Tomas Baranauskas. Antanas Smetona ir Vasario 16-osios Lietuva

Į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą lietuvių tauta atėjo jau turėdama tam tikrą politinio gyve...



Į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą lietuvių tauta atėjo jau turėdama tam tikrą politinio gyvenimo patirtį. Buvo ne tik išsikristalizavusios pagrindinės politinės partijos, bet ir nusistovėjusios jų politinės kovos tradicijos, nes nuo 1906 iki 1912 m. jos jau dalyvavo keturiuose Rusijos valstybės dūmos rinkimuose. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos politiniame gyvenime įsitvirtino socialdemokratai ir demokratai, iš kurių radikalesnio sparno ilgainiui susiformavo valstiečiai liaudininkai, o iš nuosaikesnio – tautininkai. Taip pat būrėsi ir krikščionys demokratai, tačiau galutinai savo partinę struktūrą jiems pavyko sukurti jau tik po Lietuvos valstybės atkūrimo.

1907 m. apie Antano Smetonos redaguojamą laikraštį „Viltis“ ėmė telktis tautininkų politinė srovė, kuri 1916 m. sukūrė Tautos pažangos partiją, vėliau (nuo 1924 m.) – Lietuvių tautininkų sąjungą. Antanas Smetona buvo linkęs ieškoti kompromiso tarp kairiųjų partijų (socialdemokratų ir radikaliojo demokratų sparno, pasivadinusio socialistais liaudininkais) ir krikščioniškosios srovės. Jo tikslas – siekti tautos vienybės. Nors toks politinis nuosaikumas nebuvo labai populiarus, būtent dėl jo neramiais Pirmojo pasaulinio karo metais Antanas Smetona tapo įvairias politines sroves telkiančiu lyderiu.

Todėl nenuostabu, kad 1914 m. jis tapo tuo metu svarbiausios lietuvių organizacijos – Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto vicepirmininku, o paskui ir Vilniuje likusios jo dalies pirmininku. Taigi būtent Antanas Smetona tapo politiniu lietuviškos veiklos vadu Vokietijos okupuotame Vilniuje.

Faktiškai šis Centro komitetas tapo Lietuvos Tarybos provaizdžiu, o jo nariai, prisidengdami šalpa, vykdė politinę veiklą. 1917 m., vokiečių okupacinei valdžiai pasukus formalaus Lietuvos valstybingumo įteisinimo keliu, buvo leista sušaukti Lietuvių konferenciją. Tolesniam Lietuvos valstybės kūrimo darbui ji išrinko 20-ies narių Lietuvos Tarybą, kurios pirmininku tapo A. Smetona, o beveik pusė jos narių atėjo iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto.

Šalia Antano Smetonos tautininkų politinei srovei priklausė ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto bei Lietuvos Tarybos veikloje aktyviai dalyvavo seniausias šio politikų rato atstovas Jonas Basanavičius, pagrįstai vadinamas tautos patriarchu. Tautinio judėjimo lyderiu jis tapo dar 1883 m., kai įsteigė ir redagavo pirmąjį tautinį laikraštį „Aušra“, kuris pradėjo visiškai naują lietuvių tautinio atgimimo etapą.

Besiginčydama dėl Vasario 16-osios akto, Lietuvos Taryba buvo gerokai susipriešinusi ir stovėjo ties skilimo riba. Vokietija reikalavo tokio Lietuvos nepriklausomybės skelbimo, kuris susaistytų formaliai atkurtą Lietuvos valstybę federaciniais ryšiais su Vokietija ir faktiškai leistų ją inkorporuoti į Vokietijos sudėtį. Tokią nepriklausomybės deklaraciją Lietuvos Taryba buvo paskelbusi dar 1917 m. gruodžio 11 d., bet net ir jos pagrindu Vokietija neskubėjo pripažinti Lietuvos valstybės. Tai kėlė įtampą Lietuvos Taryboje, kurioje brendo mintis skelbti Lietuvos valstybės atkūrimą be jokių įsipareigojimų Vokietijai. Kokiu mastu galima elgtis drąsiai, o kiek reikėtų prisitaikyti prie tuo metu viską, net Lietuvos Tarybos narių judėjimo laisvę, kontroliavusios Vokietijos valdžios? Dėl to nesutarė A. Smetonos vadovaujama Lietuvos Tarybos narių dauguma ir radikalesnio sprendimo reikalavę kairiųjų atstovai.

