Vytautas Radžvilas. Kodėl pralaimime kovą dėl šeimos? (III)

Antra dalis: Vytautas Radžvilas. Kodėl pralaimime kovą dėl šeimos? (II) Kaip minėta, krikščioni...


Kaip minėta, krikščionišką šeimą naikina labai galingos jėgos, siekiančios ne šiaip moraliai diskredituoti ir sumenkinti bei nuvertinti šeimos vaidmenį šių dienų visuomenėje, bet visiškai ją sunaikinti – politiškai ir teisiškai paneigti jos kaip visuomeniškai reikšmingos institucijos statusą ir šitaip išstumti ją į viešojo gyvenimo užribius. Todėl teisėta klausti: jeigu tradicinės šeimos statuso apginti nepavyks, kuo galiausiai ir iš esmės taps krikščioniška šeima postmodernioje vakarietiškoje visuomenėje? Kokią vietą užims ir ką apskritai reikš tokios šeimos modelis sparčiai ,,globalėjančiame“ ir ,,pažangėjančiame“ pasaulyje?

Kur veda krikščioniškos šeimos modelio politinis ir teisinis išstūmimas iš viešojo gyvenimo erdvės ir jo pavertimas tokią šeimą apsisprendžiančių kurti asmenų grynai ,,privataus“ pasirinkimo reikalu, padeda suvokti taikli Martino Lutherio įžvalga, kad jeigu žmogus paliekamas vienas, jis prisigalvoja paties blogiausio. Įdomu, kad šią įžvalgą savitai patvirtina psichologiniai vadinamosios sensorinės deprivacijos eksperimentai. Žmogus uždaromas į visais atžvilgiais patogią kamerą, kur jam jauku ir patogu, tik jo buveinės nepasiekia jokie išorės dirgikliai. Ir kas nutinka? Po tam tikro laiko jam savaime prasideda haliucinacijos. Tai reiškia, kad jam ,,subyra“ pati tikrovė – išsitrina riba tarp to, kas yra iš tiesų, ir to, kas tik įsivaizduojama. Šio eksperimento pamoka: kad neišprotėtum, reikia nuolat gauti išorinį patvirtinimą, kad nesi pamišęs. 

Ko gero, būtent šį principinį skirtumą tarp to, kas privatu, ir to, kas vieša turėjo omenyje Aristotelis išsakydamas šios paskaitos pradžioje cituotą mintį, kad protas privalo valdyti troškimus remdamasis pilietine ir karališkąja, arba viešąja, o ne šeimininko, tai yra privačia valdžia. Remiantis šia skirtimi prasminga klausti: jei krikščioniškas gyvenimo ir, konkrečiai, šeimos modelis bus uždarytas didesnėje ar mažesnėje bendruomenėje, o viešojoje erdvėje bus pristatomas kaip keista atgyvena, kuo tada virs krikščioniškas gyvenimas ir pati krikščioniška šeima? Prisiminus Lutherio įžvalgą ir tik ką apibūdintus psichologinio eksperimento rezultatus peršasi vienintelis atsakymas: greičiausiai jie taps tik savotiška grupinės psichoterapijos forma. Ir niekuo daugiau. Juk krikščionišką gyvenimo ir šeimos sampratą ginantys, bet į privatų savosios bendruomenės kalėjimą uždaryti arba jame savanoriškai užsidarę žmonės vargu ar gali tikėtis ko nors daugiau, negu savo visuomenėje būti laikomi iš šio pasaulio iškritusių, tai yra ,,atsilikusių nuo gyvenimo“ pakvaišusių ,,keistuolių“ sekta, dėl kurios galima pagalvoti, kiek ją verta toleruoti, o kiek – ne. 

Yra pagrindo manyti, kad krikščioniškas šeimos modelis tokiomis sąlygomis mūsų laikais vis dėlto išliktų visuomenės paribiuose, netgi gal būtų šiek tiek globojamas pačios antikrikščioniškos valdžios. Juk kiekviena pragmatiška valdžia supranta, kad krikščionys, kaip valdiniai, turi daug pranašumų ir teigiamybių palyginti su ,,pažangiomis idėjomis“ persiėmusiais pretenzingais ir maištingais, savo ,,teises“ įkyriai vis primenančiais grynai pasaulietiškais ,,moderniais“ žmonėmis. Tikrai būtų susivokta, kad šiuo atžvilgiu krikščioniškoji etika yra savotiškai puikus dalykas. Tai reiškia, kad jei man reikia kokio nors darbininko, vergo ar kitokio paslaugos padėjėjo ir patarnautojo, aišku, kad aš visada vergų turguje pirksiu krikščionį. Juk jis, vedinąs savo krikščioniškos sąžinės, uoliai vykdys savo pareigas, nereikš nereikalingų pretenzijų, nekvaršins šeimininkui galvos ir negadins jam nuotaikos šnekomis apie savo ,,teises“ ir pan. Taigi krikščionio dorybėmis bus noriai naudojamasi. 

