Vladas Terleckas. Be kompetencijos, su „patikimomis“ čekistų ataskaitomis prieš partizanus

Tokius žodžius ištarti verčia Mindaugo Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė“ tekstai ir išvados. Ji parašyta disertacijos pagrindu, jai va...



Tokius žodžius ištarti verčia Mindaugo Pociaus knygos „Kita mėnulio pusė“ tekstai ir išvados. Ji parašyta disertacijos pagrindu, jai vadovavo antipartizaniškomis nuostatomis išgarsėjęs Liudas Truska. Pagal A. Anušauską, Truska buvo apsuptas ilgamečių „teisinių struktūrų darbuotojų“ (www.alfa.lt, 2011 12 01). Knygą išleido (2009 m.) Lietuvos istorijos institutas. Leidinio objektas (tema) – partizanų kova su kolaborantais 1944–1953 m., kuri autoriaus valia tampa pasakojimu apie neva purve ir kraujuje besimaudžiusių laisvės kovotojų „nusikaltimus“, vos ne jų kova su tauta. Knyga pelnytai sukėlė pasipiktinimo audrą, ją kvalifikuotai kritikavo istorikas Rimantas Jokimaitis, Ričardas Čekutis, Mingailė Jurkutė ir daugelis internautų. R. Čekutis savo komentarus pavadino taip: „Partizanų dergimas – eilinė „mitų griovėjų“ demagogija“. Jie apsiginti nuo to jau negali, todėl mūsų pareiga tai padaryti.

Ko gera, labiausiai šiurpina tai, kad knygoje 1944–1953 m. istorija neatpažįstamai išdarkyta. Ją perskaitęs, nesuprasi, kodėl žmonės 1944–1953 m. vadino laikmečiu, kai dejavo žmonės ir žemė. Rašantiems apie šiuos žiauriausius, daugelį paliečiančius laikus privalomus reikalavimus tiksliai ir gražiai nusakė internautas Joachimas. Anot jo, „istoriją suprasti ir rašyti gali ir turi tik sielos, dvasios ir elgesio aristokratai“. Ir Pocius prisiekė ištikimybę Cicerono suformuluotiems istorikų uždaviniams – susilaikyti nuo melo, neslėpti tiesos, neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu bei pažadėjo atlikti naujus, nešališkus tyrimus“ (p. 12). Čia parašė, čia pamiršo. Kas belieka, R. Čekučio žodžiais, pasišovusiam išskalbti kruvinus čekistų marškinius ir švaistytis kaltinimais savo valstybę gynusiems piliečiams. Pocius liko kurčias žuvusių ir gyvųjų partizanų maldavimui nemeluoti. Ne taip seniai Vyčio apygardos vadas B. Juospaitis-Direktorius prašė: „Tenorime vieno – kad būtų sakoma tiesa. Tiesa be jokių išlygų. Buvo karas. Partizanai irgi padarė pražangų, bet ne iš blogos valios.“

Iš dalies galima sutikti su Pociumi, kad po Kovo 11-osios sudėtinga ir jautri partizanų kovos su kolaborantais tema buvo iš dalies nutylima, baimintasi ją išsamiau patyrinėti. Senokai dėl to nerimavau ir jaučiau, kad šią spragą gali pabandyti užpildyti koks nors stribvaikis ar 1944–1953 m. buvęs išverstakis komjaunuolis. Apeinant kolaborantų baudimo temą, nukenčia partizaninės istoriografijos įtaigumas, sukeliama nekaltai partizanų nužudytųjų artimųjų atmetimo reakcija jie paliekami sovietinės pseudoistorijos ir aktyvinamos antipartizaninės propagandos įtakoje.

