Jonas Mikelinskas. Tauta susinaikins be patriotizmo

„Jeigu mes nekreipsime dėmesio į patriotizmo ugdymą mokyklose ir ypač jeigu nieko iš esmės neda...


„Jeigu mes nekreipsime dėmesio į patriotizmo ugdymą mokyklose ir ypač jeigu nieko iš esmės nedarysime, kad masinė emigracija netaptų tautos savižudyste, kuriai patriotizmo nuosmukis uždega žalią šviesą, ji mus, kaip tautą, suris ir suvirškins. Žodžiu, ne lenkai, rusai ar vokiečiai, bet patys tada save surysime ir suvirškinsime“, - įsitikinęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Jonas Mikelinskas, netrukus švęsiantis savo 91-ąjį gimtadienį.

- Kaip vertinate nuomonę, kad globaliame XXI a. pasaulyje patriotizmas yra pasenusi vertybė?

- Taip, nuomonė, kad patriotizmas pasenęs, yra plačiai paplitusi. Bene geriausiai tai liudija posakis „Patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga“, o pas mus šį posakį aktualizavo ir išpopuliarino toks pagarsėjęs filosofas kaip Arvydas Šliogeris kalambūru „patriotas-idio­tas“. Bet mums, lietuviams, tokie posakiai bei kalambūrai turėtų būti kaip klaikios nesąmonės arba net kaip šventvagystės. Kodėl? Jau vien todėl, kad mums laisvę ir nepriklausomybę atnešė ne kas nors kitas, kaip dar tarpukario Lietuvos mokykloje išugdytas patriotizmas. Jeigu ne jis, nebūtume turėję nei spontaniškai kilusio visoje Lietuvoje 1941 metų birželio 23 dienos sukilimo, nei pasaulį privertusio iš nuostabos išsižioti Baltijos kelio, nei 1991 m. Sausio 13-osios, nei pagaliau dabartinės Laisvės ir Nepriklausomybės. 

Tik išugdytas ir gimtosios kalbos įkvėptas patriotizmas tautą pavertė tuo Feniksu, kuris prisikelia iš pačių pelenų gyventi laisvai ir nepriklausomai. Šiuolaikiniam lietuviui patriotizmas ypač svarbus kaip atrama ar priešnuodis prieš globalizmo forsavimą. Juk forsavimas geriausią idėją gali paversti pragaru. Argi ne taip atsitiko, kai Sovietų Sąjungos vadai Leninas ir ypač Stalinas komunizmo idėją pavertė dar negirdėtu žmonijos istorijoje teroru. Taip gali atsitikti ir forsuojant pasaulio pilietį. Vis dėlto akcentuodami patriotizmo ugdymo svarbumą dabartinėje Lietuvoje, negalime nematyti ir nežinoti, kokia linkme dabartinis pasaulis eina. O jis, šiaip ar taip, eina globalizacijos bei kosmopolitizacijos keliu, todėl daryti tame kelyje kokias nors kliūtis ar trukdžius yra ne tik beviltiškas, bet ir nedėkingas darbas.

- Kaip vertinate emigraciją?

- Masinę emigraciją vargu ar kitaip galima vertinti, kaip tautos latentinę savižudybę. Juk baisu apie tai ir pagalvoti, kai žinai, kiek kovose už Lietuvą mūsų tėvai ir protėviai išliejo kraujo, kiek paaukojo pastangų ir jėgų, kiek sudėjo aukų! Jeigu mes nekreipsime dėmesio į patriotizmo ugdymą mokyk­lose ir ypač jeigu nieko iš esmės nedarysime, kad masinė emigracija netaptų tautos savižudyste, kuriai patriotizmo nuosmukis uždega žalią šviesą, ji mus, kaip tautą, suris ir suvirškins. Žodžiu, ne lenkai, rusai ar vokiečiai, bet patys tada save surysime ir suvirškinsime.