Bet jeigu jis pamėgins savuosius krikščioniškus įsitikinimus, taip pat ir krikščionišką šeimos sampratą, paliudyti kažkur kitur, o ne tik siaurame savo bendratikių būrelyje, tuojau pat patirs sankcijas. Kitaip tariant, su savąja krikščioniška gyvenimo ir šeimos samprata jis taps antrarūšiu žmogumi. Tiesą sakant, kaip tik tai ir vyksta sparčiai sekuliarėjančiose ir vis agresyvėjančiose  krikščionybės atžvilgiu ,,laisvose“ ir ,,tolerantiškose“, ,,liberaliose“ ir ,,demokratiškose“ šių dienų vakarietiško tipo visuomenėse. Labai tikėtina, o greičiausiai taip ir bus, kad būtent šis klausimas – ar krikščionybė bus galutinai išstumta į viešojo gyvenimo užribius, o krikščionys bus teisiškai paversti antrarūšiais  ir diskriminuojamais šiuolaikinės visuomenės nariais – jau yra arba netrukus taps vis labiau įsiplieskiančio mūšio už krikščionybės ateitį epicentras.

Tačiau esama pagrindo būgštauti, kad krikščionių sluoksniuose dar toli gražu nėra aiškiai suprasta šio mūšio svarba, ir netgi galima manyti, jog daugelis jų apskritai neįtaria, kad šis mūšis jau prasidėjo ir iš tiesų vyksta. Štai Vilniaus teatre rodomas spektaklis, kuriame tiesiog tyčiojamasi iš Kristaus. Kiek susirenka prieš tokį tyčiojimąsi protestuojančių žmonių? Mažai. Todėl, kad daugelis tikinčiųjų vis dar linkę guostis apgaulinga viltimi, jog tokie spektakliai – tik laikini ir savaime kada nors pasibaigsiantys ekscesai. Nesuvokiama arba nenorima drąsiai pripažinti, kad tie tariamieji ,,ekscesai“ iš tikrųjų yra dalis nuosekliai vykdomo plano, kuriuo siekiama vieno – ištrinti visus Kristaus buvimo šiame pasaulyje pėdsakus arba, jeigu šito padaryti neišeina, tai bent jau per tokį ,,meną“ įsprausti į žmonių protą bei vaizduotę suklastotą ir sukarikatūrintą Išganytojo paveikslą. 

Iš tokio savęs raminimo kylanti krikščionių ,,tolerancija“ net akivaizdžiausioms ir šiurkščiausioms tyčiojimosi iš jų tikėjimo apraiškoms yra aiškus abejingumo arba grynai išoriško, atsieto nuo rimtesnio įsipareigojimo savajam tikėjimui, formalaus religingumo požymis. Kam protestuoti, sulaukti pašaipos ir patyčių, kad esi ,,tamsuolis“ ir ,,atsilikėlis“, nes nesuvoki moderniojo ,,meno“ gelmių, jei, užuot nuėjus prie minėto teatro pastato ir žvarbiai stovėjus kiaurai merkiančiame šaltame lietuje, galima ramiai pasimelsti bažnyčioje ar namie, arba privačiai padaryti kokį nors sąžinę nuraminti padedantį iš tiesų gerą darbą savo artimui?

Nėra ko slėpti – šitoks požiūris į krikščionio pareigas Lietuvoje kol kas tebevyrauja.  Aktyviai protestuojančių prieš subtilesnėmis formomis vykdomą krikščionybės puolimą tikinčiųjų kol kas tėra saujelė. Maža to, beveik nėra drįstančių atvirai pasakyti, kad šis po trumpo atokvėpio sąjūdinio atgimimo tarpsniu vėl atnaujintas puolimas vykdomas su tokiu pat ideologiniu įkarščiu kaip ir sovietmečiu. Jį gaubianti pasyvumo ir tylos siena iškalbingai byloja, kaip sunkiai ir lėtai įsisąmoninama, kad krikščionybė nuo pat savo atsiradimo pradžios turėjo ne tik dvasinį, bet ir politinį matmenį. Be abejo, ji radosi ir plito pasaulyje kaip Geroji Naujiena, tad išganymo ir tikėjimo klausimai yra pamatinis ir svarbiausias jos turinys. Šiuo atžvilgiu religinis-teologinis jos dėmuo yra nelygstamai svarbesnis už politinį ir jį visiškai užgožia. Tačiau politika, suprantama kaip galios santykių reguliavimo šiame pasaulyje menas, tam tikru atžvilgiu yra ,,svaresnė“ ir ,,įtakingesnė“ už religiją. Juk būtent nuo politinių sprendimų priklauso, kurie dalykai žmonių bendruomenėse bus vertinami, įteisinti ir globojami, o kurie bus nuvertinti, išstumiami ir persekiojami. 

