Tomašas Sedlačekas. Godumas yra visko pradžia

Interviu Spiegel čekų ekonomistas Tomašas Sedlačekas kalba apie moralę dabartinės krizės metu ir kodėl jis mano, kad ekonominė politika,...

Interviu Spiegel čekų ekonomistas Tomašas Sedlačekas kalba apie moralę dabartinės krizės metu ir kodėl jis mano, kad ekonominė politika, siekianti tik augimo, visuomet ves prie skolų. Tie, kurie nežino, kaip su tuo susitvarkyti, sako jis, baigs viduramžiškame skolininkų kalėjime kaip šiandieniniai graikai.

Savo bestseleryje „Economics of Good and Evil“ (angl. „Gėrio ir blogio ekonomika“), pirmą kartą išleistame Čekijoje 2009 metais, 35 metų amžiaus akademikas ir politikos patarėjas Tomášas Sedláčekas nepaisė savo profesijos ribų ir stereotipų, parodydamas ekonomikos ištakas žmonijos kultūros istorijoje.

2001-2003 metais T. Sedláčekas buvo tuometinio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo patarėjas ekonomikos klausimais – jis vertino jo „naują požiūrį į šiuolaikinio pasaulio problemas, neapsunkintą keturių dešimtmečių totalitarinio komunistinio režimo naštos“. Iki 2006 m. T. Sedláčekas patarinėjo čekų finansų ministrui diskutuojant dėl biudžeto konsolidavimo, šalies mokesčių, pensijos ir sveikatos apsaugos sistemų.

Sedláčeko knygos įvade Havelas rašė, kad dauguma politikų „sąmoningai ar nesąmoningai priima ir skleidžia marksistinę tezę apie ekonominę bazę ir dvasinį antstatą“. Tačiau T. Sedláčekas savo filosofinėje kelionėje per kultūros ir ekonomikos istoriją apvertė tokią hierarchiją aukštyn kojomis. Jam visa ekonomika sukasi aplink klausimą, kaip mes turėtume gyventi. Žurnalas Yale Economic Review apibūdino jį kaip vieną „penkių perspektyvių karštų ekonomikos protų“.

2012 m. T. Sedláčekas buvo vyriausiasis makroekonomikos strategas valstybiniame Čekijos banke, Nacionalinės ekonomikos tarybos narys ir Karolio universiteto Prahoje dėstytojas. Daugybę savaičių vokiškas jo knygos leidimas, po to, kai pasirodė 2012 m. vasario mėnesį, buvo Spiegel bestselerių sąraše. Knyga, autoriaus paraboles ir argumentus pavertus dialogu, Prahoje virto spektakliu, kuris įtraukia žiūrovus. Oxford University Press išleido anglišką šios knygos vertimą.

Spiegel: Ponas Sedláčekai, 1987 metų Oliverio Stone‘o filme „Volstrytas“ (angl. Walstreet) išgalvotas magnatas Gordonas Gekko, kurio vaidmenį atliko Michaelas Douglasas, paskelbia provokuojantį neoliberalizmo šūkį: „Godumas yra gėris“. Ar kapitalizmo krizė sumažino godumą iki to, kuo jis buvo seniau – viena septynių mirtinų nuodėmių?

Gekko pasisekė dėl godumo, bet po to jis tapo jo auka. Seniausios žmonijos istorijos pasakoja mums, kad godumas visuomet dviveidis. Tai progreso variklis, tačiau taip pat mūsų žlugimo priežastis. Nuolatinis buvimas nepatenkintam ir nuolatinis noras daugiau atrodo esantis įgimtas natūralus reiškinys, sudarantis civilizacijos šerdį. Pirmosios žmonių poros nuodėmė Edeno sode buvo godumo pasekmė.

Spiegel: Ne gundymo ir smalsumo?

Troškimas ir smalsumas yra broliai. Žaltys tik pažadino Ievos troškimą, kuris joje jau snaudė. Pradžios knygoje sakoma, kad uždraustasis medis buvo šventė akims.  

Spiegel: Visai kaip įtaigūs modernios reklamos vaizdai.

