Daiva Tamošaitytė. Pralošta šachmatų partija (II)

Kas nutiko TS-LKD?

Taigi tenka konstatuoti, kad lietuvių sukauptas didžiulis energetinis potencialas maždaug nuo 1992 metų ėmė tirpti, kol galiausiai buvo iššvaistytas. Sąjūdžio politinę dvasią reikėjo perkelti į kasdienos darbus ir nuosekliai vykdyti valstybės atstatymą visose ūkio srityse. Žmonės buvo tam pasiryžę, ir pradžia buvo daug žadanti. Tačiau žmonių pastangos kuo toliau, tuo labiau ėjo perniek. Kadangi nebuvo paralyžiuotos kolaborantinės struktūros ir perimti jų valdomi finansiniai resursai, prasidėjo valstybės turto privatizacija nelygiais pagrindais. Argi galėjo dešinieji laimėti šį žaidimą, jei dalindami kaladę visus tūzus paliko komunistų rankose? Ėmė radikaliai keistis atmosfera, gilėti neviltis ir nepasitikėjimas. Į perspėjančius balsus, kurie dabar, po dvidešimt trejų metų, vėl sustiprėjo, tuomet nebuvo kreipiama dėmesio. Žmonės laukė teisybės ir nesulaukė. Prasidėjo demoralizuojantis tautą procesas, mat ji kasdien matė ir girdėjo, kaip esminiai laisvės ir orumo principai mindomi elementarios politinės nuovokos ir savigarbos neturinčių veikėjų, žaidžiančių dvigubų standartų žaidimus. Tokioje aplinkoje vertės neteko ne tik Sąjūdžio kelti tikslai, bet ir valstybės simbolika, valstybiniai apdovanojimai, nes jais naudojosi ir disponavo to nenusipelnę asmenys. Kartu vyko dvasinė tautos erozija, o išlaikiusieji įžvalgą žmonės, nenorintys taikstytis su pažeminimu, tapo pajuokos objektais, nes jiems buvo išmušti visi orios savikūros svertai, jie atsidūrė istorijos patvoryje. Manipuliuojama Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga virto karikatūra.  

Manau, kad būtent ši pasibaisėtina situacija, kai visa tauta buvo priversta taikstytis su idealų išniekinimu (o Sąjūdžio tikslų išdavystės kitaip ir nepavadinsi) lėmė nesuvokiamo masto ir jokiais buitiniais motyvais nepaaiškinamą emigraciją iš Tėvynės, nors Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės Audros Sipavičienės tyrimai parodė, kad absoliuti emigrantų dauguma, išskyrus pavienius sėkmės atvejus, jaučiasi nelaimingi ir be vietos (išvada pateikta NDJ forume 2013 m. sausio 25 d.). Jau kalbama apie priverstinę emigraciją, kai valstybėje daugelį metų nesiimama konkrečių priemonių gyvenimo sąlygoms bent normalizuoti, todėl naujoji išvietintųjų karta po kartos palieka gimtąsias vietas be ženklo sugrįžti. Vienintelėje pasaulyje Lietuvos valstybės „strategijoje-2030“ vietos lietuvių tautai nenumatyta. Tokia „strategija“ politinės entropijos sąlygomis visai logiška, kaip ir kryptinga  teismų bei jiems palenktos policijos ir kitų jėgos struktūrų veikla įslaptinant viešus turimus būti procesus. Kitas požymis, liudijantis sąmoningą tautos genofondo naikinimą – dažnėjantys vaikų teisių pažeidimai, daugiavaikių motinų baudimas stambiomis piniginėmis baudomis už neaiškius administracinius „nusižengimus“ ir galiausiai teroras prieš nėščias, neva pašalpomis piktnaudžiaujančias ir namuose norinčias gimdyti motinas. Mažiausia, ką kraupūs viešumą dar pasiekiantys faktai rodo, tai lietuvių vyrų nesugebėjimą apginti savo moteris ir vaikus. Apginti ne nuo ko kito, bet valdžią užgrobusių grupuočių, kurios vykdo veiklą, priešišką Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai. Ir vykdo per valdymo sistemą, nukreiptą prieš valstybės piliečius. Sprendžiant iš padarinių, tos grupuotės tegali būti sovietinių nusikaltimų strategijos paveldėtojos.

