Ruby Harrold-Claesson. Nejaugi išsivadavote iš komunizmo tam, kad įsileistumėte naują diktatūrą?

Į Vilnių atvykusi Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė Ruby Harrold-Claesson turi ką papasakoti apie tai, kaip užsienyje priž...


Į Vilnių atvykusi Šiaurės šalių žmogaus teisių komiteto prezidentė Ruby Harrold-Claesson turi ką papasakoti apie tai, kaip užsienyje prižiūrimi iš tėvų atimti mažamečiai. Pas mus šios diskusijos kyla tik dabar, o šioje šalyje ir kaimyninėse valstybėse jau seniai apsispręsta, kad nebe tėvai, o valdžia sprendžia, kas geriausia vaikui.

Gimusi Jamaikoje, Prancūzijoje studijavusi teisės ir politikos mokslus, vėliau R.Harrold-Claesson gilinosi į teisę Geteborgo universitete. Nuo 1970 metų gyvena Švedijoje su vyru Hakanu, užaugino tris vaikus.

Į Lietuvą ją pakvietė kelios nevyriausybinės organizacijos, pasiūliusios papasakoti apie švedišką patirtį vaiko teisių apsaugos srityje. Šiuo metu Seime rengiamas naujas Vaiko teisių apsaugos įstatymas, kuris palengvintų mažamečių paėmimą iš šeimos.

Ar valstybė gali perimti tėvų vaidmenį? Kaip apibrėžti ribas tarp naujų galimybių ir slaptų grėsmių? Ko iš skandalingų ir skausmingų istorijų išmoko švedai? Apie tai – pokalbis su su teisininke, šeimos teisės specialiste R.Harrold-Claesson.

– Kodėl būtent šeimos teisė tapo svarbiausia jūsų veiklos sfera?

– Susidomėjau ja, kai perskaičiau laikraštyje apie teisininkės Siv Westerberg pergalę Europos žmogaus teisių teisme, garsioje Ollsonų šeimos byloje prieš Švedijos valstybę. Po kurio laiko kažkas, kas žinojo mane turint juridinį išsilavinimą, paprašė padėti vienai motinai, kurios trejų metukų sūnus buvo atimtas iš jos ir apgyvendintas globėjų šeimoje. Mudvi pradėjome sėkmingą teisinę kovą, ir motinai pavyko atgauti vaiką.

Apie šią istoriją parašė spauda, o tuomet į mane kreipėsi daugiau tėvų, ieškančių pagalbos ištikus panašioms nelaimėms. Taip mano profesinės pastangos dėl šeimos teisės auginti ir auklėti savo vaikus tapo kasdieniniu ir jau ilgamečiu darbu.

– Vadovaujate Šiaurės šalių žmogaus teisių komitetui. Tačiau žmogaus teisių požiūriu šias valstybes įprasta laikyti pavyzdžiu likusiam pasauliui, tad ką veikia toks komitetas?

– Šiaurės šalių socialinės apsaugos srityje žmogaus teisės tikrai nėra gerbiamos. Teismuose beveik neįmanoma laimėti bylų, kuriose dalyvauja socialinės tarnybos. Kai pradėjau dirbti teisininke Švedijoje, greitai supratau, kad 90 proc. vaikų atėmimo iš tėvų atvejų yra nepagrįsti. Tačiau kai jie jau paimti iš šeimos, tėvams beveik nebeįmanoma jų susigrąžinti.

Šiaurės valstybės šiuo aspektu laikomos tinkamiausiu modeliu tikriausiai todėl, kad nedaugelis moka tų šalių kalbas, todėl neturi informacijos apie tikrąją padėtį. Tai, kas vyksta ne anglų kalba kalbančiame pasaulyje, sulaukia mažai žiniasklaidos dėmesio, nebent įvykis išties ekstremalus.

Įkurti žmogaus teisių gynimo instituciją buvo mano jau minėtos švedų teisininkės Siv Westerberg mintis. Ji yra laimėjusi septynias bylas iš aštuonių prieš Švedijos valstybę Europos žmogaus teisių teisme. Prie Siv sumanymo prisijungė Danijos, Suomijos, Norvegijos teisininkai, ir 1996 m. įkūrėme komitetą, kurio vadove buvau išrinkta.

Teisė turėtų saugoti žmogų, tačiau Šiaurės šalyse ji dažnai panaudojama šeimoms terorizuoti, kai vaikai iš tėvų atimami dėl visiškai nesuvokiamų priežasčių. Pavyzdžiui, ta pati Olssonų šeimos istorija, su kuria dirbo S.Westerberg. Socialinės tarnybos sugalvojo, jog tėvų intelekto koeficientas nepakankamas, kad jie galėtų tinkamai išauklėti savo vaikus, todėl juos paėmė iš šeimos ir atidavė globėjams.