Asmens arba bendruomenės krikščioniškas gyvenimas gali būti pavyzdinis, bet viešojoje erdvėje jis gali tapti paniekos, patyčių ir persekiojimų taikiniu. Tad jeigu mąstote apie savo krikščionišką pareigą ir netgi vadovaujatės gražiu šūkiu „Visa atnaujinti Kristuje!“, ignoruoti politinį krikščionybės matmenį mažų mažiausiai yra neatsargu, iš tikrųjų – net ne krikščioniška. Ankstyvuoju krikščionybės tarpsniu tūkstančiai Kristaus sekėjų mirė kankinių mirtimi iš esmės dėl kelių ne tik religinę, bet ir politinę prasmę turėjusių žodžių. Romos imperijoje mirus imperatoriui ir į sostą įžengus naujam valdovui visi valdiniai privalėdavo duoti ištikimybės priesaiką. Jos tekste buvo skelbiama, kad imperatorius esąs dievas. Kaip elgėsi krikščionys? Būdami pavyzdingi imperijos valdiniai ir uoliai vykdydami piliečių pareigas, jie vis dėlto netardavo žodžių apie imperatoriaus dieviškumą sakydami, kad joks žmogus Dievu būti negali, o jie turi ir pripažįsta vienintelį ir tikrąjį Dievą. 

Tad atsisakymas pripažinti imperatorių dievu buvo ne tik religinis savojo tikėjimo išpažinimo ir gynimo, bet ir politinio pasipriešinimo tikinčiųjų sąžinę prievartaujančiai valdžiai aktas. Žvelgiant ,,pragmatiškai“, toks elgesys nebuvo išmintingas ir turėtų atrodyti gana keistas ir sunkiai suprantamas. Ar ne paprasčiau būtų buvę dėl šventos ramybės ir asmeninio saugumo mechaniškai susakyti tos priesaikos žodžius ir ,,pripažinti“ imperatorių dievu, o paskui grįžti į savo bendruomenę ir lyg niekur nieko sudalyvauti šv. Mišiose ir pagarbinti tikrąjį Dievą? Bet daugybė krikščionių šitaip nesielgė, nes suprato, kad neleistina ,,suprivatinti“ Kristaus mokymo juo vadovaujantis tik asmeniniame gyvenime ir siaurame bendratikių būrelyje, o būtina viešai liudyti savąjį tikėjimą ir jo Tiesą – drąsiai ir viešai skleisti ir ginti Dievo Žodį visur, kur tik Jis galėjo būti išgirstas. Prireikus – ir savosios gyvybės kaina.

Šeimos klausimas tapo panašiu iššūkiu mūsų dienų krikščionims būtent todėl, kad jis tapo vienu iš klausimų, kurį sprendžiant iškilo būtinybė ir atėjo metas būtent šitaip – kaip kad darė persekiojami krikščionys – liudyti savąjį tikėjimą. Šis klausimas tapo didžiuliu egzistenciniu iššūkiu todėl, kad susidūrus dviem – krikščioniškai ir moderniajai – žmogaus sampratoms jų neįmanoma sutaikyti susitarus dėl kokio nors ,,lankstaus“, arba ,,pusinio“, kompromiso, nes tokia ,,tolerancija“ ir ,,atvirumas kitoniškumui“ šiuo atveju virstų pačia tikriausia savojo tikėjimo išdavyste. 

Krikščioniškoji žmogaus samprata remiasi tikėjimu, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, esame Jo kūriniai, mums duotas visas žmogiškos prigimties potencialas, kurį turime kuo tobuliau išskleisti ir realizuoti savo pačių pastangomis. Vadinamoji ,,moderni“ šeimos samprata grindžiama prielaida, kad tokio esinio kaip žmogus savaime tiesiog nėra, nes žmogus esąs ,,tai, ką jis iš savęs padaro“, tad jis esąs ,,socialinis konstruktas“, arba, apibūdinant kiek konkrečiau ir aiškiau, antropologinės ir socialinės inžinerijos gaminys. Griežtai kalbant, šios sampratos požiūriu mes nesame jokie kūriniai, apskritai esame ne žmonės, o tik beformė ,,žmogiškoji medžiaga“, iš kurios minėti inžinieriai jau keletą šimtmečių stengiasi nulipdyti ,,naują“ ateities žmogų. 

