Vida Lisauskienė. Kodėl, galėdami dirbti saviems, norime dirbti svetimiems

Teksto autorė yra Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Abraomas Kulvietis,...


Teksto autorė yra Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Abraomas Kulvietis, bene mokyčiausias XVI amžiaus lietuvis, LDK persekiojamas dėl protestantiškų pažiūrų, laiške Bonai Sforcai rašė, kad norėdamas dirbti saviesiems yra priverstas dirbti svetimiems, o dabar, galėdami dirbti savo kultūrai, dažnai linkstame dirbti svetimoms.

Per daug susižavėję malonumų kultūros idėjomis ar populiariosios literatūros vienadieniškumu vis dažniau nuvertiname savo literatūrą, ypač senąją, ir iškeliame svetimą (užsienio autorius priešiname saviems, nuvertiname savus kaip neįdomius, pasenusius, neaktualius), nors tikrai turime tokių autorių, kurie verti Nobelio premijos. Į ją, manau, galėtų pretenduoti dėl sovietų cenzūros laiku neišleistas Balio Sruogos Dievų miškas ar Romualdas Granauskas, sugebėjęs kalboje glūdinčiomis galiomis pasakyti esmę apie žmogaus gyvenimą ir žmogaus vietą savoje kultūroje. Deja, Nobelio premija neskiriama atgaline data, bet Jaučio aukojimo situacija kultūroje vis kartojasi.

Apmaudu, kad visuomenė (kartais ir kultūros ar mokslo žmonės) vis dar nemato jau įgyvendinamos ne pirmus metus naujosios literatūros programos pozityvaus vaidmens kultūroje, jos ugdomosios galios arba linkusi tai nuvertinti ir teigti trumpalaikę knygos naudą – galimybę pabėgti nuo rutinos ir gilesnio susimąstymo apie savo egzistenciją. Viešoje erdvėje dažnai tvirtinama, kad populiarioji ar naujoji verstinė užsienio literatūra, girdi, geriausiai atitinka šių laikų visuomenės poreikius, net kviečiama vėl grįžti prie literatūros, kaip meno kūrinio skaitymo, tiesiog mokykloje (net ir jaunesnėse klasėse) mėgautis literatūra tik kaip viena iš vaizduojamojo meno sričių, pamiršti visokius ugdymo tikslus. Žiniasklaidoje po privalomo lietuvių kalbos valstybinio egzamino rezultatų paskelbimo kiekvienais metais mokinių ir tėvų verkšlenama, kad reikia skaityti „daug niekam nereikalingų“ kūrinių, kad valstybinis egzaminas per sunkus, kad reiktų neskaityti „nesuprantamų, neįdomių, pasenusių kūrinių“.

Neramu, kad šiuo metu svarstant Pagrindinio ugdymo programos projektą į literatūrą irgi žiūrima vien pragmatišku žvilgsniu, kaip į malonumų šaltinį, kad nematoma ar ignoruojamos jos teikiamos galimybės ugdyti kūrybiškumą ir kritinį mąstymą, kad kultūrinė kompetencija susiaurinama iki kūrinio siužeto, kompozicijos, raiškos be konteksto analizės. Jau išgyvenome tokią situaciją, kai Nepriklausomybės pradžioje sukūrę, atrodytų, tobulas valstybinio brandos egzamino vertinimo normas, greitai pavertėme literatūros skaitymą tik ištraukų analize ne tik be kultūrinio konteksto, bet ir be kūrinio esmės ir visumos suvokimo, o samprotavimo rašinį galėjo parašyti mokinys, neperskaitęs nė vieno kūrinio, remdamasis vien socialine ar asmenine patirtimi. Šiek tiek keista, kad vėl lipame ant to paties grėblio ir valstybinio egzamino samprotavimo rašinyje privalomam kūriniui ir jo konteksto išmanymui skiriame tik tris taškus iš penkiasdešimties, o argumentavimas kitais kultūros tekstais tobulinant vertinimo normas tampa vis svarbesnis nei kūrinių problematikos refleksija, jų aktualizavimas. Remiantis vertinimo normomis, o ne dalyko programa, mokytojų sparčiai kuriamos schemos, klišės, padedančios atskirti du rašinio tipus ir šiukštu jų nemaišyti tada, kai net pati literatūra, veikiama postmodernaus gyvenimo, atsisako žanrų grynumo.

