Norbertas Penkaitis. Nykstanti tauta

Lietuvoje įsigalėjo savotiškas scenarijus: bendras vidaus produktas (BVP) auga sparčiausiai Europoj...

Lietuvoje įsigalėjo savotiškas scenarijus: bendras vidaus produktas (BVP) auga sparčiausiai Europoje, bet turime mažiausius atlyginimus ES (išskyrus Rumuniją ir Bulgariją) ir didžiausią emigraciją, tauta tirpsta ne tik dėl emigracijos, bet ir dėl kitų priežasčių, tačiau ši situacija valdžios nejaudina.

Lietuvos demografinė raida

Lietuvos gyventojai ir lietuvių tauta per pastaruosius šimtą ir daugiau metų iš visų Europos šalių patyrė daugiausia demografinių pokyčių: carinės Rusijos, dvi sovietinės, nacistinės Vokietijos, Vilniaus ir Klaipėdos krašto okupacijos, masinių trėmimų, žudymų ir nesibaigiančios emigracijos.

Per pirmąjį visuotinį 1897 m. carinės Rusijos gyventojų surašymą, dabartinės Lietuvos teritorijoje apytikriai gyveno 2,75 mln. žmonių, iš jų – 58,7 proc. lietuvių. Nors miestuose tik 1,7 proc. visų gyventojų pripažino save lietuviais, pagal kitus šaltinius lietuviškos kilmės miestelėnų buvo žymiai daugiau, tačiau kai kurie buvo nutautėję arba nenorėjo, kaip to meto valstiečiai, būti vadinami mužikais ir chamais.

Tarpukario Lietuvoje pirmasis visuotinis gyventojų surašymas įvyko 1923 m. Lietuvos Respublikai jau priklausė tik ką atgautas Klaipėdos kraštas, tačiau Vilniaus kraštas jau buvo lenkų valdžioje. Iš 2,1 mln. gyventojų lietuvių buvo 83,9 proc.

Prieš sovietinę okupaciją 1940 m. Lietuvos gyventojų skaičius siekė apie 3 mln. Kadangi per sovietinės ir nacistinės Vokietijos metus Lietuva prarado labai daug gyventojų, tad 1951 m. atlikto gyventojų surašymo oficialus skaičius – 2,56 mln. gyventojų – galėjo būti pagražintas.

Vėliau gyventojų skaičius augo, nes baigėsi partizaninis karas, trėmimai į Sibirą, emigracija į Vakarus buvo uždrausta, o į Lietuvą plaukė imigrantai iš Rusijos ir kitų sovietinių respublikų.

Pagal 1959 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenis Lietuvoje gyveno 2,7 mln. žmonių. Didžiausias gyventojų skaičius – 3,7 mln. – buvo pasiektas atgavus nepriklausomybę, 1992 m., tačiau vėlesniais metais jis pradėjo sparčiai tirpti – prasidėjo emigracija į Rytus ir į Vakarus.

2011 m. visuotinis gyventojų surašymas nustatė, kad Lietuvoje gyveno 3,0 mln. žmonių, o jau 2013 m. vidutinis metinis gyventojų skaičius siekė tik 2,96 mln. Lietuviai 2013 m. sudarė 86,3 proc., lenkai – 5,6, rusai – 5,0, baltarusiai – 1,4, ukrainiečiai – 0,7 proc., o latviai, vokiečiai, žydai, romai (čigonai) ir totoriai – tik po 0,1 proc. visų gyventojų.

Iš visų Europos Sąjungos šalių Lietuvoje gyvena mažiausiai užsieniečių – tik 37,8 tūkst., arba 1,3 proc. visų gyventojų, nes beveik visi Lietuvoje gyvenantieji lenkai, rusai ir kiti buvę Sovietų sąjungos piliečiai turi Lietuvos pilietybę.

Lietuviai daugiau už kitas tautas yra paplitę po visą pasaulį: užsienyje gyvenančių lietuvių yra apie vieną milijoną ir net 36-iose valstybėse egzistuoja lietuvių bendruomenės, tačiau, deja, dauguma emigrantų jokių ryšių su Lietuva nepalaiko ir yra patys, o ypač jų palikuonys, nutautėję.

