Paulius Stonis. Nepalaužtos dvasios Sąjūdis

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio 25-metį minime, mūsų Tautai atvėrė laisvės perspektyvą, kurioje turėjo būti įmanoma pilnavertiškai ...

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio 25-metį minime, mūsų Tautai atvėrė laisvės perspektyvą, kurioje turėjo būti įmanoma pilnavertiškai išpildyti žmogiškojo gyvenimo prigimtį. Sąjūdžio dėka totalitarizmo pančių atsikračiusi Tauta savo gyvybinę energiją pradėjo kreipti į savarankiško gyvenimo ir nepriklausomos valstybės kūrimą. 

Kiekvieno asmens prigimtis tokiame darbe išsiskleidžia trimis formomis: politiniu veikimu – nukreiptu į valstybės kūrimą, ūkine veikla – nukreipta į asmeninės ir bendros gerovės kėlimą, bei dvasine veikla – nukreipta į kultūrinę ir religinę sklaidą. Kiekvienas asmuo, prigimties apdovanotas skirtingais gabumais ir polinkiais, vienoje iš šių veiklų save geba išreikšti labiau, nei kitose. Tačiau tai iš principo neatriboja žmogaus nuo likusių jo egzistencijos formų patirties.  

Sąjūdžio istorija mums liudija, kad pamatinė ir svarbiausia žmogiškosios sklaidos forma yra būtent dvasinė. Prieš 25-metus į Sąjūdį susitelkė žmonės, kurių valia ir sąmonė nebuvo palaužta ir užgniaužta išorės okupanto. Susitelkusių lietuvių dvasia, vedina istorinės atminties, protingo tuometinių galimybių suvokimo ir laisvės troškimu maitinamos valios galiausiai išsiveržė ir įgijo nepriklausomos Lietuvos pavidalą. Šio žmonių susitelkimo, ir to, kas buvo iškovota, negalima niekaip kitaip pavadinti, kaip tik paties Dievo lietuvių Tautai dovanotu stebuklu.

Tad Sąjūdis pirmiausiai buvo nepalaužtos dvasios sąjūdis. Lietuvių Tautai lemtingą akimirką, įtampos ir netikrumo apsuptyje jis sugebėjo atkurti ir parodyti pilnavertiškos žmogiškos būties perspektyvą, už kurią savo gyvybes vėliau paaukojo jau nepriklausomos Lietuvos žmonės. 

Tačiau nepriklausomybė jau toks dalykas, kuris netgi taikos sąlygomis nenustoja reikalauti kasdienės asmeninės aukos. Aukos valstybės kūrime, ūkio ir gerovės kėlime, kultūrinėje ir religinėje sklaidoje. Šiems darbams taip pat reikia ne ką mažiau dvasiškai tvirtų ir ryžtingų žmonių. Nors šiandien dažnai sakoma, kad Sąjūdis buvo visos Tautos pakilimas ir susivienijimas kovai už laisvę, tačiau po nepriklausomybės atkūrimo netruko išaiškėti visai kita tikrovė. 

Niekam nepaslaptis, kad sovietmečiu klestėti ir „geriausiai integruotis“ į sistemą galėjo du žmonių tipai: konformistai ir kolaborantai. Šių žmonių rankose buvo tiek politinės, tiek ekonominės anuometinės galios svertai. Jų tarpui priklausė ir tie, kurie turėjo vadinamą intelektualinę valdžią – užsiiminėjo žmonių sąmonės kontrole per sovietinės ideologijos sklaidą. Galima nesunkiai nuspėti, ką tokiems žmonėms reiškė nepriklausomos Lietuvos atsikūrimas. Be abejonės visų pirmiausia – didžiausią grėsmę prarasti tai, kas išsikovota okupacijos sąlygomis: postus, valdžią ir galią. Todėl galima daryti prielaidą, kad tokie žmonės iš atsikuriančios Lietuvos laukė ir troško tik vieno – materialinės gerovės. Visgi, kaip parodė istorija, tokių žmonių, o taip pat ir jų nuostatomis besivadovaujančiųjų, Lietuvoje buvo daug daugiau, nei galėjo pasirodyti tebevykstančio atgimimo laikotarpiu. Pirmasis  gerovės ištroškusios dvasios pliūpsnis prasiveržė ir triumfavo 1992 m. likusį pasaulį nustebinusiuose Seimo rinkimuose.

