Wade'as Rowlandas. Korporacinis kapitalizmas ir modernybės mitologija

Su kanadiečių analitiku Wade’u Rowlandu kalbasi Almantas Samalavičius. Wade’as Rowlandas laikomas vienu iškiliausių Kanados rašytojų, ...


Su kanadiečių analitiku Wade’u Rowlandu kalbasi Almantas Samalavičius.

Wade’as Rowlandas laikomas vienu iškiliausių Kanados rašytojų, kuriančių negrožinę literatūrą. Gimęs 1944 m. Kvebeke, Manitobos universitete studijavo ekonomiką, tačiau paskutiniais studijų metais pasirinko žurnalisto karjerą – keliolika metų dirbo Winnipeg Free Press ir Toronto Telegram redakcijose, rašė apie organizuotą nusikalstamumą ir aplinkosaugos problemas, kurios plačiajai visuomenei anuomet buvo dar menkai žinomos. Beje, laimėjo ieškinį, kurį iškėlė Kanados jėgos struktūroms po to, kai jį, taikios demonstracijos dalyvį, sumušė policija, – šis įvykis paskatino reformuoti šalies teisėsaugos sistemą. Rowlandas buvo pakviestas dirbti Kanados CBC televizijos tinklo programų vyresniuoju prodiuseriu, bendradarbiavo su kitu nacionaliniu kanalu – CTV. Televizijos komercialėjimas žinomą žurnalistą, prodiuserį paskatino atsidėti akademiniam darbui – dėstė Ontario Trento universitete, buvo Reyerstono-Niujorko universiteto komunikacijų etikos katedros vedėjas. Šiuo metu yra Jorko universiteto Toronte komunikacijų profesorius.

Parašė keliolika knygų, pelniusių pripažinimą tiek Kanados, tiek tarptautiniu mastu, tarp jų – „Taršos vadovas“, „Tinklo dvasia: informacijos amžius nuo telegrafo iki interneto“ (1997), „Okhamo skustuvas: stebuklo ieškojimas abejonių amžiuje“ (1999), „Galilei’aus klaida: naujas požiūris į konfrontaciją tarp Galilei’aus ir Bažnyčios“ (2001), „Korporacija Godulys“ (2005). Jau būdamas plačiai pripažintas rašytojas ir socialinis analitikas, Rowlandas baigė mokslo filosofijos magistrantūrą, apgynė komunikacijos mokslų daktaro disertaciją. Jo mokslo darbus skelbia tokie žinomi leidiniai kaip Corporate Citizenship, Journal of Corporate Ethics, International Journal of Media, Cultural Politics, Social Epistemology ir kiti.

Su Wade‘u Rowlandu kalbėjomės apie šiandienines tarptautinės ekonomikos problemas epochoje,
kai karaliauja globalios verslo ir finansų korporacijos, kurių etiką (veikiau jos stoką) kanadiečių analitikas nagrinėja veikale „Korporacija Godulys“.

Almantas Samalavičius. Analizuodamas šiuolaikinį korporatyvųjį kapitalizmą, pabrėžiate moralės ir ekonominės bei finansinės veiklos santykius, t. y. kalbate apie ryšį, kuris buvo suardytas jau ankstyvosios modernybės laikais. Dabar globalios korporacijos įgijusios daugiau galių net už valstybę, o moralės sfera ekonomikos ir finansų pasaulyje traukiasi it šagrenės oda.

Wade Rowland. Dabartinę problemą suvokiu kaipmoralinio žodyno praradimą. Man regis, XX a. įsigalėjus vadinamajai „kontinentinei filosofijai“, įsismarkavus postmodernizmui ir panašioms moralinio reliatyvizmo formoms (netgi visiškam skepticizmui), praradome pasitikėjimą savo gebėjimais priimti moralinius sprendimus. Tai kyla iš esminio modernizmo mito: esą moralinė elgsena – bent jau tokia, kokia egzistuoja pasaulyje, – yra liberaliosios demokratijos institucijų ir kapitalistinės rinkos priverstinės įtakos rezultatas. Jei nebūtų šių institucijų, nuolatos kibtume vieni kitiems į gerkles, nes tą daryti skatina konkurencija, savanaudiškumas ir brutalumas, kuriuos Darvino evoliucijos eonai pavertė savastimi. Dabarties mokslas jau įrodė, kad modernistinis požiūris į žmogaus prigimtį ir jos poveikį istorijai yra visiškai klaidingas. Nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįsti ankstyvojo modernizmo racionalistinę pretenziją, skelbiančią, esą žmonės iš prigimties linkę varžytis, nes yra nepataisomi savanaudžiai. Atrodo, esama visai priešingai – žmonės linkę bendradarbiauti ir teikti pagalbą vieni kitiems. Tačiau, nepaisydamas šios tikrenybės, liberalusis rinkos kapitalizmas primetamums savanaudišką elgseną. Todėl esu įsitikinęs, kad moralinio mąstymo įtaka ir moralės tyrimų autoritetas laikui bėgant didės.

