Alvydas Jokubaitis. Universitetas be dvasios, bet su vadyba (I)

Dabartiniai rinkimai į Vilniaus universiteto (VU) tarybą yra tik dar vienas universiteto nesavarankiškumo įrodymas. Naują universiteto t...


Dabartiniai rinkimai į Vilniaus universiteto (VU) tarybą yra tik dar vienas universiteto nesavarankiškumo įrodymas. Naują universiteto tarybos formavimo tvarką mums primetė politikai, norintys įrodyti, kad universiteto autonomija baigėsi. Laikantis jų taktikos, dabar reikia steigti tarybos tarybą, nes išrinktoji taryba gali būti per mažai svetima universitetui. Filosofai ir eiliniai žmonės kritikuoja susvetimėjimą, o Lietuvos universitetuose jis tampa norma - kuo daugiau susvetimėjimo, tuo geresnis universitetas. 

Kalbant apie universitetą, šiandien būtina užduoti du klausimus. Pirma, ar Lietuvos universitetai nenuskurdina demokratijos? Antra, ar universitetas negniuždo jaunų žmonių sielų? 

Neįmanoma sukurti padoraus universiteto galvojant, kad jo tikslas – sukurti apsukrius, verslius, naujovių nebijančius ir informacijai atvirus specialistus. To neužtenka. Norint sukurti universitetą, reikia pripažinti, kad žmonės nėra tik žmogiškasis kapitalas, bet gali būti vadinami moralės subjektais. Šiandien mes bijome iki galo prisipažinti apie mūsų universitetų būklės sudėtingumą. 

Šią būklę pirmiausiai sukuria moralinės, o ne materialinės priežastys. Kaip sakė garsus Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojus profesorius Preobraženskis, suirutė prasideda nuo požiūrio į pasaulį, o ne pačių daiktų tvarkos. Šiandien reikia peržiūrėti savaime suprantamomis atrodančias universitetų gyvenimo prielaidas.  Gali būti, kad būtent jos trukdo tolesnei universitetų raidai. 

Vilniaus universitetą įkūrę jėzuitai kalbėjo apie žmogaus sielą. Mums šis žodis šiandien atrodo tuščia abstrakcija. Bet kuris į padorumą pretenduojantis universitetas privalo turėti ne tik administracinį ir ekonominį, bet ir moralinį tikslą. Mes šiandien prarandame aiškų šio tikslo suvokimą. Tai pirmiausiai griauna humanitarinių ir socialinių mokslų prasmę, nepaisant šių sričių mokslininkų straipsnių ir knygų gausėjimo. 

Universitetas tampa panašus į moralinę savivoką praradusį pastatą. Savo apmąstymus apie universitetą dažniausiai pradedame nuo vadybos, o ne moralės. Net kai į mūsų universitetus stoja gėdingai žemus pažymius turintys abiturientai, tai - techninė, o ne moralinė problema. Kai rašome pakeltus pažymius, tai taip pat - vadybinė, o ne moralinė problema. Kai fakultetai didina studentų skaičių studijų kokybės sąskaita, tai – tik ūkinis būtinumas. Kai pripažįstame, kad tarpukario gimnazistai filosofiją žinojo geriau negu dabartiniai universitetų absolventai, tai taip pat - tik laikinas techninis sutrikimas. Kai dėstome mokslus, kurie savo moksliškumo statusu nesiskiria nuo mokslinio komunizmo ar mokslinio ateizmo, bet vadiname skambiais reklaminiais vardais, tai suvokiama tik kaip viešųjų ryšių problema. Kai mokslo projektas tampa prašymu socialinei pašalpai, tai taip pat - tik ūkinis klausimas. Iš daugybės universitetų gyvenimo pusių vis labiau atimama moralinė prasmė.  Vietoj to vis daugiau erdvės išsikovoja techninių reformų vykdymas.