Beje, Valdovų rūmų, kur nebuvo vietos lietuvių kalbai, atstatymas tai savižudybei davė naują impulsą. Argi tokiu būdu Lietuva visam pasauliui neįrodė, kad šiais laikais maža tauta gali „padoriai“ egzistuoti, niekam neužkliūti ir net kurti prestižinius statutus, paaukojusi bendram labui savo tėvų ir protėvių gimtąją kalbą? Koks nuostabus pavyzdys nūdieniams globalistams ir pasaulio piliečiams. Todėl ar reikia stebėtis, kad it grybai po lietaus ėmė dygti Lietuvoje įstaigos, organizacijos ir „uabai“ angliškais pavadinimais. Ir net bib­linis Dovydas susigundė ir pavirto anglišku Deividu.

- Kokios, anot jūsų, emigracijos priežastys?

- Man atrodo, kad į šį mums visiems svarbų klausimą gana aiškiai ir išsamiai jau prieš kelerius metus atsakė dar Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, teigdamas, kad emigraciją sukėlė visiškas valdžios žmonių nesiskaitymas su paprastu žmogumi, negalvojimas, kaip tas eilinis žmogus turi gyventi, siaubinga materialinė atskirtis. Netgi sovietų laikais materialinė strategija buvo teisingesnė. Mano paties nuomone, didelę įtaką emigracijos mastams taip pat turi lietuviams baudžiavų bei okupacijų primestas įprotis prisitaikyti prie to, ką diktuoja nepalankios gyvenimo sąlygos. Šis įprotis gena lietuvį ten, kur darbas ieško darbininko, o ne darbininkas - darbo. Juk taip kur kas lengviau ir paprasčiau, negu kurti gerovę savo Tėvynėje.

Todėl emigraciją padėtų sustabdyti ir grąžinti žmones atgal į gimtinę tik faktu tapę žodžiai: „Teisingumas yra valstybės pagrindas“ ir bent šešėlis poeto, partizano, didvyrio Broniaus Krivicko patriotizmo.

- Neseniai Krašto apsaugos ministerija skelbė apklausą, jos duomenimis, kilus grėsmei Tėvynės ginti eitų 60 proc. visų Lietuvos vyrų. Jaunimo gretose šis procentas dar didesnis. Tad ar visuomenėje egzistuoja realus patriotizmo nuosmukis?

- Realų patriotizmo nuosmukį mūsų visuomenėje rodo ne abejotinos vertės Krašto apsaugos ar kurios kitos ministerijos organizuotos gyventojų apklausos, o faktai. Bene liūdniausias ir kartu keisčiausias iš jų yra visuomenės ir ypač jos vadovų abejingumas, kai joje įsigali ir tarpsta tokie veikėjai, kurie sau leidžia patriotizmą traktuoti kaip atgyveną ar kaip paskutinę niekšo priebėgą, net kaip idio­tizmo požymį. Todėl niekam neužkliūna ir nieko net nebestebina, kai niekinami tautos simboliai ir atributika - deginamos arba draskomos vėliavos, išniekinamos kapinės, ištepliojami grafičio dažais gerbtini pastatai ir paminklai, išjuokiamas himnas... Pro pirštus žiūrima ar net pritariama, kai masinėse informacijos priemonėse išniekinama ar šmeižiama pati lietuvių tauta ir jos didvyriai.