Pocius žavisi: „L. Truska ryžtingai kelia ginkluoto pasipriešinimo prasmės, naudos <…> ir partizanų nusikalstamų akcijų klausimus“ (p. 35). Savaime aišku, kad toks pat drąsuolis yra ir knygos autorius. Moksle neužtenka ryžtingumo, drąsos. Būtina kompetencija, bešališkumas. Reikia ir patikimų šaltinių. Drąsa be šių savybių tėra įžūlumas, akibrokštas. M. Jurkutė pagrįstai abejoja Pociaus kompetencija teoriniais temos klausimais. Anot jos, autorius visiškai nevaldo sąvokų, jos sujauktos, be turinio (Knygų aidai, 2009, nr. 5, p. 20). Daug ką pasako jau tas faktas, kad autorius nepabandė apibrėžti savo darbo fundamentalios sąvokos „kolaborantas“, šį uždavinį permetė kitiems. Šią kapituliaciją aiškina taip: „be tinkamos metodologijos, priemonių, instrumentų, kriterijų vargu ar galima įsiskverbti į problemos (kolaboravimo – V. T.) šerdį, todėl knygoje nekeliamas tikslas šį sunkų klausimą visapusiškai išnagrinėti ar išspręsti. Tam reikalingas specialus platus tyrimas (p. 65). Rimto mokslininko tokie žodžiai būtų paskutiniai. Pocius menkai susipažinęs su kolaboravimo lietuviška istoriografija, nežino ar ignoruoja „Kultūros baruose“ skelbtą Voldemaro Klumbio ir Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės diskusiją. Pociui kur kas svarbiau pacituoti kažkokio užsieniečio J. Burdso straipsnėką „Borba s banditizmom v SSSR v 1944–1953 gg.“ padarytą išvadą, kad Vakarų Ukrainai ir Lietuvai buvo būdingas „socialinio banditizmo ir antisovietinio nacionalinio judėjimo abipusis susipynimas“ (p. 27). Turbūt nereikia aiškinti, kokių užsieniečių paslaugomis tradiciškai naudojasi Maskva. Iš esmės tuo ir baigiasi Pociaus žadėta užsienio istoriografijos apžvalga. Iš jos būtų galima daug ko pasimokyti. Pvz., prancūziškoje istoriografijoje yra skiriami aštuoni kolaboravimo tipai: karinis, dvasinis, politinis, ekonominis, tautiškumo naikinimas, išdavystė ir t. t. Pociui – tai „neatrasta Amerika“. Šios didelės spragos niekaip neužpildo knygoje pateikti fragmentiški skaičiai apie Prancūzijoje nuteistus kolaborantus.

Savo nuostatas Pocius atskleidžia pacituodamas kito „drąsuolio“ – prof. Egidijus Aleksandravičiaus – akibrokštus, kuriais pateisino ir išaukštino kolaboravimą. Jis teigia: „Lietuvių tautai <…> kolaboravimas neišvengiamai turėjo tapti tautinio išlikimo būdu. <…> kolaboravimo galimybės <…> buvo ne tik sovietizacijos faktorius, bet ir atsparumo jai skiepas (cit. pagal M. Pociaus knygą, p. 61). Citatos autorius ties tuo nesustoja, o veda į tokias lankas: „Ar kolaboravimo kultūrinė sąmonė netapo lietuviškos tapatybės dalimi <…>“. Jam bandymas palyginti kolaboravimo ypatybes nacių ir sovietų laikais – „neabejotinai intriguojantis intelektualinis nuotykis“. Pocius pritariamai linkčioja: „Sunku nepritarti tokiai įžvalgai“ (p. 67). Pagal šiuos išminčius stribai agentai, partiniai ir sovietiniai nomenklatūrininkai buvo didžiausi lietuvybės sergėtojai, o pasipriešinimo dalyviai kenkė lietuviškumui, jie neturėjo teisės bausti kolaborantų. Vargu ar įmanoma labiau nusišnekėti ir įžeisti besipriešinusią tautą. Kaip po to galima patikėti Pociaus teiginiu, kad „Kolaborantas veikia priešingai savo šalies interesams, juos ypač pažeidžia“ (p. 65). Tuo jis demonstruoja negebėjimą net būti logiškai nuosekliam.

Taigi istorikų diplomų savininkai nepajėgia paaiškinti kolaboravimo, o ano meto paprasti žmonės kuo puikiausiai tai suvokė, nors nebuvo girdėję šio žodžio. Jiems visų pirmiausiai kolaboravimas buvo moralinė kategorija, moralinis nuopuolis, išdavystė. Paskelbtuose rezistentų prisiminimuose yra pakankamai tai patvirtinančių pavyzdžių. Amoralumu, tautos pasipriešinimo išdavyste buvo laikomi pokalbiai, šokiai su stribais, sutikimas būti jų pavėžintu. Senelės, motinos ne tik smerkė taip pasielgusias vaikaites, dukras, bet ir grasino kumščiais, mojavo pagaliais, šluotomis, kartais įduodavo į partizanų rankas tarką, kad ištarkuotų tokių sėdynes. Viena motina, įduodama partizanų vadui P. Bartkui tarką dukrai nubausti, pasakė: „Kraujas liejasi, o jie šokius daro“ (Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai. V., 2006, p. 298).

