Jonas Užurka. Vergiškos nostalgijos saulėlydis pažangios kartos akistatoje

„Jūs sugriovėte komunistinę sistemą Lietuvoje, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo greitai nepakeisi. Jūsų visuomenė serga total...



„Jūs sugriovėte komunistinę sistemą Lietuvoje, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo greitai nepakeisi. Jūsų visuomenė serga totalinės neapykantos žmogui, paniekos artimui liga. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri jums buvo brukama per prievartą virš penkiasdešimt metų. Atgaivinti šiuos žmones, prikelti jų dvasią nebėra vilties. Tiesiog reikia laukti kol jie išmirs. Tai baisu…“  - Sorbonos universiteto prof. Francuaza Thom.

Kremliui siautėjant informaciniu karu, o prieš kaimynus dar ir ginklais, mūsų valstybės institucijų, visuomenės prioritetas yra sutelktinai nukenksminti priešišką dezinformaciją, gają sovietinę ideologiją. Ne be pagrindo LR Seimas 2010-06-30 Nutarime „Dėl Lietuvos kultūros politikos gairių“, konstatavo, kad: „...Lietuvoje iš esmės nebuvo pakeistas iš sovietinių laikų paveldėtas kultūros įgyvendinimo modelis ir jos institucinis pobūdis, kas ypač susilpnino pasitikėjimą valstybės vaidmeniu...“    

Piktnaudžiaujant demokratija, Lietuva skilo į nomenklatūrą ir laisvąją Lietuvą. Kol valstybiškai nusiteikę piliečiai pasiraitę rankoves kuria savo ateities Valstybę, it kurmiarausynė išsikerojo vis dar gyva bedvasė sovietžmogių [homus sovietikus] nomenklatūra - nostalgiškai prisimenami sovietiniai laikai, ginamos okupacinės istorinės traktuotės, tyčiojamasi iš Laisvės kovotojų, iš mūsų Tautos. Ar ne todėl lyg šiol pelnytai neįprasminame žuvusiųjų už mūsų Laisvę. Gėda prisipažinti betgi ir šiandien švenčiausiose mūsų Tautai vietose, įstatymais ginami stovi naikinusių mūsų Tautą okupantų paminklai, kultūros įstaigose puikuojasi mūsų Tautą žeidžiantys kūriniai, informaciniais būdais diegiamas mūsų Tautai nebūdingas nevisavertiškumo kompleksas. Šiandien ardomasis darbas vyksta kur kas rafinuočiau nei kitados. Ir šį vaidmenį atlieka ne okupantai o savi sovietžmogiai, kurių žodis vis dar šventas sovietinės ideologijos išugdytiems ir persmelktiems, pažeminimo mėsmalę perėjusiems, dvasiškai palūžusiems tautiečiams ar ne tik  pamiršusiems žiaurias okupacijas, mūsų Tautos genocidą.       

Kol santūriai kenčiame parsidavusių už Judo grašius patyčias, viešai puikuojasi A. Paleckis, išdavikiškai pralenkdamas net savo senelį, įžūliai šmeiždamas kruvinojo Sausio aukas: „...savi šaudė į savus“. O B. Bradauskas, būdamas Seimo nariu atstovaudamas Lietuvą kaimyninėse diktatoriškose valstybėse, ne tik kad nepagarbiai žeminančiai pasisako apie Nepriklausomą Lietuvą, bet ir pritvinkęs pykčiu cenzūruoja dokumentinio filmuko apie Lietuvos Nepriklausomybę, apie kruvinus Sausio įvykius rodymą Europos šalių svečiams Lietuvoje. 

Stebėtinai be jokios gėdos Lietuvos rašytojų sąjungos viešųjų bibliotekų poilsinėse [ne tik] matomiausioje vietoje, iškiliai eksponuojant knygas [NKVD užverbuotos V. Valsiūnienės, K. Korsako, J. Baltušio, A. Venclovos, A. Jonyno ir kt. veikusių prieš mūsų tautą], propaguojama nebe mūsų Nepriklausomybė, bet stalininė epocha, komunizmas, okupantus šlovinantys kūriniai. O už kūrybinius nuopelnus lyg šiol  iškilmingai teikiamos aršių mūsų Valstybės kolaborantų, sovietinės valdžios komisarų uoliai veikusio prieš Lietuvą, naikinusių valstybingumą, tautinius pamatus ir paveldą, dėjusių pastangas pavergti Lietuvą - P. Cvirkos, L. Dovydėno vardų premijos [L. Dovydėnas - okupuotos Lietuvos švietimo komisaras naikinęs lietuvišką kultūrą ir švietimą; P. Cvirka - uolus kolaborantas, važiavo į Maskvą inkorporuoti Lietuvą į SSSR, parduoti sovietinėn vergijon. 