Galima sakyti, kad šių dienų valstybės krizė yra būtent tuo metu prasidėjusių procesų pasekmė. Nuo šios krizės Lietuvos neišgelbėjo net narystė tokiose struktūrose kaip NATO ir Europos Sąjunga. Priešingai - naujas, neva vakarietiškas, kontekstas, atskleidė ir išryškino dar didesnį valstybės krizės mąstą. 

Kas gi įvyko per tuos daugiau nei dvidešimt metų?

Jau minėta, kad Sąjūdis siekė atkurti visas sąlygas pilnavertiškam žmogiškam gyvenimui, turinčiam tris dėmenis: dvasinį-kultūrinį, politinį ir ekonominį.  Tad 1992 metais prasidėjęs ir ilgainiui vis didesnį pagreitį įgavęs procesas buvo nukreiptas būtent prieš tokios Sąjūdžio vizijos išpildymą. Šiuo antisąjūdiniu procesu senoji nomenklatūra siekė išlaikyti tai, ką buvo išsikovojusi sovietmečiu. Tačiau nepriklausomybės sąlygomis veikti taip, kaip ankščiau jau nebuvo galima. Akivaizdu, kad ilgalaikiam valdžios išsaugojimui reikėjo rasti naują valdymo būdą, kuris leistų išlaikyti galios svertus, o tuo pačiu ir išvengti naujo Sąjūdžio apraiškų. Sovietmečio draugai matė ir gerai suprato, kad Sąjūdis buvo ne kokios nors neaiškiais būdais susibūrusios pilietinės visuomenės akcija, bet tikrų tikriausias tautinis judėjimas. Todėl strategiją, kurią buvo pradėta kryptingai vykdyti, galima pavadinti ne kaip kitaip, kaip tik nutautinimu. Ši strategija turėjo būti įgyvendinta visose trijose mūsų Tautos egzistencijos sferose: kultūrinėje-intelektualinėje, politinėje bei ekonominėje.

Politinėje srityje antisajūdinės nomenklatūros valdžia buvo įtvirtinama keliais būdais. Visų pirma – partinės, o tiksliau kalbant, pseudopartinės sistemos sukūrimu. Pseudopartinė sistema padeda imituoti demokratiją, kuri iš esmės yra suprantama tik procedūriškai. Tuo pačiu ji leidžia kurtis ir naujoms partijoms. Tačiau šis dalykas tarnauja nomenklatūros valdymui ir tai esame ne kartą liudiję savo akimis. Nauja partija arba patenka į valdžią, kur vėliau ją galiausiai praryja viena iš nomenklatūrinių partijų. Kitu atveju ji negauna realios įtakos ir yra pasmerkta vegetuoti ilgiausiai iki kitų rinkimų, po kurių jos, greičiausiai, ir nebelieka. Galiausiai, tokia sistema laiduoja ydingą supratimą, kad politiniame gyvenime piliečiai gali dalyvauti veikdami tik per partijas. O tam, kad taip iš tikrųjų ir vyktų, visos kitos gyvenimo sritys (švietimas, įvairios organizacijos, ir pan.) paraleliai yra nupolitinamos. Taip užgniaužiamas ir praktiškai eliminuojamas politinis lietuvio matmuo.

Ekonominėje srityje senoji nomenklatūra įsitvirtino vadinamojo laisvosios rinkos eksperimento arba ekonomikos „šoko terapijos“ būdu. Tuomet valstybinė ekonomika buvo žaibiškai privatizuota, o dažnas raudonasis direktorius arba kolchozo pirmininkas mikliai tapo solidžiu, valstybės gerovę kuriančiu verslininku.  Apie tokios „laisvarinkinės“ ekonominės reformos pasekmes geriausiai liudija šiandien ir toliau auganti socialinė atskirtis. Sąjūdžio programoje skelbtas siekis, kad „žmogus turi tapti savo krašto turtų šeimininku, atgauti teisę savarankiškai tvarkyti gamybą ir pajamas, išbristi iš abejingumo, neveiklumo ir nesąžiningumo, būti tikras, kad tik gabumai ir darbas yra tikrasis jo pajamų šaltinis“, taip ir netapo tikrove visuotinu mastu. Šiandieninėje ekonominėje sferoje liko įsivyravęs sovietinis pono - tarno mentalitetas. Tokiame kontekste girdimas skambus stambiųjų darbdavių aukštinimas iš tikrųjų reiškia tai, kad jam dirbantis žmogus laikomas niekuo daugiau, kaip tik „žmogiškuoju ištekliumi“ arba resursu.
   