Daugelis ekonomistų, pateikiančių alternatyvius požiūrius į neoklasikinės ekonomikos principais grindžiamą dabartinę sistemą, remiasi vertingais tyrimais, paaiškinančiais, kodėl tai, ką senovės graikai vadino oikos, buvo pakeista koncepcijomis, atmetusiomis moralinius ekonomikos valdymo principus, o galiausiai ekonomika pradėjo užimti pernelyg daug vietos žmonių gyvenime. Jūsų veikaluose irgi labai ryškus istorinis dėmuo. Regis, esate linkęs manyti, kad istorijos revizija ir permąstymas galėtų pagelbėti geriau suprasti dabartinių kapitalizmo negalavimų esmines priežastis. Tačiau ekonomikos katedros daugelio šalių universitetuose labai įtariai žvelgia į tokias profesionalų „erezijas“ ir daro viską, kad užkirstų kelią ekonomikos kaip akademinės disciplinos reformai. Ar socialinė kritika, išsivadavusi iš neoklasikinio (veikiau neoliberalaus) ekonominio mąstymo, galėtų pagelbėti, kad būtų esmingai pakoreguotas dabar vyraujantis požiūris, kuris tarnauja vien globalaus korporatyviniokapitalizmo interesams?

Mane įkvepia pastaruoju metu akademiniuose sluoksniuose ryškėjantis kritinis moralinis realizmas kaip gyvybinga „Frankfurto mokyklos“ kritinės teorijos atšaka. Šis požiūris į moralę rimtai vertina gėrio egzistavimą, todėl atsakingai teigia, kad iš tiesų egzistuoja toks dalykas kaip moralinis faktas. Moralinis realizmas, glaudžiai susijęs su mokslo filosofija ir epistemologija, suvokia, kad visas žinojimas, tiek moralinis, tiek mokslinis, yra pagrįstas stipriu, tačiau gebančiu keistis sutarimu. Tai reiškia, kad tiek moralinių, tiek mokslo tiesų ieškojimas vyksta, faktus identifikuojant iš esmės tuo pačiu būdu, po to jie tikrinami ir patvirtinami arba atmetami. Turint galvoje tai, kad rasti sutarimą dėl moralinių aspektų bandoma jau du ar netgi tris tūkstantmečius, o mokslinio žinojimo tarpsnis apima vos keturis šimtus metų, protinga būtų manyti, kad esama moralinių išvadų, kuriomis verta pasitikėti. Lygiai taip pat galima teigti, kad gėris egzistuoja ir daro įtaką panašiai kaip gravitacija: ir vienas, ir kitas yra reikšmingi mūsų kasdieninės realybės faktai, kurių padariniai neginčytini, tačiau apie juos, regis, nežinome beveik nieko.

Šiuolaikinės visuomenės savivaizdis paremtas ypač racionaliu, išlavintu, laisvu nuo prietarų mąstymu, kuris grindžiamas moksliniu racionalizmu kaip ir visa žmogaus veikla. Nuoširdžiai tikima, kad mokslas pateiks atsakymus į visus klausimus, visos problemos, su kuriomis susiduriame, anksčiau ar vėliau bus išspręstos. Pavyzdžiui, tie, kurie pasikliauja branduoline energetika (tiek mokslininkai, tiek eiliniai žmonės), yra įsitikinę, kad mokslo pažanga išsklaidys visas šios industrijos grėsmes sveikatai ir gyvybei. Tas pats pasakytina apie požiūrius į ekonomiką – daugelis žmonių įsivaizduoja, esą profesionalūs ekonomistai pajėgs išspręsti visas dabartinės kapitalizmo stadijos prieštaras, todėl reikalauja sprendimus patikėti vien „kvalifikuotiems specialistams“. Kaip ši totalios „profesionalizacijos“ kultūra veikia mūsų supratimą apie dabartinį ekonomikos „režimą“? Ar įmanoma šią tikėjimu pagrįstą kultūrą kaip nors paveikti?

