Aušra Maldeikienė. Švietimo akligatvis

Naujas mokytojų streikų raundas nori nenori vėl verčia grįžti prie klausimo, ar tokios protesto for...

Naujas mokytojų streikų raundas nori nenori vėl verčia grįžti prie klausimo, ar tokios protesto formos šiuo atveju pateisinamos. Atsakymas, manyčiau, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip šalyje vertinamas švietimas (taigi, ir mokytojo darbas) ir ko tikisi visuomenė bei tėvai išleisdami tą vaiką į  mokyklą.

Daugelio tėvų kalbos leidžia manyti, kad dauguma jų trokšta, kad vaikai kažkur praleistų laiką, jiems ten būtų šilta, linksma ir visokeriopai saugu, o pabaigoje jie gerai išlaikytų egzaminus, kad galėtų įstoti į aukštąją mokyklą ir jau vėliau gerai uždirbtų. Visai neatsitiktinai ir mokyklų reitingai (taip, dar kartą apie Jonės Kučinskaitės, jautriai atsiliepiančios į tėvelių lūkesčius, versliuką) sudarinėjami pagal principą, o „kur geriausiai išmokoma matematikos, lietuvių ar užsienio kalbos?“ (išvertus iš kanceliarinės kalbos,  kur padėti vaiką, kad jis geriausiai išmoktų matematikos, lietuvių ar užsienio kalbų egzaminus laikyti?) Nors visada labai įdėmiai skaitau komentarus po panašaus pobūdžio tekstais, nė karto neteko skaityti, kad tėvai norėtų, jog jų vaikas mokykloje įgytų platų išsilavinimą, mokytųsi suprasti ne tik save ir savo poreikius bei interesus, bet taptų visuomenišku, aktyviu žmogumi, suvokiančiu savo galimybes ir pasiruošusiu jas gyvenime protingiausiai realizuoti būsimos šeimos ir valstybės labui. Nėra ir jokių ambicijų panašius dalykus analizuoti bei kokybinius reitingus kurti. Norai gerokai kuklesni ir labiau pragmatiški.

Valdžios atstovai švietimą supranta kaip neišvengiamą blogybę, kurią tenka finansuoti ir kuri dar yra gan brangi. Paskaitykite ir paklausykite, ką kalba premjerai (jokio skirtumo tarp A. Kubiliaus ir A. Butkevičiaus) ir švietimo (tiksliau — švietimo ekonomikos ir vadybos) ministrai. Visų jų kalbų turinys sukasi apie finansavimo klausimus, grindžiamus „neatremiamu“ argumentu, jog būtina taupyti, o pinigų nėra. Retkartėmis švenčių proga valdžios žmonių giedami ditirambai žinioms ir pašaukimui tėra vien torto, kepamo iš pingančių ingridientų, papuošimai.  Politikams ir vyriausybei švietimas ir kultūra tėra išlaidos biudžete, bet ne investicija, tad jis siejasi tik su taupymu. Konkretus pavyzdys (beje, pamėgtas ir „plačiosios visuomenės“): vaikų dabar mažiau, tai ir mokyklos, akivaizdu, turi būti finansuojamos kukliau. Plačiau čia šio konkretaus klausimo dabar neanalizuosiu, bet rimčiau mąstant tokia tezė neturi jokio ekonominio  ir loginio pamato.

Verslas jo lyderių lūpomis tiek mokyklos, tiek Universitetų darbą vertina sulig savo interesais, tad juos tedomina, kiek tas baigęs vaikas jiems naudingas ir ar paruoštas susiformavusiai „darbo rinkai“. Žodį susiformavusiai paryškinau neatsitiktinai: nauji, tarpe jų ir verslo, lyderiai, kuriuos galėtų išauginti mokyklos, menkai ką domina. Bent jau apie tai nekalbama ir už tai mokėti nenorima, ką puikiai įrodo visų verslo sektoriaus apologetų nuolatinės raudos apie didelius juos prislėgusius (nors faktiškai vienus mažiausių, jei neskaitysime mokesčių, kuriuos sumoka jų samdomi darbuotojai, Europoje)  mokesčius.  Iš dalies juos galima suprasti: negi už savus konkurentus auginsi. Suvokti, kad didesnė konkurencija atvertų daugiau galimybių visiems, protelis neleidžia. (Beje, neleidžia todėl, kad mokėsi mokykloje, kuri buvo finansuojama „likutiniu“ principu).

Mokytojų pozicijos prieštaringos. Dalis — paprasti žmonės, kuriuos galima vadinti švietimo sistemos mąstytojais, tad, bent mano galva, ir tikraisiais lyderiais (S. Jurkevičius, B. Burgis ar J. Litvinaitė) mažai kalba apie pinigus ir akcentuoja nematerialius dalykus — prastas mokinių žinias, neaiškią jų vertybių sistemą, pernelyg išskydusius sistemos žaidėjų — mokinių, mokytojų, administratorių — reikalavimų ir atsakomybių rėmus. Kiti — dažniau švietimiečių profsąjungų lyderiai — linkę visų pirma akcentuoti būtent atlygio klausimą.

Išrišti šią iš pirmo žvilgsnio labai prieštaringą kebeknę, manyčiau, nėra itin sudėtinga. Tereikia grįžti prie esminio klausimo: o kam mums tas švietimas?