Liūdna, kad dalis mokytojų susiaurina literatūros vaidmenį iki ruošimo egzaminui, jog nevertina mokinių kaip savo kultūros kūrėjų, kad turėdami tik vieną ar du gabius mokinius klasėje palieka juos likimo valiai ir stengiasi dėl tų, kuriems literatūra tik kliūtis nemokamai vietai aukštojoje mokykloje užimti, nes, girdi, gyvenime jos nereikės, ji nepadės susikrauti gėrybių kalno, pataikauja tiems, kurie kalbos vartojimą susiaurina iki komunikacijos Feisbuke ar SMS žinučių.

Gaila, kad Kudirkos imperatyvas dirbti savo tautai ir savo valstybei dažnai susiaurinamas tik iki ruošimosi egzaminui: pamirštamas asmenybės dvasinio pasaulio ir moralinių nuostatų ugdymas. Mokiniai apgailestauja, kad su jais mažai kalbama apie patriotiškumą, pareigas savo valstybei, atsakomybę už savo kultūrą. Senoji literatūra kaip tik mokiniams parodo, jog tik sunkiai dirbdami ir įveikdami kliūtis jų protėviai sukūrė nepriklausomą valstybę, išsaugojo lietuvių kalbą ir kultūrą, be kurių, Daukšos žodžiais, net didelės valstybės sugriūva.

Keista, kad po egzamino staiga pamirštama, jog lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas yra privalomas (bet neprivalomas valstybinis egzaminas: mokiniai gali rinktis laikyti ir mokyklinį egzaminą) ir valstybinio lietuvių kalbos egzamino rezultatai tos pačios žiniasklaidos lyginami su pasirenkamųjų egzaminų (istorijos, anglų kalbos) rezultatais. Galima nesunkai įsivaizduoti, kas būtų, jei staiga lietuvių kalbos egzaminas taptų neprivalomas. Praeityje būta tokių idėjų atskirti literatūrą ir padaryti ją pasirenkamuoju dalyku. Laimė, kad nugalėjo sveikas protas ir laiku susigriebta, jog literatūra ir kalba yra susiję dalykai. Kultūrologas Vytautas Kavolius siūlė į literatūrą žiūrėti ne tik kaip į meną, bet ir kaip į kultūros ženklą, liudijantį besikeičiančią žmogaus pasaulėvoką, visada atveriančią žmogaus santykį su savo kultūra ir formuojančią žmogaus tapatybę, jo vertybines nuostatas.

Geriems kūriniams negalioja senaties kriterijus: jie ir šiandien aktualūs, nes atgręžia žmogų į save, leidžia išgyventi akistatą su savo vertybėmis, o senieji literatūros tekstai, kad ir Mažvydo Katekizmas, visai iš pirmo žvilgsnio neaktuali jos lietuviškai parašyta Prakalba skatina permąstyti atsakomybę už tautos ir kalbos likimą ir įsivertinti savo patriotiškumą, kuris dažnai labai pragmatiškas: tik valstybė turi man duoti, o aš jai dirbsiu, jei naudos turėsiu. Mano mokiniai sako, kad senoji literatūra juos paskatino permąstyti tėvynės ir patriotiškumo sampratą, parodė, kiek daug vienas žmogus gali padaryti savo kultūrai ir kelti klausimą: ar aš taip galėčiau? Zitos Bartkevičienės atliktas tyrimas (Zita Bartkevičienė, Knygos, skatinančios skaityti „Gimtasis žodis“ 2014 /4, 18 p.) rodo, kad 11–12 klasių mokiniai išskiria kaip paveikiausias knygas, padėjusias jiems tapti tikrais skaitytojais, tas pačias programines knygas: J. Biliūno kūrybą, Šekspyro Hamletą, B. Sruogos Dievų mišką, A. Škėmos Baltą drobulę. V. Mykolaičio-Putino Altorių šešėly. J. A. Camus Svetimą. Tai tik maža dalis mokinių išvardytų kūrinių, bet tendencija aiški: vardijama vadinamoji kanoninė literatūra, dėl kurios reikšmingumo besiformuojančiai asmenybei sutaria visi. Tyrimo autorė daro išvadą: „Tad 11–12 klasių mokiniams paveikiausios yra sudėtingos, būties klausimus gvildenančios knygos.“

