Vinita Hampton Wright. Kaip atrodo gailestingumas kasdienybėje?

Leidykla, kuriai pastaruoju metu dirbu, išleido popiežiaus Pranciškaus „Bažnyčios Gailestingumo“ amerikietiškąjį leidimą. Ši knyga pert...



Leidykla, kuriai pastaruoju metu dirbu, išleido popiežiaus Pranciškaus „Bažnyčios Gailestingumo“ amerikietiškąjį leidimą. Ši knyga perteikia popiežiaus viziją apie Bažnyčią, kuri galėtų tapti gydomąja galia pasaulyje, paprasčiausiai vien perduodama ir rodydama Dievo gailestingumą.

Nenuostabu, kad žodis „gailestingumas“ aidi mano širdyje ištisas savaites, kartu su juo ir klausimas: Koks tas gailestingumas? Kaip atrodo gailestingumas kasdienybėje? Kaip aš galiu tapti gailestingumo žmogumi? Krikščionybės žodyne gailestingumas apibūdinamas kaip atsakas atleidimu į skriaudą, piktadarystę; tai Dievo atsakomasis žingsnis į mūsų nuodėmę.

Jau 40 metų gyvendama kaip sąmoninga krikščionė, vengiau net ir lengvoms priskiriamų nuodėmių ar veiksmų, kurie mane įkalintų ar reikalautų susitaikymo. Vis dėlto nuolat nusidedu. Kai vienas žurnalistas paklausė popiežiaus: „Kas jūs esate?“ , o jis atsakė: „Aš esu nusidėjėlis“, sužinojau, kad bent jau priklausau gerai kompanijai. Tačiau mūsų popiežius įvardijo svarbų priešnuodį nuodėmei – tai gailestingumas.

Kaip savo kasdienybėje galiu gyventi gailestingai? Kokie žodžiai ir veiksmai išreikštų mane supantiems žmonėms gailestingumą, apie kurį kalba Pranciškus? Kasdien aš atlieku įprastus darbus, judėdama gana nuobodžiame peizaže. Mano gailestingumas neatsiskleis didingais gestais, o dažniausiai švystelės greitai prabėgančiose akimirkose.

Pavyzdžiui, gailestingumas užleidžia tau savo vietą autobuse, elgdamasis taip, lyg jis vis tiek ruošėsi pakilti, bet nepriversdamas tavęs jaustis lyg jis tau daro paslaugą. Gailestingumas neatsidūsta garsiai – žinote tuos atodūsius, kai be žodžių išreiškiamas nepritarimas tam priešais stovinčiam asmeniui, kurio kortelė užstringa bežymint ją kontrolės punkte išeinant iš darbo, ar kai žmogus ilgai nesuskaičiuoja grynųjų pinigų parduotuvėje, ar kai ima verkšlenti svetimas kūdikis. Gailestingumas parodo tylų solidarumą ir nedemonstruoja savo kūno kalba, kad šis nesklandumas griauna jo dieną. Kartais gailestingumas pasirenka nutylėti ir negrąžinti patiekalo, kurio neužsakė, paprasčiausiai todėl, kad padavėja atrodo persitempusi.

Kai gailestingumas patiria skriaudą, įžeistas žmogus neapsunkina skriaudėjui galimybės atsiprašyti ar paprašyti atleidimo. Iš tikrųjų gailestingumas nelaukia, kad kitas imtųsi veiksmų, bet atleidžia taip greitai, kad žmogus, kuriam reikia atleidimo, jaučiasi laisvesnis jo paprašyti. Panašiai ir darbe, namuose ar klasėje, gailestingumas sukuria atmosferą, kur asmuo jaučiasi pakankamai saugus pripažinti savo klaidą ar užduoti klausimą. O jei gailestingumas turi ką nors pataisyti, jį tai skaudina, tad jis atlieka tai švelniai, nejausdamas kerštingo pasimėgavimo.

Gailestingumas išsiugdo įprotį leisti kitiems abejoti. Gailestingumas neturi įpročio siųsti nuožmių žvilgsnių žmonėms, kurie erzina. Gailestingumas geraširdiškai duoda, žinodamas, kad galiausiai kažkam pravers jo dosnumas. Gailestingumas priima tave, puikiai žinodamas, kad šis veiksmas gali sugriauti jo paties planus. Gailestingumas išsižada kontrolės, taip leisdamas kitam žmogui augti ir mokytis. Gailestingumas padeda kitiems siekti tikslų. Jis ištiesina kelius kitiems, kad jie galėtų eiti lygesniu taku, nesvarbu, kokie neryžtingi jų žingsniai ar sužeistos jų sielos.

Visose šiose situacijose gailestingumas jėgą laiko šventa atsakomybe. Galiu būti gailestingas, nes turiu tam tikrą jėgą, priemones pakeisti kito gyvenimą, net jei tik akimirkai. Elgiuosi gailestingai, kai naudoju šią jėgą darydamas gera šiame pasaulyje.

Neseniai buvau konferencijoje, kurioje galėjau stebėti, kaip žymūs, įtakingi žmonės, apsisiautę savo galia, atsiliepė į kitų susižavėjimą, kaip jie kalbėjo tiems, kurie buvo ne tokie žymūs ar garbinami. Kai kurie naudojo savo galią sudarydami galimybę kitiems ir kviesdami juos pasisakyti, kiti naudojosi savo įtaka, kad dominuotų erdvėje ir diskusijose.

Savo veikloje pasiekiau tam tikrą kompetencijos lygį ir pelniau kitų pagarbą. Kai diskutuojame savo kabinete su kolegomis, jie jaučia mano nuomonės svorį. Vienu sakiniu ar žvilgsniu galiu sutriuškinti ar padrąsinti. Galiu pradėti pokalbį ar jį užbaigti.

Daugumos mano nuodėmių priežastis – nepavykę bandymai gyventi gailestingumu. Mano neigiama nuomonė apie kažką; mano tyla, kritikuojanti kitą; mano žodžiai, kuriuos uoliai kartoju viena važiuodama automobilyje; atvejai, kai atsisakau padėti ar nenoriu pastebėti, kad kažkam reikia pagalbos – kiekvienas nepavykęs gailestingumo bandymas neleidžia bendruomenei gyti, stabdo išgijimą, kuris galėtų vykti.

Tokiu būdu gailestingumas aptinka mano naują nuodėmę, tampa asmeniniu barometru. „Ar rodau gailestingumą?“ - užduodu šį klausimą ištirti save; jis yra paprastas, tiesus ir jį sunku suprasti klaidingai.

Autorė yra vyresnioji leidyklos „Loyola Press“ redaktorė, rašytoja.

Pagal „National Catholic Reporter“ parengė D. Žemaitytė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Vinita Hampton Wright 2645129573159232200

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item