1918 m. vasario 16-osios išvakarėse visi Lietuvos Tarybos nariai sutarė dėl nepriklausomybės deklaracijos teksto, kurio pagrindą sudarė radikalusis variantas. Nuo gruodžio 11-osios nutarimo jis skyrėsi ne tik tuo, kad nebebuvo antrosios dalies apie sąjungą su Vokietija, bet ir tuo, kad atsirado išlyga, jog būsimą Lietuvos valstybės santvarką bei jos santykius su kaimynais turės galutinai nustatyti Steigiamasis Seimas.

Istoriniam Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkavo ne Antanas Smetona, kuris, norėdamas užglaistyti įtampas, kilusias Tarybos viduje, atsistatydino iš Tarybos pirmininko pareigų, o vyriausias amžiumi Tarybos narys Jonas Basanavičius. Jo autoritetas suvienijo Tarybą. Tiesa, pats J. Basanavičius toliau vadovauti Lietuvos Tarybai nenorėjo, o pasirašę Vasario 16-osios aktą Tarybos nariai nerado kitos išeities, kaip Tarybos pirmininku vėl išrinkti A. Smetoną. Natūralu, kad ir prasidėjus realiam valstybės kūrimo darbui jau papildyta Lietuvos Valstybės Taryba 1919 m. balandžio 4 d. išrinko A. Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu.

Jono Basanavičiaus vaidmuo Vasario 16-osios posėdyje nebuvo iki galo aiškus iki pat Lietuvos Tarybos protokolų atradimo jau Sąjūdžio laikais. Juos atradus, net darytos prielaidos, kad A. Smetona norėjęs nuslėpti savo laikino atsistatydinimo faktą. Tačiau iš tikrųjų niekas iš Tarybos narių nesureikšmino šio epizodo. A. Smetona labai gerbė J. Basanavičių, kurio pėdomis stengėsi sekti. Jo laidotuvių dieną jis jam skyrė tokius žodžius: „Basanavičius kaip Mozė vedė mus iš tyrumų pažadėtojon žemėn, laisvojon Lietuvon. Drauge su kitais jaunikaičiais vyrais tarė jis anuomet: Pajudinkime, vyrai, žemę, ir lietuvių žemė pajudėjo, lietuvių sąmonė budo iš tautiško miego“.

Ir A. Smetoną, ir J. Basanavičių, ir daugelį kitų Tarybos narių siejo aiškiai suvokta istorinė atmintis. „Jis geriausiai suprato, kad tauta yra ne tik dabartis, bet ir praeitis – senovė,“ – kalbėjo A. Smetona apie J. Basanavičių.

Lietuvos Taryba žinojo, kad ji nėra naujos valstybės kūrėja, o tik senos Lietuvos valstybingumo tradicijos tęsėja. Vasario 16-ioliktosios nutarimu Lietuvos Taryba pareiškė, kad „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. Valstybės tęstinumo akcentą sustiprina nuoroda, kad atkuriamos valstybės sostinė lieka senojoje vietoje. Tai puikiai atitiko to meto realybę, nes Lietuvos Taryba ir veikė Vilniuje, nors anksčiau kai kurie veikėjai ir buvo pareiškę abejonių dėl nutautėjusio Vilniaus reikalingumo naujajai tautiniu pagrindu kuriamai Lietuvai. Su tokiomis pažiūromis dar 1907 m. yra polemizavęs Antanas Smetona, kuris jau tuomet numatė, kad vis dar lietuviškas apylinkes turintis miestas neišvengiamai taps lietuvių traukos centru. Vis dėlto lietuviams savo vietą Vilniuje atsikovoti nebuvo taip paprasta: čia kryžiavosi lietuvių, lenkų ir baltarusių tautiniai interesai bei ateities planai.