Šios ,,eksperimentinės“ žmogaus sampratos problemiškumą ir pamatinį dviprasmiškumą labai gerai suvokė ir įžvalgiausi antikrikščioniški, koks, pavyzdžiui, buvo Nietzsche, mąstytojai. Šis filosofas pranašiškai numatė, kad ,,naujojo žmogaus“ kūrimo rezultatas gali būti dvejopas. Viena vertus, jis vylėsi, jog šis žmogus būsiąs tikras ,,antžmogis“. Tiesa, tiksliai įsivaizduoti jo pavidalo neįmanoma iš principo, nes už abstraktaus ir migloto ,,antžmogio“ vaizdinio slepiasi esamos žmonijos ,,peržengimo“ idėja, arba mintis, kad dabartinis mums gerai pažįstamas žmogus turįs būti ,,įveiktas“ ir užleisti vietą kažkokiam jį visais atžvilgiais ,,pranokstančiam“ esiniui. Ta idėja, be jokios abejonės, tam tikra prasme yra ne kas kita, o krikščioniškos žmogaus sampratos sekuliarizuotas ir suvulgarintas pavidalas. Juk krikščionybė taip pat kalba apie žmogaus perkeitimą, bet jis, žinia, yra galimas ir įvyks ne šiame pasaulyje. Tuo tarpu ,,antžmogio“ idėjos prasmė ta, kad žmogus turi būti neatpažįstamai perkeistas ne antgamtine malone ir ne transcendentinėje tikrovėje, bet savo paties ,,kūrybiškomis“ pastangomis ir šiapusinėje žemiškoje tikrovėje. 

Kita vertus, Nietzsche įspėjo, kad šios ,,kūrybos“ rezultatas gali būti visai kitoks – ne ,,antžmogis“, bet absoliuti jo priešingybė – ,,paskutinis žmogus“, tai yra ypatingos rūšies ,,bandos gyvulys“, arba tiesiog gyvūnžmogis. Vykdant modernųjį žmonijos ,,peržengimo“ eksperimentą pagamintas dirbtinis, taigi jau nebe natūralus, gyvūnas –  bet vis dėlto gyvūnas.

Tuo tarpu žvelgiant į žmogaus būtiškąją situaciją per graikiškos metafizikos ir krikščioniškos teologijos bei antropologijos žiūros prizmę, jis iškyla kaip  tik jam priklausančioje, tai yra specifiškai žmogiškoje, ontologinėje erdvėje pakibusi būtybė, kuri juda tarp dviejų ribinių,  arba ,,virtualių“, nes šiame pasaulyje realiai niekada visiškai nepasiekiamų, tos erdvės polių. Viename poliuje yra Dievas, o kitame – gyvulys. Ši žmogaus samprata numato, kad, priklausomai nuo to, ką darome su savimi ir kuo trokštame ir stengiamės būti, visada esame kažkuriame šitos erdvės taške. Galime artėti prie dieviškumo, kaip kad manė graikai, ar šventumo, kaip jis suvokiamas krikščionybėje, arba maksimaliai priartėti prie to, kas vadinama gyvūniškumu. Bet įsidėmėtina – gyvūnais griežta to žodžio prasme niekada netampama. Kai matydami bjauriai besielgiantį žmogų pasakome, kad jis „elgiasi kaip gyvulys“, klystame dvejopai. Pirma – teoriškai, o antra – įžeidinėjame nieko dėtus gyvūnus. Kodėl? Jeigu džiunglėse sutiksite tigrą, ir susitikimas jums paliks ne pačius maloniausius prisiminimus, be abejo, galėsite apgailestauti, bet kaltinti dėl to tigrą amoralumu tikrai būtų kvaila, nes jis elgėsi natūraliai jus užpuldamas – buvo alkanas. Tačiau jeigu smogęs peiliu savo artimam žmogus pasakys, kad buvo alkanas ir jam prireikė kelių litų nusipirkti duonai, kuriuos šitaip atėmė iš atsitiktinio praeivio, turėsime teisę laikyti jo poelgį amoraliu ir nusikalstamu. Būtent todėl, kad žmogaus poelgiai vertinami moralės matais, jis išoriškai savo brutaliu elgesiu gali priminti gyvūną, bet niekada ir jokiomis sąlygomis negali tapti tikru gyvūnu. Gali būti tik geresnis arba blogesnis už jį.