Kažkada buvo manoma, kad žmogus yra vienintelė gėdą suvokti galinti būtybė. Šiandien kuriamas universitetas be gėdos. Apie universitetą šiandien būtina mąstyti ne tik ekonomikos ir viešojo administravimo sąvokomis - nei ekonomistai, nei vadybininkai dar neišgelbėjo nei vieno universiteto nuo moralinio žlugimo. Universitetus šiandien būtina suvokti kaip savo laikmečio dvasinių ir moralinių problemų dalį, tačiau mokslininkai to negali padaryti - net labiausiai norėdami jie yra vertybėms neutralūs tyrinėtojai. Paradoksalu, bet mokslininkų neverta klausti apie universitetų prasmę. Tai tolygu fizikų klausti apie muzikos prasmę. Mūsų dabartiniai universitetų reformatoriai girdi garsus, bet ne muziką. Jie kalba apie technines problemas, bet ne žmogų ir visuomenę. Netiesa, kad mokslininkai stovi Apšvietos filosofų išaukštinto Proto, rašomo iš didžiosios raidės, pusėje. Galima rasti daug argumentų, kad universitetai pamažu stoja į jaunų žmonių dvasios gniuždymo kelią. 

Šiandien užtenka ko nors trokšti, kad tai būtų pavadinta vertybe. Universitetų mokslininkams tikrovė yra tapati juntamiems ir išmatuojamiems dalykams. Problema tik ta, kad matematika, gamtos ir visuomenės mokslai nereiškia išminties. Pastaroji traukiasi iš mūsų universitetų gyvenimų kartu su klasikine filosofija. Reikia pripažinti nemalonų faktą, kad mūsų dabartiniai universitetai studentams primeta lėkštą žmogaus ir pasaulio sampratą. Martinas Heideggeris sakė, kad mokslininkai nemąsto, nes negali savo tyrimų metodais apmąstyti savo pačių veiklos. Prie šios minties galima pridurti dar vieną pastebėjimą. VU mokslininkai dažnai nemąsto vien todėl, kad jiems užtenka perimti politikų, biurokratų ir užsieniečių sukurtas taisykles. 

Viską lemia pamėgdžiojimas. Jeigu Kembridžo ar Harvardo universiteto profesoriai sugalvotų kokią nors mokslinio komunizmo ar mokslinio plaukų šukavimo katedrą, tai Vilniuje netrukus būtų sukurtas reformos komitetas jai steigti. Net sunku sugalvoti kvailystę, kurios nepasigautų mūsų reformų vykdytojai. Jie bet kuria kaina nori naujovių, nors gali būti, kad pažanga susieta su senais universiteto gyvenimo principais. Tai yra, universitetų pažanga gali būti ne reformatorių ir revoliucionierių įsivaizduojamoje ateityje, bet praeityje. Vilniuje šiandien apie tai nenorima kalbėti, nes didelis Vakarų kultūros laivas eilinį kartą bendru įsitikinimu plaukia šviesios ateities kryptimi. Mes prisitaikome prie nuo mūsų pačių nepriklausančių, bet dėl to savo ydingumo neprarandančių principų. 

Humanitarinių mokslų būklė dabar yra ryškiausias universitetų būklės apibūdinimas. Filosofai mano, kad humanitariniai mokslai šiandien virsta vis labiau antikultūrine jėga. Į šią humanitarinių mokslų raidos tendenciją būtina atkreipti išskirtinį dėmesį, nes tai – pavojaus signalas universitetams. 

Mūsų universitetai vis labiau atitrūksta nuo to, ką ankstesniu laiku akademikai vadino cultura animi. Šiuo terminu buvo apibūdinamas rūpestis studentų sielomis, jų gebėjimu saugoti pasaulio daiktus ir jais žavėtis. Šiandien universitetai tampa panašūs į universalinę parduotuvę, kur žinios yra suvokiamos kaip prekė, o studentai – kaip krepšeliai. Įsigalėjo techninė, gamybinė, administracinė, ekonominė ir pinigais matuojama universitetų santvarka, kuri sukuria daugiau problemų negu jų išsprendžia. Susiformavo ydingas ratas: siauro požiūrio absolventai pradeda kurti tokius pat siaurus universitetus. Jaunesnė mokslininkų karta darosi ciniška savo ekonominio ir materialistinio mokslo samprata ir net mano, kad tai - savaime suprantamas laikmečio dvasios ir Lietuvos visuomenės pažangos reikalavimas. 

