Vytautas Rubavičius. Politikų klumpakojis aplink minimalią algą

Kokią temą įnirtingiausiai svarsto mūsų politikai pastaraisiais metais? Manau, ne tik man vienam...


Kokią temą įnirtingiausiai svarsto mūsų politikai pastaraisiais metais? Manau, ne tik man vienam į galvą pirmiausia šauna minimalaus atlyginimo kėlimo klausimas. Vieni siūlo šiek tiek pakelti, kiti – aršiai priešinasi aiškindami, kad toks pakėlimas būtų vos ne ekonominė savižudybė, o siūlantieji esą užsiiminėjantys pigiu populizmu. Pastaruoju metu vis labiau plinta ir dar vienas argumentas, kuriuo atsakoma į įvairius dirbančiųjų ekonominius reikalavimus – esą reikalaujantieji politizuojantys problemą. Suprask, dirbantiesiems, varguoliams nevalia prie politikos bei ekonomikos kišti rankų, nes tie dalykai vien valdančiųjų reikalas. Reikšminga tai, kad mūsų didieji ekonomikos ir finansų ekspertai – pirmieji kovotojų prieš visokius „kėlimus“ ir „gerinimus“ gretose. Kokių tik moksliniais vadinamų argumentų prieš neišgirsi, o bendras įspūdis – visoks dirbančiųjų padėties gerinimas pasitelkiant politinę, tad ir valstybės galią esąs didžiausias blogis. Dirbančiųjų ir iš savo uždarbio gyvenančių žmonių padėtis turinti visiškai priklausyti nuo darbdavių ir nuo rinkoje susiklostančių įvairiausių santykių, kurie paprastam dirbančiajam neįkandami.

Klausantis mūsų politikų ir juos aptarnaujančių ekspertų aiškėja keli dalykai. Pirmiausia, visiška panieka tam žmonių sluoksniui, kuris už savo darbą gauna minimalų atlygį. Atrodo, kad didžiuma Lietuvos žmonių net tokio atlygio nėra verti. Esą jie gaunantys tiek, kiek jiems ir priklauso, nes tiesiog nesugebantys produktyviai dirbti ir kurti deramą pridėtinę vertę. Nesiteikiama sukonkretinti ir pačios pridėtinės vertės supratimo bei jos skaitinės išraiškos, o kaip tik su sukurtąja pridėtine verte, tiksliau, jos dalybomis ir susijęs minimaliosios algos klausimas. Dalykas labai paprastas – kokia sukurtosios pridėtinės vertės dalis skiriama dirbančiųjų, tos vertės kūrėjų atlyginimams? Suprantama, gilinantis į šį klausimą, kyla daug reikšmingų „plonybių“, vis dėlto pabandykime jį pasvarstyti.

Žinome, kad Lietuvoje minimalus atlyginimas mažiausias Europos Sąjungoje. Nors spėjome pabuvoti net „Baltijos tigro“ kailyje, iš tų atsiliekančiųjų gretų niekaip neišsikapstėme. O gal ir nenorėjome – juk minimalios algos menkumas yra sykiu labai reikšmingas visai kitų dalykų rodiklis. Kokių? Lyginant su ES šalimis jis rodo, kad darbdaviai nusavina santykinai didžiausią sukurtos pridėtinės vertės dalį. Kitaip tariant, minimalioji alga ES aplinkoje netiesiogiai kreipia į išnaudojimo ir su juo susijusio beteisiškumo pusę. Jei mūsų politikai ir juos aptarnaujantys ekspertai lygintų įvairių šalių sukurtos pridėtinės vertės ir atlyginimams skirtos jos dalies rodiklius, tas išnaudojimas kuo puikiausiai pasimatytų. O sykiu atsiskleistų ir prigimtinė mūsų politikų bei analitikų priedermė – aptarnauti turtinguosius ir galinguosius. Ideologiniais ir visokiais moksliniais išvedžiojimais įtikinėti, kaip ekonomiškai nenaudinga kelti tą atlygį.

Ekspertai bei analitikai gali pasišaipyti iš tokių paprastų samprotavimų aiškindami, kad didelė sukurtosios pridėtinės vertės dalis reikalinga pačiai gamybinei veiklai plėtoti, investicijoms ir daugybei kitų dalykų, nuo kurių priklauso darbo vietos kokybė, tad ir paties darbininko atlygis. Taip ir yra. Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į kitą pridėtinės vertės meduolio pusę. Jei sutinkame, kad pridėtinę vertę kuria dirbantieji, tai visokios investicijos, gamybos plėtimas bei gerinimas yra savininkų ar akcininkų turto didinimas. Taip yra ir su skolintais finansais – juk skolos gražinamos iš sukurtosios pridėtinės vertės. Darbdavys gali kuo puikiausiai plėtoti gamybą investuodamas į ją visų dirbančiųjų sukurtos pridėtinės vertės dalį, tad ir versdamas tą dalį savo turtu, o sykiu laikydamas dirbančiuosius ant paties trumpiausio minimalios algos pavadėlio ir aiškindamas visiems, kiek jam kainuojančios investicijos, kurias dar būtina ir neapmokestinti. Tačiau tam ir egzistuoja struktūrinė bedarbystė, kad darbdavys, vadinamasis darbo vietų kūrėjas, galėtų visais tokiais aiškinimais pridengti paprasčiausią išnaudojimo paskatą – o kur jūs, varguoliai, dingsite, už durų dešimtys laukia.

Minėtasis sukurtosios pridėtinės vertės ir atlyginimams skirtos jos dalies santykis kuo akivaizdžiausiai parodytų vietinės ekonomikos didžiūnų ir juos aptarnaujančių politikų godumą. Mūsų ekonomistams, bent jau susijusiems su profsąjungomis, vertėtų ES šalis išrikiuoti pagal tokį godumo indeksą. Pamatytume, kaip ryškiai pirmaujame. Beje, tas santykis visiškai nepriklauso nuo darbo našumo nei nuo gamybos efektyvumo. Nederėtų ir aiškinti apie darbdaviams tenkančią sunkią prievolę mokėti darbo jėgos mokesčius – juk čia pati darbo jėga susimoka iš sukurtosios pridėtinės vertės. Kad sakome ir rašome „darbdavys moka“ – tai tik ideologinis triukas, padedantis kurti gražesnį darbdavių ir dirbančiųjų santykių paveikslėlį. Valdantieji sugeba kelti sau atlyginimus net kviesdami kovoti su Rusija, o varguolių pensijos jau tapo net ne politikos, o patyčių dalyku. Juk ir pieno tiekėjams sugebame mokėti mažiausiai ES. Gal ir čia iš didelio rūpesčio mūsų visuomenės ir ekonomikos ateitimi?

Šaltinis: www.tiesos.lt

Susiję straipsniai

Vytautas Rubavičius 5622169156872297335

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-11-23 07:23

    O brisdami per upelį, kažkur Lenkijos pasienyje, jie(Lietuvių tautos naikintojai, uzurpavę valdžią) stebėsis, kodėl Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai, ir vėl, kaip prieš 74 metus, sutiko rusų tankus su gėlėmis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-11-23 13:04

    Jei kitose salyse gyventojai yra nepatenkinti savo valdzia, darbdaviais, atlyginimais, tai dabar gales save paguosti, kai pamatys, kokius atlyginimus eurais gaus lietuviai. Minimalus atlyginimas uz SAVAITE Airijoje-350 euru, o Lietuvoje gaus vos virs 200 euru MENESIUI! Sluot is pagrindu visa musu valdzia! Uzsisedejo, priterse, kad neapsikuopsi istisus desimtmecius i prieki...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item