Migracijų ir genocido scenarijus

Dėl prastų gyvenimo sąlygų carinėje Rusijoje ir darbo jėgos pertekliaus (dėl neišvystytos pramonės) 1897–1914 m. iš dabartinės Lietuvos teritorijos vien į JAV emigravo per 300 tūkst., į Rusiją – 74 tūkst., į Didžiąją Britaniją – apie 9 tūkst. gyventojų, iš kurių apie 90 proc. buvo valstiečiai. Iš tarpukario Lietuvos svetur gyventi išvyko 102 tūkst. asmenų, daugiausia – lietuvių, vien į Pietų Ameriką – apie 60 tūkst., o į JAV mažiau dėl imigracijos kvotų.

Labai žiaurūs buvo pirmosios sovietinės okupacijos metai dėl įkalinimų, žudymų, masinių trėmimų į Sibirą ir Gulago lagerius. Pirmoji trėmimų banga ritosi 1941 m. birželio mėn., kai į Sibirą buvo ištremta 12,3 tūkst., o į lagerius – per 7 tūkst. gyventojų. 1940–1941 m. sovietų okupuota Lietuva neteko apie 23 tūkst.  gyventojų, kurių daugumą sudarė lietuvių tautybės inteligentai.

Patys didžiausi trėmimai buvo vykdomi antrosios sovietinės okupacijos metais. Vien tik 1948 m. apie 40 tūkst. žmonių buvo ištremta į Sibirą. Svarbiausias trėmimų tikslas buvo palaužti ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią ir pasipriešinimą kolektyvizacijai. Trėmimus vykdžiusios NKVD ataskaitose tremtiniai buvo tituluojami kaip „banditų šeimos“.

Tačiau ir pasibaigus masinei kolektyvizacijai bei partizaninei kovai dar 1951 m. per vieną masinį trėmimą 16 150 lietuvių buvo deportuoti į Sibirą. Iš viso 1945–1951 m. buvo ištremta apie 130 tūkst. žmonių, neskaitant daugelio tūkstančių žuvusių kalėjimuose ir lageriuose.

Labai skaudų nuostolį – daugiausia jaunų, patriotiškai nusiteikusių vyrų – Lietuva patyrė per ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią 1945–1952 m. Didvyriškoje kovoje prieš NKVD ir sovietų armijos dalinius bei sovietinius pareigūnus žuvo 20 tūkst. partizanų, o jų šeimos ir rėmėjai buvo ištremti į Sibirą ir lagerius.

Apie 300 tūkst. (vien tik žydų tautybės – apie 180 tūkst.) gyventojų Lietuva prarado vokiečių okupacijos metais. Tarp jų buvo daugiausia sovietinių aktyvistų, kurie nesugebėjo pasitraukti į Sovietų sąjungos gilumą. Nemažai gyventojų vokiečiai ištrėmė į Vokietiją priverstiniams darbams. Tuo būdu ne tik žydų, bet ir lietuvių tauta per sovietines ir nacistines okupacijas patyrė didžiulius nuostolius, kuriuos galima pavadinti genocidu.

Žymų gyventojų nuostolį, ypač lietuviškos inteligentijos, bolševikų tituluojamų „liaudies priešais“, šalis patyrė 1944 m., kai bėgdami nuo Raudonosios armijos į Vokietiją pasitraukė apie 64 tūkst. gyventojų.

Trėmimai, įkalinimai ir žudymai gyventojų skaičiaus atžvilgiu buvo „kompensuojami“ tuo, kad iš sovietinių respublikų buvo siunčiami arba patys atvykdavo geresnių gyvenimo sąlygų ieškodami imigrantai, kurių daugelis tarnavo įgyvendinant sovietinę santvarką ir užtikrinant jos stabilumą.

Nemažai Lietuvos gyventojų sumažėjo dėl lenkų tautybės asmenų repatriacijos iš Vilniaus krašto – apie 90 tūkst. sovietmečio laikotarpiu, o per 22 nepriklausomybės metus Lietuvos lenkų sumažėjo 48 tūkstančiais.