O ką jau bekalbėti apie požiūrį į stojimą į pionierius, komjaunimą, komunistų partiją (KP). Nereta motina pasakydavo, kad geriau Sibire valgys sausą duoną, nei dukra bus komjaunuolė, tuo užtrauks giminei gėdą. Raudonas pionierių kaklaraištis buvo tapęs didelės gėdos ženklu. Apskritai ši spalva kėlė alergiją. Pionieriai buvo pašiepiami, nuo jų atsiribojama. Jonas Prapiestis prisimena, kad jo klasės draugė verkė, kai pionierių vadovė užrišo jai tą nekenčiamą kaklaraištį, iškukčiojo žodžius: „Mani tata užmuš“ (www.aidai.lt, 2012-03-05). Pocius dedasi, kad jis rėmėsi rezistentų prisiminimais, bet šie faktai, žmonių nusiteikimas nesudomino. Labai jau neparankūs.

Gėda lietuviui laikytas net stojimas į Raudonojo kryžiaus organizaciją, formaliai nepolitinę. Papasakosiu su tuo susijusią tikrą istoriją. 1948 m. ar 1949 m. vieną rytą per pirmąją pamoką Krivasalio pradinės mokyklos (dabar Ignalinos r.) vedėjas paskelbė, kad esame priimti į Raudonojo kryžiaus organizaciją ir pakvietė atsiimti jos ženkliukus. Nė vienas iš maždaug 40 vaikų tarsi susimokę nepakilo iš suolo. Tada mokytojas išdėliojo ženkliukus mums ant suolų. Niekas nesusigundė ženkliukais, visi liko gulėti. Matyt, mažųjų „rezistentų“ spontanišką pasipriešinimą sukėlė matytas čekistų, stribų siautėjimas ir suvokimas, kad paimdami ženkliukus įskaudinsime tėvus, padarysime nuodėmę. Galbūt vaikai buvo girdėję tėvų pokalbius, kad vyskupai, kunigai, partizanai draudžia stoti į komjaunimą ir pionierius. Pvz., Daugailių klebonas barė tėvus, kam leidžia vaikus stoti į pionierius. Mokiniai ir Raudonąjį kryžių laikė svetimųjų „produktu“.

1951 m. Linkmenų septynmetės mokyklos penktokai apgaule buvo įrašyti į pionierius. Panaudotas plačiai Lietuvoje praktikuotas apgaulės būdas: mokiniai turėjo rašyti tariamą diktantą, kurio tekstas buvo tapatus prašymui priimti į pionierius. Mokytoja melavo, kad diktantas nebus laikomas tokiu prašymu. Praėjus porai metų, mokiniai išplėšė iš klasės žurnalo per pertrauką mokytojos neapdairiai palikto, apgautų pionierių sąrašą. Kilo didelis triukšmas, mokinius kvotė mokyklos vadovai, tačiau be rezultatų, niekas nieko „nematė“. Taip buvo atsikeršyta už apgaulę ir nuplauta pionierystės gėda. Žodžiu, anuomet nei mažiems, nei dideliems nereikėjo jokių kolaboravimo apibrėžimų ar kriterijų, viską pasakydavo širdis, vidinis balsas.

Pocius „pataiso“ istoriko Algimanto Kasperavičiaus išvadą apie kolaboravimo išnykimą po 1956 m. Esą jo nebuvo jau nuo 1953 m. vidurio, nuo tada kolaboravusios tik LKP viršūnės, kai kurie aukšti valdininkai, saugumiečiai (p. 64). Tai dar vienas bandymas perrašyti neseną istoriją, prisidengus masinių represijų pasibaigimu, Lietuvos galutiniu sovietizavimu. Represijų masto pasikeitimas nepanaikino kolaboravimo prielaidų. E. Wittig-Marcinkevičiūtė teisingai rašo: „Kadangi kolaboravimo negatyvus pobūdis yra okupacijos neteisėto pobūdžio padarinys, <…> jis negali išnykti okupacijai perėjus į aneksiją <…>“, nes ji tęsia įvykdytą neteisėtumą (KB, 2004, nr. 4, p. 23). Tautos, žmogaus laisvo pasirinkimo panaikinimas yra moralinio pobūdžio nusikaltimas. Kolaboravimas – moralinė kategorija, smerktinas moralės požiūriu. Šis aspektas dominuoja ir N. Davies duotame šio reiškinio apibrėžime. Anot jo, tai veikla, „kurios padorūs žmonės vengia dėl moralinių sumetimų. Ji apima bet kokį padėjimą engėjams vykdyti priespaudą ir turi daug išdavystės požymių <…>“.

