Andrius Švarplys. Naujieji judėjimai – atsakas į realius demokratijos iššūkius

Kas šiuo metu mums labiausiai kenkia suvokti demokratiją? Mano įsitikinimu, labiausiai trukdo normatyvinės demokratijos vaizdinys. Žino...

Kas šiuo metu mums labiausiai kenkia suvokti demokratiją? Mano įsitikinimu, labiausiai trukdo normatyvinės demokratijos vaizdinys. Žinome, kas yra demokratija, kaip ji turėtų veikti, kas jai būdinga. Teismų sprendimai turi būti vykdomi, rinkta valdžia turi būti pasitikima. Mes visa tai žinome. Ir esame to žinojimo užliūliuoti. Mes nematome, kad po normatyvinės demokratijos idėja pasikasta. O pasikasti po demokratijos fasadu gali realūs galios centrai. Taip ir nutiko Lietuvoje. Beje, taip nutiko ir visoje pokomunistinėje Europoje. Tai ekonominio, politinio, žiniasklaidos elito susijungimas. 

Toks elitų susiliejimas yra didžiausias iššūkis klasikinei normatyvinei demokratijai. Galime turėti demokratinius teisinius konstitucinius pagrindus, galime turėti visą armiją politologų, aptarnaujančių tokią santvarką, bet mūsų demokratija bus išsigimusi.

Turbūt neatsitiktinai Lietuvos viešoji erdvė yra užpildyta sisteminių politologų. Juos atskirti galima iš to, kad jie visiškai nekalba apie realiuos posovietinius galios koncentravimosi procesus, bet mėgsta kalbėti apie normatyvinės demokratijos principus, Aristotelio bendrojo gėrio koncepciją, arba politikos technologijos dalykus: kas kaip pasirengęs rinkimams, kokį lyderį turi, kokias programas deklaruoja. Jie sąmoningai operuoja normatyvinės demokratijos samprata, kad mums sudarytų įvaizdį – Lietuvoje vyksta normalus demokratinis procesas.

Ar įsiklausę į visų jų kalbas, rastume bent vieną užuominą, mintį apie realius Lietuvos procesus, kurie iškreipia normatyvinę demokratiją? Apie tai jie nesako nė žodžio. Jų šnekos tėra manipuliacijos normatyvios demokratijos įvaizdžiu, kuriomis stengiamasi uždengti realias galios konfigūracijas.

Tokia sisteminė politologija, galinti kartais reikštis net moksline analize, atlieka realaus politinio proceso uždengimo funkciją. Toks kalbėjimas kuria nešališko demokratinio proceso iliuziją ir taip gina tuos galios centrus, kurie seniai nustūmė piliečius į valstybės periferiją. 

Būtent politologų remiami galios centrai toliau sėkmingai naudojasi normatyvinės demokratijos postulatais. Tie postulatai taip giliai įsišakniję, kad net mano studentams sunku suvokti, kaip gali naujieji politiniai judėjimai kalbėti apie valstybę užgrobusią chuntą, apie visišką manipuliavimą demokratija, apie Valstybės saugumo departamentą kaip pagrindinę politinę instituciją. Jiems  tai nesuvokiama, nes tai sprogdina klasikinės demokratijos sampratą. Studentai žino, kad taip neturi ir negali būti. Deja, taip yra. 

Todėl norint apibrėžti naujųjų politinių judėjimų tapatybę, reikia žiūrėti ne į paviršinius politologinius skirtumus, bet į realų posovietinį socialinį procesą, kuriame galia išsiskaido, susikoncentruoja ir save gina. Tos partijos, kurios šitą problemą kelia, nusipelno didelio įvertinimo.

Šaltinis: „Aikštės žinios“, Nr. 11, 2012 metai.

Susiję

Politika 2632516789829906547
item