Laurynas Kasčiūnas. Ką laimėjo ir ką pralaimėjo Kremlius Ukrainoje

Rusijos intervencijai Ukrainoje perėjus į žemesnio intensyvumo stadiją bei pasiekus pirmuosius s...


Rusijos intervencijai Ukrainoje perėjus į žemesnio intensyvumo stadiją bei pasiekus pirmuosius susitarimus dėl paliaubų Ukrainoje, ir užsienio, ir Lietuvos spaudoje jau prasidėjo diskusijos apie tai kas laimėjo, o kas pralaimėjo šiame konflikte.

Štai savaitraštis „Veidas“ paskelbė A. Bačiulio komentarą, kuriame tvirtinama, jog tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, galima apibūdinti maždaug taip: „svarbiausias Europos ir Amerikos žaidimo Ukrainoje tikslas buvo sudaryti galimybę Vladimirui Putinui atsitraukti, išsaugant veidą ir pagrindą aiškinti saviškiams apie „Rusijos pergalę“, nerizikuojant smogti jam per stipriai – taip skatinant Rusijos Federacijos byrėjimo procesą.“

Sudaryta galimybė V. Putinui atsitraukti? Ukrainos euroatlantinės integracijos kaina? Juk visi bent kiek besidomintys NATO šalių pozicijomis puikiai suvokia, kad kol Ukrainos sienos nėra kontroliuojamos, o situacija Donbase ir toliau panašėja į dar vieną įšaldytą konfliktą, vokiečiai ir prancūzai visada turės argumentą, kad Aljansas negali importuoti Ukrainos saugumo problemų. Juk jei Ukraina taptų NATO nare, anot prancūzų ar vokiečių, Kijevas neva iš karto kreiptųsi Aljanso pagalbos kovoje prieš Rusijos tiesioginę ar netiesioginę intervenciją. Tad šiandien esame priversti kalbėti apie tai, ko Rusija siekė visą dešimtmetį – įgyti neformalią veto teisę dėl tolesnės NATO plėtros į Rytų Europą. Todėl Europa ne sukuria Rusijai galimybę atsitraukti, o yra priversta priimti Kremliaus primesto žaidimo taisykles.

Tame pačiame komentare teigiama, jog „Ukrainos integravimosi į Europą procesas prasidėjo ir jo nepajėgė sustabdyti nei Rusijos agresija, nei nesugebėjimas iki galo išlaisvinti Donbaso“. Norėtųsi tuo tikėti, tačiau niekas iš ES šalių lyderių ir turbūt netgi patys autoritetingiausi Europos politikos apžvalgininkai ir netgi pats A. Bačiulis, negali atsakyti į paprastą klausimą – o kokia yra galutinė jau prasidėjusios Ukrainos kelionės į ES stotelė? Narystė Bendrijoje? Jeigu taip, kodėl apie tai niekas nekalba? Kodėl niekas iki šiol neišdėstė sąlygų, kurias įgyvendinęs Kijevas galėtų tikėtis kandidato į ES statuso? Kur yra tas ES plėtros į Ukrainą reglamentas? Deja, bet narystės perspektyva šiai dienai Ukrainai nėra numatyta. Nuo snaiperio kulkų su ES vėliavomis rankose kritę ir už europietiškos Ukrainos idėją kovoję Maidano žmonės „kruvino bilieto“ į ES iki šiol nėra gavę. Kodėl?

Viena iš priežasčių – Vakarų Europos šalyse šiandien ypač gaji „atgailaujanti“ įvykių versija, jog pati Rytų partnerystės politika, kuri numatė net ne narystę, o tik Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos įsitraukimą į ES, išprovokavo Rusijos agresiją Ukrainoje. Vakarų Europoje atsiranda teigiančių, jog Rytų partnerystė tebuvo Vakarų Europos bandymas „bizantiškajai“ Europai, kurios lyderė yra Rusija, primesti savo vertybes, nepaisant fakto, jog Rusija turi išskirtines ukrainiečių, moldavų ir gruzinų „globos“ teises. Tad tokių versijų akivaizdoje kalbėti reikėtų ne apie prasidėjusį Ukrainos integracijos į ES procesą, o apie tai, kaip išgelbėti ES Rytų partnerystės politikos likučius. Ar tai panašu į Vakarų gebėjimą Rusijai diktuoti savo žaidimo taisykles? Akivaizdu, jog V.Putinui nesunku pritarti tokiam atsitraukimo scenarijui, kuriam sąlygas jis iš esmės pats ir sukūrė.