Lyg šiol viešai populiarinamos, pristatomos buvusių? kolaborantų, KGB bendradarbių, okupantų padlaižių nostalgiški okupacinių laikų prisiminimai, patyliukais bandoma reabilituoti mūsų didžiavyrių partizanų išdavikus ir žudikus [K. Kubilinską, A. Skinkį, A. Sniečkų, Guzevičių]. Kažkodėl pradėtas broliškas bendradarbiavimas su lukašenkinėmis, putinistinėmis o ne su opozicinėmis kūrybinėmis organizacijomis kaip kad nostalgiškai susitinkama prie kolaborantės S. Nėries namelio, per tarptautinius poezijos renginius. Dažniau ir išdidžiau minint ne B. Brazdžionio, S. Gedos, bet kolaborantų A. Venclovos, A. Jonyno, S. Nėries, P. Cvirkos, L. Dovydėno, žudiko K. Kubilinsko vardus o per tradicinius Sausio tryliktosios poezijos viešus skaitymus Televizijos bokšte, Lietuvos žmonės, Nepriklausomybės gynėjai negirdi iš skaitovų lūpų mūsų Tautai brangių žodžių: „Tėvynė, Patriotas, Nepriklausomybė, Didvyriškumas, Pasiaukojimas“. O savaitraštis „Literatūra ir menas“ šaltai atsisako spausdinti Lietuvos Nepriklausomybės, AT rūmų gynėjų prisiminimus apie kruvinąjį Sausį. Tiesmukai atsako: „...gavome Jūsų rašinius, mums jie netinka ir tikrai nespausdinsime“. Užtat Rašytojų sąjungos leidykla už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus išleidžia prof. V. Daujotytės monografiją apie Sąjūdžio šauklį, kovotoją už Lietuvos Nepriklausomybę poetą Sigitą Gedą. Po Poeto mirties šmeižikiškai pažemina ne tik Jį, bet išsityčioja ir iš jo šeimos, mirusių tėvų. Ar ne ta pati autorė - dėstytoja po kruvinųjų Sausio įvykių studentams ciniškai kalbėjo ir apie mūsų Tautos žuvusius didvyrius, atseit, „patys kalti, kad be reikalo žuvo“. Matyt, paleckiukas, teigdamas savi šaudė į savus, turėjo gerą profesorę. V. Daujotytės knygoje apie Poetą Sigitą Gedą užuot atskleidus S. Gedos iškilią veiklą Sąjūdyje Nepriklausomybės vardan, Jis žeminamas: „... buvo ištiktas stabų nuvertinėjimo entuziazmo... piktai kalbėjo apie raudonąją profesūrą...“.  Iki šios dienos profesorė, ar ne tik stovėjusi priešingoje Sąjūdžio barikadų pusėje, piktinasi. Juk su ja dar sovietmečiu S. Geda karštai ir suremdavo ideologines ietis. Jis, nesutikęs liaupsinti sovietinę santvarką, buvo cenzūruojamas, griežtai izoliuojama jo kūryba panašių raudonųjų ideologų, ne tik jis sovietšnipelių buvo skundžiamas. 

Tik iš kelių šių faktelių peršasi labai nepalanki, bet akivaizdi išvada, kad iki šių dienų gyva draugui Stalinui priesaikos davėjų, ištikimų staliniečių - Sniečkaus, Cvirkos, Paleckio, Mieželaičio, Venclovos, Nėries, čekisto Guzevičiaus - vergiško nuolankumo dvasia. Tokie, už sidabrinius pataikaudami raudonajam okupantui, ilgus dešimtmečius tyčiojosi iš mūsų Tautos, iš gynėjų savanorių. O jų šiandieniniai mokiniai, pamaloninami iškaulytų nepelnytų privilegijų, perėmė ideologinį ginklą prieš mūsų Tautą. Tenka apgailestaujant konstatuoti, kad šitaip suvešėjo okupantų palikta ideologinė sėkla.

