. Kontrolinis klausimas: ar kuris nors Lietuvos pareigūnas apie jo teikiamas Europos išganymo idėjas, Lietuvos išvalstybinimą, bent pasiteiravo? Jis žinojo, kad mažų vaikų nereikia erzinti. Juk jis – intelektualas, eruditas, kilnaus mentaliteto, dvasios galiūnas, demokratijos tėvas, išminties bokštas, naujos Europos kūrimo galiūnas žino, kad pertvarko ir perdaro epochą – tūkstantmečiais metų kurtą pasaulio kultūrą ir patirtį. Tam jis turi politinę teisę ir valią. Tokie žmonės nesimėto. Tam besąlygiškai pritaria ir net iniciatyvą rodo Briuselio ir mūsų Lietuvos adeptai, įskaitant kai kuriuos iš esmės savo parašų Kovo 11-osios Akte atsisakiusius signatarus. To vertinimas yra vienareikšmis – ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Patarnautojų Lietuvoje visada būta. Mūsiškiai berneliai 1918 metais ėjo į karą, o V. Kapsukas nuėjo pas Leniną – galingą šeimininką, galimai gerų ketinimų skatinamas. A. Sniečkus su J. Paleckiu nuėjo pas J. Staliną – galingą šeimininką, galimai su gerų ketinimų norais. Mūsiškiai Lietuvos kaimo atlapaširdžiai berneliai 1940-1941-1952 metais ėjo į Sibirą ir galvas guldė miškuose. Dabar liberalai, ne taip seniai mokėję komjaunimo mokestį, rado naują saulę – Europos federaciją – galingą megamonopolijų šeimininką irgi gerų ketinimų pažadą. Ir čia nieko nekainuoja, kai atsisakai visko, netgi pagirtas ir pamalonintas pažangiečio ir išmaniečio titulu. O gal ir neblogai bus Lietuvai: Vokietijos Bavarijos žemės, JAV – Nevados valstijos, Rusijos – Tatarstano respublikos federacinis statusas? ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

2014 metais ES vadovybės nurodymu 17 asmenų grupė (rašytojai, dailininkai, festivalių organizatoriai ir kt.) parengė 4 puslapių apimties ,,Naująjį ES naratyvą“ su nuoroda – ,,Europa kaip pasaulėžiūra ir organizmas“, nors tai jau istorijoje ne kartą girdėta apie naują pasaulį ir naująją tvarką. Šis tekstas, kaip paprastai, paruoštas paukščių kalba, baigiamas tokiu konceptualiu teiginiu: ,,Renesansą ir kosmopolitizmą laikome dviem kultūriniais idealais, kurie gyvybiškai svarbūs šiandienos ir rytdienos Europai.“ Kosmopolitizmas nuo okupacijos laikų žinomas, o ką reiškia mums privalus renesansas? Tai aiškiai atsakė Hermanas Van Rompėjus – savasties atsisakymas. Tarkim, nekorektišku kaip agresyvus nacionalizmas tampa V. Kudirkos himnas ,,Lietuva, Tėvyne mūsų…“, o, tarkim, Končitos Vurst kultūros modelis iškyla visų Europos tautų bendru kultūriniu ir dvasiniu siekiniu su dideliu piniginiu pamušalu, kuris besąlygiškai privalo lydėti kiekvieną europiečio, paneigiant idealistinius prasimanymus, žingsnį. Žinoma, jeigu tikėti, kad ES prezidentas yra naujo žmogaus ir naujo pasaulio tvarkos paskutinis modeliuotojas ir kūrėjas. Šiaip jau istorijoje žinomas toks renesanso bandymas susietas su Lenino, Stalino ir Hitlerio vardu ir to daugelis nepamiršo, bet nepasimokė. Ar užteks mums kvapo siūlomam renesansui, o gal patikimiau likti kur mūsų šaknys ir laukai, bet tai tampa neįmanoma, nes ,,tėvynės nėra.“?