Ar šiame fone TS-LKD yra „ne prie ko“? Grįžkime į pradžią. Dešinieji nuo pat konservatorių ir krikščionių demokratų partijų įkūrimo pradėjo atstovauti stambiųjų monopolijų interesams, pamindami socialinį teisingumą. Susirgę nepagydoma elitizmo liga, primenančia šv. Augustino ir donatininkų polemiką, jie ėmėsi žaisti stambius geopolitinius žaidimus ir galiausiai tapo tarpininkais tarp iš svetur atėjusių monopolininkų (bankų ir verslo kompanijų) bei tautos, kuri tolydžio virto baudžiauninkais savo išlaisvintoje Tėvynėje. Vytauto Landsbergio kritika dėl nejautrumo ir nesugebėjimo reikiamai kalbėtis su žmonėmis yra dar labai švelni. Matydami nuskurdintus žmones ir socialinę neteisybę, „naktinės reformos“ laikais ypač sukrėtusią net autoritariniais Smetonos laikais garantijomis gerbiamus sluoksnius – švietimo, meno, mokslo ir kultūros darbuotojus – taigi ne vien profesinio išsilavinimo stokojančius bedarbius, mėginimą išgyventi ir net tarpti paramos labiausiai reikalingų visuomenės grupių sąskaita reikėtų įvardyti kaip žiaurų, o nemokėjimą kalbėtis – visišku socialiniu autizmu, arogancija ir nenorėjimu ne tik kalbėtis, bet ir matyti žmonių reakcijas į savo veiklos padarinius. Didingos valdymo vizijos kirto šaką, ant kurios TS-LKD sėdi: smogė tautiniam švietimui, žemės ūkiui ir pramonei, Europos Sąjungos šalis paslaugiai aprūpindama pigia ir našia darbo jėga, „žmogiškaisiais ištekliais“. 

Žmonės, konservatorių retorikoje virtę ištekliais, buvo nereikalingi bendrai atkuriant Lietuvą, nes jokio bendro kūrimo nebuvo, nebuvo ugdoma net partijos pakaita, ką liudija staiga po ketvirčio amžiaus pagaliau atsiradęs jaunųjų konservatorių elektoratas. Šis „džiugus“ faktas kaip tik ir įrodo, kad iki šiol jaunos pajėgos reikalingos nebuvo. Todėl ir emigravo, išvažiavo ištisos darbingų bei kūrybingų žmonių kartos. Ironiška, bet Manto Adomėno požiūriu „jautrumas, kuris žudo“ ir „buvimas geriems“ iš tikrųjų atspindėtų dešiniųjų „tapatybės nekoherentiškumą“. Vadinasi, nepaisant sveiko proto ir kantrybės netekusio partijos įkūrėjo pastabų, dešiniųjų ideologija ir toliau privalo būti nukreipta tik į elitizmo stiprinimą? O gal Nepriklausomybės garantu laikomo Tėvynės Sąjungos ideologo kritika viltingai virs savikritika?

Kas slypi už laisvosios rinkos ideologijos?

TS-LKD kietų vyrukų ir mergikių poziciją galingai amortizuoja bičiuliavimasis su liberalais. Laisvosios rinkos institutas tapo ideologijos, įsiliejusios į konservatorių programinę kryptį, varikliu. LRI atvėrė kelią iš užsienio finansuojamiems institutams, kurie vykdo ne valstybingumo stiprinimo ir lietuvių tautos gerovės, bet globalaus pasaulio, kuriame gyvena anoniminių piliečių masės, viziją. Vadinamosios klasikinės ekonomikos „specai“ tapo įtakingiausiais žmonėmis, kurie neatsižvelgdami į Konstituciją kreipia šalį vien į naudos principą. Visų sričių suprekinimas labiausiai atsiliepė švietimo reformų sričiai, kai net aukštasis mokslas tapo konkurencijos ir pasipelnymo placdarmu. Įsivyravo agresyvaus, asmeninės naudos beatodairiškai siekiančio, humanitarinių mokslų ir meno bemaž neragavusio individo tipas, reklamos ir savireklamos, atskirtos nuo etikos ir moralės, diktatas. 