Ir viskas, pasakytum, prasidėjo, kai Lietuvos intelektualų šlovinamas Vytautas Kavolis pareiškė, kad Lietuva yra toks kraštas, kur niekuo negalima pasitikėti ir niekas nesilaiko žodžio. O jau tada pasipylė kaip iš gausybės rago tokie „perlai“: „Čia Lietuva, čia durniais lyja“, „Lietuva neturi jokios ateities - nei geros, nei blogos“, „Lietuva žydšaudžių nacija“, „Aš gėdinuosi esąs lietuvis“, „Vytautas yra šunsnukis“... Todėl ar reikia stebėtis, kad anglakalbėje pasaulio visuomenėje, kaip liudija poetas Tomas Venclova, paplitusi tokia nuomonė: „Estonians are solid, Latvians are stolid, Lithuanians are squalid“ („Estai yra solidūs, latviai yra santūrūs, lietuviai yra purvini“). Realus patriotizmo nuosmukis Lietuvoje ne tik egzistuoja, bet ir yra eskaluojamas. Argi kitaip pavadinsi tą faktą, kad tie veikėjai, kuriems Lietuva yra žydšaudžių nacija, o lietuviai - holokausto pradininkai, apdovanojami premijomis, ordinais ir medaliais. O tas, kuris papuošia lietuvį tokiais epitetais kaip „agresyvus nacionalistas“, „dorovinis teroristas“, „absoliutus akonceptualistas“, „siauraprotis“, „uždaros sąmonės“, „nekritiškai žvelgiantis į savąją tautą“, ir propaguoja istoriką Saulių Sužiedėlį, griežtai pasisakantį prieš patriotinį ugdymą, pasiunčiamas tautai atstovauti į Briuselį, į patį Europos Parlamentą.

- Pats mokėtės dar smetoninėje Lietuvoje. Kaip tais laikais mokytojai mokė mylėti Tėvynę?

- Man patriotinio ugdymo aukso amžius buvo ne tiek smetoninė Petro Vileišio Pasvalio gimnazija, į kurią įstojau 1937 metais, kiek Limparų pradžios mokykla, kurioje reiklios mokytojos Kostės Žukaitės mokomi ir auklėjami vaikai jau iš pat pirmųjų dienų ne tik daug sužinojom apie Lietuvos garbingą praeitį, bet ir, jos vadovaujami, dainuodami „Kaunas mūsų miestas, Vilnius lenkų rankose“, ėjome ratelį, kurį užbaigdavom griausmingu šūkiu: „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim, ne!“ Gimnazija tą jausmingą mūsų patriotizmą, įdiegtą pradinėje mokykloje, įstatė į racionalius rėmus, kur ypatingas dėmesys teko istorijai ir geografijai. Todėl 1938 metų lenkų „ultimatumą“ dėl diplomatinių santykių užmezgimo sutikome karingai, paskui labai nusiminėm, kai smetoninė valdžia mūsų vilčių nepateisino ir įžūlų ultimatumą priėmė be ginkluoto pasipriešinimo. Ir vis dėlto nepasakysiu, kad šis faktas bylotų, kad patriotinis ugdymas tarpukario Lietuvos mokyklose buvo apleistas. Nieko panašaus. Gimnazijos bibliotekoje visada galėdavai rasti patriotinės literatūros, nemažai mokytojų priklausė patriotinėms tautininkų bei jaunalietuvių organizacijoms. Apie patriotinius to meto mokytojų jausmus bene geriausiai liudija tai, kad jau sovietų okupuotoje Lietuvoje per Mokytojų suvažiavimą, kuris vyko Kauno sporto salėje, tūkstančiai jo dalyvių sugiedojo tautos himną, iš anksto žinodami, kas už tai jų laukia. Beveik visi giedotojai neišvengė tremties į Sibirą. Taigi tarpukario Lietuvos mokytojai mokė patriotizmo ne tik žodžiais, bet ir asmeniniais pavyzdžiais.

- Kodėl situacija pasikeitė?