Pagal Pociaus pateiktą V. Tininio kolaboravimo apibrėžimo komentarą suprantu, kad jis taip pat laikosi požiūrio, jog kolaborantais dažniausiai tapo dėl politinių ar ideologinių įsitikinimų (p. 63). Mažaraščiai, tinginiai, vagys, stribai ir komunistai turėjo kažkokius įsitikinimus?!

Aptariant kolaborantų grupes ir kitur, neminimi spaudos darbuotojai, apskritai inteligentai. Vakarų Europoje ypač griežtai bausti žurnalistai, net rašiusieji sporto, ekonomikos, teatrinio gyvenimo klausimais. Jų kaltė buvo tautos moralinis tvirkinimas. Ne vienoje šalyje (pvz., Belgijoje) po karo kolaborantais laikyti ir masiškai atleidinėti iš darbo tarnautojai vien todėl, kad nacmečiu buvo paaukštinti pareigose, darbininkai savo noru dirbę Vokietijoje. Nuo 1950 m. Olandijoje ypatingieji tribunolai skelbė bausmes už išgertuves ir draugystę su vokiečiais, Hitlerio portretų laikymą namuose, leidimą vaikams dalyvauti nacių organizacijose. Prancūzijoje prie kolaboravimo buvo priskiriamas tautinio orumo išsižadėjimas. Ne dėl mados demonstruoti Vakarų literatūros žinojimą, bet siekiant tikslesnio mūsų partizanų veiksmų kolaborantų atžvilgiu, įvertinimo labai praverstų šios temos nagrinėjimas Vakarų kontekste. Jau dabar galima sakyti, kad Vakarų pasipriešinimo ideologai, vadai kolaboravimą suprato daug plačiau nei mūsų partizanai.

Kaip įprasta literatūroje, Pocius stribus priskiria prie kolaborantų be išlygų. Teoriškai tai atrodo teisingai. Tačiau perėjus prie partizanų veiksmų analizės, iškyla abejonių. Bet apie tai – kita proga. Išskyrus aptakias frazes, knygoje nenusakoma kombatanto sąvoka, ar mūsų partizanai atitiko 1949 m. Ženevos konvencijos nustatytus kombatantų požymius.

Migloje skendi ir svarbios tyrimui „civilių gyventojų, civilių“ sąvokos. Daug vietos užimtų Pociaus priskirtų prie jų socialinių grupių ir pareigų išvardijimas. Todėl tik atkreipsiu dėmesį, kad knygoje prie civilių priskirti ir KP nariai, nėjusieji jokių pareigų (p. 16). Nieko sau logika! Priklausymas okupanto partijai, kurios nariai privalėjo kovoti su partizanais, terorizavo žmones, kaip ir čekistai naudojo represines priemones, nebuvo kolaboravimas. Taip pat civiliais laikomi ir eiliniai komjaunuoliai. Išeitų, kad ir komjaunuoliai, tarnavę stribais, dirbę agentais, mokinių ir mokytojų skundikai, propagandistai netarnavo okupantui? Nenusakomi neutralių ir ginkluotoje kovoje dalyvavusių civilių atskirties kriterijai. Taip „užtamsina“, kad skaitytojui nebūtų aišku, kas buvo kas. Tuomet palengvėja uždavinys padidinti partizanų aukų skaičių.