Ieva ir Adomas pasinaudojo galimybe ir vaisių suvalgė. Gimtoji nuodėmė turi besaikio, nebūtino naudojimo pobūdį. Ji nėra seksualinės prigimties. Ievoje pažadinamas kažko, ko jai nereikia, troškimas. Gyvenimo sąlygos rojuje buvo puikios, tačiau visko, ką Dievas buvo davęs, jiems nepakako. Šia prasme, godumas nėra tiesiog teorinės ekonomikos gimimo vieta, bet taip pat mūsų istorijos pradžia. Godumas yra visko pradžia.

Spiegel: Taigi blogis yra nepasotinamumo pasekmė?

Žmonių reikalavimai yra dievų prakeiksmai. Graikų mitologijoje istorija apie Pandorą, pirmąją moterį, kuri iš smalsumo atidaro ąsotį ir į pasaulį paleidžia skurdą, alkį ir ligas, pasakojama ta pati istorija kaip ir Biblijoje. Babiloniečių kultūroje Gilgamešo epas parodo, kaip troškimai išplėšia žmogų iš gamtos harmonijos. 

Spiegel: Ar žmonių rūšis apibrėžia save per egzistencinį nepasitenkinimą?

Prisotinimo taškas, kaip ir istorijos pabaiga, niekada nepasiekiamas. Vartojimas veikia kaip narkotikas. „Gana“ visada yra kažkur anapus horizonto. Marksistų filosofas Slavojus Žižekas tai suformulavo taip: „Troškimų esmė yra ne realizuoti savo tikslą, pasiekti pasitenkinimą, bet atsigaminti kaip troškimui“.

Spiegel: Ir todėl gyvenimas galiausiai yra Sizifo darbas?

Pusiausvyros ekonomika yra pasmerkta nesėkmei. Ievos troškimas – ekonominiais terminais sakant jos paklausa – niekada nenuslūgs. O Adomo pasiūlos – jo sunkaus triūso – niekada nepakaks. Filme „Kovos klubas“ (angl. Fight club), paremtame Chucko Palahniuko romanu, pasakotojas Tyleris Durdenas sako savo bevardžiam draugui, kuris niekina savo darbą automobilių pramonėje: „Mes dirbame darbus, kurių nekenčiame, kad galėtume nusipirkti mėšlo, kurio mums nereikia“. Tai išmetimas iš rojaus, perkeltas į modernius laikus.

Spiegel: Tačiau žmogus vis tiek nuolat grįžta prie svajonės išsigelbėti iš rutinos ir atrasti pusiausvyros harmoniją. Prarasto rojaus prisiminimas nedingo.

Progresas arba pasitenkinimas – tai antropologinė žmogaus būklės problema. Negalima turėti abiejų. Žmonės joja pavojingu gyvūnu. Atrodo, kad yra du būdai sumažinti neatitikimą tarp troškimų ir pasitenkinimo, paklausos ir pasiūlos. Galima padidinti gėrybių pasiūlą ir joms reikalingą perkamąją galią. Tai hedonistinė programa, kurią mes renkamės nuo graikų ir romėnų laikų, tačiau kuri grasina griūtimi skolų krizės metu. Visuomenės monetarizacija sustiprino iliuziją, kad viską, ko trokštame, galime pasiekti.

Spiegel: Tačiau priešingai ­– taupymas, griežtumas ir saikas yra šiandienos žodžiai.

Tai priešinga programa – senovės stoikų. Sumažinti paklausą, kad ji atitiktų pasiūlą. Stoikai visą savo gyvenimą turėjo praleisti mokydamiesi riboti savo poreikius. Diogenas statinėje buvo įsitikinęs, kad kuo mažiau turėjo, tuo laisvesnis buvo.

Spiegel: Išskyrus tai, kad jis vargiai galėtų būti priimtinu pavyzdžiu šiandien.

To niekada nebuvo, tačiau jo filosofinė žinutė neabejotinai moderni. Diogenas yra civilizacijos ir technologijų kritiko prototipas.

Spiegel: Pamokslininkas apie augimo ribas, kurias Romos klubas taip pat bandė nustatyti, nors ir nesėkmingai, 1972 m.

Sulyginimas „daugiau yra geriau“ nieko neprideda. Tai daro Diogeną šiuolaikiniu. Momentas, kuriuo suvokiame, kad mokslas ir technologija yra dvilypiai, žymi modernybės pabaigą. Šiaip ar taip, Romos klubas buvo susirūpinęs atsakomybe už žmonijos ateitį.

