Vytautas Radžvilas. Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (II)

Skaitytojų dėmesiui skelbiame antrąją straipsnio dalį. Pirmąją dalį galite perskaityti čia.

Lietuva sumokėjo ir tebemoka milžinišką ir vis didėjančią ekonominę, socialinę ir politinę kainą už tai, kad laiku – tik atkūrus valstybę – nebuvo iškelti ir pradėti plačiai svarstyti šie klausimai. Tiesą sakant, taip nutiko todėl, kad apskritai nebuvo susivokta, kokie jie svarbūs. Tik tuo paaiškinama, kodėl į atviros pilietinės visuomenės kūrimu dangstomą Tautos ir valstybės griovimo  darbą savanoriškai ir net entuziastingai įsitraukė  tiek daug ,,senamadiška“ ir ,,nevakarietiška“ pilietiškumo samprata besivadovaujančių, savo šalį branginančių ir jos ateitimi nuoširdžiai besirūpinančių patriotiškų žmonių. O minėti klausimai  daug kam nekilo todėl, kad atviros pilietinės visuomenės šaukliams pavyko savotiškos ideologinės ,,kontrabandos“ keliu plačiai ir nepastebimai paskleisti ir įtvirtinti viešojoje erdvėje bei daugybės tautiškai ir valstybiškai įsipareigojusių piliečių protuose visiškai kitokią – tariamai šiuolaikiškesnę ir pažangesnę pilietiškumo sampratą. Apibūdinimas ,,kontrabandos keliu“ reiškia, kad tai buvo padaryta suplakus ir supainiojus dvi visiškai skirtingas pilietiškumo sampratas.  Apsukriai žaidžiant žodžių ,,pilietis“ ir ,,pilietiškumas“ daugiareikšmiškumu ir žadinant klaidinančias asociacijas buvo sukurta ir tebėra palaikoma apgaulinga regimybė, kad ,,vakarietiškas“ pilietinės visuomenės nario pilietiškumas yra tas pats senasis, moderniąją Lietuvos valstybę sukūręs ir visą šimtmetį jos gyvastį saugantis, tik kiek patobulintas ir todėl šiuolaikiškesnis patriotinis pilietiškumas. Iš tikrųjų, kaip minėta, tokia pilietiškumo samprata atviros pilietinės visuomenės kūrėjams yra ne tik visiškai svetima, bet ir atgrasi, vien paniekos bei patyčių verta ,,nacionalistinė atgyvena“. Tačiau nesivaržoma naudotis ta ,,atgyvena“ kaip patraukliu ideologiniu jauku, padedančiu į savo stovyklą privilioti kuo gausesnį geranoriškų, bet kartais pernelyg patiklių talkininkų būrį.

Atvira pilietinė visuomenė esanti savivaldi laisvų žmonių bendrija, stipriausia demokratijos ir laisvės atrama ir tvirtovė – šitaip bendriausiais bruožais atrodo ideologų ir propagandininkų idiliškomis spalvomis tapomas romantiškas jų konstruojamos visuomenės vaizdinys. Priėmus šį suromantintą vaizdinį už gryną pinigą nesunku pasiduoti jo kerams ir patikėti, kad  toji visuomenė yra mylinčių laisvę herojiškų valstybės piliečių bendrija, kurios pilietiškumas grindžiamas pagarba ir ištikimybe tautinio ir valstybinio patriotizmo idealams ir kuri prireikus pasiryžusi už juos guldyti galvas. 

Nėra abejonių, kad atvira pilietinė visuomenė ir laisvė kažkaip susijusios. Tačiau anaiptol nėra savaime akivaizdu, kokia laisvės samprata  iš tiesų vadovaujasi tokia visuomenė. Mat laisvė būna įvairiopa, todėl būtina tiksliai apibrėžti, kaip ji suvokiama,  ir sąmoningai apsispręsti, kokios laisvės trokštama ar dėl kokios laisvės kovojama. O norint susivokti, kokią laisvę žada pilietinė visuomenė pakanka atidžiau įsiskaityti į aiškų ir tikslų, tad neturintį kelti ginčų tokios visuomenės apibrėžimą: ,,Viešojo gyvenimo sritis, kurioje privatūs asmenys nepriklausomai nuo valstybės buriasi į bendrijas, reiškia ir įgyvendina savo interesus.“ Šis elementarus, iš 2007 m. išleisto Politikos mokslų enciklopedinio žodyno pacituotas apibrėžimas (p. 99) gerai atskleidžia pilietinės  visuomenės prigimtį ir parodo, kokios laisvės siekia tokios visuomenės nariai. Jo visiškai pakanka, kad į šipulius subyrėtų ideologų ir propagandininkų puoselėjamas ir skleidžiamas iškreiptas ir klaidinantis – nepagrįstai romantizuotas ir sukilnintas – pilietinės visuomenės vaizdinys. Šis apibrėžimas nepalieka abejonių, kad pilietinė visuomenė pirmiausia yra jai priklausančių individų privačių interesų įgyvendinimo erdvė. Tokios visuomenės nariai vadovaujasi savita ir – švelniai tariant – gana siaura ir anaiptol ne herojiška laisvės samprata.  Jie geidžia ne tiek laisvos valstybės, kiek asmeninės laisvės nuo valstybės – turbūt šitaip glaustai galima apibūdinti jų siekiamos laisvės pobūdį.