Dažnai sunku nubrėžti ribą tarp gobšumo, nudvasėjimo, tarp sąmoningos kenkėjiškos veiklos ir tarp   kūrėjų nesugebančių sukurti naujų kūrinių. Kol anglų režisierius stato filmą, o lenkų choreografas stato baletą apie mūsų Čiurlionį, naudodamiesi kitų sukurtomis gėrybėmis, bepotenciniai „kūrėjai“ kaulija nepelnytai padidintų pensijų bei tesugeba perrašytus kūrinius teikti konkursams kaip naujai sukurtus [prof. V. Martinkus] ir... gaut premiją kaip už naujai sukurtą kūrinį. It batsiuvys parduoda suremontuotą batą už naują. O juk ir V. Martinkus, ir V. Daujotytė - universitetų dėstytojai kaip kad ir lyg šiol dar dėsto ir buvę? KGB bendradarbiai kaip V. Daujotis. Paradoksas, bet mūsų universiteto istorikų „elitas“ [prof. A. Bumblauskas] mūru stovėjo prieš mūsų istorijos įamžinimą, prieš Valdovų rūmų atstatymą. Kyla logiškas klausimas - ar ne todėl mūsų universitetai profesionalumo lygiu už 600 ribos tarp Europos universitetų. Pagrįstai tenka  sutikti su Lietuvos studento studijuojančio Sorbonos univerisitete žodžiais: „Lietuvoje ne tik studijuoti, bet ir dvasiškai kvėpuoti sunku – nuo marksizmo-leninizmo ir politrukų dvasios galima užtrokšti”. - 

Užtat, sumaniai besisukiojantys mūsų Nepriklausomybės administracinėje-finansinėje padangėje, sovietiniai nomenklatūrininkai už „nuopelnus“ ne tik minėtiems asmenims suteikia Nacionalines premijas, kurios teikiamos tik už ypatingus kūrybos, mokslo nuopelnus ir tik Nepriklausomai Lietuvai. Net nesiaiškinama kada ir kas klastojo mūsų valdovo Gedimino ir jam siunčiamų laiškų vertimus, kaip kad nesiaiškinama „nuopelnų“ vaidyba sovietmečio filmuose, kuriais iki šiol gėrisi Putinas. O ir almanacho „Varpas“ sumanytojas [1942 m.] A. Greimas neramiai jaučiasi Anapily matydamas, kad šiandieniai „Varpai“ įtraukia aukščiau minėtus asmenis - V. Daujotytę, V. Martinkų į redakcinę kolegiją. Tad ir stebėtis netenka skaitant tokiuose kultleidiniuose nostalgiškas dejones, kad: „...būtų paprasčiau pamiršti padarytas niekšybes ir išdavystes, kam jas prisiminti? Juk mes [senoji sovietinė kūrybinė generacija] turėjome gerus Mokytojus Maskvoj; kad dabar tai, kas buvo sukurta tik griaunama, laužoma, kad turėjome šviesų jaunimą o dabar tik pusmokslius, kad šiandien reikia verkt kruvinom ašarom matant kas darosi... buvo laikai kaip kartu gurkšnojome degtinėlę kartu su Cvirka, Nėrimi, Venclova...“ Tai - mūsų Tautos genocido įkvėpėjo ir vykdytojo J. Stalino, pirtelėse prie stikliuko su silkute išaugintų, „sielų inžinierių“, tarybinių rašytojų ir poetų nostalgiški prisiminimai. 

Kažin ar tik dėl garbės troškimo, godumo mokslo ir enciklopedijų leidykla pasididžiuodama, reklamuoja išleistą J. Anisimovo  [vertė A. Bendorienė] leidinį „Rusijos istorija nuo Riuriko iki Putino“, kur sovietiniu stiliumi nuo seniausių laikų nepelnytai istoriškai išaukštinama Rusija, kurioje pažeminti mūsų protėviai baltai, Lietuva. Ir leidykla „Gairės“ išleidžia [vertė V. Stančikas] spec. tarnybų žmogaus A. Diukovo knygą „Holokausto išvakarėse“ įžūliu melu teisinant sovietines represijas, mūsų Tautos genocidą. Ir ne tik šios leidyklos, ir ne tik šiuos leidinius.

Tai buvo juodasis pratvinkusio oro scenarijus. O dabar pakelkime galvas, įkvėpkime gaivaus oro. Juk ne tie, niūrūs aukščiau paminėti faktai, lemia mūsų Valstybės ateitį - mes jau beveik ketvirtį amžiaus veržliai einame pažangos keliu visose srityse. Širdis džiaugiasi matant ne tik švenčių metu kasmet gausėjančią, itin patriotiškai nusiteikusią, intelektualiai ne tik kembridžuose besilavinančią  studentiją, tautiškai ir politiškai bręstantį mūsų jaunimą, gausėjančias jaunas šeimas - mūsų ateitį. 