Pocius „moko“, kad kolaboravimu neturėtume vadinti prievartinių pyliavų atidavimo, mokesčių mokėjimo, kelių taisymo ir miško kirtimo prievolių vykdymo, dalyvavimo susirinkimuose, prievartinio stojimo į kolchozus (p. 68). O kas gi taip vadina? Taip nemanė ir partizanai. Pagal knygoje patalpintą iš Žemaičių apygardos leidinio „Laisvės balsas“ kolaboravimo identifikavimą išvardyti veiksmai nepriskirti prie tokio nusikaltimo. Tad ko siekiama? Nebent viską sujaukiant sudaryti iliuziją apie žiaurius partizanus. Kita vertus, pvz., miško kirtimo prievolės nebuvo toks nekaltas dalykas. Beatodairišku neatsižvelgiant į medžių brandą kirtimu buvo naikinamas nacionalinis turtas. Plynas kirtimas kėlė pavojų partizanams. (plačiau kitame rašinyje). Kitaip nei Pocius į dalyvavimą valdžios sušauktuose susirinkimuose žiūrėjo kaimiečiai. Iš savo patirties žinojo, kad nieko gera negalima tikėtis iš tokios priemonės. Todėl ypač vyrai vengdavo juose dalyvauti, arba siųsdavo žmonas.

Knygoje aptinkame ir tokį „mokslinį atradimą“. „Daugelis pramonės, transporto, <…> prekybos <…> sferų darbuotojų <…> nebuvo kolaborantai. Jose dirbančių bendradarbiavimas negali būti prilygintas lietuvių saugumiečių, stribų, aukštų komunistų partijos veikėjų veiklai“ (p. 68). Toks bendradarbiavimas esąs tik prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų. Netikiu, kad žmogus su aukštuoju išsilavinimu neskirtų bendradarbiavimo nuo darbo, tarnybos. Nebent tokia žodžių reikšmių jaukimu norima nutapyti kuo nepatraukliausią tuometės kartos grupinį paveikslą: vieni kolaboravo, kiti buvo prisitaikėliai, o „ginkluotas pasipriešinimas <…> ne pačių gausiausių visuomenės grupių kraštutinis elgesys“ (p. 66). Ne šiaip sau citatoje įrašyti žodžiai „lietuvių saugumiečių“. Juk net 1952 m. lietuviai sudarė 14,4% visų MGB darbuotojų, o citatos autorius juos padaro vyravusiu elementu. Ar šia manipuliacija nesiekiama pagrįsti nuostatos, kad partizanai kovojo su lietuviais? Čia ir išlenda yla iš maišo. Toliau atvirai deklaruojama: „Dauguma gyventojų norėjo „ramaus gyvenimo“, stengėsi prisitaikyti prie stalininio režimo <…>“. Jeigu „dauguma gyventojų norėjo „ramaus gyvenimo“, kas tada knygoje parašė teiginius: „didelė dalis vyrų pasirinko partizano kelią“ (p. 60), „1945 m. sausio 1 d. duomenimis, net 58 620 vyrų slapstėsi nuo šaukimo į kariuomenę“; 1944–1945 m. į lagerius buvo išsiųsta apie 32 tūkst. žmonių“ (p. 58).

Duodama suprasti, kad ramiai gyventi trukdė ne Lietuvos pavergėjas, o kraštutinio elgesio partizanai. E. Wittig-Marcinkevičiūtė yra tiksliai pasakiusi: „Esmė ne ta, kad žmonės norėjo gyventi (ramiai – V. T.), o ta, kad jie norėjo gyventi pagal savo vertybių sistemą, t. y. jie norėjo gyventi dorai“ (paryškinta cituojant – V. T.). Pasiklausius Pociaus, Lietuvos kaime viešpatavo vos ne idilija: „žmonės mylėjo, tuokėsi, gimdė vaikus, <…> tryško energija <…>“ (p. 242). „Tikros Lietuvos partizanų istorijos“ autoriui nė motais, kad apie 20 tūkst. jaunikių žuvo miške, 25–30 tūkst. – frontuose, tūkstančiai būsimų nuotakų kamavosi lageriuose, tremtyje ir ten mirė. Anksčiau vedusieji susilaikė nuo šeimų pradėjimo. Tūkstančiai moterų gimdė Vakaruose, o ne Lietuvoje. Mano gimtajame dideliame kaime (apie 240 gyventojų) 1944–1947 m. neįvyko nei vienų vestuvių, negimė nė vienas vaikas (1941–1943 m. gimė 14 berniukų), 1948 m. susituokė 4 poros. Tada vedė legalizavęsi ir demobilizuoti iš sovietų kariuomenės vyrai. Vakaruose atsidūrė 12, žuvo 14, lageriuose mirė trys jauni krivasaliečiai. Štai taip „tryško energija“. Koktu skaityti tokias M. Pociaus insinuacijas.