Nenorintiems ir negalintiems išmokti rašyti be klaidų ar negalintiems perskaityti sudėtingesnių kūrinių yra palikta puiki galimybė laikyti mokyklinį egzaminą. Svarbu nebijoti parodyti mokiniui realų jo pasiekimų lygį. Gal mokytojo principingas žinių vertinimas, atsikračius baimės, kad neįtiks mokiniui, kurio krepšelis toks svarbus mokyklai, padėtų mokiniui pasirinkti egzamino tipą pagal savo žinias ir gebėjimus. Svarbu nuolat priminti tokio pasirinkimo galimybę ir vertinant egzamino rezultatus žiniasklaidoje. Valstybinis egzaminas suteikia valstybei galimybę finansuoti geriausių mokinių studijas ir tikėtis, kad jie nepabėgs, pasak Tautiškos giesmės autorius Vinco Kudirkos, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ dirbti svetimiems, nes be moralinių svertų jokių kitų būdų jiems motyvuoti mūsų valstybė kol kas neturi.

Atnaujinta literatūros programa (kaip ir svarstomas pagrindinio ugdymo programos projektas) atsirado iš Vydūno išminties ir Kudirkos įsipareigojimo savo kultūrai prasmės suvokimo, ji ragina suprasti žmogaus pasirinkimą akistatoje su blogiu ir to pasirinkimo pasekmes: pajusti kaip vėžys Salomėjos Nėries graužiantį kaltės jausmą rinkinyje „Prie didelio kelio" ir ramybės jausmą, kylantį iš savo teisumo suvokimo partizano Broniaus Krivicko poezijoje, kai Dovydas sukyla prieš Galijotą, suprasti, kad orus moralinių vertybių gynimas ir jų išsaugojimas pakylėja žmogų iki šventojo Romualdo Granausko Šventųjų gyvenimuose. Henrikas Radauskas poezija parodo, koks patrauklus estetizmas – menas dėl meno, padedančio ir šiandien mokiniams suprati, kad mene veikia kiti dėsniai, bet toks pavojingas Sigito Parulskio romane Tamsa ir partneriai, kai gėrėjimosi objektu tampa mirtis, o žmogus pasirenka stebėtojo vaidmenį ir fotoaparatu šaudo mirties vaizdus, kad jais galėtų gėrėtis estetas esesininkas, romane rašytojo ironiškai pavadintas Menininku.

Verta apmąstymų ir nežinia kokiais tikslais importuota ir jau net kai kurių lituanistų propaguojama nuostata, kad mokymasis turi būti lengvas ir malonus žaidimas, nereikalaujantis jokių pastangų, jog reikia reflektuoti gyvenimą, o ne literatūros kūrinius, kad Mažvydo ar Donelaičio tekstai jau neaktualūs. Rolando Kazlo spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“ puikiai liudija Donelaičio šiuolaikiškumą. Reikia tik eiti ir žiūrėti, bet prieš tai būtina perskaityti „Metus“, gerai būtų ir biografiją. „Pasiilgau pamokų, per kurias nagrinėjom Vaižgantą, ypač Kunčiną“, – rašo buvęs mokinys, studijuojantis Anglijoje. Vaižgantas ir Kunčinas, atrodytų, nesuderinami stiliaus ar turinio požiūriu, bet derantys mokinio galvoje dėl kitų priežasčių.

Jau ketvirtus metus dirbdama pagal atnaujintą literatūros programą vyresnėse klasėse supratau, kad platumas yra šios programos privalumas. Galiu mokiniams pasiūlyti paskaityti kontekstinius autorius, pasiremti chrestomatijų medžiaga rengiant žodinius pranešimus apie asmenybes, dariusias įtaką kultūrai. Galimybė rinkti vadovėlį pagal mokinių pajėgumą irgi privalumas. Literatūra besidomintys mokiniai (tokius irgi reikia patiems išsiugdyti, jų visada ir visur bus tik mažuma) nesibodi palyginti skirtingas kūrėjo ar kūrybos interpretacijas, pateiktas įvairiuose šaltiniuose. Programa nubrėžia kryptį, o mokytojas pats renkasi – skaityti tik privalomus autorius, ar su galinčiais bandyti aprėpti ir daugiau, leistis gilyn. Mano vienuoliktokai džiaugiasi, kad istoriškumas jiems padeda susidaryti išsamų savos ir pasaulio kultūros vaizdą, o problemų aktualizavimas padeda pamatyti, kad kultūroje sena ir nauja sukasi ratu.