Trečiojoje sritis – kultūrinė arba intelektualinė - šiandien paradoksaliai yra tapusi bene svarbiausia. Į šią sritį patenka ir tai, ką būtų galima pavadinti viešąją sfera. Ji nomenklatūrai yra itin svarbi, kadangi joje vykdomas bene didžiausio mąsto nutautinimo darbas, kaip ir sovietmečiu, pasitelkiant ideologiją ir siekiant kontroliuoti sąmonę, paralyžiuoti žmonių valią bei nuslopinti dvasią. Čia galima paminėti kelias pagrindines mąstymo kryptis, kurias bandoma formuoti pasitelkiant viešosios sferos kontrolę. Pirma - lietuviai yra nuo pasaulio smarkiai atsilikusi Tauta, garsėjanti niekuo kitu, kaip tik savo kriminaliniais pasiekimais ir nepakančiais fašistiniais polinkiais, tamsuolišku įsikibimu į atgyvenusią krikščionišką religiją ir jos tiesas. Iš to plaukia antra kryptis – lietuvis taps pažangus tada, kai į savo tamsią galvą įsileis „vakarietišką mąstyseną“: taps ateistu arba agnostiku, tolerantišku visiems, kam reikia, seks vartojimo ir seksualinių revoliucijų madomis, mokysis būti „pažangiai mąstančiu“, „europeizuotu“ piliečiu. Ir galiausiai trečia kryptis – lietuvis gerai gyvens ir jį lydės sėkmė bet kurioje pasaulio vietoje, tik ne Lietuvoje. Viešojoje sferoje tokias kryptis šiandien aptarnauja ne tik neva pažangiai mąstantys „viešieji intelektualai“, bet ir gausus būrys naujųjų socialinių mokslininkų, anuomet dar buvusių uoliais komunizmo tiesų skelbėjais.

Būtent tokias mąstymo kryptis, o ne Sąjūdžio keltas modernios tautinės valstybės idėjas, strateginės valstybės raidos dokumente įtvirtino partija, kurios pirmieji asmenys nenustoja varžytis dėl Sąjūdžio idealų tęsėjo titulo. Ir niekam nesvarbu, kad tie idealai toliau įkeitinėjami neomarksistine federacija šiandien siekiančios tapti Europos Sąjungos lombarduose.

Kaip matome, dvasinėje-intelektualinėje srityje vyksta arši kova dėl lietuvių protų ir širdžių. Ši kova dar nepralaimėta, nes būtent šioje srityje yra nemažai aktyviai veikiančių sąjūdininkų. Tačiau daugiau nei dvidešimt metų trunkantis antisąjūdinis procesas šiandien pasiekė naujas aukštumas - viešojoje erdvėje prieš Sąjūdį ir jo žmones pradėtas atvirtas puolimas. Jis vyksta ne tik interneto portaluose ar laikraščių puslapiuose. Šiandien sąjūdiečiai bei jiems artimi valstybinės ir tautinės savimonės žmonės jau atvirai ujami iš kultūrinio bei akademinio gyvenimo. 

Kyla klausimas - ką gali šiandien padaryti jaunimas? Išties, padėtis tikrai nėra lengvesnė, nei buvo tada, prieš 25-eris metus. Tačiau sąjūdininkų Lietuvai padovanota nepriklausomybė mums šiandien leidžia pasirinkti.  Rinkis tikrai ne iš to, emigruoti ar ne. Juk nė vienoje svetimoje valstybėje, kad ir kokia gerove ji viliotų, nesugebėsime pilnavertiškai išpildyti savo, kaip lietuvių prigimties. Gi ne be priežasties taip ilgesingai Lietuvos vardą taria užsienyje gyvenantys mūsų tautiečiai. 

Todėl šio pasirinkimo akivaizdoje, galbūt, vertingiausia būtų įsivaizduoti save, esant tokio pat amžiaus kaip dabar, tik gyvenant prieš 25-ris metus. Įsivaizduoti save visų tų įvykių sūkuryje, Lietuvos mokslų akademijos salėje, Sporto rūmuose per Sąjūdžio suvažiavimą arba Vingio parke, šimtatūkstantinio mitingo apsuptyje. Kuris iš mūsų, čia esančio jaunimo, tada atsisakytų dalyvauti lietuvių Tautos ir valstybės atgimime? Tad, kodėl neturėtume dalyvauti ir šiandien, atgimusios Lietuvos valstybės kūrime? 

