Alfonsas Vaišvila. Dviguba pilietybė: laisvas asmens pasirinkimas ar valstybės malonė? (I)

Dvigubos pilietybės klausimas nuo 2006 m. iš politinės dienotvarkės neišnyksta. Jis tai prislopsta, tai vėl iškyla. Bet kiekvieną kartą vis užgęsta neradus sprendimo ir atsimušus į Konstitucijos 12 straipsnį ir į KT 2006 11 13 nutarimą apie dvigubos pilietybės priešingumą Konstitucijai, išskyrus „atskirus atvejus“. „Atskirų atvejų“ ribose dabar ir norima spręsti dvigubos pilietybės klausimą, juos siejant su asmens nuopelnais Lietuvai. Bet tada kyla klausimas, kokia asmens veikla ir pagal kokius kriterijus turėtų būti laikoma nuopelnais, kokia institucija turėtų teisę apie tai spręsti ir kokiu teisės aktu ta veikla būtų pripažįstama nuopelnu, be to, nuopelnai kam - lietuvybei ar Lietuvos valstybei? 

Lietuvybė ir Lietuvos valstybė nors ir glaudžiai susijusios, bet netapatingos sąvokos. Lietuvybę lietuvis gali garsinti užsienyje ir nebūdamas Lietuvos piliečiu, bet atlikdamas kitoms valstybėms reikšmingus darbus, jei tik jis viešai pabrėš, esąs lietuvis, t. y. atėjęs iš tokios darbščios, gerų savybių turinčios tautos, kuri vadinasi lietuvių tauta. Tai reikš, kad prie jo laimėjimų tiesiogiai nėra prisidėjusi lietuvių tauta ar Lietuvos valstybė. Sovietų Sąjungoje atskiri lietuviai krepšininkai, lengvaatlečiai ar kitų rungčių sportininkai, tapdami TSRS čempionais, pasaulio pirmenybių ar olimpiadų čempionais ar prizininkais garsino save, tam tikra prasme ir - lietuvybę, bet ne Lietuvos valstybę. Ž. Ilgauskas galbūt garsina lietuvybę Jungtinėse Amerikos valstijose, bet ne Lietuvos valstybę. Jiems laimint, grojamas ne Lietuvos, o kitos valstybės himnas. Oficialiai jų laimėjimai ir garbė siejami su ta valstybe, po kurios vėliava jie veikė ar veikia. 

Visai kas kita yra garsinti Lietuvos valstybę. Atskirų lietuvių sportiniai laimėjimai yra ženklinami Lietuvos valstybės nacionalinės vėliavos spalvomis, grojamas valstybės himnas, pakeliama Lietuvos vėliava, aukštinama Lietuva sukūrusi materialines ir kitokias sąlygas atsiskleisti jų talentams, siekti jiems aukšto meistriškumo, dalyvauti varžybose. Tai reiškia, kad oficialiai jų laimėjimai pristatomi ir kaip Lietuvos valstybės laimėjimai. Valstybė šiems asmenims padėjo įsigyti išsilavinimą, rūpinosi jo sveikata, kūrė materialines ir organizacines sąlygas siekti profesionalumo, tinkamai pasiruošti varžyboms. Valstybėje nėra tokių piliečio nuopelnų, kurie būtų grynai vien tik jo paties prigimtinių gabumų ar vien tik jo asmeninių pastangų rezultatas. Atskiro asmens pasiekimai, tai asmens ir valstybės bendro veikimo rezultatas. Vertinti asmens nuopelnus kaip išimtinai asmeninius pasiekimus, reikštų ignoruoti šį valstybės indėlį. Tai rodo „nuopelnų Lietuvai“ sąvokos nevienareikšmiškumą. 