Šią bylą pavyko laimėti Strasbūre, bet ir po to socialiniai darbuotojai, ignoruodami EŽTT sprendimą, aiškino, esą vaikai negali grįžti pas tėvus, nes pas globėjus jau praleido daugiau laiko nei biologinėje šeimoje. Ir švedų teismas juos palaikė! Kai byla, apkeliavusi naują ratą nacionaliniuose teismuose, dar kartą pasiekė Strasbūrą, Švedija ir vėl pralaimėjo. Deja, kol sukosi ilgametė teismų karuselė, Olssonų vaikai spėjo užaugti. Tėvams liko piniginė kompensacija.

Beje, įdomu tai, kad atimdami iš biologinės šeimos paaugusį vaiką, pavyzdžiui, keturiolikmetį, socialiniai darbuotojai nesvarsto, jog su savo tėvais jis praleido jau tiek daug metų, kad atskyrimas bus ypač traumuojantis.

Kita garsi švediška istorija – Domenico Johanssono, atimto iš tėvų tiesiog lėktuve. Berniuko mama kilusi iš Indijos, o tėvas – švedas, kurio darbas buvo padėti skurstančių šalių gyventojams. Šeima kaip tik keliavo į Indiją. O konfliktas su valdžia kilo, nes žinant apie artėjantį išvykimą buvo nutarta neleisti šešiamečio Domenico į švedišką mokyklą, bet mokyti namuose – kad vaikui nebūtų sunku greitai išsiskirti su bendraklasiais ir mokytojais.

Dėl tokio gimdytojų „nusikaltimo“ vaikas buvo Švedijos pareigūnų išlaipintas iš lėktuvo ir atiduotas globėjų šeimai. Tėvams buvo leista su juo matytis kartą per penkias savaites ir tik dalyvaujant socialiniams darbuotojams.

– Kur slypi tokio keisto ir sunkiai protu suvokiamo reiškinio priežastys?

– Šiandien Švedijoje nebe tėvai, bet valdžia sprendžia, kas geriausia vaikui. Tėvams nutarus ugdyti savo vaikus namuose, socialinės tarnybos pareikalaus pakeisti tokį sprendimą arba atims atžalas. Joms nesvarbu, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pasakyta, jog tėvai turi pirmumo teisę parinkti savo vaikams mokymą.

Be to, tai yra verslas. Socialiniai darbuotojai valstybės dosniai dotuojami, sistema veikia taip, kad kuo daugiau vaikų bus paimta, tuo daugiau uždirbta. Pakaitiniai tėvai, pasitaiko, bičiuliaujasi ar net giminiuojasi su socialiniais darbuotojais, ir tai nekeista žinant, kokius didelius pinigus valstybė jiems moka už svetimų vaikų globą. Tapus pakaitine motina galima nebedirbti. O juk su vaikais paprastai neužsiimama visą dieną – jie lanko darželį, mokyklą.

Niekam nerūpi nuo tėvų atskirtų vaikų kančios. O aš esu įsitikinusi, kad netgi tėvų pliaukštelėjimas vaikui nė iš tolo neprilygsta jo išgyvenimams, kuriuos sukelia administracinė prievarta prieš šeimą.

– Bet kaip galėjo nutikti, kad įstatymas, draudžiantis mušti vaikus, ilgainiui virto žmogaus teisių pažeidinėjimo įrankiu?

– Šis įstatymas buvo priimtas 1979-aisiais, kai Švedijoje buvo įsigalėjusi Socialistų partija. Jos politikai biologinę šeimą suvokė kaip grėsmę naujo žmogaus ir atitinkamos visuomenės kūrimui. Buvo sugalvotas būdas, kaip atriboti vaikus nuo tėvų, kad jie negalėtų daryti jiems įtakos, diegti savo vertybių. Tai – komunistų ir socialistų idėja, kurios pergalę galop nulėmė liberalų balsai. 

Toks įstatymas visiškai nereikalingas, nes problemos jis neišsprendė. Normalūs tėvai virto potencialiais nusikaltėliais. Kasmet iš šeimos atimama apie 20 tūkst. vaikų. O smurto statistika, nepaisant griežto įstatymo, nesikeičia jau keletą dešimtmečių: šalyje kiekvienais metais šeimose užmušama apie septynis vaikus.

Tačiau išaugo mirčių skaičius tarp iš tėvų atimtų ir pas globėjus perkeltų vaikų. Pasitaiko savižudybės atvejų dėl to, kad vaikai nori gyventi su savo biologiniais tėvais, o ne su svetimais žmonėmis. Pati žinau liūdną vieno šešiolikmečio likimą. Iš pradžių prievarta atimtas iš savo tėvų, jis vėliau pabėgo iš globėjų namų – nenorėjo ten gyventi. Kai policija jį sugavo ir grąžino globėjams, tas jaunas žmogus nusižudė.

