Gabrielius Satkauskas. Riterio malda

Spalio mėnesį Bažnyčia ragina tikinčiuosius kiekvieną dieną kalbėti rožinį. Kodėl turėtume atsilie...


Spalio mėnesį Bažnyčia ragina tikinčiuosius kiekvieną dieną kalbėti rožinį. Kodėl turėtume atsiliepti į šį kvietimą? Nes galime matyti kaip labai šiandien pasauliui reikia taikos ir Dievo: vyksta masiniai krikščionių persekiojimai, kariauja valstybės, moraliai pakrinka kultūros. Todėl verta sureaguoti į XX a. vykusius Švč. M. Marijos apsireiškimus, kurių metu Dievo Motina ragino tikinčiuosius imti į rankas rožinį kaip ginklą už taiką bei ramybę, ir atsiliepti į jau šimtmečius savo aktualumu neblėstantį Bažnyčios raginimą kalbėti rožinį.


Rožinio atsiradimo istorija

Yra sena tradicija vaizduoti Mergelę Mariją, įteikiančią rožinį šv. Dominykui (+1221). Pasak šios tradicijos, sumanyti rožinio maldą šv. Dominyką įkvėpė jam apsireiškusi Mergelė Marija. Vis dėlto kai kurie mokslininkai šv. Dominyko nelaiko rožinio kūrėju, nes ankstyviausiuose pasakojimuose apie tai neužsimenama, o dominikonų konstitucijose ordino įkūrėjas nenurodomas kaip rožinio maldos sumanytojas. Taip pat ir dabartiniuose paveiksluose šis šventasis nėra vaizduojamas su rožiniu. Kita vertus, kiti tyrinėtojai teigia, kad galbūt šv. Dominykas ir nesukūrė šios maldos, bet labai išpopuliarino atversdamas nusidėjėlius ir atitolusiuosius nuo tikėjimo. Dar daugiau, koks tuzinas popiežių nurodo šv. Dominyko sąsajas su šios maldos atsiradimu.

Rožinis formavosi XII–XVI a. Pradžioje jo forma labai skyrėsi nuo dabartinės. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad pirminis šios formalios maldos variantas atsirado apie 800-uosius metus Airijoje. Ten gyvenusios vienuolės kasdien skaitydavo visas 150 psalmių, o neraštingi žmonės, užuot skaitę psalmes 150 kartų kalbėdavo „Tėve mūsų…“ maldą. Kad nesuklystų skaičiuodami, jie naudodavo vėrinį. Manoma, kad XII a. prie minėtų maldų buvo pridėta „Sveika, Marija…“, taigi tuo metu rožinis buvo kalbamas 150 kartų kartojant abi maldas. Tokia maldos forma įgavo rožinio pavadinimą (iš lotyniško žodžio rosarium, reiškiančio rožių sodą arba rožyną).

XV a. pr. buvo pradėtas kalbėti rožinis iš 15 „Tėve mūsų…“ ir 150 „Sveika, Marija…“, padalytų į 15 dešimčių. Tuo pat metu paplito kita naujovė: tikėjimo slėpinių ir Marijos bei Jėzaus gyvenimo apmąstymai. Kai kurie rožinio kalbėtojai netgi turėjo savo slėpinių sąrašus, o nuo XV a. vidurio kuriasi Rožinio brolijos. XVI a. nusistovi rožinio forma, sudaryta iš trijų dalių po penkias paslaptis.

Šiandieninę rožinio kalbėjimo formą galutinai patvirtino popiežius Pijus V 1569 m., o 2002 m. šv. Jonas Paulius II apaštališkuoju laišku Rosarium Virginis Mariae pridėjo ketvirtąją rožinio dalį – Šviesos slėpinius.

Lepanto mūšis – Rožinio Karalienė (Nugalėtoja)

Spalio 7 d. Bažnyčia mus ragina švęsti Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės (Nugalėtojos) šventę. Ši šventė atsirado po 1571 metais vykusio visai Europai svarbaus istorinio mūšio, kuris labai prisidėjo prie visuotinio rožinio maldos išplitimo. Tų metų spalio 7 d. vyko garsusis Lepanto mūšis tarp krikščionių ir turkų laivynų. Europai buvo reali turkų ekspansijos grėsmė, dalis Viduržemio jūros uostų jau buvo užimti. Buvo sudaryta vadinamoji Šventoji Sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus Viduržemio jūroje: Venecijos ir Genujos Respublikos, Popiežiaus valstybė, kelios kitos mažosios italų valstybėlės, Ispanija ir Maltos ordinas.

Tuometinis popiežius Pijus V katalikų pasaulį kvietė kalbėti rožinį ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo, kad krikščionių laivynas laimėtų. Krikščioniškų valstybių pajėgos visiškai sunaikino turkų laivyną – buvo išvaduota 15 tūkstančių krikščionių, kurie kaip vergai turkų galerose buvo prikaustyti prie irklų. Abu laivynai, be jūrininkų, turėjo 25 000 karių.

Popiežius Pijus V tikėdamas, kad laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją paskelbė Marijos Nugalėtojos švente. Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos Rožinio Karalienės švente.

Rožinio maldos vertė

Įdomu tai, kad Viduramžiais buvo tradicija puošti Mergelės Marijos paveikslus ir skulptūras rožių vainikais, tačiau žiemą, kai šios gėlės nebežydėdavo, tikintieji rožių vainikus „priaugindavo“ kalbėdami rožinį. Tai buvo labai gyva tradicija tarp riterių, ypač sugrįžusių iš sudėtingų žygių. Kiekvienas „Sveika, Marija…“ maldos kalbėjimas būdavo įsivaizduojamas lyg rožės įteikimas Marijai. Taip pat ir šiandien Siksto koplyčioje, kur galima pamatyti Paskutiniojo teismo freską, yra vaizduojamas žmogus, kurį angelas su rožiniu kelia iš skaistyklos.

Šv. Jonas Paulius II 2002–2003 metus buvo paskelbęs rožinio metais ir savo apaštališkuoju laišku Rosarium Virginis Mariae padėjo tikintiesiems labiau įvertinti šią brangią maldą. Baigdamas laišką jis rašė: „Atsigręžiu į jus, visų luomų broliai ir seserys, į jus, krikščioniškosios šeimos, į jus, ligoti ir pagyvenę žmonės, į jus, jaunuoliai: su pasitikėjimu vėl imkite į rankas rožinio vėrinį, iš naujo atverdami jį Šv. Rašto šviesai, harmonijoje su liturgija, jūsų kasdienio gyvenimo kontekste.“

Susiję straipsniai

Religija 5335052688375580233

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item