Daug gyventojų Lietuva prarado po Nepriklausomybės atgavimo, kai pirmoji sovietinio režimo šalininkų banga ritosi rytų kryptimi. Per 22 nepriklausomybės metus rusų tautybės gyventojų sumažėjo 174 tūkst.

Antroji emigracijos banga po Nepriklausomybės atgavimo pasipylė į Vakarus ir 2004–2005 m., t.y. po įstojimo į ES, įgijo pagreitį. Iš viso per 1990–2013 metus iš Lietuvos emigravo 834 tūkst., o imigravo 153 tūkst. gyventojų, tad praradome beveik 700 tūkst. gyventojų.

Nors palaipsniui emigrantų srautas traukiasi, bet 2013 m. dar emigravo 38,8 tūkst. gyventojų, o į Lietuvą atvyko 22 tūkst. (iš jų – 19 tūkst. lietuvių) – truputį daugiau nei ankstesniais metais. Pagrindinės emigracijos šalys šiuo metu yra ES valstybės, tarp kurių pirmauja Jungtinė Karalystė (JK) – į ją traukia 46 proc. emigrantų iš mūsų šalies.

Natūralu, kad vykstama į šalis, kuriose galima ne tik rasti darbo, bet ir gero uždarbio. Dauguma emigrantų gali tikėtis tik minimalaus atlyginimo, tačiau ir šis yra žymiai didesnis už Lietuvos vidutinį. Minimalus mėnesinis atlyginimas Airijoje ir Vokietijoje siekia 5 048 Lt, JK – 4 364 Lt, Ispanijoje – 2 600 Lt. Dar didesni minimalūs atlyginimai yra Norvegijoje ir Danijoje, bet jie įstatymu nereguliuojami.

Tačiau reikia atsižvelgti ir į kitą medalio pusę, t.y. į bendrą kainų lygį, kuris turtingose šalyse yra žymiai aukštesnis nei Lietuvoje: Norvegijoje – 2,5 karto Danijoje – 2,2 karto, JK, Airijoje ir Vokietijoje – 1,7 karto, Ispanijoje – 1,5 karto. Tuo būdu gaunant JK 4 364 Lt mėnesinį atlyginimą, jo perkamoji galia prilygsta 2 567 Lt. Todėl vidutiniškai uždirbantiems Lietuvoje (apie 2 300 Lt) dėl didesnio atlyginimo emigruoti į JK jau neapsimoka.

Svarbiausios nykimo priežastys

Akivaizdu, kad šiuo metu daugiausiai gyventojų prarandame dėl masinės emigracijos. Kai kurie politikai ir „ekspertai“ postringauja, kad lietuviai dažnai bėga iš šalies ne tiek dėl materialinių priežasčių, bet ypač dėl to, kad „darbdaviai jų negerbia“. Tačiau pagal statistiką 82 proc. emigrantų sudaro metus ir daugiau neturintieji darbo. Dar 7 proc. sudaro į užsienio aukštąsias mokyklas studijuoti išvykstantys studentai. Skaitlingiausia visų emigrantų amžiaus grupė yra 20–29 m. asmenys.

Tačiau išvykstantys iš Lietuvos daro skirtingą poveikį gyventojų skaičiui ir lietuvių tautai, nes iš Lietuvos emigruojantys arba, teisingiau pasakius, repatrijuojantys rusai ir lenkai negrįžta, kai tuo tarpu nemažai lietuvių anksčiau ar vėliau reemigruoja. O be to, ir emigracijoje lietuviškos šaknys išlieka – tik nedaugelis, ypač jų palikuonys, nutautėja.

Tačiau ir, be emigracijos, šalies gyventojai gana sparčiai tirpsta, nes 2013 metais, panašiai kaip ir ankstesniais, mirė 41,5 tūkst., o gimė tik 29,9 tūkst. Lietuvos piliečių. Viena šalies moteris vidutiniškai pagimdo 1,55 vaiko, kai populiacijai išlaikyti reikia bent 2,1 vaiko.

Svarbiausios Lietuvos žemo gimstamumo priežastys yra daugelio šeimų mažos pajamos, tad sunkiai suduriantiems galą su galu auginti vaikus yra per didelė prabanga.