Nors Ukraina pasirašė Asociacijų susitarimą ir tarsi priartėjo prie Europos, netrukus ES priimtas sprendimas 14-ai mėnesių atidėti dalies Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimo įgyvendinimą kelia dvejopas mintis. Viena vertus, ES rinka lieka atvira Ukrainos prekių importui, nes ES ir toliau vienašališkai taiko lengvatas ukrainietiškai produkcijai, o tai leis Ukrainai mažinti priklausomybę nuo Rusijos rinkos. Be to, ukrainietiškas verslas įgijo didesnį pereinamąjį laikotarpį prisitaikyti prie didesnės konkurencijos, kuri neišvengiamai kils bendroje rinkoje konkuruojant su ES pagaminta produkcija. Kita vertus, susitarimo įsigaliojimo atidėjimas siunčia signalą Rusijai, kad jos spaudimas veikia ir kad Rytų partnerystė jau nebėra tik dvišalis ES ir Ukrainos reikalas, o Kremlius gali daryti įtaką šios politikos raidai.

Tačiau dar blogiau yra tai, kad stoja tos reformos, kurios turėjo prasidėti Ukrainai įgyvendinant šį susitarimą. Tai reiškia, jog Ukrainos oligarchija niekur nedingsta, nes Ukrainos oligarchai dabar (bent jau 14 mėnesių) turi tai, ko visada tikėjosi iš integracijos su ES: gauti priėjimą prie ES vidaus rinkos, bet neprisiimti europietiškų žaidimo taisyklių. O būtent verslo ir politikos suaugimas bei klientelizmas ir yra tie procesai, kurie laiko Ukrainą pririštą prie Rusijos kontroliuojamos posovietinės erdvės, leidžia Rusijai išlaikyti savo įtaką.

A. Bačiulis tvirtina, kad Vakarams reikia Rusijos Kinijai atsverti, o Rusijos virsmas į „žlugusią“ valstybę nebūtų naudingas patiems Vakarams. Ar iš tiesų Vakarai bijo Rusijos subyrėjimo? Ar šis scenarijus realus? Jokia paslaptis, kad Šaltojo karo pabaigoje tiek JAV prezidentas G. Bushas, tiek Prancūzijos vadovas F. Mitterrandas su Vokietijos kancleriu H. Kohliu „investavo“ į M. Gorbačiovą, kaip galimą SSRS reformatorių. Iš tiesų jie norėjo ne subyrėjimo, o SSRS virsmo į demokratinę valstybę. Tačiau lyginti šią situaciją su dabartine JAV politika Rusijos atžvilgiu yra trumparegiška. 

M. Gorbačiovas, siekdamas įgyti daugiau galių kovojant su senąja nomenklatūra, ėmėsi liberalizavimo politikos ir sulaukė tam Vakarų paramos, o V. Putinas juda visiškai priešinga kryptimi – politinio autoritarizmo ir ekonominės autarkijos link. V. Putino režimas izoliavo Vakarų verslą nuo strateginių šios šalies ūkio sektorių (egzistuoja labai aiškūs apribojimai užsienio kapitalui Rusijoje), sukūrė uždarą politinę sistemą, kuri menkai priklauso nuo išorinių veiksnių, bei užtikrino lojalumo ryšius su problemiškų Rusijos regionų vietiniais elitais (pavyzdys – Kremliaus statytinis R. Kadyrovas Čečenijoje). Rusijos decentralizacija leistų Vakarams susigrąžinti savo įtakos svertus bei susilpnintų V. Putino politinę vertikalę. O tai akivaizdus Vakarų interesas.

Istorinės analogijos dažnai padeda geriau suprasti vykstančius procesus. Tačiau jas priminti reikėtų vadovaujantis sveiku protu. Jeigu jau norime istorinių analogijų dabartinei Vakarų politikai Rusijos atžvilgiu, tai šiandieninę B. Obamos politiką Rusijos atžvilgiu tikslingiausia būtų lyginti ne su Napoleono ar švedmečio laikais, kaip daro A. Bačiulis, o su JAV Prezidento R. Niksono, tiksliau – jo užsienio politikos stratego H. Kissingerio, inicijuota „detanto“ (įtampos sumažinimo) politika.

1969 m. paskelbta Niksono doktrina ženklino JAV perėjimą nuo totalios SSRS „sulaikymo“ iki švelnesnės šios politikos formos. Viena vertus, ši doktrina teigė, jog JAV išlaikys visus sutartinius įsipareigojimus sąjungininkams bei suteiks gynybinį skėtį, jei branduolinės galios grasins JAV sąjungininkėms arba toms valstybėms, kurių išlikimas yra gyvybiškai svarbus pačios Amerikos saugumui. Tačiau kitais SSRS agresijos atvejais bus laukiama, kad užpultoji šalis pati prisiims atsakomybę už savo gynybą ir tam skirs reikiamas konvencines pajėgas. Kitaip tariant, H. Kissingeris labai aiškiai apibrėžė kokias geopolitines zonas JAV gins visomis įmanomomis priemonėmis (NATO ir kiti strateginiai partneriai tokie kaip Japonija), o kur bus taikomos „minkštesnės“ priemonės.