Kova dėl Vilniaus bus visos vėlesnės A. Smetonos politinės veiklos leitmotyvas. Galima būtų sakyti, kad, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Pirmoji Lietuvos Respublika užėmė beprotiškai beviltišką poziciją – nesitaikstė su kelis kartus stipresnės Lenkijos sukurta faktine padėtimi. Toks vertinimas būtų panašus į tiesą, jei ne viena smulkmena – tokia bekompromisė pozicija baigėsi pergale. Net jei kas nors ir kartoja šmaikščią, bet politinio įžvalgumo stokojančią Pupų Dėdės dainelę „Vilnius mūsų, o mes rusų“, faktas lieka faktu: iš 1940-aisiais pagal vieną ir tą patį scenarijų okupuotų trijų Baltijos valstybių tik Lietuva susigrąžino savo prarastas teritorijas, o Latvija ir Estija ta proga ne tik nieko negavo, bet dar ir buvo apkarpytos. Tvirta A. Smetonos pozicija pasiekė tikslą net ir dramatiškomis aplinkybėmis.

Tačiau valstybės kūrimo metu vienijantį vaidmenį atlikę tautininkai buvo tik gana siauras inteligentų ratelis. Jiems nepavyko sukurti stipresnę politinę organizaciją ir todėl jie nepajėgė konkuruoti su ją susikūrusiomis partijomis. Tautininkai skaudžiai pralaimėjo 1920 m. įvykusiuose Steigiamojo Seimo ir vėlesnių seimų rinkimuose. Steigiamojo Seimo darbo pradžia buvo ne tik valstybės kūrimo vainikavimas, bet ir A. Smetonos laikino pasitraukimo iš didžiosios politikos bei įgaliojimų grąžinimo momentas. Tautos pažangos partijos sąrašas, kuriame dalyvavo tokie iškilūs tautinio atgimimo veikėjai, kaip Jonas Basanavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Augustinas Voldemaras, Martynas Yčas, Jokūbas Šernas, Vladas Mironas, Donatas Malinauskas, Steigiamojo Seimo rinkimuose surinko tik 1,7 proc. balsų ir į Seimą nepateko. A. Smetona ne tik liko opozicijoje, bet 1923 m. lapkritį net buvo kelioms dienoms uždarytas į kalėjimą valdžios skonį pajutusių krikščionių demokratų valdžios.

Dar 1925 m. Lietuvių tautininkų sąjungoje buvo tik 297 nariai, bet 1926 m. rinkimuose tautininkai pirmą kartą surinko 4 proc. balsų ir iškovojo 3 mandatus. Lyginant su ankstesnių rinkimų rezultatais tai buvo neblogai, bet įspūdingu laimėjimu to niekaip nepavadinsi.

Ir vis dėlto dėl chaotiško kairiųjų valdymo 1926 m. kilus politinei krizei, kurią užbaigė gruodžio 17-ąją karininkų įvykdytas perversmas, neatsirado tinkamesnės figūros, kuri labiau tenkintų ir perversmo organizatorius, ir kompromiso ieškančią Seimo dalį, kaip Antanas Smetona. Gruodžio 19 d. Seime jis buvo antrą kartą išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu ir vadovavo Lietuvos valstybei iki pat tragiškųjų 1940-ųjų metų.

Mus vis dar slegia iš sovietinės istoriografijos ateinantys A. Smetonos valdymo vertinimai ir su juo susiję stereotipai. Iš esmės tos tezės yra dvi – „fašistinės“ diktatūros įvaizdis, komunistų pradėtas formuoti iškarto po 1926 m. perversmo, o ypač išplėtotas sovietinio istoriko Izraelio Lemperto 1975 m. išleistoje knygoje „Fašistinis režimas Lietuvoje“ (šiandien jis gali būti pateikiamas ir švelniau) bei 1940-ųjų birželio 18 d. jau okupantų kontroliuojamame „Lietuvos aide“ paskelbtas nuosprendis iš Lietuvos pasitraukusiam prezidentui: „Gėdingas buv. Respublikos Prezidento A. Smetonos pabėgimas iš savo krašto tokiu rimtu momentu parodo, kiek jam iš tikrųjų rūpėjo Lietuva“.