M. Jurkutė ir kiti teisingai pažymėjo, kad knygos tyrimas sukonstruotas pagal išankstines prielaidas, nuostatas, aiškiai priklausančias Pociaus disertacijos vadovui ir knygos recenzentui L. Truskai. Turbūt todėl 1944–1953 m. įvykių dalyviams priskiriami išgalvoti neadekvatūs vaidmenys. Aktyviai veikia tik partizanai, civiliai gyventojai parodomi labiau panašūs į nesipriešinusius, neangažuotus, neutralius, o represinių struktūrų beveik nematyti ar pasirodo fragmentiškai. Metodologiškai tai Pocių suartina su stribų bandyta įtvirtinti nuostata (kn. „Liaudies gynėjų žodis“), kad aktyvūs dalyviai buvo jie su aktyvistais. Joje NKVD kariuomenės ir čekistų nė kvapo. Negi J. Starkauskas ir daug kitų išsigalvojo visuotinį tautos pasipriešinimą?

Nepriklausomybės laikų (po Kovo 11-osios) ir išeivijos istoriografija laikoma heroizuojančia, idealizuojančia ir romantizuojančia laisvės kovas. Pasak Pociaus, joje pateikiamas vaizdas, kad „Partizanas – nepriekaištingas herojus, beveik tobulas, be nuodėmės. (<…> šventas didvyris)“ (p. 29). Tokius paistalus suprantu, kaip kvietimą būti laukiniais ir negerbti savo karių, savo sūnų ir dukrų. Kuri tauta nesididžiuoja, neheroizuoja tėvynės gynėjų?! Ar pats Pocius nekuria šio mito „pasiramstydamas“ kairuolio išeivio Felikso Jucevičiaus kritiškais išvedžiojimais apie romantinį požiūrį, iš esmės supriešinantį romantizmą su realizmu. Tokiai pozicijai prieštaravo žymus filosofas Juozas Girnius. Kaip ir reikėjo tikėtis, tarp eilučių Pocius pritaria F. Jucevičiaus mintims. Antraip necituotų nesvarbiausių J. Girniaus teiginių apie heroizmo ir realizmo santykį. Tad tenka priminti esminius filosofo žodžius. Jis į keltą klausimą „Ar galima realizmą absoliutinti aukščiausia norma?“ atsakė: „Šiuo atveju realizmas išvirstų oportunizmu ir išskirtų heroizmą. Nėra tiesioginės priešybės tarp realizmo ir heroizmo“, kuris „peržengia realizmą, ne užsimerkdamas prieš tikrovę, bet nekapituliuodamas jai ten, kur tikrovė nėra teisi <…>“ (Aidai, 1967, t. 4, p. 154). Jo galutinė išvada vienareikšmiška: „tautinei atsparai <…> partizaninė kova padėjo pagrindą <…>“. panašiai partizaninę kovą vertino ir Vasario 16-osios Akto signataras, VLIK‘o pirmininkas Steponas Kairys: „Partizanai man – tai mūsų tautos gyvenime skaisti, krauju dažyta liepsna, kilusi iš žmonių kasdienybės <…>“ (paryškinta cituojant – V. T.), tautos elitas, jai atstovavęs. Tai Pociui – aiškiai neįdomu.

Partizanai – didvyriai vien jau todėl, kad pačioje jaunystėje sąmoningai pasirinko ne vergo dalią, o žūtį Lietuvoje ir už ją, ilgus mėnesius, metus ištvėrė gyvenimą po žeme ekstremaliomis sąlygomis. Partizanai buvo tautos dvasios sanitarai. Siūlau M. Pociui savo išvedžiojimų pagrįstumą pasitikrinti tokiu eksperimentu. Gūdų rudenį tepabando pagyventi bunkeryje tamsiame eglyne permirkusiais drabužiais, jaučiant nuolatinį deguonies stygių, drėgmės persmelktam, troškulį malšinant pelkės vandeniu, užkandant surūdijusių lašinių, apipultam utėlių, šviečiant spingsulei ar žibalinei lempai, be ryšio su artimaisiais. Įdomu, kiek dienų jis ištvertų tokį gyvenimą?