Tačiau kas yra ta ekonomika? Vargu, ar ekonomiką griežtąja žodžio prasme apskritai galima įvardyti kaip mokslą, nes, tarkim, laisvosios rinkos teorija, diegiama į gyvenimą, yra pagrįsta ne sąžiningais apskaičiavimais ar empiriniais tyrimais, turėsiančiais lemiamos reikšmės tiek atskiroms visuomenėms, tiek visų šalių žmonėms, o vien hipotezėmis, kurios ne tik nepasitvirtina, bet reiškiasi netyčiniais padariniais. Jei remiasi, tai nebent tokia analize, kuri teikia laikiną naudą siaurai interesų grupei (štai piramidės principas – juk veikia...). Šios ideologijos adeptai primena veikiau žynius, su religiniu įkarščiu skelbiančius dogmas, kurių patikrinti neįmanoma, tačiau jomis tikėti – privalu. Viena dogmų apie savireguliaciją ir stebuklingą nematomą ranką, dosniai dalijančią gėrybes į kairę ir į dešinę, nežabota fantazija ir absurdiškumu toli lenkia kadaise išjuoktą tarybinių „žinovų“ tezę „ekonomika turi būti ekonomiška“ – šioje tautologijoje yra bent aliuzija į tai, kas ekonomiška, tai yra, taupu, ūkiška, apsimoka. Sveiko proto ekonomistas stengiasi patarti suvaldyti rinkos procesus ir atsižvelgti į kiekvienos šalies galimybes, tuo tarpu LRI Lietuvoje manipuliuoja tarptautinėmis sąvokomis, kurios pridengia spekuliavimą faktais ir nutyli neigiamas kai kurių praktikų pasekmes (pavyzdžiui, krepšelinės sistemos žalą). O jei kalbėtume žmoniškai, lietuviškai, suprastume, kas yra šalies ūkis ir to ūkio tvarkymas. Ūkiškas, o ne ekonomistinis požiūris nurodo į protingą tvarkymąsi ir savo namuose, ir šalyje, ir mezgant ryšius su užsienio partneriais. Kadangi ši tema itin plati ir probleminė, pateiksiu tik bendro pobūdžio pastabą, būtent, apie poreikį atsižvelgti į ekonomikos prognozių ribotumą ir netikslumą. Manau, jokios ekonomikos teorijos negalima priimti už gryną pinigą, o suvokti tik kaip galimybę pasakoti apie procesus, kurių ne tik baigties, bet ir krypties joks pasaulio ekonomistas negali teisingai nubrėžti iš principo.  Efemeriška ir nepagaunama ateitis negali būti planuojama vien iš pelno pozicijų apeinant viešojo gėrio sampratą. O skambią „rinkos“ sąvoką pakeitę sinonimu „turgus“, iš karto susivoktume, jog neva prestižiniu žodelyčiu pridengiami tiesiog buitiniai žmonių reikalai. Rinka – tai turgus, kuriame deramasi, sukčiaujama ir lupikaujama, perkama ir parduodama. Tarptautinė rinka – tarptautinis turgus, bazar. Į turgaus plotmę įtraukti aukštąjį meną, mokslą bei kitus iš esmės neprekinius fenomenus, arba liaudiškai tariant „daryti turgų“ ten, kur nedera, yra neatsakingas ir nemokšiškas pasaulio sąrangos dėsnius apverčiantis aukštyn kojomis elgesys. Nepriimtina, kad nūdien tuos dėsnius pertvarko vertelgos (tarsi tai būtų įmanoma), mat žmonių bendrabūvio sanklodos, civilizacijų perspektyvos klausimai ir kitos egzistencinės problemos visada buvo kultūros žmonių, mažų mažiausiai filosofų ir religijos atstovų, išimtinė teisė. 

Juolab akivaizdu, jog klasikinės konservatorių ir ypač krikščionių demokratų vertybės iš esmės kertasi su liberaliomis nuostatomis. Štai gėjų reikalavimas tuokti juos bažnyčioje gerai atspindi vertybių painiavą, pirma, dėl to, kad bažnyčia Europoje jau ne pirmą šimtmetį yra atskirta nuo valstybės, ir prievartinis valstybės kišimasis į bažnyčios sakramentų teikimą normaliai veikiant civilinei metrikacijai yra nepamatuotas; antra, jei katalikų kunigai neatsisakytų tuokti vienos lyties asmenų, jie paklustų išorinei tvarkai, bet nusižengtų vidinei ir Biblijoje aiškiai įvardytam požiūriui, dar daugiau – Įstatymui. Nenuostabu, jog šis konfliktas pakirto net Vatikano tvarką ir neatmestina, kad buvo vienas iš popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimo priežasčių.