Be abejo, okupantams buvo pikta ir apmaudu, kad savanoriško Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą spektaklyje negalėjo įdarbinti A. Smetonos, kaip tai padarė su Latvijos ir Estijos prezidentais. Tai suprantama, nes sovietiniai okupantai nemėgo nukrypimų nuo iš anksto numatyto scenarijaus. Kiek sunkiau suprasti, kokią naudą iš A. Smetonos pasilikimo okupuotoje Lietuvoje įžvelgtų šiandieniniai jo kritikai?

Nepaisant per visą sovietmetį o ir po jo bandyto sutrypti A. Smetonos įvaizdžio, niekas negali paneigti, kad frazės „Smetonos laikai“, „smetoninė Lietuva“ reiškia visą epochą, kuri anaiptol nekelia neigiamų asociacijų. Atvirkščiai, ji asocijuojasi su sava valstybe, ūkine ir kultūrine pažanga. Suprantama, kad po 1926 m. perversmo buvo nemaža politinių jėgų ir asmenų, kritikavusių šį žingsnį, nes jie buvo nustumti į šalį ir jautė dėl to nuoskaudą. Tačiau šiandien mes galime jau bešališkiau vertinti to meto įvykius ir jų padarinius, kreipdami dėmesį visų pirma į A. Smetonos valdymo reikšmę Lietuvos valstybei, o ne atskiroms politinėms srovėms.

Suprantama, 1926-aisiais patriotiškai nusiteikusių karininkų įvykdytas ir tautininkų bei krikščionių demokratų paremtas valstybės perversmas dar ir šiandien negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Žinoma, buvo nutraukta parlamentinės respublikos raida, o tai, vertinant mūsų šiandien pripažįstamų vertybių požiūriu, būtų neabejotina blogybė. Kita vertus, norint tinkamai suprasti istorinį įvykį, negalima ignoruoti to meto konteksto. Perėjimas prie diktatūros buvo platesnis reiškinys, apėmęs daugelį tarpukario Europos valstybių, o tai neleidžia šio reiškinio laikyti nelemtu atsitiktinumu ar asmenine prezidento Antano Smetonos užgaida.

Daugybės prieštaravimų draskomos, ideologiškai poliarizuotos to meto visuomenės buvo dar nepasirengusios demokratinei raidai, ir čia slypi viena iš pagrindinių to meto demokratijų žlugimo priežasčių. Lietuvai papildomų sunkumų kėlė ir jos itin nepalanki geopolitinė padėtis. Antanas Smetona Lietuvos valstybės vairą perėmė ne demokratiniu keliu. Bet ar jis dėl to yra blogesnis už Vokietijoje demokratiškai į valdžią atėjusį Adolfą Hitlerį? Akivaizdu, kad yra atvirkščiai. Nereikia užmiršti ir to, kad 1926 m. į valdžią atėjusi kairiųjų vyriausybė „demokratiškai“ pro pirštus žiūrėjo nebent į kraštutinių kairiųjų – komunistų – veiklą, o dešiniųjų pažiūrų piliečių demonstracijas vaikė, naudodami policijos smurtą. „Demokratiją“ jie suprato tik kaip tokių „demokratų“, kaip jie patys, teises ir valdžią.

Vertinant ano meto pavojų ir galimų alternatyvų kontekste, Antano Smetonos valdymo įvedimą galime įvertinti kaip neišvengiamą sprendimą ir net kaip to meto Lietuvos laimėjimą. Tautininkų valdžia nuosekliai ugdė tautinę bei pilietinę savimonę, taigi brandino visuomenę pilnaverčiam gyvenimui demokratijos sąlygomis. 1936 m. sušauktas Ketvirtasis Seimas, nors ir ne iš partijų, o iš apskričių tarybų iškeltų kandidatų išrinktas, rodė pasiryžimą laipsniškai grįžti prie demokratinės santvarkos, bet jau naujomis brandesnės visuomenės sąlygomis. Kad šis visuomenės ugdymo darbas davė vaisių, rodo ir pokario partizanų kovos, ir iki pat Sąjūdžio laikų neišblėsęs Tautos siekis atkurti Lietuvos valstybingumą. Tai vis „smetoninės“ Lietuvos paveldas, Lietuvos visuomenės brandos bei sąmoningumo rodiklis.