Ką apie Europą ir raidos tendencijas yra pasakęs gerbtinas ispanų filosofas Ortega i Gasetas: ,,Visi mūsų materialiniai pasiekimai gali išnykti, nes artėja grėsminga problema, nuo kurios sprendimo priklauso Europos likimas. /…/ Visuomenės valdymas pateko į rankas tam tikro tipo žmonių, kuriems civilizacijos pagrindai yra beverčiai kaip ir bet kokia civilizacija apskritai. /…/ Šios sudėtingos civilizacijos terpėje gimęs europietis, besijaučiąs galingu, tampa paprasčiausiu laukiniu, barbaru, kilusiu iš dabartinės žmonijos gelmių” (,,Sumerki globalizaciji”, Act, Maskva, 2004, p. 203). Tokius pastebėjimus filosofas, matydamas pokyčius, pasakė iki savo mirties 1955 metais. Niekas negali paneigti, kad nuo to laiko Europa dvasiškai nuskurdo dar daugiau. Ką filosofas pasakytų mums šiandien, ar paklaustų lietuvių: kodėl Jūs taip lengvai nuolat keičiate savo tikėjimą, vis atrandate ,,naujausią“, ,,tikriausią“, ,,geriausią“, ,,galutinį“ tikėjimą ir vis iš šalies pateiktą ir taip lengvabūdiškai tikint ,,paskutine“ atrastos dieviškos išminties versija iki kito karto ir apsiskelbusio naujo pranašo, jeigu 1918 m. vasario 16-oji ir 1990 metų kovo 11-oji klusniai dedama į archyvą? Dar Ezopas yra sakęs, kad visi pavaldiniai yra verti savo valdovo. Jeigu mes prisiimame pavaldinių statusą, tai klausimų ir kilti negali.

2007-2013 metais ES buvo patvirtinta programa ,,Aktyvių piliečių Europa”, kur pirmuoju punktu nurodyta: ,,Sąjungos pilietybė turėtų būti pagrindinis valstybių narių piliečių statusas” (skirta 235 mln. eurų) dėl vieningos ES pilietybės įgyvendinimo. Pradinė schema tokia: pirmoji pilietybė bus ES, laikinai greta paliekant ir užrašant savo šalies pilietybę. Kaip yra Rusijoje: paso įdėkle užrašoma totorius ar baškiras, o šiaip gi esi tik Rusijos Federacijos pilietis. Maždaug taip: gali rašyti dzūkas, bet esi Lietuvos pilietis. Ir dar viena triuškinanti grandis – masyvi emigracija ir multikultūra, kuri turi sugriauti nacionalines ribas. Tuomet visuomenė bus suskaldyta iki atomų lygio, nesusieta, be jokio ryšio, sąsajų, bendrumo, atsakingumo, pareigos, praeities ir ateities, kaip Brauno judesiai. Net valdyti jų nereikia, tik stumdyti.

Nemanau, kad signatarai nesupranta Lietuvos valstybės išformavimo raidos tendencijų. Pasyvus tylėjimas ir neveikimas reiškia, kad mes esame patekinti dabartinio parlamento ir visų kitų valdžios institucijų istorine padėtimi, veikla, neturint Lietuvos gyvenimo ir išlikimo vizijos, pritariame desuverinizacijos tendencijoms, palaikome Lietuvos riedėjimą į suverenios valstybės išformavimą. Jei anksčiau diktavo vyresnysis brolis, tai dabar sekam paskui gudresnį brolį. ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Į klausimą, ,,Ar manote, kad šiuo metu didžiausią pavojų JAV nacionaliniam saugumui turi Rusija?“, buvęs JAV gynybos ministras Robertas Geitsas atsakė: ,,Manau šiuo metu pati rimčiausia JAV nacionalinio saugumo grėsmė – tos dvi kvadratinės mylios kuriose išsidėstęs Kapitolijus ir Baltieji rūmai.“ (http://human-crisis.com/p/blog-page_27.html, 2014-05-18). Gal naudinga mums apsidairyti, bet vis vien pirminis klausimas kaltė ir atsakomybė lieka mums: ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją“?