Spiegel: Lengva padidinti vartojimą, tačiau sumažinti jį daug sunkiau. Ar nelygus gerovės pasiskirstymas taip pat suka troškimų ratą, paremtą idėja, kad norima to, ką turi kiti?

Taip, socialinės kopėčios tampa lipnios leidžiantis žemyn. Ekonomistų požiūriu kiekvienas individas sieks maksimizuoti savo naudą. Vienintelė problema yra ta, kad negalime tiksliai pasakyti, kas mums yra optimali nauda. Nežinome, ko norime. Tam mums reikia palyginimų, pavyzdžių ir pasiūlymų. Pabandykit įsivaizduoti savo troškimo objektą, pavyzdžiui gražią moterį. Tai nėra abstrakti idėja, nes įsivaizduotas vaizdinys jūsų galvoje yra besikeičiantis. Jums reikia nuotraukos, apibūdinimo, modelio. Kažkas turi jums pasakyti, kas jums yra tokio puikaus, kad negalite atsispirti – visuomenė, kaimynai, kolegos, tačiau taip pat reklamos ir pramogų industrija, skelbimai, filmai, knygos. Visi troškimai, kurie peržengia pamatinius mūsų poreikius, nulemti kultūros. Norime gyventi lyg būtume aktoriai, vaidinantys save.

Spiegel: Vakarų visuomenių skolos pastaruosius 30-40 metų augo ne dėl poreikio, bet dėl pertekliaus.

Aristotelis, aukso vidurio filosofas, perteklių laikė didžiausia žmogaus silpnybe. Jis manė, kad pertekliaus galima išvengti tik per saiką.

Spiegel: Žinoma, tačiau koks būdas teisingas? Ekonomistai pamokslauja apie augimą kaip vienintelį vaistą. Ar ekonominė veikla tarsi važiavimas dviračiu – jei neminsi, nugriūsi?

Tikiu, kad ekonomika panašesnė į vaikščiojimą. Gali stovėti neapvirsdamas. Tai atspindi šventadienio ekonomikos idėją. Septintą dieną Dievas ilsėjosi, sukūręs pasaulį, ne todėl, kad buvo pavargęs, bet todėl, jog jautė, kad tai, ką sukūrė, buvo gera. Remiantis bibliniu papročiu, laukai būdavo paliekami pūdymui kartą per septynerius metus, o skolos atleidžiamos kas 49-eris. Yra posakis, kad geras yra geresnio priešas. Teisinga yra priešingai: geriausia – ar to vijimasis – baisiausias gėrio priešas.

Spiegel: Komunizmas, prie kurio užaugo jūsų karta, nepasiekė tokio sau pakankamumo per pusę amžiaus.

Nes jis nebuvo gyvybingas. Tiesą sakant, ne komunizmas, bet kapitalizmas varo nuolatinę revoliuciją. Jis verčia žmones dirbti smarkiau ir smarkiau, nes pateikia jiems labai patikimą sėkmės galimybę. Komunizmas to niekada negalėtų. Karlas Marksas mąstė ir rašė Oliverio Twisto pasaulyje. Jei jis šiandien gyventų, turbūt nematytų reikalo revoliucijai.

Spiegel: Taigi šioje pasaulio dalyje mes iš esmės gyvename pasaulyje, kuris formuojamas socialdemokratinių idėjų?

Mes aiškiai nesame iš prigimties komunistai, bet neabejotinai komunitarai. Tik iš tiesų egomaniakiška asmenybė gali laimingai gyventi visuomenėje, kurioje ji vienintelė turtinga. Žmogus turi sąžiningumo poreikį, taigi ir teisingo turto pasidalijimo.

Spiegel: Taigi godumas ir empatija atsveria vienas kitą kaip proporcingos jėgos?

Taip. Savo knygoje „Moralinių jausmų teorija“ moderniosios ekonomikos pradininkas Adamas Smithas užuojautą apibrėžia kaip moralės pagrindą ir varomąją žmogaus veiklumo jėgą. Vieno žmogaus kančia paveikia kažką kitą.

Spiegel: Bet Smithas geriau žinomas dėl svarbaus savo darbo „Tautų turtas“, kuriame jis nagrinėja žmogaus savanaudiškumo poveikį nematomai rinkos rankai.

