Vytautas Radžvilas. „Naujojo Europos naratyvo“ iniciatyva (I)

Europos Parlamento ir Europos Komisijos iniciatyva buvo pradėtas projektas sukurti naująjį Europ...


Europos Parlamento ir Europos Komisijos iniciatyva buvo pradėtas projektas sukurti naująjį Europos naratyvą. Šiam projektui įgyvendinti suburtas komitetas neseniai publikavo dokumentą, kuriame, kaip galima suprasti, yra nubrėžtos gairės, pagal kurias tas naujasis Europos naratyvas bus suformuluotas. Ir štai šiame dokumente randame įdomių teiginių: skelbiama, kad Europa – tai pasaulėžiūra; deklaruojama, jog negalima leisti, kad vyrautų populistinis ir nacionalistinis naratyvai. Na, o kosmopolitizmas yra paskelbtas vienu iš svarbiausių kultūrinių idealų. Gerbiamas profesoriau, kaip galėtumėte pakomentuoti šį dokumentą bei visą „Naujojo Europos naratyvo“ iniciatyvą?

Šitas dokumentas anksčiau ar vėliau turėjo pasirodyti ir tai suprato visi, kurie turėjo drąsos priimti akivaizdų faktą, jog Europos lyderių pareiškimai, kad tautos ir nacionalinės valstybės turi keliauti į istorijos sąvartyną, nėra tušti žodžiai. Tai, kas buvo dar pavienių įtakingų asmenų pasisakymai, galų gale tapo iš tiesų programiniu dokumentu. Ir tai, kad čia dalyvauja Europos Parlamentas ir Europos Komisija, rodo, jog užmojai yra iš tiesų rimti. Pirmiausiai, kalbant apie šį vadinamąjį naratyvą, galima šį terminą sieti su iš pirmo žvilgsnio labai keistu teiginiu, jog Europa yra pasaulėžiūra. Manyčiau, sąsaja yra tokia: faktiškai, kai kalbama apie naratyvą ir pasaulėžiūrą, turima omenyje (nors nevartojamas pats terminas) būtent ideologija. Kitaip tariant, yra pasakoma, kad Europos Sąjungos tolesnė integracija, kuriai suteiktas labai miglotas būsimosios federalizacijos pavadinimas, faktiškai yra naujas tam tikros ideologijos, kurią galbūt galima vadinti paneuropeizmu, įgyvendinimo etapas. 

O kad tai yra rimta, galima suprasti prisiminus kai kuriuos pamatinius faktus ir istorines paraleles. Šitas dokumentas bent man asmeniškai stipriai primena vieną labai garsų tekstą, kuris prasideda sakiniu: „Šmėkla klaidžioja po Europą. Komunizmo šmėkla“. Pagrindinė šito dokumento mintis yra ta, jog minėtoji šmėkla turi iš pagrindų sugriauti XIX a. viduryje buvusią Europos tvarką. 

Bet norint suvokti šito naujojo Europos Sąjungos dokumento tikrąją prasmę, reikia prisiminti dar vienus be galo įsidėmėtinus žodžius. Jeanas Monnet, faktiškai pagrindinis neofunkcionalistinės Europos integracijos architektas, yra pasakęs štai ką: „Europa niekada neegzistavo. Ją iš tikrųjų turime sukurti, kad ji atsiskleistų sau“. Įsidėmėtina, kad šitie žodžiai parašyti 1950 m. gegužės 4 d. Jais buvo pirmą kartą paskelbta, kad ta Europa, kurią sąlygiškai, galima sakyti, pažinojome nuo Renesanso iki XX a. vidurio, dar nebuvo, bent jau Europos Sąjungos kūrėjams, tikra Europa. Vadinasi, šitas dokumentas išduoda, kas iš tikrųjų slypi po Europos integracija.

Galbūt didžiausia problema ir savotiška nelaimė yra ta, kad šita integracija yra suvokiama vadinamojo sveiko proto požiūriu. Kitaip tariant, yra labai lengvai pasiduodama retorikai, kad tai yra paprastas žmonių, tautų, valstybių vienijimasis, o iš tikrųjų, ypač jeigu toliau atidžiau skaitai „Naujojo Europos naratyvo“ dokumentą, yra visiškai aišku, kas yra toji integracija. Tai yra dar vienas vadinamosios Apšvietos revoliucijos tarpsnis. 