Modernioji, tai yra ,,inžinerinė“ ir ,,eksperimentinė“ žmogaus samprata iš principo paneigia ir sugriauna šią dvipolę būtiškąją žmogaus judėjimo erdvę. Būdami ir judėdami šioje erdvėje ,,tradiciniai“ žmonės turėjo aiškius orientyrus – minėtus du polius ir galėjo sąmoningai ir laisvai apsispręsti, kurio link norėtų artėti. Trumpai sakant,  jie turėjo siektiną žmogiškumo etaloną. Krikščioniui toks etalonas yra jo sieloje įspaustas Kristaus atvaizdas. Todėl jis žino, kad, nors ir būdamas silpnas, privalo jau čia, žemėje, mėginti pagal išgales įgyvendinti tobulo žmogiškumo idealą, kuris jam yra duotas, todėl atpažįstamas ir suprantamas. Kita vertus, jam aišku ir tai, kad, būdamas ir judėdamas toje erdvėje, jis apsaugotas nuo pavojaus tapti gyvūnu – mat kad ir kaip blogai pasielgtų, vis tiek, kadangi yra žmogus, bus laikomas moraliai atsakingu už savo veiksmus. 

Tuo tarpu ,,eksperimentuojančio su gyvenimu“ modernaus žmogaus padėtis ir būtiškos perspektyvos yra visiškai kitokios. Žaisdamas eksperimentinį ,,laisvos savikūros“ žaidimą, jis viliasi ,,peržengti“ save. Tačiau kur iš tikrųjų jis veržiasi? Jis nepajėgia pats sau atsakyti į šį klausimą, nes neturi jokio orientyro, kur link juda – jokio siektino žmogaus modelio, o ką jau kalbėti apie tikrą žmogiškumo idealą, vykstančio eksperimento lauke jo nėra ir iš principo būti negali. Todėl bandydamas tapti ,,antžmogiu“ jis pretenduoja tapti ,,dievu“ visiškai nesuvokdamas, kas galėtų būti tas jo trokštamas dieviškumas. Kita vertus, šiam žmogui gresia pavojus tapti tokiu pat paslaptingu ,,paskutiniuoju žmogumi“ – dirbtinai sukonstruotu gyvūnžmogiu, kurio savybės lygiai taip pat skendi nenuspėjamos ateities miglose.

Nežinomybė ir netikrumas – tokie yra rizikingu eksperimentavimo su savimi keliu žengiančios ,,pažangiosios“ žmonijos egzistencijos horizonto pamatiniai bruožai.  Šiame netikrumo ir rizikos horizonte iškylantis krikščioniškos šeimos apgynimo ir išsaugojimo klausimas negali būti niekas kita, o tik žmogaus laisvės gynimo ir visos žmonijos gelbėjimo nuo galutinės ir negrįžtamos slinkties nebūties link klausimas.

(Bus daugiau)

Paskaita skaityta Studentų ateitininkų rudens akademijoje "Santuoka, šeima ir kiti neliberalūs gėriai", vykusioje Marijampolėje, spalio 10-12 d.

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 9204392516249088277

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-12-17 11:38

    Adminams - kuriame ateitininkų tinklapyje buvo publikuotas šis straipsnis? Klausiu, nes nepateikiate jokios nuorodos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Paulius Kruopis2014-12-17 14:13

      Sveiki. Jo ir neturėtų būti, nes paskaita skaityta Ateitininkų konferencijoje viešai, bet ne privačiai - tik ateitininkams. O gavus paties prelegento sutikimą publikuoti šią paskaitą - šis portalas ir paskelbė šį tekstą.

      Panaikinti
    2. Paskaitos garso įrašą galite rasti
      http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/pokalbiai/54735-2014-11-25-10-00-aktualijos.html
      Keturios paskaitos dalys: 2014-11-24, 2014-11-25, 2014-12-01, 2014-12-02 laidoje "Aktualijos"

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2014-12-17 19:33

      Norite pasakyti, kad save krikščioniškais vadinantys portalai nėra rašytine forma publikavę šio straipsnio???

      Panaikinti
  2. Būčiau linkęs sutikti, bet su išlygomis: pirma, šeima kaipo tokia ("tėvas+motina+vaikai") nėra krikščionybės išradimas, tad ją be išlygų vadinti "krikščioniška" kažin, ar yra pagrindo. Antra, neoliberalai/neomarksistai šeimą puola pirmiausiai dėl to, kad ji yra visuomenės pagrindas, o jų tikslas - tą visuomenę sunaikinti ("pasaulį seną išardysim!"). Šeimos sąsajos su religija, net jei tokių esama, čia antraeilis (jei apskritai nors kiek svarbus) dalykas. Suprantama, religija (šiuo atveju - krikščionybė - bet tik dėl to, kad ji "savo", nes gi šita fauna orientuota į "'Kitą". Kitaip tariant, jei Europoje būtų islamas, jie lygiai taip pat pultų jį, o, tarkim, į svetimtaučius krikščionis žiūrėtų palankiau - kaip dabar į musulmonus) jiems irgi priešas dėl savo moralinių/dorovinių (beje, dirdžiąja dalimi - irgi bendražmogiškų, o ne specifinių) principų, nes tie principai trukdo visuomenės "perkonstravimui" bei "naujojo žmogaus" kūrimui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Paulius Kruopis2014-12-17 18:05