Bet ką mes matome šiandieninėje Lietuvoje? Prieškario Lietuvoje išugdyto tautinio sąmoningumo pakako, kad 1988-aisiai kiltų galingas tautinis Sąjūdis ir būtų atkurta Lietuvos Valstybė. Pasitikėjimas Tautos gyvybinėmis jėgomis bei sugebėjimu pasirinkti ir lemti savo likimą buvo pagrįstas ir visiškai pasiteisino.

Tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo laipsniška tautiškumo ir tautinio solidarumo destrukcija. Iš vienos pusės ji reiškėsi kaip tam tikra intelektualinė mada – neva atsilikusių tautinių ir patriotinių pažiūrų kritika, iškeliant primityvesnius ar dirbtinai suprimityvintus patriotizmo pavyzdžius, ir kaip alternatyvą jiems siūlant kosmopolitines pažiūras. Iš kitos pusės, nepasitikėjimo Tauta kryptimi ėmė evoliucionuoti ir valdančiojo elito politinės pažiūros. Tauta esanti nepajėgi spręsti svarbiausius politinio gyvenimo klausimus, žmonės esą nieko nesupras, sugadins reikšmingų Lietuvai sprendimų priėmimą. Kraštutinę formą ši tendencija įgavo pastaruoju metu, įžūliausiais būdais bandant paneigti Konstitucijoje įtvirtintą Tautos teisę inicijuoti referendumą. Ar tą darantys asmenys – didesni demokratai už jų pačių neretai keikiamus 1926-ųjų perversmo organizatorius? Greičiau atvirkščiai, nes proceso kryptis šiuo metu kita – ne Tautos sąmoningumo ugdymas, jos ruošimas demokratijai ir savarankiškam tvarkymuisi, o atvirkščiai – sąmoningumo slopinimas, ruošimas besąlygiškam Briuselio direktyvų vykdymui, netgi jų garbinimui.

Susidaro paradoksali situacija: nuo nedemokratinio žingsnio pradėję 1926-ųjų tautininkai, pamažu ėjo demokratinės, tautiškai sąmoningos, pilietinės visuomenės kūrimo keliu, tuo tarpu šiandieninės Lietuvos partijos, pradėję nuo demokratinio Sąjūdžio pakilimo, demokratinių vertybių postulavimo ir rėmimosi jomis, faktiškai eina pilietiškai ir tautiškai sąmoningos visuomenės naikinimo keliu. Visuomenėje, kurioje buvo pakankamai jėgų ir ryžto 1991-ųjų vasario 9-ąją masiškai ateiti ir pasisakyti už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, šiandien atsiranda vos pusė piliečių, kurie mato prasmę išvis dalyvauti rinkimuose.

Lygindami šiandieninę padėtį su 1926-ųjų metų situacija, nesunkiai pastebėsime ir panašumų, ir skirtumų. Vieną vertus, kaip anuo metu, taip ir šiandien, Lietuva susiduria su didelėmis problemomis, kurias galima išspręsti tik imantis ryžtingų veiksmų. Galima netgi sakyti, kad ir dabar reikia perversmo, bet visai kitokio. Šiandien reikia perversmo mūsų požiūryje į save ir savo sugebėjimą kurti savo likimą. Turime susigrąžinti pasitikėjimą savimi, išugdyti savarankišką, atsakingą ir kritinį mąstymą, grįžti prie tautinio solidarumo idėjos, pasipriešinti tautiškumo destrukcijai, kaip savo esme antipilietiškai ir antidemokratiškai pasaulėžiūrai.

Grįžkime prie Antano Smetonos žodžių, kuriais jis mūsų istorinėje raidoje suvokė tai, ką ir šiandien ne visi pastebi: „Mūsų atstatytoji valstybė tėra mažutė dalelė Vytauto imperijos, palikusi vien prie Baltijos jūrių. Bet šiandien ir žmonijos siekimai yra kitokie: ne tautos valstybėms, o valstybės tautoms.“


Susiję straipsniai

Tomas Baranauskas 7806527166313736456

Rašyti komentarą

  1. Puikus straipsnis. Kaip jį paskleisti plačiau.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item