Iki šiol galiojančio Pilietybės įstatymo 16 straipsnis teisę spęsti apie konkretaus asmens nuopelnus ir jų pagrindu pripažinti asmeniui išimties tvarka teisę į Lietuvos pilietybę buvo suteikta Lietuvos Respublikos Prezidentui. Lietuvos Respublikos apdovanojimų įstatymas (2002 06 18, Nr. IX-957) nusipelniusiais Lietuvai žmonėmis laiko asmenis, apdovanotus Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais (3 str.). Tačiau Konstitucinis Teismas Respublikos Prezidento apkaltos metu 2004 05 25 nutarimu pripažino Konstitucijai prieštaraujantį Prezidento dekretą, kuriuo Lietuvos pilietybė buvo suteikta asmeniui, apdovanotam Dariaus ir Girėno medaliu, t. y. turinčiam oficialiai pripažintų nuopelnų Lietuvos valstybei. Tuo dar labiau pagilino „nuopelnų“ kaip pilietybės įgijimo pagrindo neapibrėžtumą. Nesusipratimų turėtų kilti ir dėl nuopelnų vertinimo objektyvumo. Be to, orientacija į nuopelnus formuos nuomonę, kad teisė į dvigubą pilietybę yra ne asmens laisvas pasirinkimas, o valstybės malonė, dalijama tik pagal jai pačiai žinomus kriterijus. 

Demokratinio problemos sprendimo, manau, reikėtų ieškoti ne subjektyviuose asmens veiklos vertinimuose ir Lietuvos žmones supriešinti galinčiuose nuopelnuose, o pačioje teisėje į pilietybę kaip ir derėtų elgtis teisinėje valstybėje, skelbiančioje teisės viršenybę.

Manau, kad iki šiol nebuvo rasta minėtos problemos sprendimo ne tik dėl to, kad jo nebūtų ieškota pačioje teisėje į pilietybę, bet dėl iškreipto šios teisės suvokimo, t. y. buvo kalbama apie dvigubos pilietybės siekiančio asmens teises, jas nesiejant su pareigomis. Tiksliau sakant, asmuo siekia teisės į dviejų valstybių globą ir paramą, bet šią savo teisę jis linkęs saistyti pareigomis tik atžvilgiu tos valstybės, kurioje jis nuolat gyvena. Tai pasekmė bendros žmogaus teisių absoliutinimo tendencijos, kai aiškiai reikalaujama teisių, bet vengiama jas garantuojančių ir joms proporcingų pareigų. Čia tarsi norima veikti pagal principą: „Jūs tarnaukite man, bet aš jums netarnausiu“. Panašiai mąstė XVIII a. mūsų bajorai: „Viską iš valstybės ir nieko valstybei“. Būtent ši tendencija, skatinanti asmens savanaudiškumą, jo norą eksploatuoti valstybę, nieko jai mainais neduodant, ir daro dvigubos pilietybės problemą teisės požiūriu neišsprendžiamą arba bent nekorektiškai sprendžiamą. 

Ne teisiniais, o socialinio tikslingumo ar tautinio solidarumo argumentais vadovaujasi ir visuomenė apklausose dėl pritarimo ar nepritarimo  dvigubai pilietybei. 2006 m. atlikta Lietuvos žmonių apklausa parodė, kad 62, 4 proc. apklaustųjų pasisakė už Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių “lygias teises”, [1] o 2009 m. dvigubai pilietybei pritariančių jau buvo 70 proc. Bet taip manančių nebuvo klausiama, ar jie žino, jog “lygios teisės” suponuoja ir “lygias pareigas”. Būtent apie pareigas, išplaukiančias iš dvigubos pilietybės, nei šiose apklausose, nei dvigubos pilietybės šalininkų raštuose ar pasisakymuose neužsimenama. Todėl nieko nuostabaus, kad ši diskusija nuo pat pradžios pasuko nesusikalbėjimo, aklavietės ir grynai voliuntaristinių sprendimų ar emocijų skatinimo linkme.

Įstatyminis požiūris ne visada yra teisinis požiūris. Teisininkai, kurie šioje diskusijoje siekia vadovautis tik įstatymais, arba savo nuomones grįsti kitų šalių pilietybės įstatymine reglamentacija, ima niekuo nesiskirti nuo neteisininkų. Ir tai suprantama, nes įstatymą gali pasiskaityti ne tik teisininkai. Kita vertus, atskirų šalių pilietybės įstatyminio reglamentavimo žinojimas ne daug kuo gali prisidėti prie šios problemos sprendimo jau vien dėl to, kad kiekvienoje šalyje, net ir laikančioje save “teisine valstybe”, pilietybės norminimas ženkliai įvairuoja: vienose šalyse dviguba pilietybė leidžiama (Izraelis), kitur ji draudžiama, o kartais ten, kur draudžiama įstatymais, faktiškai funkcionuoja kontrabandiniu būdu (JAV). O apsiribojus tik pačia įstatymine reglamentacija, iš kur galima žinoti, kuri šalis, spręsdama šią problemą, eina “tiesos keliu”, o kuri pasuko į “klystkelį”? Įstatyminis požiūris, kaip žinia, ne visada sutampa su teisiniu. Įstatymas gali būti ir su teise nesiskaitančios politinės valios norminė išraiška. Todėl įstatyminis požiūris tokiais atvejais yra tas pats politinis požiūris tik įgijęs norminį pobūdį. 