      Gerbiamasis, jau kelintą sykį regiu jūsų komentarus. Iš tiesų - šaunūs ir įžvalgūs jūsų pastebėjimai, pamatuota kritika su rimta argumentacija. Pagarba jums. Ir jeigu leisite - norėsiu jums oponuoti.
      Šeima nėra krikščionybės pagrindas ir tokių niekada negalėjo būti, nes atsirado tik prieš daugiau nei 2 tūkst. metų. Jau pagonys gerbė šeimą. Bet nė viena, leiskite pabrėžti, nė viena, pasaulio religija, išskyrus krikščionybę, šitaip daug remia šeimą ir aiškiai nustato vyro, moters bei vaikų pareigybes ir statusą.
      Islamas su Šariatu siūlo vyrui santuoką su moterimi sudaryti, kad ir pusei val., arba leidžia vyrui būti neištikimam, mušti moteris ir t. t.. Kitos pagoniškos religijos ir protestantizmas gerbia šeimą, bet tik katalikybė turi Mergelės Marijos kultą, kuris įtvirtina aukštą, bet antrą po vyro - moters padėtį. Vargu ar kas panašaus yra konfucionizme, budizme ar induizme.
      Todėl norite tikėkite, norite ne - bet krikščionybė (tiksliau - katalikybė) ne tik nustato taisykles, kokia turi būti šeima, bet ir jos kultūrinis pamatas Lietuvoje, kuris jau universaliai nuo XVI a. apėmė išlikusias senas tradicijas (pvz., matriachališkumas, didelis dėmesys gamtai, vaiko tvirtas suvystymas), išliko mūsų tautos savimonėje bei realybėje, kurioje šeima išlaikoma vertybe. Katalikybė nesugriovė šeimos, o tik dar labiau įtvirtino jos svarbumą ir suteikė jai idėjinį, metafizinį pamatą.
      Nenoriu sakyti, kad iš pagonio ar protestanto lengviau padaryti "tolerantišką" seksualiniams iškrypimams, bet katalikybė tai gender propagandai turi visada paruošusi argumentų - iš savo doktrinos, tikėjimo pagrindo ir Šv. Rašto aiškinimo (stačiatikiai irgi panašiai), kurie nuolat leis suvokti realią padėtį ir atskirtį prigimtį nuo iškrypimo - melą nuo tiesos.
      Todėl baigdamas nenoriu jums priekaištauti dėl skirtingos nuomonės, o tik palinkėti suvokti - kad tiesos reikia ieškoti, o ne manyti - kad ši "Šeimos byla" lengvai išnarstoma. Aš ir pats toks tikrai nesu. Sėkmės.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2014-12-17 19:30

      Pritariu - komentatorius "pikc" kiek primiršo šariato leidžiamas 4 žmonas - poligaminę šeimą.

      Panaikinti
    3. Gerbiamieji, aš nepamiršau šariato ir poligamijos - o taip pat neneigiu krikščionybės vaidmens saugant šeimos vertybes. Mano argumentas buvo, kad šeima per se nėra iš esmės krikščioniška formacija (kiek suprantu, dėl to nesiginčijame) ir ji puolama ne dėl sąsajų su religija, bet kaip visuomenės pamatas. Krikščionybė, savo ruožtu, puolama dėl savo moralinių/dorovinių principų apskritai - įskaitant ir požiūrį į šeimą. Kadangi laikausi nuomonės, kad neoliberalų/neomarksistų tikslas yra suardyti ir "perkonstruoti" visuomenę, darau prielaidą, kad kitomis aplinkybėmis jie elgtųsi taip pat. Kitaip tariant, jei mūsų kultūroje vyrautų šariato tipo šeimos modelis - būtų puolamas jis, o kartu ir islamas, tuo tarpu svetimos kultūros ir religijos būtų vertinamos atlaidžiau, nes būtų laikomos papildomomis savos visuomenės ir jos vertybių "dekonstravimo" priemonėmis.