Kitaip tariant, Europos integracija iš esmės yra socialinės ir antropologinės inžinerijos projektas, kurio atžvilgiu vadinamasis įprastinis europietis, kuris kaip jau ką tik minėjau, formuojasi nuo Renesanso iki XX a. vidurio, yra beviltiška atgyvena. Ir dabar mes įžengiam į visiškai naują šito projekto realizavimo tarpsnį. O jeigu kalbėti iš esmės, tai, kas dabar vyksta po Europos integracijos vėliava, aš vadinčiau permanentine europeizacijos revoliucija. Šita revoliucija tiesiog yra Prancūzijos revoliucijos, Rusijos bolševikinės revoliucijos, permanentinės rinkos revoliucijos, kurios šaltinis ir varomoji jėga yra JAV, naujas variantas, netgi gerokai radikalesnis. 

O kur čia išlenda kosmopolitizmas?

Kalbėkime nuosekliai. Kas krenta į akis, kai kalbame apie Europos vertybes, kurios galiausiai turės būti įtvirtintos? Iš karto krenta į akis tai, kad kai kalbame apie vadinamojo naratyvo arba ideologijų šaltinius, matome daug labai abstrakčių frazių ir keletą konkretybių. Šitos ideologijos arba naratyvo šaltiniais laikomi Renesansas, Apšvieta, bet patariu įsidėmėti – ten nėra krikščionybės. Tai yra papildomas argumentas, kad tai yra dar viena Apšvietos revoliucija. Kitos vertybės taip pat yra įsidėmėtinos, nes tai yra absoliučios abstrakcijos: laisvė, lygybė, demokratija. Modernios politinės idėjos yra savitos tuo, kad jos yra abstrakčios, o tai reiškia, kad joms gali suteikti kokį tik nori turinį. Kuria prasme vertybe gali būti demokratija, jei tai yra tik valdymo forma? Arba ką reiškia lygybė ir laisvė dabartinėmis sąlygomis? Lygybė ir laisvė gali reikšti daugybę dalykų, nes, pavyzdžiui, po lygybės ir laisvės vėliava stumiamos tokios naujovės, kurios tradicinei kultūrai ir etikai būtų net nesuvokiamos - nuo labai įvairių šeimos formų iki ko tik norite. 

Vadinasi, kai kalbame apie naujosios Europos kūrimą, tas abstraktumas išduoda, kad būsimasis europietis, kurį F. Nyčė jau XIX a. vadino geruoju europiečiu, bus įvairių socialinės inžinerijos technologijų produktas. Kitaip tariant, mes galime tik spėlioti, kas iš visų šitų eksperimentų su žmogaus prigimtimi, su įvairiomis jo gyvenimo ir santykių formomis, išeis.

Taigi, jeigu kalbam apie kitus aspektus, galima paklausti, ką reiškia šis vadinamasis kosmopolitizmas? Šitas projektas bent jau man asmeniškai labai primena dar vieną deklaraciją, kuri matyta prieš keliasdešimt metų. Kažkada Komunistų partija buvo paskelbusi, kad ji kuria naują internacionalinę žmonių bendriją – tarybinę liaudį. Jeigu kalbame apie šitą Europos Sąjungos dokumentą, kai yra kovojama su nacionalizmu ir pabrėžiamas kosmopolitinis jo pobūdis, tai visiškai akivaizdu, kad kuriama irgi nauja betautė žmonių bendrija – abstraktus europietis. 

Kuomet kas nors prabyla pas mus apie tai, jog Europos Sąjunga virto tautų ir valstybių naikinimo mechanizmu, ne vienas klausytojas ironiškai nusišypso ir tada tenka labai ramiai paaiškinti, kas turima omenyje. Kai kalbam apie tautų naikinimą, mums atsakoma – nejaugi Briuselis uždraus kalbėti lietuviškai? Nejaugi jis atims mūsų dainas, šokius, papročius ir visą kitą? Be abejo, ne. Bet juk ištautinimas ir yra visai kas kita. Ištautinimo esmė yra taip pakeisti dabartinių europiečių savimonę, kad jie nebesuvoktų savęs kaip politinių tautų atstovų. Ką tai reiškia kalbant apie Lietuvą? Iš mūsų sąmonės norima išrauti suvokimą ir net gi atmintį apie kol kas dar formaliai veikiančios Lietuvos Konstitucijos svarbiausią straipsnį: „Lietuvių tauta sukūrė savo valstybę“. Kitaip tariant, jeigu yra išraunamas šitas supratimas, kad politiniai Europos subjektai yra savo valstybes sukūrusios tautos, mes ir turime tobulą sovietinės liaudies arba tarybinių žmonių analogą ir pakaitalą. Tai reiškia, kad visose dabartinėse Europos valstybėse gyvena žmonės, kuriems tai, kas vadinama tautiškumu, yra tam tikra etnografinė dekoracija.