Gal vertėtų ne tik žiniasklaidai iš naujo klausti, koks literatūros mokytojo vaidmuo dar labai jaunos nepriklausomos valstybės kultūroje. Laisvės augintinių karta – taip vadinu savo mokinius ir visada pabrėžiu, kad dabar į jų rankas atiduota Lietuvos ateitis. Į mokytojų rankas irgi... Nuo mūsų visų priklausys, kokioje visuomenėje ir kur gyvensime, kam dirbsime.

Bendraudama su mokiniais, sugrįžusiais iš pasaulio universitetų, vis pasitikrinu savo nuostatą, kad mokytojo vaidmuo didesnis nei suteikti žinių, reikalingų egzaminui gerai išlaikyti. Ir nėra didesnio džiaugsmo, kai galiu pasikviesti buvusius mokinius: literatūrologus, kalbos specialistus, žurnalistus, į kalbos ir literatūros pamokas, dar didesnis džiaugsmas ir savo darbo prasmės pajautimas apima, kai studijuojantys mediciną, ekonomiką, matematiką ar kitus pragmatiškus mokslus skuba pasakyti, kad jie šiuo metu skaito programoje buvusį pasirenkamąjį autorių Granauską ar apgailestauja, kad jiems trūksta literatūros pamokų – galimybės apie ją kalbėtis ir laiko skaityti tiek, kiek norėtų. Egzaminas iš laiko perspektyvos dažnam atrodo per daug sureikšminamas. Mokinė, rašiusi labai gerus rašinius, bet gavusi egzamino tik 62, šiek tiek apgailestavo, kad egzamino diena nulemia galutinį rezultatą daugiau nei įgytos žinios per dvejus metus, ir kartu pasidžiaugė, jog egzamino rezultatas nepakeitė požiūrio į literatūrą. Šiuo metu ji skaitanti Vydūną. Netikėtumų neišvengia ne tik geri mokiniai, bet ir tie, kurie gauna, mūsų požiūriu, per daug. Ką padarysi, kad už egzaminą žinioms patikrinti dar nieko geresnio žmonija neišrado, – žmogiškąją brandą tikrina gyvenimas.

Pernai vienas mokinys, atsakydamas į klausimą, kaip jaučiasi prieš egzaminą, atsakė kiek netikėtai: „Ramiai. Išmokome skaityti visokius kūrinius ir suprasti, ką skaitome, ir svarbiausia – norime skaityti. Ko daugiau norėti iš literatūros pamokų.“ „Buvo sunku, bet įdomu“, – tokį pamokų įvertinimą priimu kaip didžiausią pamokų kokybės įvertinimą, kai koks nors buvęs mokinys ar mokinė, dabar jau neatpažįstamai pasikeitę, skuba prisistatyti ir ima pasakoti apie savo darbą, gražią šeimą, kitus pasiekimus. Nė vienas iš jų niekada neužsimena apie egzaminą.

Nors nelengva malonumų kultūros žmogui suprasti, kad ir Žemaitė apsakyme Petras Kurmelis, ir Mindaugas Nastaravičius eilėraštyje balso mutacija, rašydami apie savo laikų žmogų, rašo ir mus, juos skaitančius, – mūsų kultūrą („kitoj lauko pusėj – vienas/ir tas pats laukas“), mūsų būtį, („tada kelias, medžiai, / visokie krūmai //“ ), mūsų pasirinkimus („tada vėl laukas – lygus, / laukiantis, kada pagaliau //“), mūsų būties paradoksus („ateisiu gyventi, statyti, / ką griaunu // ateidamas“). Toks postmoderniai achajiškas greta archajiškai modernios Žemaitės vieną sekmadienio rytą man pasirodė poeziją skaitančių mokinių mėgstamas šiuolaikinis poetas Mindaugas Nastaravičius keisto pavadinimo knygoje mo (TYTO ALBA, Vilnius, 2014), visai iš mano vaikystės atėjęs ir virtęs skaitomoje poezijoje ir mano Atmintimi. Tik ar supras cituotą eilėraštį tas, kuris vietoj klasikos skaitė maloniai ir lengvai paskaitomus ar mokytojos atpasakojimo adaptuotus tekstus?

Tikrai ne programa, egzaminas ar vadovėliai, bet požiūris nulems, kokius mokinius ugdysime: orius, savo kultūrą pažįstančius, ja pasitikinčius ir jai dirbti įsipareigojančius, ar tariamus pasaulio piliečius be aiškios tapatybės ir besiblaškančius vertybių turguje.

Susiję straipsniai

Vida Lisauskienė 1479613960307149240

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item