      Panaikinti
    4. Paulius Kruopis2014-12-19 11:11

      Iš esmės, viskas jūsų jau pasakyta - neoliberalizmas, neomarksizmas (gal net būtų galima pridėti neokonservatizmas) puola labiausiai šeimą ginančią ir didžiausią įtaką turinčią instituciją toje šalyje, kad ir kokios religinės krypties ji bebūtų. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad šeimos puolimu vyksta ne vien jos išformavimas, bet ir vyro išstumimas iš visuomeninio gyvenimo.
      Jei net sovietmečiu ir dabar vyras galėdavo būti šeimos galva, nors ir valstybė jau pradėjo remti moterį ir jos teises, bet vis tik galėjo išlikti vadovaujančiu asmeniu bent šeimoje. Šiandien padarius šeimą socialiniu pasirinkimu - stiprus, teisingas ir tradicinių pažiūrų vyriškas vyras kaip toks nebereikalingas, nes, paprasčiausiai, jis automatiškai būtų pastatomas prieš sistemą. Kadangi jis siekia šeimai vadovauti, o kaip vadovausi šeimai - jei valstybė skatina "šeimų įvairovę". Sistemai reikalingi paklusnūs, be ambicijų ir pripražįstančių visišką laisvę į šeimos kitimą. Jis ne tik nenebus šeimos galva ir už jį (jau dabar) turi daugiau teisių žmona ir vaikai. Toks vyras taps atgyvena. Todėl tokių vyrų dar yra Lietuvoje ir tokiais dar užaugs ar gali užaugti - bet yra du pasirinkimai: arba jie susivienys ir pakils patys, arba mirs iš lėto nesuvokdami savo apgailėtinos visuomeninės bei šeiminės padėties.

      Panaikinti
    5. Mano galva, akcentuoti vien puolimą prieš vyrą reiškia susidaryti nepilną vaizdą. Puolama šeima kaip institucija - taigi, ir visi jos nariai. Dėl vyro Jūs viską išsamiai paaiškinote, bet prieš moterį-motiną irgi veikiama aktyviai ir agresyviai: per visokias "emancipacijas" (aiškinamas kaip laisvė nuo šeimos) beigi "laisvos ir nepriklausomos moters" įvaizdžius, kai motinystė ir šeima suprantama kaip kažkas "retrogradiško" ir varžančio laisvę bei karjeros galimybes (beje, pastaruoju atveju šiek tiek tiesos yra, tik tai susiję ne su motinyste kaipo tokia, bet su tinkamų sąlygų jai sudarymu), aborto kaip paprasto ir veiksmingo "problemos" (t.y. motinystės) sprendimo propagavimu, o jau žmonos vaidmuo - tai išvis kažkokia vergijos forma. Puolimas vaikų atžvilgiu vykdomas panašia - t.y. "išlaisvinimo" linija, dar pridedant autoritetų (taigi, ir tėvų įtakos) neigimą, moralės reliatyvumą ir pan. Tik vieno šeimos dėmens puolimas būtų kur kas mažiau veiksmingas.
      Dar vienas aspektas - šeimos atsiejimas nuo santuokos, kaip oficialių abipusių įsipareigojimų, iš esmės irgi labiau kenkia moteriai, negu vyrui (nes paprasčiausiai ji šioje situacijoje pažeidžiamesnė).

      Panaikinti
    6. Paulius Kruopis2014-12-19 16:25

      Kolega, ir vėl būsiu suprastas vienpusiškai. :) Žinoma, kad veikiama ir prieš moterį. Viskas, ką jūs pasakėte yra teisinga ir suprantama. Aš, tiesiog, norėjau užtvirtinti aiškų faktą - pažabojus vyrą, galima bus lengviau tvarkytis su moterimi ir vaikais. Juk abortai, civilinės santuokos-ištuokos, karjerizmai, emancipacija - skatina moteris reikštis - būti savarankiška, žinančią ko norinčia ir kovojančia prieš vyrą moterimi. Tiesa? Ir šitaip trinama tikroji moteris kaip namų židinio globėja. Bet dar svariau, kartu, šitaip naikinamas vyro autoritetas. Vyro ir moters paskirčių visuomenėje naikinimas vyksta per moters emancipacijų, teisių steigimą ir plėtimą.
      Kitaip tariant, moteris tampa priemone vyro tradicinei pozicijai valstybėje sugriauti. Su moterimis ir gėjais karo nelaimėsi - valstybės nepakeisi. Tai suprasdama neo- sekuliari valdžia ir mėgina tai įtvirtinti. Bet ji nesuvokia vieno fakto, kad užpuolus kokiai Rusijai nebus įmanoma atsilaikyti, ne dėl kariuomenės dydžio, o dėl jos silpno agresyvumo, racionalumo, drąsumo (vyriškumo) prado tarp vyrų. Tik papildžiau. Geros dienos. ;)