Su šitokiu reiškiniu aš prieš daug metų pirmą kartą asmeniškai susidūriau būdamas išvykoje Madisone. Ten mums esant, buvo paskelbta miesto etninių bendruomenių šventė. Ir visos etninės bendruomenės jai ruošėsi, repetavo šokius ir t.t. Dalyvavau tame renginyje ir sutinku, kad jis buvo visiškai gražus, tačiau problemos esmė glūdi tame, kad šitie žmonės, kurie dar ir ne visi anaiptol sugebėjo lietuviškai pakalbėti, pašoko, padainavo, tačiau tai nebeturi jokios politinės reikšmės. Jie yra JAV piliečiai. Tai štai tokį tautiškumą mums, be jokios abejonės, visi sutinka palikti. Tačiau norima, kad tai būtų tik toks tautiškumas, kuris mus nubloškia dar į  XIX a. Tuomet Lietuvos elitas kokia nors derliaus nuėmimo proga noriai pasigrožėdavo, kaip šoka ir dainuoja politinių teisių neturintys baudžiauninkai, net nesuvokiantys, ką reiškia būti savivaldžia politine tauta. Panašų vaizdelį regėjome ir sovietmečiu, kai tautos ir valstybės interesams absoliučiai abejingi, net gi nesuvokiantys, kad tokie yra, kompartijos bonzai tame pačiame Vingio parke žiūrėdavo, kaip aborigenai dalyvauja savo Dainų šventėje. Taigi, esminis dalykas yra tas, kad kai kalbame apie kosmopolitizmą, Europoje mėginamas realizuoti tas modelis, kurį paminėjau pateikdamas Madisono pavyzdį. 

Bet čia yra daug gilesnė problema, nes nenorima suvokti, kad Europa ir JAV nėra tas pats. JAV yra asmenų, kurie pavieniui atvyko į šitą šalį, iš esmės nutraukę ryšius su savo tautomis, susibūrimo vieta. Tai yra individų sambūris. O realizuoti tokį modelį Europoje reiškia skausmingą ir absoliučiai destruktyvią procedūrą – esamas tautas reikia dirbtinai suardyti. Kitaip tariant, mes esame replėse eksperimento, kurį jau praktiškai patyrėme. Čia yra tik šito projekto sumodernintas ir europeizuotas variantas. O praktiškai tai reiškia, kad liūdnas galas laukia to, ką mes vadiname Lietuvos valstybe. Todėl, kad, kuo, pavyzdžiui, modernioji Europa skiriasi nuo Vakarų krikščionijos? Moderniosios Europos esmių esmė, kad tai yra tautinių valstybių visuma. Ir dabartinis Europos Sąjungos integracijos kaip federalizacijos projektas puikiai parodo, kaip yra įgyvendinami Jeano Monnet žodžiai. Pasakoma, kad ta Europa, kuri buvo tautinių valstybių Europa, ne tik nereikalinga, bet ji apskritai nebuvo Europa. Todėl faktiškai yra kuriamas betaučio europiečio tipas, kurį jau minėjau, o įvairovė yra tik išorinė ir tariama. Kaip sakiau, jei patinka, galite valgyti cepelinus, jeigu esate ir gyvenate kokiame nors kitame krašte, mėgaukitės kitais patiekalais; norite - šokite klumpakojį ar dainuokite „Ant kalno mūrai“, bet politiškai jūs turite būti vienalytė europiečių masė. Kadangi toji masė neturi savo valstybingumo formos, ją virštautinis arba viršnacionalinis paneuropinis elitas valdo kaip panorėjęs.

Kalbėjosi Tiesos.lt bendradarbis dr. Laisvūnas Šopauskas

(Bus daugiau)

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 7426911535772006457

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-11-10 18:00

    Sutinku su autoriumi, kad "naratyvos" primena K.Markso kūrybą, bet dar labiau jos primena "siono išminčių
    protokolus"(pasirodžiusius prieš daugiau nei šimtą metų ir sulaukusius realizacijos Europoje), "Šulchan Aruch"(100 Talmūdo įstatymų) ir Chabat Liubavič šventraščio "Tanija" idėjas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-11-11 18:58

    Atsigrizimas i istorija cia labai prasmingas.Tik beda kad Apsvietos laikmetis ne istorikams lieka tik garziu bendru ivaizdziu. Prasyciau autoriu tinkama proga placiau pasamprotauti ta tema.
    Manau kad Europos iniciatyva del naujojo naratyvo turi idejini rysi su TSRS laikotarpiu vystytais projektais. Irodymas - pasikelkite zurnalo Problemy Mira i Socializma 1980 -1986 metu numerius . Rasite del ko nustebti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item