Nuolaidžiavimas priešingų ideologijų spaudimui, pervadintas visur tinkančiu terminu „reforma“, ypač glaistant prieštaravimus ir įtampas, silpnina bet kurią instituciją. Ką nors reformuoti galima tik remiantis to paties reiškinio atnaujinimu panaudojant giminingus šaltinius, o ne nusileidžiant dirbtinai konstruojamam galios diskursui, kai jis kėsinasi sugriauti reformuojamo dalyko pamatus. Nebent būtų tyliai sutinkama su tokio reformavimo pasekmėmis – įtakos praradimu ir laipsnišku nunykimu. TS-LKD atveju svarbūs tiek materialiniai, tiek moraliniai reformų aspektai. Apie moralinius aspektus jau kalbėjau – pirmiausia tai  atsakomybės už savo veiksmus būtinybė. Beje, liberalų peršama „laisvė“ yra dar vienas „glaistas“, kuris  baltai nutepa ne tik klasikines vertybes, bet ypač atsakomybę ir net suabejoja, ar ji apskritai yra. Suprantama, juk už viską atsakinga Nematoma Ranka, tik ji ne Dievo ir net ne žmogaus, todėl – ką gali žinoti? Kai dėl visiems svarbios materijos, patartina būtų protingai ištirti Lietuvos padėtį. Pagal geografinius rodiklius Lietuva artimesnė Islandijai, nei bet kuriai iš didžiųjų Europos valstybių ir juo labiau  – JAV. Tokio mažumo šalis negali privačiam sektoriui patikėti strateginių ir gerovės atžvilgiu svarbiausių valstybės objektų. Net ir šalys milžinės išeitį iš ekonominės krizės mato pažangiose atsinaujinančiose technologijose, santūriame gyvenimo būde bei nedideliuose regionuose savarankiškai vykdomoje ūkio politikoje – bent jau valstybiškai mąstančios analitikų grupės. Šiuo požiūriu megalomaniški konservatorių užmojai (visi stambūs sandėriai ketinant tarptautiniu mastu vaidinti svarbų vaidmenį perskirstant gėrybes) primena nykštuko kovą su Guliveriu. 

Kolektyvinės atsakomybės mitas

Tačiau ką mes regime? Vietoj atsakingos politikos – vien politikos imitaciją ir besaikį gyrimąsi, užuot išsivadavus iš svaigių pažadų ir tauškalų magijos. Net keista, kaip greitai valdžios paragavusieji pamiršo, kad juos akylai stebi daugybė protingų žmonių, puikių savos srities specialistų, kurie kiaurai permato visas politikos pirmokų „gudrybes“. Matant kai kuriuos sprendimus, vėl negali neprisiminti indų patirties. Štai Pudučeryje, Indijos „Marselyje“, nuskendus keturiems neatsargiems plaukikams, valdžia uždraudė... iš viso maudytis jūroje, negana to, užkardė visus kelius į pajūrį ir net tiltą, primenantį Palangos, ir priėjimą prie smėlėto kranto, kuriame vaikštinėjant galėjai stebėti šmirinėjančius krabus ir gėrėtis jūros mūša. Didžiausia vertybė – poilsis mėgaujantis uosto teikiamais malonumais – buvo nubrauktas vienu ypu. Netruko pasireikšti ir padariniai: iki įsako klestėjusios pajūrio kavinės tuščios, bankrutuoja, žmonės netenka darbo. Kitas pavyzdys. Agroje prieš gerą dešimtmetį miesto valdžia uždarė visas gamyklas, nes jos, esą, gadina Tadž-Mahalo marmurą. Tūkstančiai žmonių neteko darbo ir yra priversti išgyventi versdamiesi archajiniais smulkiais verslais arba tiesiog elgetauti. Prie to paties Tadž-Mahalo telkiasi minios skurdžių, atakuojančių turistus. Bet valdžiai svarbesni užsieniečiai, kurie už įėjimą turi mokėti astronomines sumas, nei Indijos piliečiai, praradę galimybę oriai užsidirbti pragyvenimui. Tokie ekscesai galimi tik nebrandžioje demokratijoje. Pavyzdžių Lietuvoje, panašių į indiškuosius, katastrofiškai daugėja. 

Visa tai įmanoma dėl reiškinio, kurį įvardijau kolektyvinės atsakomybės mitu. Daugelį nūdienos socialinės elgsenos formulių priskirčiau didžiajam XX amžiaus išradimui – psichoanalizei, ypač froidizmui, kuris pagrindžia žmonių elgesį pasąmonės funkcijomis, taip pat C. G. Jungo atrastai „kolektyvinei pasąmonei“. Šias nuostatas sėkmingai ir sąmoningai perkėlus į socialinę bei politinę sferą, prasidėjo pasąmonės išlaisvinimas, ego balansavimas ir kapitalizmo eros suklestėjimas. Psichoanalizė tapo galingu ginklu manipuliuojant masėmis. Sigmundo Freudo sūnėnas Edwardas  Louisas Bernaysas, pasinaudodamas dėdės idėjomis ir masių psichologijos tyrimais, pateiktais, tarp kitų, įtakingumo vis dar nepraradusioje Gustave'o Le Bono „Masių psichologijoje“, JAV sukūrė galingą  viešųjų ryšių, propagandos ir reklamos mašiną ir padarė lemiamą įtaką viso pasaulio ekonomikos raidai. Atvirai ciniškas Bernayso požiūris į žmones ir pasinaudojimas destruktyviu jų pasąmonės turiniu siekiant finansinės naudos plačiu mastu sukūrė ir daugelį šiandienos problemų.