Viena iš „profesionalizmo kultūros“ keistenybių yra tai, kad įvairios profesijos turi savus etikos specialistus.Veikia medikų, žurnalistų etikos komisijos, korporacijų sferoje triūsia korporatyvinės socialinės atsakomybės (KSA) prievaizdai. Visur, išskyrus nebent medicinos etiką, plika akimi matyti maišatis tarp etikos ir paklusnumo vidaus taisyklėms, kitaip tariant, apdairaus elgesio. Būtent kiekvieno iš mūsų įgimtas etinis jautrumas yra perkeliamas į „etiškos“ elgsenos taisyklių sąrašus, neva leidžiančius spręsti, ar veiksmas
yra moraliai pagrįstas, ar ne.

Šiuolaikinė verslo korporacija arba korporacijakiborgas yra autonomiška, save valdanti kibernetinė mašina, skirta kalti pinigams, o jos veiklą lemia vidinė projektinė specifikacija ir taisyklės, primestos iš išorės (šioms ji užprogramuota priešintis). Jai nerūpi moralė, ji pripažįsta tik vieną dorybę – tai reputacija. Todėl korporacinis altruizmas egzistuoja tik tiek, kiek gali būti rezultatyvus pačiame žemiausiame lygmenyje. Iš profesionalų, samdomų tarnauti tokiam korporaciniam dariniui, tikimasi, kad šie visą savo energiją skirs korporacijos gerovei, todėl jais negalima pasikliauti kaip objektyvios informacijos, susijusios su etika ar kuria kita žinojimo sritimi, šaltiniais.

Ekonomistų, suprantančių dabartinių problemų prigimtį, aiškiai matančių, koks moralinis vakuumas atsirado dėl ydingų neoliberalios politikos prioritetų, tikrai netrūksta. Tačiau, kai reikia daryti įtaką įstatymų leidėjams, jų balsą nustelbia korporacinės lobizmo galios svoris, palaikomas darnaus choro tų korporacijoms draugiškų liberalių pedantų fundamentalistų, kurie sudaro ekonomistų profesijos vidinę „arbatėlės partiją“.

Per visą modernybės istoriją, prasidėjusią su Apšvietos epocha, žmonių pasaulėžiūrą formavo tam tikra tikėjimo rūšis – imta garbinti neribotą, begalinę pažangą. Ši ideologija toliau klesti, nepaisoma net vidinių prieštaravimų ir nerimą keliančių įrodymų, kuriuos pateikia aplinkosaugininkai, klimato kaitos tyrinėtojai. Kokią įtaką pažangos ideologija daro dabartinių verslo korporacijų elgsenai ir savivaizdžiui?

Manau, modernioji verslo korporacija į projektines savo specifikacijas yra įtraukusi visas pagrindines racionalistinio, modernaus mąstymo dogmas, ne vien pažangos idėją. Didelės transnacionalinės korporacijos, dominuojančios pasaulio rinkose, yra modernybės apoteozė, kaip to ir tikėjosi racionalistinė, utilitarinė ekonomikos teorija. Korporacija yra tobulas „racionalus ekonomikos veikėjas“, apie kokį svajojo klasikiniai ir neoklasikiniai ekonomistai. Rinkų, akivaizdžiai sukurtų tam, kad individualus savanaudiškumas ir godulys būtų paverstas bendruoju gėriu, aplinkoje nuosekli korporatyvinė elgsena ypač pageidaujama. Šios korporacijos yra nepataisomos savanaudės, o jų godumas nepaiso jokių ribų.

Modernioji pažangos sąvoka ir poreikis nuolatos aukoti dabartį ateities labui, yra integrali dalis racionalistinio statinio, virš kurio iškyla liberalioji rinkos ekonomika su pagrindiniais žaidėjais – verslo korporacijomis. Pasikasti po kuria nors iš glaudžiai tarpusavyje susijusių modernizmo dogmų – suabejoti pažangos idėja, sekliu modernybės požiūriu į žmogaus prigimtį, moralinio reliatyvizmo kaip koherentiškos filosofijos arba pozityvistinio, redukcionistinio mokslo vertingumu – pakaktų, kad galiausiai sugriūtų visa struktūra.

