Šv. Augustinas. Homilija prieš svetimavimą (I)

Krikščionis turi gerbti save kaip Kristaus narį Ką tik girdėtame skaitinyje išgirdome apaštalą, kuris bara ir sudrausmina žmogiškas...



Krikščionis turi gerbti save kaip Kristaus narį

Ką tik girdėtame skaitinyje išgirdome apaštalą, kuris bara ir sudrausmina žmogiškas aistras, sakydamas: „Ar nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu!“ (1 Kor 6, 15). Taigi jis pasakė, kad mūsų kūnai yra Kristaus nariai; nes Kristus yra mūsų galva, – Kristus, kuris tapo žmogumi dėl mūsų. Jis yra galva apie kurią pasakyta: „Jis yra mūsų kūno Gelbėtojas“ (Ef 5, 23). O jo kūnas yra Bažnyčia (plg. Kol 1, 18).

Jeigu mūsų Viešpats Jėzus Kristus būtų prisiėmęs tik žmogaus sielą, jo nariai būtų tik mūsų sielos. Bet, kadangi jis prisiėmė ir kūną, per kurį jis yra mūsų galva – o mes sudaryti iš kūno ir sielos, – vadinasi, jo nariai yra ir mūsų kūnai. Tad jei kuris, siekdamas ištvirkauti, nuvertino save ir savyje paniekino patį save, tegu jis savyje nepaniekina Kristaus. Tegu jis nesako: ištvirkausiu, nes esu niekas: „Kiekvienas kūnas – kaip šienas“ (Iz 40, 6). Bet [juk] tavo kūnas yra Kristaus narys. Kur eini? Grįžk. Ko taip trokšti mestis į bedugnę? Pasigailėk savyje Kristaus, atpažink savyje Kristų. „Nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais?“ (1 Kor 6, 15).

Kekšė yra ta, kuri pritaria tavo paleistuvavimui. Ir galbūt tai krikščionė, kuri paima Kristaus narius ir padaro juos svetimavimo nariais. Abu jūs savyje paniekinate Kristų; nei atpažįstate savo Viešpatį, nei suprantate savo [atpirkimo] kainą. Tuo tarpu, koks tai mokytojas, tarnus padaręs savo broliais! Jam dargi per maža buvo mus padaryti savo broliais, jis mus padarė [ir] savo nariais. Ar toks vertingumas taps bevertis? Kadangi taip palankiai yra suteiktas, tai ar nebus jam atsilyginta pagarba? Jei nebūtų duotas, būtų trokštamas. O jei jis suteiktas, tai ar jį niekinsime?

Ir Šventosios Dvasios šventyklą

Šie mūsų kūnai, kuriuos apaštalas pavadino Kristaus nariais dėl Kristaus kūno, kurį jis prisiėmė, panašumo, taigi, šiuos mūsų kūnus tas pats apaštalas pavadino ir mumyse esančia Šventosios Dvasios šventykla, kurią gavome iš Dievo. Dėl Kristaus kūno mūsų kūnai yra Kristaus kūno nariai. Dėl Kristaus Dvasios apsigyvenimo, mūsų kūnai yra Šventosios Dvasios šventykla. Kurį iš šiųdviejų savyje paniekinsi? Kristų, kurio narys esi, ar Šventąją Dvasią, kurios šventykla esi? Kekšės, pritariančios blogiui su tavimi, greičiausiai nesiryžti parsivesti į kambarį, kuriame yra tavo santuokinis guolis; ieškai kitos gėdingos vietos savo namuose, kur galėtum begėdiškai voliotis. Gerbi savo žmonos guolį, o negerbi savyje esančios Šventosios Dvasios šventyklos! […] Suprask, kad Dievo šventykla yra vertingiau už tavo žmonos guolį.

Kad ir kur tik eitum, Jėzus tave mato; jis, kuris tave sukūrė, nupuolusį atpirko, mirė už tave. Ar neatpažįsti savęs? O jis nuo tavęs akių nenukreipia – ne tam, kad pagelbėtų, bet kad nubaustų. Juk „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius, jo ausys girdi jo šauksmą“ (Ps 33, 16). Bet tuoj pat priduria ir nugąsdina tuos, kurie susikūrė neteisingą saugumą, sakydami: padarysiu blogį; Dievas gi nesiteiks žvelgti į mane, kuris taip gėdingai elgiasi! Paklausyk, kas iš to seka, pažvelk, kas būsi: „Viešpats žvelgia į nedorėlius, kad išnaikintų žemėje jų atminimą“ (Ps 33, 17). Bet kokioje žemėje? Toje kur sakoma: „Tu mano viltis, visa, ką turiu gyvųjų šalyje“ (Ps 141, 6).