Tramdant šalis agresores kolektyvinės atsakomybės mitas buvo labai veiksmingas. Pirmiausia tai liečia nacistinę Vokietiją. Žinoma, gražu, kai Willis Brandtas Vokietijos vardu atsiprašo ir viešai atgailauja už nacizmo nusikaltimus. Negražu, kai to nedaro Rusijos valdžia, pasiskelbusi Sovietų Sąjungos perėmėja. Neatgailauja nei Japonija, nei Kinija, nei kitos kruvinus režimus kada nors įvedusios šalys. Tačiau net ir šiuo rizikingu klausimu verta pasigilinti į kolektyvinės ir asmeninės kaltės santykį.

Mano požiūrio išeities taškas yra suvokimas, jog žmogui duota prigimtinė teisė apsispręsti kiekvienu atveju ir laisva valia. Joks žmogus negali prisidengti kolektyvine atsakomybe, nes net ir tada, kai yra kankinamas arba į jį atsuktas šautuvo vamzdis, jis iki paskutinės akimirkos turi galimybę ir net teisę priimti asmeninį sprendimą. Net mūšio lauke aidint karo vado įsakymams. Laisvas pasirinkimas ontologiniu požiūriu yra aukštesnis sąmonės ir žmogiškumo pasireiškimas, nei, žinoma, iš tiesų egzistuojantys grupiniai ar kolektyviniai sprendimai, ypač jei jie priimami mėginant išgelbėti, apsaugoti ar pagerinti daugelio žmonių būklę. Vis dėlto kolektyvinės kaltės pripažinimas palengvina ir net anuliuoja pavienio žmogaus atsakomybės naštą, o kaltę primetant net negimusiems kurios nors grupės ar net ištisos tautos nariams, kaip tai atsitiko vokiečiams, atrodo groteskiškai. Tai yra veikiau ne teisingumo įtvirtinimas, o grasinimas ir reikalavimas iš nekaltų žmonių nuolat bijoti padaryti neteisingą sprendimą – kad ir po tūkstančio metų. Svarbu ir tai, kad sprendimus sugalvoja ir masėms įteigia individai.  

Egzistuoja keistas fenomenas, kai kurios nors šalies politinę sanklodą kaip apsėsti mėgina pakeisti svetimtaučiai. Austras Adolfas Hitleris turėjo ilgai ir nuosekliai darbuotis, kol gavo Vokietijos pilietybę ir savo makabrišką ideologiją, paremtą madingomis to meto įvairių tautybių atstovų skleidžiamomis teorijomis, tarp jų taip pat austro Lanzo von Liebenfelso (iš tikrųjų Adolfo Josefo Lanzo), anglo Houstono S. Chamberlaino ar Rusijos imperijoje gimusio bei augusio Alfredo Rosenbergo idėjomis, įdiegė į svetimą žemę. Gruzinas Josifas Stalinas buvo atstovas Rusijos okupuotos šalies, o lietuviams priminti, ką Lietuvoje nuveikė lenkas Jozefas Pilsudskis, nereikia. Keista ir tai, kad ne vieno iš minėtų ir nesuminėtų veikėjų vardai buvo arba Adolfas, arba Josifas... (jei graikai teigė, kad nomen est omen, jie matyt žinojo, ką sako). Rimčiau pažvelgus į vardų istoriją, akivaizdus tironų polinkis pasislėpti po netikrais vardais arba titulais liudija užmaskuotą ir kartu veiksmingą pastangą išvengti asmeninės atsakomybės. Štai Hitleris reikalavo jį vadinti Fiureriu, Vladimiras Uljanovas  pasislėpė po Leninu, o Josifas Džiugašvilis – Stalinu. Vadinkime juos tikraisiais vardais: Hitleris (tai įprasta), Uljanovas, Džiugašvilis (koks įžeidimas Rusijos savimeilei, argi ne?..). Tai sugriaus jų „didybės“ apžavus ir nuplėš mantijas nuo nevertųjų pečių. O ką mums reiškia kaimyninių šalių tironų įsigalėjimas? Pirmiausia tai, kad jų veikla buvo įmanoma ten, kur dirbo silpnos vyriausybės, o šalyse buvo prasidėjusi arba anarchija, arba kiti valdžios nebesuvaldomi procesai. 