Savanaudiškumas veda žmogaus elgesį, bet Smithas žinojo, kad žmogus negali būti paaiškintas vien per egoistinį principą. Jis aiškiai atskyrė save nuo savo amžininko Bernardo Mandeville‘io ir jo teorijos, kad privačios ydos kuria viešus privalumus ir kad bendroji gerovė atsiranda iš individo savanaudiškumo. Priešingai jo veiksmingai istorijai, tikiu, kad Smitho palikimas susideda iš moralinių klausimo inkorporavimo į ekonomiką – faktiškai taip, kad jie sudaro jos šerdį. Kita vertus, moderniems ekonomistams gėrio ir blogio klausimas praktiškai eretiškas. 

Spiegel: Jei ši nematoma rinkos ranka viena sugebėtų transformuoti savanaudiškumą į bendrąjį gėrį, mums visai nereikėtų vyriausybės reguliavimo.

Kai savanaudiškumas peržengia ribas, jis pradeda kelti grėsmę rinkos ekonomikai. Funkcionuojanti visuomenė remiasi trimis stulpais: morale arba padorumu, konkurencija ir reguliavimu, arba elementariomis valdymo sąlygomis. Kuo silpnesnė moralė, tuo labiau turi įsikišti valstybė. Rytų Europos šalys, kurios visiškai pasikliovė dereguliacija kuriant rinkos ekonomikas po komunizmo griūties, išmoko šią pamoką po skaudžių patirčių.  Visuomenė, kuri susitelkia ties egoizmu be moralės, nugrimzta į anarchiją.

Spiegel: Laissez-fair ideologai ir Arbatėlės judėjimas JAV vis dar nori išlaikyti vyriausybę nuošalyje.

Kapitalo ir valstybės tarpusavio priklausomybė tampa akivaizdi per krizes. Finansų sistema būtų žlugusi be valdžios pagalbos, o tuomet būtų žlugusios ir vyriausybės. Jei reguliavimas gali turėti neigiamą atspalvį, vietoj to kalbėkime apie koordinavimą. Tačiau reikia dviejų žaidėjų. Teniso vienas nepažaisi.

Spiegel: Ar ši sąveika tarp rinkos ir valstybės formuoja visuomenės moralės lauką?

Pozityvistiniai, aprašomieji ekonomikos modeliai klausimą, kaip funkcionuoja rinkos ekonomika, dešimtmečiais sprendė sudėtingais matematiniais modeliais. Tačiau jie paprasčiausiai klaidingi ar geriausiu atveju beprasmiai. Tikrasis klausimas turėtų būti: ar ekonomika veikia taip, kaip norime mes?

Spiegel: Bet ne ekonomistai turėtų šiuos etinius standartus nustatyti?

Taip, turėtų. Etika yra ekonomikos šerdis. Ji veda tiesiai prie klausimo apie gerą ir teisingą gyvenimo būdą, arba Aristotelio eudaimonia (laimės) sąvoką. Jo požiūriu maksimizuoti naudą nemaksimizuojant gėrio yra beprasmybė. Rinkos ekonomika be moralės yra zombių sistema: robotai funkcionuoja tobulai, bet galiausiai po savęs jie palieka nusiaubtus kelius. Turime grįžti prie savo ištakų ir kalbėti apie ekonomikos sielą.

Spiegel: Toks kvazireliginis postūmis turėtų būti gana svetimas tiek jūsų bendradarbiams ekonomistams, tiek politikams, kuriems patarinėjote.

Tikėjimas progresu yra eschatologija sekuliariame gyvenime. Nėra tokio dalyko kaip vertybiškai neutrali ekonomika. Teiginys, kad ekonomika yra vertybiškai neutrali, jau pats yra vertybinis sprendimas – ideologinė pozicija. Kiekvienas sprendimas dėl pirkinio taip pat yra moralinis sprendimas.

Spiegel: Taigi ekonomika yra kultūrinis reiškinys, ne matematika?

Vieni skaičiai nieko nereiškia. Štai paprastas pavyzdys: koks buvo infliacijos lygis Vokietijoje vasarį? Tai mus veda tiesiai prie kito klausimo: ką tai reiškia? Tai gerai ar blogai? Tiesa slypi kontekste, kuris formuojamas kultūros, etikos ir socialinių veiksnių, ir negali būti pavaizduotas tik formule, susijusia su pinigų pasiūla.

Spiegel: Ekonomistai negali atsakyti į klausimus apie gyvenimo prasmę. Tai būtų absurdas. Ir darosi pavojinga, kai politikai bando tai padaryti.