Teisinis požiūris į dvigubą pilietybę. Dvigubos pilietybės legalizavimo ar nelegalizavimo problemos teisinis sprendimas gali išplaukti ne iš “balsų daugumos”, ne iš gerų ar blogų intencijų, net ne iš “tautinio solidarumo” ar buitinio pragmatizmo, o iš pačios pilietybės kaip teisinės sąvokos, kurios turinį sudaro teisių ir pareigų vidinė priklausomybė. Pilietybė - tai asmens ir valstybės testinis teisinis santykis, kuriame šalys susisaisto abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Tai reiškia, kad asmuo, panoręs tapti konkrečios valstybės piliečiu, įgyja teisę ne tik naudotis tos valstybės globa ir parama, bet privalo prisiimti ir iš tos teisės išplaukiančias pareigas tai valstybei. Tai yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas 2006 11 13 nutarime: “pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja tam tikras pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei” (Pagrindinėmis piliečio pareigomis JAV Konstitucijos autorius Judžinas Makkarti laikė tris pareigas: mokėti mokesčius, dalyvauti valstybinės valdžios rinkimuose, ginti savo tautą su ginklu rankose). 

Iš bendros piliečio pareigos - laikytis savo valstybės įstatymų - išplaukia pirminė ir pagrindinė piliečio pareiga mokėti savo valstybę išlaikančius ir jos funkcijų vykdymą garantuojančius mokesčius. Valstybė yra išimtinai piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tiek, kiek piliečiai ją išlaiko mokesčių mokėjimu. Vadinasi, jei norima būti dviejų valstybių piliečiu, tai sąmoningai prisiimama pareiga vienu metu laikytis dviejų valstybių įstatymų ir mokėti dvi valstybes išlaikančius mokesčius. Ir šios pareigos vykdymas turi būti nenutrūkstamas, nes nenutrūkstamas turi būti valstybės išlaikymas; valstybė yra gyvas organizmas su nuolatine “medžiagų apykaita”, kuris kasdien turi gauti vis naujų mokestinių “injekcijų”, kad nesustotų, kad pajėgtų vykdyti savo funkcijas, tarp jų ir savo piliečių globos funkciją, kai tie piliečiai tokios globos yra ar bus reikalingi. Bet jei asmuo nori vienu metu naudotis dviejų valstybių globa, bet sutinka mokėti mokesčius tik vienai valstybei išlaikyti, tai antros valstybės atžvilgiu jis reikalauja privilegijų.

Tokios privilegijos siekiantis asmuo objektyviai stoja į konfliktą su kiekviena bent kiek demokratiška konstitucija, kuri įtvirtina visų tos šalies piliečių lygybę prieš įstatymus. Konstitucinis teismas minėtame nutarime pagrįstai yra nurodęs, kad “reguliuojant pilietybės santykius, turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo” kuris “įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai…, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų” (2006 11 13). Vadinasi, kiekvienas asmuo, laikantis save konkrečios valstybės piliečiu, privalo lygiai su kitais piliečiais mokėti tos valstybės išlaikymo mokesčius, nepriklausomai, kur jis begyventų, nes Lietuvos Konstitucijos 32 straipsnis leidžia Lietuvos piliečiui laisvai išvykti iš Lietuvos ir laisvai į ją sugrįžti. Bet išvykęs iš Lietuvos asmuo, kiek jis nepraranda Lietuvos pilietybės, tiek jis neatleidžiamas bent nuo pagrindinių iš tos pilietybės išplaukiančių pareigų valstybei, tarp jų ir nuo pareigos mokėti savo valstybę išlaikančius mokesčius. 

Literatūros sąrašas:

[1] “Visuomenė - sau, Konstitucinis teismas – sau”.- Lietuvos rytas. 2007 07 04, Nr. 150, p. 4.

„Kultūros barai“, 2014 metai, nr. 12