Kolektyvinės atsakomybės mitas glaudžiai susijęs su politinėmis manipuliacijomis. Lietuvių tauta ne pirmą dešimtmetį yra kolektyviai kaltinama už nusikaltimus, kurių nepadarė laisva valia ar kurių neinicijavo. Visa tauta kaltinama dėl kolaboravimo su naciais ir bolševikais, pravardžiuojama žydšaudžiais, nors buvo okupuota ir nacių, ir bolševikų, todėl kolektyvinių sprendimų galios neturėjo, o dauguma lietuvių aktyviai kovojo su abiem agresoriais ir gelbėjo žydus. Pastaruoju metu lietuviai kaltinami lenkų ir kitų bendruomenių terorizavimu. Kaimyninės šalys, tiksliau, jų vardu kalbantys reakcionieriai vienu balsu uja tautą, o ką tuo metu daro valdžia? Tiek pavieniai aukšti asmenys, tiek partijų atstovai nesistengia aiškiai įvardyti istorinių reiškinių ir jų kaltininkų, vengia atstovauti istorinei tiesai ir ginti valstybės suvereną. Užsienio politika jau ketvirtis amžiaus daugiau nei apgailėtina ir vykdoma vasalo principu. Tuo tarpu faktas, kad XX a. Lietuvos istorija itin sudėtinga ir daugeliu atveju neturi analogų vien dėl to, kad buvo puolama iš trijų pusių. Kai valdžios atstovai pataikaudami kitoms šalims prisiima atsakomybę už veiksmus, kurių valstybingumą praradusi tauta nepadarė, atgailauja, atsiprašinėja ir net ryžtasi atlyginti turtinę žalą, tai rodo ne tik jos silpnumą, bet ir nesusigaudymą, diplomatijos stoką ir baimę parodyti principingą poziciją bei politinę valią. Nenuostabu, kad toks vasalinis mąstymas reiškiasi ir sudarant sutartis su užsienio korporacijomis, nuostolių naštą užkraunant  žmonėms. Neturint savarankiškos ir vieningos politikos, dėsninga, kad sumaištį sukėlė Lino Linkevičiaus atsiprašinėjimas Lenkijoje, kuris kaip niekad aiškiai parodė, koks sudėtingas kolektyvinės atsakomybės klausimas. Kieno vardu jis kalbėjo, savo ar valstybės, tai yra, tautos? Šiuo atveju, turint galvoje situacijos komiškumą, akivaizdu, kad asmeninė iniciatyva peržengė net kolektyvinės atsakomybės ribas. Tačiau neteko girdėti, kad lietuviai viešoje erdvėje kolektyviškai kaltintų visą rusų tautą dėl bolševizmo represijų, arba Valdemaro Tomaševskio išsišokimus laikytų visos lenkų tautos pažiūrų veidrodžiu. Tačiau viena yra aišku: panašių politikų veikla yra palanki toms kaimyninėms šalims, kurios okupacijų laikotarpiu represijomis realiai nusikalto Lietuvai ir pačios turėtų ne tik atsiprašyti, bet ir atlyginti turtinę žalą.

Žymiai tikroviškesnę ir gilesnę įžvalgą šiais klausimais parodo menas ir literatūra. Pavyzdžiu gali būti ne vien recenzijų, bet rimtų studijų nusipelnantis Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, kuriame su neprilygstama jėga ir objektyvumu išryškėja gyvenimo tikrovė, atskleidžianti individualių sprendimų ir atsakomybės svarbą tiek gulago režimo vykdytojų, tiek jų aukų stovyklose. Fantastiškas kraštutinių situacijų kaleidoskopas atsijoja ir atrenka dramos veikėjus, dažnai pagal sąžinę, bet ne tautinę ar hierarchinę priklausomybę nubloškiantis juos į skirtingas pozicijas. Režimo mėsmalė traiško jos vykdytojus, o solidarumą ir žmoniškumą aukščiau išgyvenimo ir įsakymų iškėlę likimo suvesti įvairiataučiai personažai išeina nugalėtojais. Įsidėmėtinas ir romane vaizduojamas žmonių likimas, kai jie arba lieka ištikimi vidinei laisvei, arba paklūsta anoniminio blogio diktatui.

