Romualdas Granauskas. Tauta atsitiesa žmoguje

Rašytojo Romualdo Granausko bute Vilniuje pirmiausia pasigirsta paukščių balsai. Jie į vidų verž...


Rašytojo Romualdo Granausko bute Vilniuje pirmiausia pasigirsta paukščių balsai. Jie į vidų veržiasi iš lauko. Matyt, jiems nesvarbu, kad už lango žiema. Tai dar kartą paliudija, kad šį žmogų gyvenime ir kūryboje visada lydi vien gamtos, žmogaus, net dvasios balsai.

Rašytojas mini „tautą žmoguje“ – tą lietuvišką kraitį, kurį daugelis mūsų vežiojasi po visą pasaulį. Pasak jo, su šiuo kraičiu pasaulis nebe toks baisus. O tiems, kurie mano esantys pasaulio, o ne tautos žmonės, pašnekovas priduria, kad tokių nėra ir niekada nebuvo. Jo kraštiečiai žemaičiai tokius vadina svieto vadalomis (liet. pasaulio valkatos). Būna, kad staiga mums kaip niekad prireikia tradicijų, pradžių pradžios, ir tuomet į žmogų grįžta tauta. Matyt, to reikia, kad išliktume apsupti pinigų, naujųjų technologijų ir kitų madingų naujovių.

Pristatydamas savo knygą Rašytojų sąjungoje, pasakėte tokią mintį: kiekvienas menininkas turi suprasti savo imperatyvą. Vienas jų yra „tauta žmoguje“. Kas tai?

Justinas Marcinkevičius yra pasakęs, kad jo kūrybos imperatyvas – žmogus tautoje. Mano manymu, gali būti ir atvirkščiai – tauta žmoguje. Iš pažiūros atrodo, kad tai vienas ir tas pats. Koks skirtumas? Vis dėlto, geriau pagalvojus, skirtumas yra.

Dabar tinklaraščiuose ir visur kitur visi gausiai diskutuoja dėl tos savasties, tapatumo. Pagalvoju, kaip tą tapatumą žmogus pradeda suvokti. Kaip ir kada jis nusimano, kas esąs? Turbūt nuo pat kūdikystės gimdamas tam tikroje aplinkoje. Pirmiausia jis tampa tik šeimos žmogumi. Toliau jis išmoksta kalbėti ta kalba, kurią išgirdo pirmą kartą, tai yra gimtąja. Vėliau jis susivokia, kad yra tam tikros šeimos taisyklės, tam tikri įpročiai, papročiai. Tai jį pamoko, tai pats pamato, ką galima, ko – ne. Išeina į kiemą arba išneša jį – stebi tėviškės peizažą, medžius, gyvulius, gimtinės debesis. Visa tai nesąmoningai įeina į jo vidų, dvasią. Čia jis nėra joks ponas – šį priimsiu, o kito – ne, jis tiesiog viską, kas yra aplinkui, įsiurbia kaip kempinė. Kiek vėliau, kai jau būna moksleivis, įgauna tam tikrų žinių, susivokia esantis lietuvis, kad yra tokia lietuvių tauta. Apie tai jam mokytojas paaiškina, matyt, ir tėvai buvo jau pasakoję, tik dar be istorijos, be geografijos žinių. Tuomet jau pradeda plėstis pasaulis, kurio jis niekada dar nematęs, bet žino, kad toks yra. Ir žino tik tai, kad yra to pasaulio dalis, tik šioje mažoje pasaulio dalelėje jis yra savas. Čia jo kalba, giminės, tėvai, peizažas, čia pažįsta kiekvieną medį, žvirblį, varną, paukščius, žino gėlių ir augalų pavadinimus. Visa ši tauta pačiam nežinant į jį įeina. Vėliau jis sąmoningai gali tobulintis, pavyzdžiui, kalbos žinias, taip pat domėtis tautos papročiais, bet tai jau bus daugiau moksliniai tyrinėjimai. O tai, ką jau yra susiurbęs iš aplinkos, yra ta tauta žmoguje. Jis gali važinėti po visą pasaulį, nes turi savo šaknis. Dėl jų jis nėra palenkiamas, tarsi karklas, visų vėjų linguojamas. Jis žino savo vertę, kas toks yra, kodėl čia yra, ir jaučia tam tikrą pareigą už visa tai, ką yra gavęs iš tautos. Tai tautai nori atsilyginti.

Žmogų įvardijote kaip kempinę, kuri tiesiog nesąmoningai įsiurbia tą tautą, aplinką?