Daugelis mūsų gyventojų miršta dar nesulaukę gilios senatvės. Pagal gyvenimo trukmę esame paskutinėje vietoje Europoje: mūsų vyrų amžiaus vidurkis yra 68,5, o moterų – 79,5 metai, kai ES atitinkami vidurkiai siekia 77,4 ir 83,2 metus.

Tokiam mūsų gyventojų palyginti trumpam amžiui lemiamą reikšmę turi ligos ir ankstyvos mirtys, tarp kurių mūsų šalyje aiškiai dominuoja kraujotakos sistemos ligos. Pagal jas mes užtikrintai pirmaujame Europoje – nuo jų iš 100 tūkst. gyventojų kasmet anapilin iškeliauja apie 790 asmenų, o tai yra 4 kartus (!) daugiau nei vidutiniškai ES šalyse. Pagrindinė šių ligų priežastis – nesveika gyvensena, t.y. svarbiausia – nesveika mityba ir fizinio aktyvumo stoka.

Pagal mirtingumą – 266 atvejai 100 tūkst. gyventojų – onkologinės ligos Lietuvoje užima antrąją vietą. Tarp svarbiausių mirties nuo vėžio priežasčių: rūkymo, užterštos aplinkos ir paveldo – yra ir nesveika gyvensena, tačiau gyvensenos įtaka nėra tokia dominuojanti kaip kraujotakos ligoms.

Nemažiau skausminga yra ir tai, kad mes Europoje pirmaujame ir pagal savižudybes. Mūsų šalyje kasmet nusižudo per 1000 gyventojų, t. y. 36 savižudybės 100 tūkst., tarp kurių vyrų yra 4 kartus daugiau nei moterų. Kasmetinis ES vidurkis atitinkamai yra apie 10 savižudybių.

Nykimo prevencijos

Veiksmingiausias receptas prieš tautos nykimą – geresnės materialinės sąlygos gyventi ir auginti vaikus Lietuvoje. Todėl visų pirma reikia mažinti nedarbą ir didinti atlyginimus. Tam tikslui pasiekti valdžia turėtų skatinti investicijas, kad būtų kuriamos naujos darbo vietos, gerėtų uždarbiai ir valstybės parama šeimoms, auginančioms vaikus.

Nors pastaraisiais metais kai kurios biurokratinės kliūtys investicijoms ir sumažėjo, jų turime nepakankamai, todėl situacija yra tokia: pagal mokestines paskatas investuoti užimame 114 vietą iš 144 šalių (Estija – 29-ąją), pagal konkurencingumo indeksą – 41-ąją (Estija – 29-ąją), pagal valstybinio reguliavimo naštą – 107-ąją (Estija – 11-ąją), pagal samdos ir atleidimų praktiką – 111-ąją (Estija – 19-ąją).

Investicijoms žalinga yra ir Lietuvos teisinė sistema: pagal teismų nepriklausomumą užimame 71-ąją vietą, pagal ginčų sprendimo efektyvumą – 96-ąją, pagal muitinės procedūrų naštą – 54-ąją, o pagal nuosavybės teisių apsaugą – 71-ąją.

Todėl nenuostabu, kad pagal užsienio investicijas gyventojui ne tik žymiai atsiliekame nuo Estijos, bet ir visoje ES užimame paskutinę vietą (išskyrus Graikiją ir Rumuniją).Taip pat pirmaujame ES pagal mažiausius atlyginimus. Pavyzdžiui, Estijos atlyginimų vidurkis yra net 1 200 Lt (!) didesnis už mūsiškį, ir estai savo piliečių emigraciją jau suvaldė.

Kelti atlyginimus dabartiniam Lietuvos biudžetui trūksta lėšų, nors, nepaisant to, kad gyventojų skaičius sparčiai tirpsta, pinigų netrūksta nemažėjančiam, gausiam biurokratiniam aparatui išlaikyti – valstybės sektoriuje užimti 35 proc. visų dirbančiųjų, kai išsivysčiusiose šalyse – 15 proc. Dėl politinės valios ir veiklumo stokos valdžia neišnaudoja labai didelio finansinio rezervo –neefektyviai dirbančių valstybinių įmonių (tokių yra dauguma) ir milijardinės vertės nenaudojamo nekilnojamo turto privatizavimo. Be to, didesnių biudžeto pajamų galima pasiekti įgyvendinant visuotinį nekilnojamo turto bei automobilių apmokestinimą ir reformuojant netobulą mokesčių sistemą.