Tačiau koks yra šios laisvės nuo valstybės pozityvus ir realus turinys? Į tai jau gana aiškiai atsakė moderniosios politinės filosofijos ,,tėvas“ Thomas Hobbes (Hobsas), klojęs ne tik šiuolaikinės valstybės, bet ir pilietinės visuomenės teorinio aiškinimo pagrindus. Pasak šio mąstytojo, besąlygiškai paklūstantiems absoliučiai valstybės valiai individams turi būti atlyginta: mainais už tokį paklusnumą valstybė privalanti leisti jiems netrukdomai siekti dviejų svarbiausių tikslų – asmeninio saugumo ir ,,patogaus gyvenimo“, tai yra – privačios medžiaginės gerovės. Taigi dar būdama modernybės ,,naujagimė“ pilietinė visuomenė skleidėsi ir buvo teoriškai suprantama kaip grynai privačių tikslų siekiančių savanaudiškų individų sambūris. Ji pasidarė vyraujančia modernios visuomenės organizacijos forma XVIII a. antroje pusėje, kai ekonomikos srityje pradėjo sparčiai įsitvirtinti vadinamųjų  ,,laisvų rinkos mainų“ principas ir tapo akivaizdžiai pastebimas naujas žmogaus tipas. Homo economicus, arba tiesiog ,,ekonominis žmogus“ – šitaip buvo įvardyti saviti, tik šiam anksčiau istorijoje neregėtam žmogaus tipui būdingi mąstysenos ir veiksenos bruožai. Maža pasakyti, kad pilietinė visuomenė yra neatskiriama ,,ekonominio žmogaus“ palydovė. Kaip ypatingas visuomenės organizacijos būdas ir forma ji yra kur kas daugiau – absoliučiai būtina individų sąveikos ,,matrica“, kurioje tik ir galėjo išsiskleisti bei įsitvirtinti iki tol taip pat neregėto pobūdžio jų tarpusavio santykiai. Ji iškilo kaip privačių tikslų siekiančių individų sąveikos erdvė ir terpė, kurios nesant ,,ekonominis žmogus“ ne tik nepajėgtų veikti, bet ir apskritai negalėtų egzistuoti, tai yra – atsirasti ir išlikti. Šioje erdvėje sąveikaujantys individai susiję ypatingu ryšiu – čia vyksta konkurencija grindžiami mainai. Būtent jie ir yra pilietinės visuomenės tikroji esmė – tokią visuomenę sukuriantis organizacinis principas ir pamatinis jos narių santykių turinys. Tad būdama natūrali ir absoliučiai būtina ekonominio žmogaus gyvenimo ir reiškimosi vieta pilietinė yra ne kas kita, o tik palyginti neseniai susiklosčiusi ir įsitvirtinusi ypatingos rūšies abstrakti individų socialinės sąveikos erdvė. Ją dera suvokti kaip  individų mainų ir konkurencijos tinklą, kurio svarbiausia paskirtis – leisti kuo mažiau nuo valstybės priklausantiems individams netrukdomai varžytis dėl ribotų išteklių siekiant jau minėtų dviejų aukščiausių jų gyvenimo tikslų – asmeninio saugumo ir gerovės. Būtent šie pilietinės visuomenės ypatumai leidžia ją laikyti tiesiog socialiniu mainų mechanizmu, laiduojančiu vadinamosios laisvos rinkos ekonomikos egzistavimą ir veikimą.

Šis pilietinės visuomenės apibūdinimas, be abejo, nėra išsamus. Tačiau jo turėtų pakakti, kad gerokai priblėstų pilietinę visuomenę gaubiančios dirbtinai kuriamos herojiškos aureolos švytėjimas ir kiltų pagrįstas bei sveikas įtarimas, kad toji visuomenė galbūt nėra tokia nepajudinama laisvės atrama ir tvirtovė, kokią esant ją stengiasi pavaizduoti gausus jos kūrėjų būrys. Savo ruožtu abejonės turėtų tapti paskata atidžiau pasidomėti ir išsamiau pasiaiškinti, kas vis dėlto nutiko Lietuvoje, kai, negarbingai pasibaigus ,,komunistinės visuomenės“ statyboms, buvo skubiai peršokta į naujos epochinės statybos aikštelę ir griebtasi kurti atvirą pilietinę visuomenę.