Taip. Jis yra priverstas, nes tokioje aplinkoje augo. Kiti kažkodėl, pamatę pasaulio, pavyzdžiui, kad ir mulatę, persijuosusią raiščiu, nuoga krūtine vaikštinėjančią pajūriu, mano, kad tai vertinga. Tai nėra vertinga, nes nebe tavo savastis. Tai įdomu. Bet tai jau ne tu ir niekada nebūsi nei mulatas, nei amerikietis. Gali kalbėti angliškai geriau nei lietuviškai, bet vis tiek juo nebūsi. Tikras, visavertis, save gerbiantis žmogus gali būti ten, kur tavo šaknys.

Įdomus faktas: ilgaamžiai, išgyvenantys šimtą ir daugiau metų, pasirodo, beveik visi neišvyksta iš gimtosios vietos. Kur gimė, ten ir sulaukė šimto metų. Tie, kurie blaškosi po pasaulį, tų metų nesulaukia.

Kalbame apie savastį, žmogaus vertę – amžinus dalykus. Šiandien interneto amžiuje žmonės priklauso klavišų visuomenei. Kiek tai griauna tradicinį požiūrį, kad žmogus turi susitapatinti su tauta?

Protingam žmogui negriauna. Internetas yra tik priemonė. Skaičiuotuvas skirtas skaičiuoti, telefonas – paskambinti draugui, rašomoji mašinėlė ar kompiuterio „word“ – spausdinti tekstui. Jeigu jis ten „gyvena“, tuomet gyvena simuliakrinėje tikrovėje. Jis yra atplyšęs nuo tikrovės, jam pavažiavęs stogas.

Žmonės sako: „Oi, kiek draugų turiu internete!“ Iš tiesų neturi nė vieno draugo, nes draugą turi pažinti, kalbėtis, susitikti, jausti tam tikrus jausmus. O jei nesi jo net matęs, koks jis gali būti draugas? Juo bėdoje gali pasiremti? Ar kartu džiaugtis? Tai yra vienas vienišiausias žmogus, kuris blaškosi po internetą kažko ieškodamas. Jeigu tai yra priemonė sukaupti žinioms, kaip knygą skaityti, kaip žiūrėti, klausyti plokštelės, jeigu požiūris į internetą toks, tuomet niekam nekenkia ir nieko jis neardo.

Kaip manote, ar yra grėsmė interneto amžiuje tapti tokiomis vienišomis kempinėmis?

Dabar jau ta grėsmė yra – kiek tokių jaunų žmonių, kurie nežino, nei kas jie yra, nei ko nori iš gyvenimo, nei ką jame veiks. Jie nebeturi tikslo, niekam nėra įsipareigoję – va spaudinėja klavišą, ir tai visas jo gyvenimas. Iš esmės tai nėra gyvenimas. Tai yra net ne gyvenimo paviršius, tai yra pakaitalas, surogatų surogatas. Kiekvienoje visuomenėje yra 80 procentų kvailių, 10 procentų vidutinybių ir apie 10 procentų protingų. Dešimčiai protingų ir dešimčiai vidutinio intelekto gal ir negresia, bet kvailiams visada ir viskas gresia, o tai yra pagrindinė darbo jėga. Juos norima padaryti robotais. Juk svarbiausia – darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje. Tai jau tėra pusiau žmonės, kaip sakytų Vaižgantas, nėra žmogus sau.

Kaip reikėtų spręsti šią problemą – kur ieškoti tų durų su atsakymais?

Štai ko jau ko, o nežinau, kaip ją spręsti. (Juokiasi.) Man internetas reikalingas spaudai perskaityti, šachmatais pažaisti su kompiuteriu. Man daugiau jo nereikia, net knygų nei skaityti, nei rašyti negaliu kompiuteriu – man nesirašo, ten nejaučiu žodžių. Net mašinėle negaliu spausdinti. Raidę aš turiu jausti tiesiog kaip saldainį – taktiliškai, pirštais, kai rašau sakinį, tašką, kitą skyrybos ženklą. Aš gyvenu kartu su tuo sakiniu, kažkur juda dvasia. O tas internetas man... Turbūt per senas jį suradau, jau manęs jis negalėjo pakeisti.

Pasodink penkerių metų vaiką – jis bus suluošintas. Jeigu jam tėvai ir mokykla, ypač universitetas, nekals tų pamatinių vertybių, apie kurias mudu kalbėjome pradžioje, yra baisi grėsmė. Kaip su ja kovoti, ką su ja daryti – nežinau.

Aplinkui tiek daug klausimų, tačiau pagrindinis: kodėl taip vyksta? Galbūt mums tiesiog reikia taikytis ar priprasti prie to? „Žodžių agonijoje“ rašote, kad protas bando įveikti tą pačią dvasią. Gal turėtume būti dvasingesni?