Nieko nepaisant, netgi nacionaliniam radijui ir televizijai prisitaikius prie verslo reikalavimų, atsisakius Lietuvos vardo, kaip vienodo visų biznio subjektų lygmeniui įvardyti, o ne valstybei išaukštinti, reikia kalbėti, bet ten neįleidžiama. Lieka tik paguodos atmintis, kad net okupuotoje Lietuvoje buvo Lietuvos radijas ir Lietuvos televizija, kur irgi nebuvo galima kalbėti. Padėtis nei pablogėjo, nei pagerėjo, nors suverenitetas priklauso tautai. Valdžia ir yra tauta. Taigi ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Britanijos profesorius Kolin Krauč pastebi, kad politikos išorinius formalumus nereikia absoliutinti: ,,Postdemokratinė visuomenė ir toliau išlaikys visus demokratijos bruožus: laisvus rinkimus, konkuruojančias partijas, laisvus viešus debatus, žmogaus teises, atitinkamą skaidrumą valstybės veikloje. Bet politikos energija ir gyvenimiška jėga sugrįš ten, kur buvo ikidemokratinėje epochoje – negausiam elitui ir turtingoms grupėms, susikoncentravusioms aplink valdžios centrus ir siekiančių gauti privilegijas iš jų.“ (,,Postdemokratija“, Maskva, 2010, 9 psl.).

Jeigu kas mano, kad Naujasis Europos modelis yra ideali svajonė, tai pirmiausia reikia įvertinti savo istorinę patirtį, tikslus ir galimumus. Lietuvai reikia bendrauti su visomis šalimis, be išimties, bet su savo stuburu ir istorine vizija ir žinoti kada sustoti ties raudona linija. Nelaimė ta, kad dauguma politikų neįsivaizduoja gyvenimo be pono, t. y. baudžiauninko, bučiuojančio šeimininkui ranką statuso. Nenoriu pasakyti, kad, tarkim, mūsų žodis apvers viską į savo vietas, bet istorijai to mums norint ar nenorint bus paliktas sąžinės atsakymas: ,,Už ką buvo pasirašyta Kovo 11-ąją?“

Artėja Lietuvos dvidešimtpenkmetis ir šimtmetis. Bus pažymėta, paukščiukai gražiai sudėti. Tą dieną paminėsime, vainikus nuneš, kreipsis į dangų, nusifotografuos ir susitapatins su idėjos ir darbų atlikėjais, pasakys gražius žodžius parinkti tie, kurie apie šunybes nekalbės ir džiaugsis valdžios darbais. Jeigu bus taip kaip visada, signatarai tylės žodžiu ir raštu, rimtai sėdės Kovo 11-osios salės garbingoje vietoje, t. y. bus patenkinti esama valstybės išformavimo tendencija, nulenks galvas minėtiems naujosios tvarkos Vakarų galingiesiems, risis pagal 55 tūkst. ES valdininkų nuorodas ir vaizduos savo istorinį reikšmingumą. Tyla – bloga byla ir netikėjimo ženklas. Privalu apsibrėžti. Jei nėra laisvės ir teisingumo tikėjimo troškulio, nelieka praeities svarbos, o ar gali būti gerbiamas besimėtantis pirmyn ir atgal žmogus matydamas kas vyksta ir nieko nedarantis? Kartais pagalvoju, ką šiandien mums pasakytų Seimo tribūnoje J. Basanavičius, Vaižgantas ar Maironis, žinoma, jeigu jiems būtų leista kalbėti, plenarinio posėdžio pustuštėje salėje apie lietuvių kultūros istorinį virsmą. O gal poetas H. Radauskas seniai seniai nujautė mūsų netikrumą, metamorfozę, blaškymąsi ir paskyrė tokias eiles lietuviams:
,,Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“

Šaltinis: www.savastis.lt

Susiję straipsniai

Politika 469718454674727454

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-01-03 18:49

    Su visa derama pagarba, Algirdas jau seniai idealizuoja praeitį. Neva, tais laikais milžinai gyveno ir upės medumi tekėjo. Ne visi 1918 m. signatarai liko ištikimi iki mirties. Pavyzdžiui toks Kazys Bizauskas džiaugėsi, kad sovietai išvaduos nuo Smetonos. Išvadavo. Ir jo paties kvaišą galvelę po velėna pakišo.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-01-07 23:14

    Neironizuokite. Palikit tai kitam ironijos ''specialistui'', tautos valia nepatapusiam Pačiu Pačiu ir dabar iš Vasario šešioliktosios balkonėlio, patriotiškus jausmus dar išlaikiusius, Rusijos pakalikais vardijantis.
    Buvę uolūs internacionalistai dabar persikrikštiję liberaliais globalistais, sėkmingai kasa duobę šiuolaikiniai civilizacijai. O barbarai, pasinaudodami šios pūvančios demokratijos paslaugomis, daro savą darbą. Gruzija, Ukraina (kol kas), Prancūzija....

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item