Tėvai Švedijoje yra beteisiai, šios šalies teisėje netgi nėra tokios sąvokos, jie vadinami „globėjais“. Civiliniame kodekse daug pasakyta apie vaiko teises, pagarbą jo asmenybei ir pan. Vaikams apie tai aiškinama nuo pat darželio, o štai pagarbos tėvams jie nemokomi. Anksti sužino, kur gali paskambinti, apskųsti tėvus, tačiau jiems nepaaiškinama, kokios gali būti tokio poelgio pasekmės.

Pakeltas tėvo ar motinos balsas – vaiko teisių pažeidimas ir prievarta. O štai vaiko atėmimas iš šeimos, apgyvendinimas su svetimais, niekada nematytais žmonėmis – ne prievarta. Kai iš savo namų išplėštas mažylis su tėvais gali matytis kartą per penkias savaites stebimas socialinių darbuotojų, tai – ne prievarta. Biurokratai elgiasi su vaikais taip, tarsi jie būtų ne gyvi žmonės, o kažkokie kilnojamieji daiktai. Neretai jie patys vaikų neturi, tačiau jaučiasi žinantys, kas geriausia svetimam vaikui.

Bet juk socialinės tarnybos privalo padėti šeimai, o ne ją naikinti. Tarptautiniai žmogaus teises įtvirtinantys dokumentai užtikrina tėvams teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir niekas negali tos teisės paminti.

– Kodėl tėvai neprotestuoja prieš tokią savivalę, nereikalauja permainų?

– Daugelis yra įbauginti, nes žino, kaip lengvai gali netekti vaikų visiems laikams. Niekas nenori būti viešai apšauktas smurtautoju. Žmonėms čia gerokai išplautos smegenys. Kai atvažiavau iš Jamaikos, kur šeima yra šventas dalykas, man buvo labai keista matyti, kad ji gali būti taip nevertinama. Jeigu Jamaikoje vaikas ateitų pas kaimynus su nusiskundimais, jie pirmiausia pasikalbėtų su tėvais – gal iš tiesų jų atžala turi problemų? O čia iš karto raportuojama socialinėms tarnyboms ir tai neretai baigiasi tragiškai – išardoma šeima.

Dalis tėvų, kurių teises gyniau teismuose ir kuriems pavyko atgauti vaikus, paliko Švediją. Patariu visiems, kuriems kyla problemų su socialinėmis tarnybomis, taip pasielgti. 2004 m. pavyko išgelbėti motiną, kuri nėščia išvyko į Prancūziją.

Ten ji gyvena su savo jau svetur gimusiu vaikeliu. Tai buvo aštuntas jos vaikas. Ši moteris pati užaugo įtėvių šeimoje ir visada svajojo apie gausią šeimą. Deja, tėvas buvo apkaltintas blogu elgesiu su vaikais, ir septynios atžalos iš poros buvo atimtos. Nors vėliau teismas vyrą visiškai išteisino, o motina net ir apkaltinta niekuo nebuvo, vaikai nebuvo jiems grąžinti. Nėščiai moteriai išvykus į Prancūziją, daugiavaikės šeimos galva liko Švedijoje, kad galėtų matytis su trims globėjų šeimoms išdalintais savo vaikais.

– Lietuvoje nerimaujama dėl to, kad kartu su nauju Vaiko teisių apsaugos įstatymu, kuriame siekiama įtvirtinti labai išplėstą smurto sąvoką, neįsivyrautų ir šeimos griovimo praktika.

– Tikrai jums to nelinkėčiau. Nejaugi išsivadavote iš komunizmo tam, kad įsileistumėte naują – socialinę – diktatūrą? Kai po vienos skandalingos televizijos laidos apie vaikų gyvenimą pakaitinėse šeimose valdžios sukurta komisija ištyrė padėtį, jos ataskaita parodė, kad neretai naujose šeimose jų gyvenimo sąlygos tik pablogėdavo, jie prarasdavo ryšį su savo gimine, išgyveno meilės stygių, susidūrė su mokymosi sunkumais.

Ši sistema labai brangi ir ją – teismo procesus, advokatus, pakaitines šeimas – išlaiko mokesčių mokėtojai. Iš šeimos išplėštiems ir dėl to kančias išgyvenantiems vaikams neretai prisireikia specialios pagalbos, o  tai irgi kainuoja.

Yra statistika, kad iš tėvų atimti ir svetimuose namuose augantys vaikai patiria emocinių sutrikimų. Nemažai kalėjimuose bausmę atliekančių nusikaltėlių, kaip teigia duomenys, kažkada buvo prievarta atskirti nuo savo šeimų.

Šaltinis: www.lrytas.lt

Susiję

Ruby Harrold-Claesson 3659158528082727132

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item