Taip, dabar juk protas – viršenybė. Tai dirbtinai propaguojama, tik niekas nesupranta, kad vis dėlto tai dar senojo materializmo ideologija, palikimas. Pirma – ekonomika, materija ir daiktas. Niekas nesupranta, kad nedvasingas žmogus negali sukurti daikto. Daiktas iš pradžių atsiranda mintyse, ir tik paskui žmogus kuria daiktą, o ne taip, kad staiga ėmė ir iš niekur nieko tas daiktas atsirado. Taburetės nesukalsi prieš tai jos neįsivaizduodamas mintyse. Vis dėlto yra dvasios pirmumas. Jau seniai tas materializmas nugyventas ir atgyventas, mažai kas juo betiki. Mums vis dar ekonomika pirmiau, o kultūra – paskutinėje vietoje. Visuomenė be aukštos kultūros negali sukurti pažangių technologijų.

Pažiūrėkime į japonus, kokia jų dvasinė kultūra, kiek yra perėmę svetimos kultūros, bet neatsisakė savo šaknų, o visa tai sugeba suderinti. Pasiima iš pasaulio tai, kas reikalinga būtent Japonijai. Mes griebiame bet ką – Amerikoje išėjo įstatymas, įsiveskime ir mes tokį. Nesvarbu, kad ten kita visuomenė, kitas mentalitetas, kiti žmonės ir tradicijos, mąstymas. Štai ką reiškia humanitarinio akiračio neturėti.

Priėjome prie išvados, kad šiandien sunku įžvelgti tautą žmoguje. Nūdienos problema – ir išvykimas. Ar mums negresia nutautėjimas? Juk nesame pririšti vien geografiškai prie Lietuvos – galime lietuviai būti ir svetur.

Jeigu tavyje yra identitetas ir tauta, tai važiuok, kur nori. Parvažiuosi, gali ir negrįžti, tautai nuveiksi gerų darbų ir užsienyje būdamas. Jei tau rūpės tavoji tauta, gimtoji vieta, ten gali puikiausių darbų padaryti ir tautos, ir savo labui. Esame maža tauta, ir joms visada grėsė nutautėjimas. Juk visą laiką mus okupavo, skerdė: mongolai-totoriai, rusai, lenkai, vokiečiai. Tačiau kažkaip išlikome – mus išlaikė identitetas. Prisilenkėme kaip žolė, kaip karklai prie žemės – karklams nėra baisus uraganas, o ąžuolams – atvirkščiai. Juk karklas vėl atsitiesia.

Visą laiką kūryboje ir realybėje skaičiavote, kiek yra tautos mumyse. Ir kiek tos tautos šiandieniame žmoguje dar likę?

Mažėja, sprendžiant iš to, kaip džiaugsmingai visi ima niekinti: „Mes – maža tauta“, „mes nieko negalime“, „mes – mažiukai, mus visi skriaudžia“. Leidiesi skriaudžiamas, tai tave ir skriaudžia.

Daugelis išvažiavo masinės psichozės pagauti. Tiek metų buvome uždaryti, kad negalėjome net į Bulgariją nuvažiuoti. Kai šunį paleidžia nuo grandinės, jis kaip pasileidžia laukais, lyg galvon daužtas – pats nežinodamas nei kur, nei ką. Svarbu bėgti. Priekyje – laisvė. Jis nesuvokia, kad laisvė nėra lakstyti po laukus kaip akis išdegus. (Juokiasi.) Paskui pamažu susitvarkys. Kiek mūsų valstybei yra metų? Dvidešimt – kaip kūdikiui du mėnesiai... Mūsų didelė bėda, kad nesuprantame savo tautos nugyvento istorijos tarpsnio: šio pastarojo, kuriame patys gyvename. Mes norime visko staigiai ir daug: jeigu praturtėti, tai kitą savaitę jau turėti milijoną. Mūsų sąmonėje yra užfiksuotas toks nepasitikėjimas ateitimi. O gal ateis, gal atims, gal išbuožins, gal išves? Viską šiandien ir tuoj pat griebti, slėpti, turėti, niekam neduoti, laikyti apspaudus ir apgniaužus. Tas ateities netikrumas yra giliai įsiėdęs.

Kalbino Rimantas Zagrebajevas.

Interviu publikuotas 2013 12 04, žurnale „Verslo klasė“ (Nr. 12). Už leidimą perskelbti šį interviu dėkojame žurnalo redaktoriui Aurelijui Katkevičiui.



Susiję straipsniai

Skaitiniai 7569908734653808873

Rašyti komentarą

  1. Labai šviesus žmogus. Gaila, kad jo nebėra. Liūdna ir netgi baisu matyti, kaip tautos šviesuliai pamažu išeina, o jų pakeisti nelabai yra kam - o jei ir yra, jie nustumti į užribį. Mankurtizmas laimi.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item