Ištvirkėlis neapsigyvens Dangaus Karalystėje

Galbūt pikteiva, nedorėlis, svetimautojas, ištvirkėlis, paleistuvis giriasi dėl savo elgesio, sensta, bet jo geidulingumas nesensta ir galvoja, sakydamas: ar tiesa, kad „Viešpats žvelgia į nedorėlius, kad išnaikintų žemėje jų atminimą?“ (Ps 33, 17). Štai jau pasenau, nuo jaunystės iki šiandienos tiek padariau bloga, tiek tyrųjų jau pakasiau, tiek daug skaisčių jaunuolių jau palaidojau; būdamas ištvirkęs pergyvenau tiek švariųjų. Todėl, ką reiškia: „Viešpats žvelgia į nedorėlius, kad išnaikintų žemėje jų atminimą?“ (Ps 33, 17).

Yra kita žemė, kurioje negyvena pasileidėlis, Dievo karalystėje yra kita žemė: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9–10). Tai reiškia, kad Dievas išnaikins žemėje jų atminimą. Daug yra tokių, kurie, atlikdami tokius darbus, vis dėlto išlaiko viltį. Bet „išnaikins žemėje jų atminimą“ pasakyta apie tuos, kurie dar gyvendami, jau yra pasmerkti, viliasi Dievo karalyste, į kurią neįeis. Mat bus naujas dangus ir nauja žemė, kurioje gyvens teisieji. Nedoriesiems, negeriesiems, stipriausiai prasižengusiems ten nebus leista apsigyventi. Tad visi, kurie yra iš tokių, tegu pasirenka, kur nori gyventi, kol dar yra laiko pasikeisti […].

Siela prakilnesnė už kūną

Tačiau noriu paklausti pavojuje esantį ir mano vidų jaudinantį; mat jis sako: bėk ir gelbėk mano sielą! Tokiam lengvai atsakau: aš bėgu, kad išgelbėčiau tavo kūną! O kad tu bėgtum gelbėti savo sielos! Suprasi, kodėl bėgu paskui tavo kūną, o ne paskui tavo sielą. Mieliau klausau tiesą sakančio Kristaus, nei baimės šnabždančios klaidos. Juk pats Viešpats sako: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“ (Mt 10, 28). Žinoma, nori, kad bėgčiau paskui tavo sielą. Tačiau tai, ko bijai ir nuo ko grasinimų esi išbalęs, negali užmušti tavo sielos. Jis siautėja tik tavo kūne, o tu nešėlk savo sieloje. Jis tavo sielos nužudyti negali, tačiau tu gali – ne ietimi, o liežuviu. Tave mušantis priešas užbaigia šį gyvenimą, „o meluojanti burna sunaikina sielą“ (Išm 1, 11).


Tegu tai, ko žmonės bijo šiame gyvenime, leidžia suprasti, ko jie turi bijoti. Juk jie bijo kalėjimo, bet nebijo pragaro! Jie bijo tardytojų klausimų, o nebijo pragariškų angelų. Bijo laikinų kankinimų, o nebijo amžinosios ugnies kankynių. Pagaliau, jie bijo mirti laikinai, o nebijo mirti amžinai.

Vertė ir parengė Lukas Skroblas.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Šv. Augustinas 7523903663799605544

Rašyti komentarą

1 komentaras

Anonimiškas rašė...

Paskutinio, labai įdomaus, skirsnio vertimas galėtų būti geresnis:

Suka man vidurius šaukiantysis: "Rūpinkis siela"; truriu jam klausimų. Lengvai jam atsakau: "Man taip pat rūpi tavo kūnas; nes būtent tu pasirūpinsi savo siela. Ir taip suvoksi kodėl rūpinuosi tavo kūnu, o ne siela. Mieliau klausau tiesą sakančio Kristaus, nei tavęs murmančio melą. Juk pats Viešpats sako: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos“ (Mt 10, 28). Žinia, nori, kad aš rūpinčiaus tavo siela: bet štai ko bijai ir nuo grąsinimų esi išbalęs negali pražudyti tavo sielos: tai plėšo tavo kūną, o tu nesiplėšyk savo sieloje. Tai tavęs negali pražudyti, o pats save - gali; ir ne ietimi, bet liežuviu. Tave mušantis priešas užbaigia šį gyvenimą, „o meluojanti burna sunaikina sielą“ (Išm 1, 11). Iš to, ko šiame gyvenime žmonės bijo, sprendžia, ko bijoti turėtų. Žinia, bijo kalėjimo, bet ne pragaro? Bijo kankintojų tardymų, bet ne pragaro angelų? Bijo laikinų kančių, bet ne amžinosios ugnies kančių? Pagaliau dreba prieš paprastą mirtį, bet ne prieš amžinąją?

item