Gal tuomet nekiltų šventvagiškas partizanų naudos klausimas. Į jį galima atsakyti nuotaiką praskaidrinančiu tikru tokiu atsitikimu. Mūsų krašto partizanų vadas Antanas Krinickas-Romelis buvo apstulbintas Krivasalio k. gyventojo J. J. klausimu, kodėl jie neleidžia jo sūnui Juozapui lankyti mokyklos, atėmė vadovėlius. Po kažkurio laiko uogautojai aptiko „persekiojamo“ tinginio po kelmu knygas pakištas. Skaitant kai kurių istorikų darbus, susidaro įspūdis, kad jie elgiasi kaip anas Juozapas. Po kelmu pakišo jiems nepriimtinas knygas, jose sukauptą informaciją.

Knygoje iš esmės nefigūruoja Lietuvos okupacija net kaip fonas, o okupanto represinių struktūrų siautėjimas, teroras geriausiu atveju tėra kontekstas. Neperteikta ano meto atmosfera, žmonių požiūriai į kaimo sovietizavimo įvairias priemones, kolaborantus, jų baudimą. To nėra, nes nepasinaudota didžiuliais informacijos klodais – skelbtais pasipriešinimo dalyvių prisiminimais (Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai). Stebina, kad M. Pociui net nežinomi Žemaitijos partizanų ryšininkų liudijimai, o į Aukštaitijos žmonių pasakojimus lengva ranka numoja, nes esą jų autoriai „nesąmoningai pasidavė šių dienų konjunktūrai <…>“ (p. 42). Nors keliais sakiniais aukščiau rašė kitaip: „<…> ginkluoto pogrindžio dalyviai <…> nenutyli ir įvairių nepagrįsto smurto prieš civilių šeimas atveju, pripažįsta nusižengimus moralei.“ Nesiseka žmogui be prieštaros nuslėpti šaltinių selekcijos. Tikėtina, kad prisiminimų nė neskaitė. Ne pagal jo skonį ir nuostatas parašyti. Kam reikia slapukauti? Istoriografinėje dalyje daug plačiau ir palankiau aptariami sovietinių pseudoistorikų rašiniai, propagandistų publicistika. Visa ši rašliava nevadinama konjunktūriška. Matyt, todėl, kad joje pateikta „nemažai faktinės medžiagos apie <…> valdžios bendradarbių represavimą ir žiaurumus“ (p. 19).

Ne vienas knygos kritikas prikišo jos autoriui besąlygišką pasitikėjimą čekistų ataskaitomis apie žuvusiu. Tiesiog iki priklumo M. Pocius kartoja, kad ataskaitos nebuvo klastojamos, čekistams nebuvo intereso tai daryti. Ir sugebėk melo karalystėje rasti tikslius duomenis! Tarsi jis nežinotų, kad buvo slepiami 1941–1945 m. žuvusių ir į nelaisvę patekusių RA kareivių skaičiai, duomenys apie represuotuosius. Prieš karą vykdant SSSR gyventojų surašymą, jo organizatorė – Centrinė statistikos valdyba – nesugebėjo užmaskuoti teroro poveikio gyventojų skaičiui. Už tai šios valdybos vadovai buvo sušaudyti. Slepiant žmonių skurdą, nebuvo skelbiami tai atspindintys absoliutiniai skaičiai.

Atsikirsdamas kritikams M. Pocius nurodo, kad ir A. Anušausko, E. Grunskio knygos parašytos pagal represinių struktūrų duomenis, todėl esą galima prieiti absurdiškos išvados, jog ir jos iš esmės nepatikimos (www.bernardinai.lt, 2010 02 22). Pirma, A. Anušauskas savo monografijoje ne kartą nurodo ataskaitų klastojimo faktus. Antra, netikiu, kad Pocius yra tiek naivus, jog patikimumo požiūriu neskirtų čekistų ataskaitų apie žuvusius per partizaninį karą nuo šių dokumentų apie sulaikytus, suimtus, įkalintus ir ištremtus žmones. Šios kategorijos asmenys buvo registruojami, sudaromi tremtinių sąrašai, vedamos bylos. Represuotuosius reikėjo maitinti, transportuoti ir t. t. Visa tai neišvengiamai buvo dokumentuojama. Kitaip buvo žudynių atvejais. Nužudytuosius buvo galima „perpasuoti“ partizanams, užkasti.

Keistas tas M. Pociaus mėnulis. Keistumui atskleisti prireiks viso rašinių ciklo.

Šaltinis: www.voruta.lt

Susiję straipsniai

Vladas Terleckas 6747302921017207335

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item