      Panaikinti
    7. Mano mintis buvo, kad kovoje prieš šeimą taikiniai yra visi - tiesiog skiriasi kovos metodai. Jei prieš vyrus yra elementari agresija, tai prieš moteris ir vaikus taikomos kitokios - "laisvės" etc. taktikos. Beje, šita 'laisvės" taktika būtent vyrams būtų veiksmingiausia - malonumas be įsipareigojimų, tskant. ;)
      Bet dar vienas dalykas - moters padėtis šeimoje. Mano galva, ji yra centrinė: vien jau biologiškai vaikas yra arčiau motinos, negu tėvo, o ir šeimoje būtent motina yra šeimos emocinis centras, tačiau be vyro pasidaro disbalansas, nes motina ir tėvas remiasi vienas į kitą ir sudaro pusiausvyrą - be to šeima kaip tokia subyra. Todėl "visuomenės dekonstruktoriai" puola šeimą kaipo tikią - t.y. ir vyrus, ir moteris, todėl sutelkti dėmesį vien tik į vyrus būtų ne tik klaidinga, bet ir žalinga, nes atbaidytų esmines sąjungininkes. ;)
      Bet čia tik mano nuomonė, kuri greičiausisi yra subjektyvi, nes jaučiu didžiulę simpatiją moterims - tokią didelę, kad vienai jų net savo gyvenimą pažadėjau. :)

      Panaikinti
    8. Taip, viskas, ką jūs pasakėte yra teisinga. Tiesiog, man atrodo, kad vyrus "nukenksminti" daug svarbiau nei moteris. Žinoma, kad puolama visa šeima ir kenčia visi. Bet atminkite vyras yra galva, ir jeigu jis nėra galva, tokia visada nori būti ir kartu šeima nėra valdoma racionaliai, nes jei ne vyras, tai moteris vadovauja. Dažniausiai pastebiu, kai moterys vadovauja, tai jos daro neracionaliai ir visuomet kaltas būna vyras.
      O mes žinome, kad tiek šeimoje, tiek realiame gyvenime demokratija nėra pats geriausias valdymo būdas. Tad prašau nemanyti, kad moteris turi būti vyro vergė, ne. Mano subjektyvia nuomone moteris turi būti paklusni, nuoširdi ir drąsi dešinioji ranka, o vyras turi prisiimti didžiulę atsakomybę už visą šeimą ir realiai stengtis vadovauti protingai. Štai tuomet bus šeimoje tvarka. Gražių šv. Kalėdų Jums ir Jūsų šeimai. ;)

      Panaikinti
    9. Na, čia mūsų požiūriai kiek išsiskiria - aš laikausi nuomonės, kad sprendimai šeimoje turėtų būti priimami bendru sutarimu, tad paklusnumo iš žmonos reikalauti nedera. Kitaip tariant, jei šeima yra bendras reikalas, tai ir su ja susiję klausimai srendžiami bendrai. Na, bet čia irgi tik mano subjektyvi nuomonė. Gražių švenčių ir Jums bei Jūsų šeimai.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2014-12-17 18:31

    Paulius Kruopis išdėstė daug gerų argumentų, tik norėčiau pataisyti, kad katalikybėje žmona nėra antra po vyro, ji yra lygi vyrui todėl, kad išganymas vienodai galioja tiek moterims, tiek vyrams. Tačiau, pasak katalikybės, jie šeimoje turi aiškias savo funkcijas ir hierarchiją, kuri atskiria ne kokybiškai, bet funkciškai (kaip karalius nėra kažkuo kokybiškai vertingesnis žmogus už valstietį, jie giliausia prasme yra lygūs, bet funkcijas turi visiškai skirtingas ir valstietis yra pavaldus karaliui hierarchiškai). Visa islamo religija paremta tik išganymu vyrams, ji kalba tik apie vyrus, todėl nelaiko moters lygia vyrui. Būtent krikščionybė moterį padarė kokybiškai absoliučiai lygia vyrui, nes išganymo gali ir turi siekti abu, o tai pats svarbiausias tikslas šiame gyvenime. Šio tikslo atžvilgiu moterys ir vyrai yra lygūs, bet keliai į šį tikslą skirtingi, t.y. skirtingos hierarchiškai nustatytos funkcijos, kurių dorybingai laikantis ir laukia išganymas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Paulius Kruopis2014-12-17 19:51

      Na, aš nenorėjau pasakyti, kad moteris nėra lygi vyrui kriščioniškoje visuomenėje. Jie yra lygūs kaip žmonės, išganymo klausymu ir šeimoje net lygūs kaip tėvų santykiu su vaikais. Bet šeimoje, žvelgiant hierarchine tvarka, vis tiek moteris yra antra po vyro. Ką jūs, anonimiškasis kolega, ir pasakėte. Dėkoju už pataisas. ;)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2015-07-07 15:32

    Teisingai parašyta, bet genealumas slypi paprastume, kol kas Žemėje galioja dauginimosi dėsnis, tik neaišku jis amžinas ar ne, todėl tie kurie nesidaugins bus įrašomi į raudonają knygą, dabar į vaivorykštinę, ir išnyks, o juos pakeis besidauginantys.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item