Ir tebūnie visiems dvejojantiems sovietžmogiams bei smunkančiais reitingais universitetams pavyzdys Lietuvos kariuomenė, Lietuvos karo akademija. Šių institucijų žmonės ir struktūros - Europoje ne tik pagarbiausi, bet ir pirmose civilizacijos eilėse tiek pagal profesionalumą, tiek dvasiškai. Ar ne tik todėl, kad, mes Krašto apsaugos sistemos kūrėjai, nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ištakų, prisimindami Lietuvos kariūno 1940 m. pasakytus žodžius, kad: „geriau liūtu riaumojant kristi nei supančiotu avinu mekenti pažemintam žiūrint į niekinamą Motiną Tėvynę”, nelaukdami ką mums duos Valstybė, nedvejodami atsisakę netgi ir skirtų sovietinių pensijų, nutraukę bent kokius ryšius su Maskva, pasukome link europietiškos Vakarų civilizacijos, link NATO skatindami studijuoti ten ir jaunus kariūnus. Nedelsdami pagal vakarietiškus modelius sukūrėme savo karo mokymo įstaigas, kultūros centrus Ramoves, kur viešpatauja patriotiška o ne okupanto dvasia. Ir neužsibūdami postuose  užleidome vietas jauniems kariams profesionalams. Mūsų saugumas, mūsų atkurta Laisvė - patikimose rankose, nes šiandieninė laisva nuo okupacinės ideologijos karta, nekaulija iš valstybės privilegijų, nelaukia ką jiems duos valstybė, jie patys kuria Valstybę jai atiduodami ir žinias, ir jėgas. 

Džiugu, kad ir gausybė įvairiausių sričių menininkų-kūrėjų, nekreipiant dėmesio į piktavalius nevykėlius-aprašinėtojus, nekaulydami paramos, kruopščiai kuria, kantriai dirba savo kūrybinėse dirbtuvėse. Mūsų dvasią keliantys kūriniai vis plačiau matomi, jie suteikia pasididžiavimo bei savigarbos jausmą. O šviesūs istorikai, archeologai, kalbininkai it Valdovų rūmus po kruopelę, po smiltelę kelia okupantų ir jų padlaižių išniekintą, ištrintą mūsų didingą praeitį, kruopščiai atkuriame ir turėtus mūsų valdovų titulus.

O kol dar yra [kaip aukščiau minėti] nostalgiškai sergantys praeitimi, tulžingai kerštaujantys bei kaulijantys iš mūsų Valstybės nepelnytų socialinių privilegijų, dar tepasilieka ir prof. F. Thom žodžiai įžangoje... 

Susiję straipsniai

Politika 3959586888460366711

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-09-16 22:02

    "nutraukę bent kokius ryšius su Maskva, pasukome link europietiškos Vakarų civilizacijos, link NATO skatindami studijuoti ten ir jaunus kariūnus. Nedelsdami pagal vakarietiškus modelius"...

    Dar vienas baudžiauninkas kuriam saulė skaisčiau spindi rytuose ar vakaruose bet tik ne namie.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-09-16 22:46

    Na ir homo euro pedikus

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2014-09-17 13:00

    Negi čia tas pats Jonas ?

    http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/11/09/aktu_02.html

    AtsakytiPanaikinti
  4. Savavališkai pasitraukė iš posto

    Dvejus metus Lietuvos karinei kontržvalgybai vadovavusio V.Česnulevičiaus tvirtinimu, J.Užurka savavališkai pasitraukė iš AT Sausio 13-osios išvakarėse. Kokie tikrieji pasitraukimo motyvai, buvęs kontržvalgybininkas negalįs pasakyti. Atsargos pulkininkas leitenantas V.Česnulevičius neneigia, kad J.Užurka 1991-ųjų sausį užeidavo į AT rūmus. Neneigia ir fakto, kad J.Užurka buvo davęs kario priesaiką, tačiau poste jis nebuvo. Pagal to meto galiojusius aukščiausiųjų vadų nurodymus, iš Parlamento be specialaus leidimo išeiti neleista niekam. Apie tai liudijo tuometis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, štabo viršininkas Jonas Gečas, kartu su J.Užurka tarnavęs Gasparas Genzbigelis, pulkininkas Vytautas Jonas Žukas... Sausio 13-osios medalis J.Užurkai buvo įteiktas ne 1992 metais, kaip daugumai savanorių, o tik 1996-aisiais. Tačiau ar tas medalis, įsigytas labai jau mįslingomis aplinkybėmis, paneigia kelių dešimčių savanorių parodymus?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2014-09-17 13:41

    Straipsnis sukėlė daug ir teigiamų ir neigiamų emocijų. Ne su viskuo sutinku, gal kai kurių paminėtų faktų nežinau, bet straipsnio autorius gal žino tiesą, kad taip rašo.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item