Todėl mėginant nustatyti kolektyvinės atsakomybės ribas, būtina atskirti valstybėje veikusią ar veikiančią sprendimus diktuojančią politinę jėgą, moderniais laikais dažniausiai atstovaujamą partijos ar partijų koalicijos, nuo pačios valstybės ir juolab – titulinės tautos. Valdžia niekada neišreiškia visos tautos valios, o neretai jai ir prieštarauja. Toliau svarbu įvertinti tos jėgos veiksmus ir jų padarinius, atskiriant įstatymų, potvarkių iniciatorius ir jų vykdytojus. Apibrėžus fašizmo, stalinizmo, komunizmo, antisemitizmo ir kitų prievartos ideologijų nusikaltimus žmonijai, reikia įvardyti konkrečius tų ideologijų kūrėjus. Jeigu nacionalizmą kas nors vienareikšmiškai laiko blogiu, juo reikėtų įvardyti ir jo atšaką sionizmą, ir talibų bei panašius judėjimus bei argumentais pagrįsti, kuo konkrečiai jie yra blogi, tai yra, kokį neteisėtą blogį daro tų judėjimų adresatui. Tačiau visada už bet kurios ideologijos ar „kolektyvinių“ sprendimų gijos atves į konkretų asmenį, pasižymintį neeiline energija ir sugebėjimu ne tik iš konteksto ištraukti bendresnes kurios nors žmonių grupės nuostatas ar neracionalias nuotaikas, bet ir supaprastinti jas iki šūkių, o juos įpiršti vadinamajai masei. Paleistas kolektyvinės priedangos mechanizmas suveikia taip, kad norima suvokiama kaip esama. Kolektyvinę atsakomybę laikau mitu ir dėl to, kad tarp jos ir anonimiškumo bei iš to sekančio nebaudžiamumo yra abipusis ryšys. Kita vertus, neįmanoma kaltę ir atsakomybę paskirstyti po lygiai visiems, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams. Tokiu atveju komunistų partijos ar komunizmo kaip ideologijos pasmerkimas ar anuliavimas nustato blaivią distanciją tarp reiškinio ir pavienių individų, kurie įgyja teisę dar sykį apsispręsti. To nepadarius iš „kolektyvinio nusikaltimo“ vykdytojų ar dalyvių atimama galimybė apmąstyti savo politinius įsitikinimus ir apsivalyti, atlikti simbolinį atgailos aktą.

Pradžios pabaiga ir pabaigos pradžia

Taigi nuvertinus asmeninę atsakomybę, pasmerkus ir nubaudus kurį nors „kolektyvą“ in corpore, iš esmės padedama išvengti bet kokios atsakomybės. Kaltės nurašomos anoniminiam kažkam, turinčiam daug galvų it hidrai. Dar daugiau: kalčių skirstytojai manosi esą protingesni už Dievą, kuris ir didžiausiam nusikaltėliui iki paskutinio atodūsio palieka galimybę ir prigimtinę teisę atsiversti. Galima ir reikia teisti grupę individų, kurie gali būti aiškiai įvardyti, nustatytas jų vedlys ar ideologas. Uždaryti įtartinas ir nusikalstamas organizacijas. O ar galima realiai nubausti milijonus? Tokios pretenzijos rodo demagogiją ir kerštingumo viršenybę prieš sveiką protą, pastangą manipuliuoti viešąja opinija ne ką kilnesniais tikslais. 

Dėl šios priežasties Lietuvoje ribojama arba vengiama leisti balotiruotis nepriklausomiems kandidatams į savivaldybę ar Seimą (bijoma, kad atsiras ryškių ir tikrų nuopelnų turinčių konkurentų), visi svarbesni sprendimai priimami neva visos partijos vardu, partiniai sąrašai rinkimams pateikiami taip, kad daugelio personų niekas nežino, įslaptinami visi rezonansiniai procesai ir kartu jų vykdytojai (užsakovai apskritai „nežinomi“). Tik Prezidento institucija išlaiko asmeninės atsakomybės bei matomumo krislą, tačiau ir ji saugiai apeinama, jei Prezidentas manipuliuoja anoniminėmis jėgos struktūromis arba yra jų įkaitas. Tokia keista „kolektyvizacija“ šalyje pasiekusi neproporcingą lygį ir naudojama atsakomybei dėl savo veiksmų išvengti. Stiprėjantys totalitariniai valstybės valdymo bruožai, vis atviriau taikant jau pažįstamą persekiojimo, sekimo, bauginimo ir bausmių sistemą, pilietinės visuomenės nesukurs, nes piliečiai – tai ne belytė masė, bet sąmoningų individų bendrija, kurios nariai geba ir drįsta apsispręsti ne prievarta, ir net nepaisant prievartos. Nepriklausomos žiniasklaidos, televizijos ir radijo, kurie paisytų nacionalinių interesų ir sąžiningai praneštų apie nusižengusius ar nusikaltusius individus, kiekvieną atskirai, staigus nunykimas liudija tą patį grėsmingą vyksmą. Įsigalėjo iš pirmo žvilgsnio nekalti, tačiau itin bjaurūs ir klastingi sprendimų modeliai: visi valdžioj vagys, visi yra pasiklausomi, ir t. t. Kadangi visi, vadinasi, nieko nepadarysi, atskiro piliečio valia nieko nelemia, lemia tik kolektyviniai sprendimai. Beje, dabartiniai politinės atmosferos simptomai teigia ir gilesnę, gnoseologinę tiesą: blogiui ir jo vietininkams ne visada reikia, kad gėris išnyktų, o žmogus pamirštų, kad egzistuoja doroviniai įstatymai. Tai yra gyvulio lygmuo, visai neįdomus tikram sadistui  ar jo sukurtai sistemai. Jam svarbu, kad žmogus išlaikytų sąmoningumą ir bijotų, o bijodamas būtų bejėgis ką nors pakeisti. Tokia yra visų kruvinų režimų ir kankinimų institucijos tikroji prasmė. Mėgavimasis valdžia ir teroru, prievarta ir pažeminimu. Tarsi tie, kurie kažkada sakė: „Mūsų – legionas“, nematomi tikrieji globalizmo strategai – nesvarbu, iš Rytų ar iš Vakarų – vadovauja iš šešėlio.