Kaip minėta, tautos nykimui didžiausią įtaką turi žemas gimstamumas. Kad jis augtų, valdžia privalėtų žymiai pagerinti materialines sąlygas – padidinti išmokas už vaiką ir/ar suteikti mokestines lengvatas, patobulinti lopšelių ir vaikų darželių sistemą, suteikti motinai galimybę sugrįžti į savo darbovietę. Efektyvios, materialinėmis paskatomis paremtos politikos pavyzdį reikėtų imti iš Prancūzijos, kuriai pavyko ženkliai pagerinti gimstamumo rodiklį (2,03 vaiko moteriai). Vargu galima tikėtis, kad lietuvės daugiau gimdys, jei vos suduria galą su galu.

Šalies populiacijai sparčiai mažėjant dėl paplitusios nesveikos gyvensenos ir trumpo amžiaus valdžia privalėtų skatinti sveiką gyvenseną, pavyzdžiui, įvesti mokyklose pamokas apie sveikos gyvensenos pagrindus, o taip pat ir visuomenei tiekti ne atgyvenusių, pernykščių teorijų ir rekomendacijų apie mitybą, bet naujais moksliniais pagrindais paremtos informacijos sveikatos klausimais.

Kaip minėta, pagal savižudybes Lietuva pirmauja Europoje. Nors turime krizių centrus, kuriuose gydoma nuo alkoholizmo ir narkomanijos, teikiama psichologinė pagalba, tačiau efektyviausia savižudybių prevencija yra telefoninės pagalbos linijos, kurias dar reikėtų tobulinti. Kai kuriais atvejais reikėtų įvesti privalomą gydymą nuo alkoholizmo ir narkomanijos.

Lietuvos švietimo sistema jau seniai pribrendo reformoms. Nors kai kuriose srityse Lietuvos mokslininkai yra pasiekę nemažų laimėjimų, to negalima pasakyti apie daugelio studijų kokybę aukštosiose mokyklose. To pasekmė – daugelis abiturientų savo studijoms pasirenka užsienį, dažnai nesugrįžta. Šalies aukštųjų mokyklų sistema pasižymi ir tuo, kad netiesiogiai skatina emigraciją, nes parengia socialinių ir humanitarinių mokslų absolventų perteklių, tad daugeliui jų tenka pasirinkti darbo biržą arba emigraciją. Tuo pat metu šalies įmonėms trūksta inžinerijos specialistų, nes mūsų aukštosios mokyklos nepatenkina jų paklausos.

Lietuvybės išlaikymui priešiškai nusiteikusi yra ir mūsų teisėtvarka, nes nesuteikia dvigubos pilietybės svetur gimusiems ar išvykusiems tautiečiams, negalintiems atsisakyti pilietybės tos šalies, kurioje užsitarnavo pensiją. Tad šie nusivylę negrįžta į tėvų žemę. Dėl aukšto rango juristų pilietiškumo stokos prarandame emigrantus, jų palikuonis ir dolerius.

Matant, kaip sparčiai tirpsta šalies gyventojai, toks valdžios abejingumas ir neveiklumas yra visiškai nepateisinamas. Vis dėlto norisi tikėti, kad artimiausiu metu turėsime tokią vyriausybę, kuriai pakaks politinės valios ir kompetencijos sustabdyti Lietuvos gyventojų ir lietuvių tautos nykimą.

Šaltinis: www.tiesos.lt

Susiję straipsniai

Politika 4811954327422249141

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-11-10 10:49

    alkoholis priezastis nr 1

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-11-10 10:54

    prasigere Lietuva, del to nyksta

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2014-11-10 18:23

    Kai naikinama, tai ir nyksta. Naikinamų tautų žemėlapis primena Hitlerinį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item