Norėčiau grįžti prie ankstesnio klausimo, susijusio su Jūsų įžvalgomis apie šiuolaikinių verslo korporacijų veiklą ir etinės žinijos „profesionalizaciją“, kurią bene akivaizdžiausiai atspindi įvairių rūšių bioetikos gausėjimas. Akademiškai parengti „etikos“ specialistai baigia išstumti supratimą, kad moralės sfera visais laikais buvo tiek visos bendruomenės, tiek pavienių asmenų reikalas. Kaip korporatyvinis kapitalizmas šitai panaudoja savo interesams?

Apie tai jau užsiminiau, atsakydamas į trečiąjį klausimą. Galėčiau pridurti nebent štai ką: nepaisant to, kad mus slegia deterministinė elgsenos samprata, primesta evoliucinės biologijos, didesnioji sąžinės našta vis tiek išlieka ir tai teikia vilčių. Jei rytoj būtų atrastas, pavyzdžiui, homofobijos genas, ar tai pateisintų homofobišką elgesį? Žinoma, ne. Tačiau iš kur kyla tas „žinoma, ne“? Jis ateina iš ten, kur visi, kaip sakė Platonas, yra moralės žinovai. Tai ateina iš įgimto moralinio jautrumo. Pasak Zygmunto Baumano, spontaniškas polinkis užjausti kitą padeda mums suvokti save kaip tam tikrą rūšį.

Globalios (veikiau globalizuotos) verslo ir finansų struktūros elgiasi vis amoraliau, vienoje iš naujausių savo knygų Jūs paskelbėte ilgą tokių korporacinių nuodėmių sąrašą. Būtent dabartinis ekonomikos klimatas lėmė, kad pastebimai didėja atotrūkis tarp moralės ir teisės sferos, nors kadaise jos buvo glaudžiai susijusios. Kokie plintančio teisinio reliatyvizmo padariniai, Jūsų manymu, yra skaudžiausi?

Iškalbinga Jürgeno Habermaso įžvalga, kad teisinis pozityvizmas (paraidiškumas) yra klaidingas principas, įteisintas racionalistinės modernybės. Pozityvistinis tikėjimas, neva protas gali pateikti teisingus atsakymus į bet kokius klausimus, kelia pagrįstų abejonių, ypač šiais laikais, kai pats mokslas pripažįsta, kad egzistuoja žinojimo ribos, kurias išreiškia, pavyzdžiui, fizikų ir matematikų pripažįstamas netikrumo principas. Kad teisė būtų susijusi su morale, ji turi tapti atvira nuolatinei apklausai, tada galės palaipsniui evoliucionuoti, atsiliepdama į besiplečiančią žmonijos žinių visumą. Tokiam pokalbiui žmones nuteikia įgimtas moralinis jautrumas, leidžiantis, laikui bėgant, labiau priartėti prie tiesos.

Korporacijos yra nemoralūs kibernetiniai dariniai, todėl nepasirengusios dalyvauti šiame procese, – jų veiklą reguliuoja taisyklės. Ir tai nėra lengva padaryti. Nors korporacijos užprogramuotos veikti, paisydamos įstatymų ir kontrolės, bet jeigu teisėsauga yra silpna, be vargo išeinama už nustatytų ribų. Kadangi korporacijos tapo „pernelyg didelės, kad būtų valdomos“, jas reikia išskaidyti arba sumažinti. Kad jas suvaldytume, pirmiausia reikėtų atimti iš jų legalų pagrindą veikti kaip kolektyviniam asmeniui, nes tai leidžia joms naudotis žmogaus teisėmis, tarp jų ir žodžio laisve.

Korporacijos iš tikrųjų įgijo didžiulę galią ir atsparumą, kai ilgalaikis lobizmas padėjo pasiekti, kad korporacijų teisės būtų prilygintos individo teisėms, su visomis iš to išplaukiančiomis privilegijomis – pavyzdžiui, teise apeliuoti į žodžio laisvę ir pan. Pritariu Jūsų nuogąstavimams, kad tai labai pavojingas precedentas. Dėkoju už pokalbį.

Šaltinis: "Kultūros barai"

Susiję

Wade Rowland 3698425077820721655

Rašyti komentarą

  1. Paskaičiau iki "Jei rytoj būtų atrastas, pavyzdžiui, homofobijos genas, ar tai pateisintų homofobišką elgesį? Žinoma, ne." Liberastiją kritikuoti, o apsisukus pūsti į pačių liberastų dūdelę - ką aš žinau... :) Ar jis nesupranta, kad prie6inimasis lytinių iškrypimų propagavimui priklauso tai pačiai moralės sferai, kurią liberast-tolerastai siekia sunaikinti?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Už balos

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

item