- Kalbant apie tarpukario Lietuvos mokyklą ir joje ugdytą patrio­tizmą, nereikia pamiršti, kad tada dar nebuvo nei sovietų okupacijos, nei Niurnbergo teismo farso, įteisinusio nugalėtojo moralę ir dvejopus faktų bei reiškinių vertinimo standartus, todėl patriotizmą diegė, ugdė ir skatino ne tik mokykla, bet ir pats idėjinis klimatas, kylanti kultūra, ekonomika. Visas laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo iki pat šių dienų patriotiniam ugdymui buvo pats nedėkingiausias. Nedėkingas jis ir nūdienėje nepriklausomoje Lietuvoje, kur, pasinaudodama dar Niurnbergo proceso įteisinta nugalėtojo morale ir dvejopais standartais, buvusi kone visa sovietinė nomenklatūra tapo finansine oligarchija, nesuinteresuota patriotiniu ugdymu.

Jeigu šiandien daugelis žmonių - net disidentai - sako: „Ne už tokią Lietuvą mes kovojome“, arba „Prie ruskio buvo geriau“, tai mes privalome žinoti, kad dėl to ne tik mes patys kalti, bet ir Vakarų čerčiliai, idenai, ruzveltai, orioliai... kurie su savo teheranais, jaltomis, potsdamais ir niurnbergais leidosi ne tik Stalino išprievartaujami, bet jam dar ir ditirambus giedojo. O ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kuri savo autoritarizmo siekiais tampa vis panašesnė į valdomos demokratijos šalį ir kurioje įsitvirtinęs globalizmas ir kosmopolitizmas, Briuselio valdovai ir ideologai ne tik nesuinteresuoti patriotizmo ugdymu, bet ir traktuoja jį kaip atgyventą bei trukdį Europos Sąjungos narių susitelkimui ir vienybei. Todėl jie stengiasi patriotizmą visaip diskredituoti arba atmiešti visokiais homoseksualizmais bei lesbietizmais.

- Teigiate, kad Lietuvos mokyklose trūksta patriotinio ugdymo. Kodėl?

- Todėl, kad gerai žinau, kokia nenormali tuo klausimu yra padėtis orientuotose į globalizmą bei kosmopolitizmą Lietuvos mokyklose. Jeigu būtų kitaip, manau, kad Miško brolių draugijos pirmininkas Albinas Kentra niekada nebūtų diskusijoje „Kodėl Lietuva drovisi didžiuotis partizanų žygdarbiu?“ ištaręs tokių kupinų nerimo ir susirūpinimo žodžių: „Liūdna, kad istorikai nepažįsta istorijos. Čia yra didžiausia mūsų laikų tragedija, kuri paliečia įvairias institucijas, mokyklas ir net universitetus“.

Jonas Mikelinskas: „Man, kaip rašytojui, mylėti Tėvynę reiškia savo rašytojiška plunksna ištikimai jai tarnauti, o prireikus ir ginklu ją ginti. Ir niekada jos neapleisti. Man atrodo, kad savo kūryba aš ir stengiausi tai daryti. Daugiausia, žinoma, raštu ir žodžiu“.

Kalbino Tomas Taškauskas

Šaltinis: www.ve.lt

Susiję straipsniai

Ugdymo politika 410156695307422054

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-01-27 15:19

    Sausio 25-osios naktį Vilniuje, eidamas 93-iuosius metus, mirė rašytojas, pedagogas, publicistas, 2002 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Mikelinskas, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai gaila tokio garbingo, patriotiškao žmogaus, Tai netektis ne tik jo artimiesiems, bet ir visiems lietuviams.
      P.S. Dėl Semuelio Džonsono, didelio savo šalies patrioto, pasakymo apie patriotizmą kaip paskutinę niekšo priebėgą - tai tiesiog iš konteksto išimtas ir "lieviakų" bei liberastų iškreiptas pasakymas. Džonsonas labai vertino patriotizmą - jis tik kritikavo apsimestinį "patriotizmą", o konkrečiai - grafą Džoną Stiuartą. Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai visokio plauko raudonieji iškraipo žodžių ir pasakymų prasmę, todėl visokias "populiarias" citatas reikia vertinti atsargiai ir išsiaiškinti, kas IŠ TIKRŲJŲ buvo turima omenyje.

      Panaikinti

emo-but-icon

item