Prasmės klausimai ima veržtis į mus, kai prasmė pametama. Modernūs ekonomistai elgiasi taip pat absurdiškai kaip žmonės Douglaso Adamso romane „Keliautojo kosmostopu vadovas po galaktiką“ (The Hitchhiker's Guide to the Galaxy). Superkompiuteris Deep Thought (angl. gili mintis) turi atsakyti į visus fundamentalius klausimus apie gyvenimą, visatą ir visa kitą. Jis skaičiuoja ir skaičiuoja, o tuomet išspjauna galutinį atsakymą: skaičių 42.

Spiegel: O koks jūsų atsakymas, jei ne į svarbiausius klausimus, tai į krizes ir skolų spąstus?

Leiskite man atsakyti į tai klausimu: ar godus gyvenimas yra geras gyvenimas? Ar tai, ko mes norime? Atsakymas akivaizdus. Aš pasilieku su Aristoteliu. Ekonomika turėtų būti mokslu apie laimę. O pasak Aristotelio, laimingas gyvenimas yra patenkintas gyvenimas.

Spiegel: Atleiskite man, bet tai skamba banaliai ir naiviai. Ar jūs nesibaiminate, kad jūsų bendradarbiai ekonomistai išjuoks jus kaip moralizuotoją?

Dėmesys, kurį mano teorijos pritraukia, rodo priešingai. Aš tikiu, kad politikai, ypač pragmatikai, suprato tai. Žinoma, sunku įtikinti juos, kad skausmingos reformos būtinos, ypač gerais laikais, ir kad kažkas negerai su sistema, net jei BVP toliau auga.

Spiegel: Taigi mums reikia krizės, kad po jos išeitume sustiprėję, kaip jie sako?

Krizių metas yra geras teisingiems klausimams kelti. Turime pamesti maniją dėl ekonomikos augimo. Turime ištrūkti iš maniakinės depresijos ciklo, kuriame vyksta kasdienis mūsų ekonomikos gyvenimas. O kad tai padarytume, turime daugiau dėmesio skirti maniakinei, o ne depresijos fazei, ir pakeisti bendrą ekonominės politikos tikslą. Vietoje BVP maksimizavimo tikslas turėtų būti skolos minimizavimas. 

Spiegel: Kaip vienas dalykas įmanomas be kito?

Laisvos rinkos demokratijoje, politikai turėtų netekti teisės ir galios užtraukti skolas, kaip kad jie jau neteko teisės spausdinti pinigus.

Spiegel: Bet pagunda sumokėti valdžios skolas atspausdinus pinigų vis dar egzistuoja.

Aš siūlau naują stabilumo sutartį: bet kuriais metais augimas ir biudžeto deficitas neturi viršyti 3 proc. BVP.

Spiegel: Tai reiškia, kad esant 3 proc. augimui, biudžetas turėtų būti subalansuotas, o esant nuliniam augimui, skolinimasis gali siekti iki 3 proc.

Būtent. O pakilimo metais perteklių reikia atsidėti. Prisiminkime biblinę alegoriją apie septynias riebias ir septynias liesas karves ir patarimą, kurį Juozapas davė faraonui. Ekonominė politika, kuri siekia tik augimo, visuomet ves prie skolos. Skola – pavojinga kelionė laiku, palūkanos - grėsmingas ginklas. Tie, kurie nežino, kaip su tuo elgtis, baigs viduramžiškame skolininkų kalėjime kaip šiandieniniai graikai. Kita krizė gali būti mirtina. 

Spiegel: Jūs remiate egzistencinį požiūrį į ekonomiką, tam tikrą metaekonomiką. Koks jausmas būti filosofu tarp bankininkų?

Kaip spalvotam paukščiui, tik gerbiamam. Žmonės manęs klausosi. Aš apeliuoju į visuomenės sąmoningumą. Mūsų laikams trūksta saiko. Turime bandyti pasiekti didesnę savikontrolę. Tai puikiai išreiškė anglų poetas Johnas Miltonas: „Tas, kuris valdo save ir savo aistras, troškimus ir baimes, yra daugiau nei karalius“.

Spiegel: Ponas Sedláčekai, dėkojame jums už šį interviu.

T. Sedláčeką kalbino Romainas Levickas



Susiję

Tomašas Sedlačekas 8492019285083629613

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item