Jeigu darželis ir mokykla turi, pirma, vaiką pasaugoti, kol tėvai dirba, ir, antra, suteikti truputį žinių bei įgūdžių spręsti primityvius testus, kur dar ir atsakymų bemaž visada tikimąsi vienareikšmiškų, tai, manau, kad dabartinė sistema su tuo neblogai susitvarko, absoliuti dauguma auklėtojų ir mokytojų šiuos darbus atlieka patenkinamai, bet brangiau jų veiklą  vertinti tikrai didelės prasmės nėra. Beje, didesnio atlygio esant tokiems reikalavimams neverta mokėti net geriausiems mokytojams: tokiai švietimo sistemai aptarnauti ir kadrų (sąmoningai nevartoju žodžio mokytojų) tikrai nepritrūksime. Tiesiog visuomenė samdo tuos, kurie, jos galva, niekur kitur netinka, dirba pusę dienos, tris mėnesius atostogauja, gauna pastovią algą ir dar gali prisidurti iš projektų ir korepetitoriavimo. Šiuo atveju tas pasiūlos-paklausos dėsnis iš primityvių ekonomikos pradžiamokslių visai tinka, o tie, kurie vis dėlto nori realiai dirbti mokyklose (ne linksminti vaikus ar kurpti projektus) ir užsidirbti už savo sunkų triūsą, turi susitaikyti, kad jų pretenzijos nepamatuotos.

Norite dar konkrečiau, prašau. Paaiškinkite man, kodėl visuomenė turi brangiau mokėti, tarkime, mokyklų  ekonomikos mokytojams, kurie tos ekonomikos rimčiau niekada nesimokė, analizuoti ekonominių procesų ir paaiškinti jų vaikams nemoka, o ekonomiką kaip dėstomą dalyką pasirinko arba todėl, kad norėjo turėti daugiau valandų, arba todėl, kad „madinga“. Keli deramai kvalifikuoti  ekonomikos mokytojai, kurių galima aptikti Lietuvoje, tai, ką dabar kalbu, tikrai supras.

Beje, tokios sistemos užsakovas — žemesniųjų technologijų verslas (visokie perku parduodu, vežu-moku/ nemoku, etc.) — mokyklas tiesiog paverstų proftechninėmis, kur pigūs mokytojai apmokytų vežėjus, pardavėjus, mūrininkus ir stalius. Na kam tiems vaikams susipažinti su sokratais, servantesais ar ten donelaičiais?  Agrarinė-industrinė sąmonė žino: iš knygų duonos nevalgysi, ir tos knygos tik tinginiams teoretikams, kurie darbo doro dirbti nesugeba.

Vis dėlto jeigu visuomenė suvokia, kad švietimas (ir, visų pirma, ikimokyklinis) lemia būsimą šalies veidą, ir nori, kad vaikai laiką vaikų darželiuose ir mokykloje praleistų save prasmingai tobulindami ir formuodami, tada dabartiniai atlyginimai yra absoliuti nesąmonė. Negali rimtas profesionalas dirbti už 2000 litų, iš jų išlaikyti šeimą, pailsėti ir tobulėti (tam, kad dirbtum su vaikais, turi labai daug laiko skirti savo mokslams ir tobulėjimui, ir neturi teisės pasakyti, aš televizijos nežiūriu, nes tavo mokiniai žiūri), ir dar madingai atrodyti (elementaru, vaikai negailestingi tam, kuris apsileido, net jeigu apsileido todėl, kad jų pačių labui persidirbo). Neseniai vienas žurnalistas negailestingai tardė, tai koks tas atlyginimas turi būti. Atsakau: nuo 2500 iki 5000 litų per mėnesį. Beje, anūko darželyje grupės, kurioje 17 vaikų, auklėtoja uždirbo 4200 litų per mėnesį. Tai sužinojusi buvau visiškai rami: mano sunkiu darbu uždirbti pinigai tenka tam, kam reikia, nors darbo dieną ji baigdavo gerokai prieš 15 valandą ir atostogų vasarą ir ne tik turėjo nemažai. Tiesa, už anūko mokslus mokame, nes suvokiame, kad vaikas gimė ne tam, kad linksmai ir saugiau pagyventų, o kad gyventų prasmingai. Sakote, tai ne kiekvienam. Žinoma, ne kiekvienam, nes kad būtų kiekvienam, reikia, pirma, kad žmonės suvoktų, jog nemokamų pietų net mokyklose nebūna, antra, jei mažiau vartos (ypač alkoholio) tai ir pinigų užteks, trečiai, jei mokės daugiau biudžetas (o mes per mokesčius ir jų paskirstymą) tai kiekvienam atskirai gali būti visai įveikiama.

Problemos išsispręs, kai žinosime, ko norime: ar norime imituoti švietimą ir kažkokiuose reitinguose pralenkti estus ar dar ten ką (tikslas, mano galva, reto kvailumo) ar vis dėlto švietimas reikalingas, kad išliktų ir plėtotųsi visuomenė ir valstybė. Ekonomika čia tik nedidelis išvestinis dalykas. Atvirkščia piramidė gali būti tik galvose tų, kurie mano, jog šalis valdo pirkliai (prisimenate kaikarizmą?). Ekonomika (būtent ekonomika) negailestinga: nenori mokėti, turėsi chaosą. Kaip sakė XIX amžiaus pradžioje valdęs JAV prezidentas Thomas Jeffersonas, jeigu nenori mokėti už švietimą, pamatysi, ką reiškia gyventi nemokšų apsuptam.

Anie nemokšos kartais nužygiuoja taip toli, kad net mokytojui, atidirbusiam su jo vaikais, dar liepia po pamokų duonai užsidirbti.

Susiję straipsniai

Ugdymo politika 5002511884453797372

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-12-10 11:08

    jeigu musu vaikai bus protingi, tai uspaskicho ir kirkilo vaiku nieks nerinks i seima... todel negalima kad musu vaikai butu protingi

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-08-05 11:28

    Teisingai, tai daroma todėl, kad tamsoje lengviau klaidinti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-12-14 14:06

    Teisingas pastebėjimas, ar gali tamsus ką nors apšviest?,jei gali ką nors tai tik patamsint.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item