Grįžtant prie TS-LKD, vėl pasakysiu: juk įvykių seka, neatlikus fundamentalių pertvarkos žingsnių, buvo logiška ir aiški iš pat pradžių. Lygiai kaip ir tolesnė įvykių eiga, jei niekas nesikeis: Lietuvos valstybės nykimas, subyrėjimas ar padalijimas, lietuvių tautos genocidas (vėl suėmimai, trėmimai, kankinimai ir žudymai pagal juoduosius sąrašus), kalbos, žemių, turto ir viso gyvenimo prasmės praradimas. Kitaip tiesiog nebūna. Su pagreičiu vykdomas Lietuvos valstybės kompromitavimas leidžia daryti prielaidą, kad kažkur mus jau pasidalino, kad kurpiamas ar sukurptas naujas Ribentropo-Molotovo paktas, galbūt pritaikytas net taikos sąlygoms, modifikuotas kaip genas, tačiau ne mažiau kraupus ir įžūlus. Kadangi svarbiausia įrodyti, jog Lietuvoje niekas niekam neberūpi, ypač patiems lietuviams jų ir Tėvynės likimas, į viešą erdvę reguliariai išmetami „reitingai“ ir „apklausos“, kuriomis formuojama skandalinga „tikrovė“, esą dabar šalies jaunimas nebegintų, dauguma gyventojų nepritaria kovo 11-osios eitynėms ir panašiai. Visokie lucasai ir zurofai moko mus, ką turime daryti, tarsi turėtų tam teisę. Įrodyti, kad aštuoniasdešimčiai procentų Lietuvos gyventojų – etninių lietuvių – nusispjaut į save, yra absurdas, tačiau panašiai jau buvo. Pakako poros suklaidintų kvailių, kurie visos tautos vardu paskelbė apie savanorišką galą. Ir dabar daroma tas pats, mat svarbiausia pasaulio akyse atrodyti nekaltai: juk patys atsisakė laisvės ir panoro būti vergais, išnykti internacionale. Tik šįkart lietuviai bus „vaduojami“ nuo savęs pačių.

Tokiomis aplinkybėmis TS-LKD lieka tik lyg niekur nieko išpūsti akeles. Ar tauta atsidūrė pato situacijoje? Juntama potekstė: žmonės, vaduokitės patys, kas kaip gali... Iš tiesų nebeįmanoma nors kiek mąstančiam žmogui likti nuošalyje ir nematyti, kaip ritamasi bedugnėn. Institucijos, kurios už tautos mokesčių mokėtojų pinigus turėjo ir turi šalį profesionaliai ginti nuo dezinformacijos šalies viduje, šmeižto užsienio akyse ir visų jau kalbėtų dalykų,  elgiasi priešingai. Todėl kiekvienas normalus lietuvis mes darbą ir eis į gatves, kurių kai kurios jau perrašomos nevalstybine kalba.

Nepriklausomybės statybininkai praleido istorinį šansą ir pralošė svarbiausią gyvenimo šachmatų partiją. Iš sovietinių kolaborantų ir jų padermės tikėtis atsivertimo nebeverta: kas atsivertė, tai padarė seniai. Liberalai net nesupranta, kas negerai, išskyrus per lėtą asimiliaciją. Konservatoriai - krikščionys demokratai galėtų atlikti simbolinį revizijos ir atgailos aktą. Tik tokiomis sąlygomis jie bent kiek reabilituotųsi tautos akyse. Performavę gretas ir pareikalavę konkrečių asmenų atsakyti už konkrečius nusikalstamus darbus, pirmiausia tarp savųjų, pradėtų demokratinį viešumo principais paremtą valstybės valdymo etapą. Atskaitos taškas privalo būti Lietuvos Konstitucija ir tautos gerovė, nustatyti aiškūs prioritetai. O jei atsitiesti nepavyktų, bent paskutinis patepimas jiems nebūtų toks baisus. Tasai, kuris nepabijos išeiti į politinę avansceną ir, trinktelėjęs į krūtinę, viešai atliks atgailą Marijos žemėje – ištars magišką formulę „Esu kaltas, kaltas, labai kaltas“ – pelnys atleidimą jei ne žemėje, taip bent dausose. Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją. 

2013 m. kovo 4 d.

Vilnius–Oslas