Sovietinis dialektinis ir istorinis materializmas netikėtai susijungia su šios filosofijos kritikuotu kapitalizmu, ir tai tampa skirtingų universiteto kartų tarpusavio sugyvenimo pagrindu. Dabartinis universitetas pataikauja visuomenei, o ne ją formuoja ir ugdo. Tas, kuris turėjo būti visuomenės priešakyje, atsidūrė jos gale. Demokratija kaip politinė santvarka nemėgsta kultūrinio elito ir būtent todėl universitetai būtinai pataikauja vulgariems demos  įsitikinimams, skoniui ir nuotaikoms. 

Demokratija nuolatos susiduria su problema, kaip sukurti demokratinės daugumos skoniui nepataikaujantį elitą. Visuomenės dauguma negali sukurti elito, nes dažniausiai turi ne elitinę elito sampratą. Elito kūrimas yra sunkus demokratijos uždavinys. Universitetai šiandien vis labiau tampa masinės kultūros dalimi: vietoj studentų protų ir sielų kėlimo į naujas dvasinio gyvenimo aukštumas jie atiduodami masinės kultūros įtakai. Nepaisant to, kad demokratijai, kaip politinei santvarkai, reikia aukštos kultūros žmonių, masinis aukštasis mokslas vis labiau virsta masinės kultūros universitetu. Šiandien jau niekas negali pasakyti, kad universitetuose dirba dvasios aristokratai ir intelektualinis elitas. Žodis „dvasia“ suvokiamas kaip nemoksliško požiūrio į žmogų išraiška.

Universitetas tapo panašūs į internetinį portalą, kurio skaitytojai kasdien ieško vis naujos informacijos ir tai apibūdina žodžiu „naršymas“. Studentai turi savo nuomonę apie viską, ką perskaitė ir pamatė, bet jie nieko rimčiau neapmąsto ir už nieką nesijaučia rimtai atsakingi. Daugybė universitetinių studijų virto greito maisto restoranais, kai per pusę metų pažįstama, jeigu tai galima vadinti pažinimu, tai, ką Vakarų kultūra kūrė tūkstantmečius. Atėję į universitetą studentai jaučiasi lyg atvertę interneto puslapį: jie kaupia informaciją, naršo iš vienos paskaitos į kitą, naršo po seminarus, rašo skubotus rašto darbus, slysta studijų paviršiumi ir niekam rimtai neįsipareigoja. Tai nėra visų dabartinių VU studentų apibūdinimas, bet kartu tai nėra ir tikrovės neatspindintis teiginys. Kai mokslininkai studentus moko mąstyti atsiribojus nuo savo vertybių, savo įsitikinimų ir savojo aš, sunku tikėtis kito rezultato. 

(Bus daugiau)

Susiję straipsniai

Skaitiniai 6017973856603705476

Rašyti komentarą

  1. Tiesiog puikiai - tiesiai į 10! Čia toli gražu ne vien VU - čia viso aukštojo mokslo, visos švietimo (ir ne tik) politikos problema. O dabar - jei kas išgirstų ir padarytų išvadas (ir aš turiu omenyje NE Profesoriaus persekiojimą už "neprogresyvų" požiūrį)... :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-11-26 18:55

    Visiškai sutinku su autoriaus mintimis. matyt, dabar daug kur - tos pačios bėdos. Kauno KTU - tai tikrai:(

    AtsakytiPanaikinti
  3. Gana jau orientuotis i Vakarus, reikia kurti savo. Paziurekite, kas vyksta Harvarde: http://www.huffingtonpost.com/2014/11/05/harvard-anal-sex-class_n_6102804.html
    Barbarai.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item