Perprasti įvykusio peršokimo iš vienos statybos aikštelės į kitą pobūdį ir tikslą padeda banali tiesa, kad kiekvienai politinei santvarkai reikalingi ištikimi ir klusnūs piliečiai. Todėl visais laikais buvo siekiama ,,pritaikyti“ juos prie valdančiųjų poreikių, tai yra, paversti kuo patogesniais valdyti – klusniais ir paslankiais – valdiniais. Suprantama, būdai ir priemonės, kuriuos pasitelkus ugdomi lengvai ir veiksmingai valdomi piliečiai smarkiai skiriasi priklausomai nuo valdymo pobūdžio ir valdančiųjų tikslų. Kai valdantieji iš tiesų siekia bendrojo politinės bendrijos gėrio, o jų valdymui savanoriškai pritaria ir jį remia piliečiai, visiškai pakanka nuosaikių ir protingų pilietinio ugdymo priemonių. Tokiais atvejais deramai atsižvelgiama į valdomųjų poreikius ir nedraskomas pamažu ir natūraliai susiklostęs visos bendruomenės gyvenimo audinys, tai yra, negriaunamas daugumai jos narių priimtinas gyvenimo būdas, jų socialiniai santykiai bei politinė santvarka. Tačiau tarnaujanti tik sau, valdomųjų neremiama ir todėl neišvengiamai tampanti prievartine bei despotiška valdžia neturi kitos išeities, kaip įprastinį pilietinį ugdymą pakeisti melu ir demagogija grindžiamu masiniu ,,smegenų plovimu“, o siekdama palaužti piliečių pasipriešinimą neretai būna priversta šiurkščiausiais metodais iš pagrindų ,,perauklėti“ ir ,,pertvarkyti“ visą visuomenę, kad ši tiesiogine žodžio prasme taptų lengvai minkomu moliu ją savo nuožiūra valdančių ir formuojančių ,,socialinių inžinierių“ rankose. XX a. kaip tik ir yra tokios socialinės inžinerijos klestėjimo, taigi ir masinio bei nepaliaujamo moderniųjų visuomenių ,,perdirbinėjimo" metas.

Tokiame politiniame ir istoriniame kontekste žvelgiant į komunistinės ir atviros pilietinės visuomenės statytojų triūsą per valdysenos klausimo – kaip kuo lengviau, veiksmingiau ir tvirčiau valdyti individą ir visuomenę – prizmę aiškėja, kad iš esmės siekiama to paties pagrindinio tikslo. Vieni ir kiti siekia ,,socializuoti" individus, nes tik tai leidžia juos patikimai valdyti, tai yra, disciplinuoti ir kontroliuoti  jų mintis ir veiksmus. Tiesa, reikia sutikti, kad abiejų visuomenių vizijos šiek tiek skiriasi. Komunistinės visuomenės idealas – griežtai kolektyvistinė ir besąlygiškai solidari visuomenė. Atviros visuomenės vizija numato ne mažiau griežtai individualistinę  ir beatodairiškai konkuruojančią visuomenę. Todėl apibūdinant abiejų visuomenių kūrėjams iškylančius uždavinius galima trumpai drūtai pasakyti, kad artėdami prie savojo idealo ir vis labiau ,,socializuodami" jų auklėjamus ir šviečiamus individus komunistinės visuomenės vadai privalo ir stengiasi išmokyti juos tobulai, tai yra, gražiai ir meiliai bendradarbiauti. Atviros pilietinės visuomenės vedlių uždavinys – pasitelkus tokį pat auklėjimą ir švietimą išmokyti savanaudiškus ir linkusius savivaliauti savo globotinius tobulai, tai yra, aršiai, bet taisyklingai ir drausmingai konkuruoti tarpusavyje.

Čia neišvengiamai iškyla lemiamai svarbus klausimas: kiek šie iš pirmo žvilgsnio pastebimi skirtumai iš tiesų yra dideli ir reikšmingi? Jo išvengti neįmanoma, nes sunku nepastebėti abi – komunistinę ir atvirą pilietinę – visuomenes siejančio keisto simetrinio ryšio: jos atrodo tarsi išvirkštiniai veidrodiniai viena kitos atspindžiai. Ir vis dėlto, nors seniai žinoma, jog dialektinės priešybės sutampa, atidesnis ir mąslesnis skaitytojas greičiausiai paklaus: nejau iš tiesų ištrūkę iš prievartinio komunistinės visuomenės statybų lažo ir pradėję kurti atvirą pilietinę visuomenę netapome nė truputėlį laisvesni kaip žmonės ir savo valstybės piliečiai? Klausimas ne tik pagrįstas ir teisėtas. Jis ir prasmingas bei naudingas, nes skatina nuiminėti kitus atviros pilietinės visuomenės veidą slepiančios ideologinės kosmetinės pudros sluoksnius.