O jei jau apsisprendėme, būkime ryžtingi ir nepabijokime aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakyti, už ką kovojame. Mat anų laikų kolaboravimo ir konformizmo problema išlieka ir tebėra visai aktuali. Toliau pilnu tempu veikianti nutautinimo strategija veikia taip, kad mūsų pačių sąmonėje lieka nusitrynusios arba labai išblukusios ribos tarp to, kas tikra, ir to, kas netikra. Tokiu būdu atsiranda vietos šiandien bene žalingiausiam reiškiniui, kurį būtų galima pavadinti itin keista pusinės meilės Lietuvai būsena, kai nerimas dėl Tautos ir valstybės likimo sumišęs su patogiu ir pernelyg neapsunkinančiu rūpesčiu. Būtent tokia nuostata šiandieninei santvarkai yra pati naudingiausia ir ją labiausiai stiprina. 

Reikia turėti omenyje tai, kad toks dvilypumas anuomet, greičiausiai, net nebūtų leidęs atsirasti jokiam Sąjūdžiui.

Tad kuo daugiau jaunimo šiandien ras jėgų ir drąsos atsikratyti ir išeiti iš šios moralinio ir psichologinio dvilypumo būsenos, tuo bus geriau ir pačiam jaunimui, ir Lietuvai.

Niekada nepamirškime, kad šiandien kova dėl lietuvių širdžių ir protų tęsiasi. Dėl jų vis dar kovoja ir gyvasis Sąjūdis. Būkime su juo, būdami Lietuvoje ir Lietuvai.

Pranešimas skaitytas jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotame renginyje „Kartų estafetė: gyvoji Sąjūdžio atmintis“, Vilniaus dailės akademijoje, birželio 2 d.

Susiję

Paulius Stonis 7429125672446905837

Rašyti komentarą

  1. Puikus straipsnis. Ačiū šiam šviesaus proto jaunuoliui. Įsiminiau ir kitą Jo kalbą, sakytą Nacionaliniame Mitinge prie seimo. Stiprybės, ištvermės ir burti apie save daugiau bendraminčių.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šiandien sukanka 25 metai, kai buvo įkurtas Sąjūdis. Kad tai labai reikšminga data Lietuvos istorijoje, niekam nekyla abejonių. Tačiau, nerimą kelia mėginimai, perrašyti to meto istoriją. Trumpiau kalbant ir neanalizuojant kas tada buvo kas, atsigręžkime į praeitį ir prisiminkime tuometinių komunistų partijos veikėjų darbus. Dauguma jų, save dabar laiko didžiausiais to meto kovotojais...
    Norisi tik priminti, kad ne tokie žmonės, kaip prezidentė D. Grybauskaitė, kuri ne kartą yra viešai pareiškusi, kad patriotai buvo ne tik gatvėse, bet ir ten, kur buvo dirbdama prosovietinių perversmininkų užgrobtoje institucijoje iškovojo nepriklausomybę... Ar tai Jums nieko neprimena dabartinėje "mūsų" valdžios politikoje?
    Prisimenant tuos laikus, vertėtų prisiminti ir priminti, kad ne visiems Sąjūdžio ir jo remiamiems veikėjams tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybė. Daug kam iš jų, nepriklausomybė buvo tolygi "suverenitetui" TSRS sudėtyje . Tai kas vyko tada ir vyksta dabar, turi daug bendro. Drįstu tvirtinti, kad tie žmonės, kurie Lietuvą prieš 25 metus matė TSRS sudėtyje, mato ją ir dabar priklausančia "kažkam", kurios vardas ES.
    Taip pat norisi priminti, kad pirmajame Sąjūdžio suvažiavime, būtent LLL lyderio A. Terlecko pasakyti žodžiai, pareikalavę išvesti okupacinę kariuomenę ir atstatyti Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę, pakėlė daugumą jos delegatų iš vietos su galingomis ovacijomis, kurios beje patiko ne visiems sąjūdiečiams.
    Tad minint šią dieną, pagerbkime pamirštus tikruosius kovotojus, kurie pakilo po šių žodžių ir siekė to tikslo. Kodėl dabar tie Sąjudžio "juodadarbiai", tada vadinti Sąjūdžio "patikėtiniais, kurių indėlis į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą daug didesnis negu tų, kurie veda mus į naują sąjunga užmiršti... paniekinti jų idealai...?
    Sąjūdžiui 25-eri metai, taigi nuoširdžiausi sveikinimai visiems, kurie vėl kelyje už Lietuvos valstybės, lietuvių tautos išsaugojimą.
    R.R. Briedis

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item