Labai panašiai JAV saugumo politikos interesus šiais metais pasakytoje reikšmingoje West Pointo kalboje apibrėžė ir dabartinis JAV prezidentas B. Obama. Jo teigimu, NATO šalims narėms JAV garantuoja visokeriopą gynybą, o šalims, kurioms negalioja V–asis Aljanso sutarties straipsnis, agresijos prieš jas atveju JAV sieks pagelbėti politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Ši kalba nubrėžė NATO Viršūnių susitikimo Velse gaires. Aljansas apsisprendė sustiprinti savo karinį matomumą Baltijos jūros regione, užtikrinti glaudesnę Baltijos šalių integraciją į NATO gynybos sistemą, tačiau nepriėmė jokių sprendimų dėl Gruzijos narystės NATO veiksmų plano. Taip lyg buvo nubrėžtos skiriamosios linijos Europos saugumo sistemoje, o Baltijos šalys pateko į aukštesnę saugumo lygą nei Ukraina ar Gruzija. Įdomu ir tai, jog 2008 m. B. Obamai paskelbus jau bankrutavusią santykių su Rusija „perkrovimo“ iniciatyvą, užnugarį analitiniuose sluoksniuose jam užtikrino būtent JAV veikiančio Niksono centro, kuriame svarbias pozicijas užima tas pats H. Kissingeris, ekspertai, parengę studiją „Teisinga JAV politikos Rusijos atžvilgiu kryptis“.

Ką turėtų ES padaryti šiandien, kad Ukrainos integracija įgautų pagreitį? Pirmiausia, oficialiai paskelbti, jog Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos narystė ES būtų įmanoma pritaikant Kipro scenarijų. Reikėtų priminti, jog į ES įstojo teritoriškai nedalomas Kipras, tačiau dėl faktinės padėties ES teisynas yra taikomas tik „graikiškojo“ Kipro teritorijoje, bet ne ten, kur padėtį kontroliuoja turkai. Toks pareiškimas užkirstų kelią Maskvai išnaudoti įšaldytus konfliktus (kai šalys faktiškai nekontroliuoja dalies savo teritorijos) kaip priemonę stabdyti Gruzijos, Moldovos, o dabar jau ir Ukrainos integraciją į ES.

Be to, Vakarai dar tikrai turi nepanaudotą kozirį savo kišenėje santykiuose su Rusija. Šiandieninė Rusijos stiprybė – centralizuotas energetikos sektorius turi virsti jo silpnybe. Bet tam Vakarai turi atlikti namų darbus: sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos dujų tiekimo (neišnaudota galimybė – JAV suskystintų dujų eksportas į Europos rinką), sukurti galimybes turėti strateginius dujų rezervus ir juos naudoti visos ES poreikiams, įsteigti instituciją, kuri visų ES šalių vardu derėtųsi su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo Europos Sąjungai. Rusijos dujų sektorius, iš kurio „maitinasi“ visa šalis ir elito grupės, priklauso nuo ES rinkos, tik kol kas dar ta priklausomybė nevirto ES įtaka.

Tai dar ateities darbai. O ką jau tikrai prarado ir niekada nebeatgaus Kremlius? Kremliaus intervencijos akivaizdoje galutinai užgimė moderni proeuropietiška ukrainiečių tauta. Rusijos veiksnys turėjo labai konkretų poveikį ukrainietiškam nacionalizmui, jis tapo provakarietišku ir proeuropietišku judėjimu. Kaip taikliai pastebėjo buvęs Gruzijos prezidentas M. Sakašvilis, V. Putinas galvojo, kad tikrų ukrainiečių tėra 5-7 milijonai aplink Lvovą ir Ivano Frankovską (Ukrainos pasipriešinimo armijos veikimo 1943–1953 m. erdvė), o tie ukrainiečiai, kurie kalba rusiškai, bus ir politiškai lojalūs Rusijai. Šios iliuzijos žlugo, kaip ir žlugo visa „rusiško pasaulio“ iliuzija.

Deja, bet Vakarų iliuzijos, kad „nuolaidžiavimo“ Rusijai politika (angl. appeasement) yra veiksminga, dėl tokių apžvalgininkų kaip A. Bačiulis, artimiausiu metu dar neišsisklaidys.

Šaltinis: www.delfi.lt

Susiję straipsniai

Užsienio politika 4380238043685382640

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item