Antanas Paškus. Terapinės kultūros įtaka katalikybei

Katalikiškasis krikščionis, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, yra laiko ir erdvės ribojamas. Jis, kaip ir jo nekrikščioniškasis brolis, dėvi ...


Katalikiškasis krikščionis, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, yra laiko ir erdvės ribojamas. Jis, kaip ir jo nekrikščioniškasis brolis, dėvi savos kultūros drabužiais ir kvėpuoja gyvenamo laikotarpio oru. Kultūrinė aplinka daro įtakos jo galvosenai, jausenai ir veiksenai. Taip buvo praeityje, taip tebėra ir dabartyje. 

Žinome juk, kad graikiškoji filosofija, romėniškoji teisė, renesancinis humanizmas, apšvietos racionalizmas bei įvairios revoliucijos (politinės, ekonominės, socialinės, religinės) vertė permąstyti Apreiškimo turinį ir krikščionio paskirtį pasaulyje. Jaučiame, kaip dabarties mintijimo srovės, elgesio normos ir gyvenimo būdai veikia į krikščioniško gyvenimo apraiškas. Šiandieninė kultūrinės aplinkos įtaka yra tokia stipri, vilinga ir subtili, kad ne vienas katalikiškas krikščionis parpuolęs garbina dykumų gundytoją tardamasis sekąs povatikaninio atsinaujinimo dvasia. Užtat, kad tokios maišaties išvengus, privalu išmokti dvasias atskirti: krikščionybės Kristų nuo dykumų gundytojo, laiko madas nuo amžinųjų tiesų, drabužį nuo jo dėvėtojo. Tokios užduoties skatinami ir bandysim iškelti šiandieninio vakarietiško mentaliteto pagrindinius bruožus ir jų įtaką povatikaninei Romos katalikybei.1

1. Nūdienis vakarietiškas mentalitetas

Atrodo, kad šiuolaikiniame vakarų kultūros vaizde vyrauja dvi pagrindinės spalvos: sekuliarinė ir terapinė - psichologinė. Jos abi, lyg vaivorykštės spalvos padangėje, tegali pasirodyti tik drauge. Mat pastaroji (terapinis - psichologinis mentalitetas) yra sekuliaristinės kultūros išdava. Vadinasi, norėdami psichologinės kultūros spalvas stipriau pabrėžti, privalome jas įdėti į sekuliarizmo rėmus. Tai padarius bus lengva jas atpažinti ir katalikiškos krikščionijos gyvenime: teologijoje (tikėjimo tiesų aiškinime), liturgijoj (viešajame Dievo garbinime) ir krikščioniškoj moralėj (krikščionių elgesy).

Jei sekuliarinės civilizacijos tikslas yra žmonių medžiaginė gerovė, tai terapinės kultūros pagrindiniu siekiu reikia laikyti asmens psichinio potencialo išvystymą. Sekuliarinio judėjimo linkmė į savo tikslą eina mokslų ir technikos priemonėm. Gi antroji, psichologistinė srovė, prie savo užmačių plaukia psichologijos mokslo bei jo išrastų psichės gydomųjų metodų pagalba. Vadinasi, sekuliaristinė vakarietiškos kultūros kryptis sukuria sočią visuomenę ir žmogaus akiratį apriboja šiapusiniu horizontu. O antroji tos pačios kultūros sklaida žmonėms parūpina gerą savijautą; Tačiau psichologinio mentaliteto požiūriu gerą savijautą bus galima pasiekti tik panaikinus tradicines angažavimosi (ideologines) ir normatyvines (moralines) sistemas. Sociologiškai kalbant, į normatyvinės sistemos rėmus įeina ne tik krikščioniškoji ir marksistinė pasaulėžiūros, bet ir visos organizuotos religijos — gamtinės ar antgamtinės.

Tos visos ideologinės ir moralinės santvarkos turi vieną bendrą bruožą. Jos individui pateikia kolektyvinius uždavinius, gyvenimo gaires ir elgesio taisykles. Jos stengiasi instinktų energiją pajungti aukštesnėm psichinėm galiom ir tas galias, savo ruožtu, nukreipti bendruomeninių tikslų siekimui. Priešingai — terapinės kultūros tikslas, išvadavus juslinį "aš" iš bendruomeninių ar kolektyvinių normų, yra leisti kiekvienam individui laisvai bandyti savitus gyvenimo stilius. Tokios galvosenos ir laikysenos požeminės srovės pradeda rodytis ir katalikybės paviršiuje. Į religiją pradedama žiūrėti kaip į priemonę savo paties (individo) patirčiai praturtinti. Mat gera savijauta virto psichologinės kultūros tikslu.

Pertekliaus ekonomija, sekuliaristinė pasaulėžiūra, demokratinė santvarka ir individualinės sąmonės pabudimas ir yra tos stambios gyslos, kuriomis teka terapinę kultūrą maitinantis kraujas. Gi sekuliaristinis klimatas bene bus pats svarbiausias tekamasis indas terapinio žmogaus struktūroj. Į tą indą užtat ir bandysim kiek atidžiau pasižiūrėti.

2. Sekuliaristinio mentaliteto bruožai

Sekuliarizmas yra ateistinė ideologija, kurioje netikėjimas pakeičia tikėjimą; protas — šventraštį; politika — Bažnyčią; žemė užima dangaus vietą; darbas išstumia maldą; o žmogus atstoja krikščionį.2 Vadinasi, sekuliaristinė pasaulėžiūra į tikrovę žiūri išimtinai šiapusinės perspektyvos akimis. Tai darydama, ji pabrėžia antitezę tarp 'šiapus' ir 'anapus', versdama žmogų rinktis tarp pasaulio ir iliuzorinio Dievo, t.y. paniekinti Dievą arba paniekinti žemę. Tokią antitezę skelbė L. Feuerbach, K. Marx, F. Nietzsche, S. Freud ir vadinami modernieji humanistai.

Feuerbach, pvz., siekė Dievo draugus paversti žmonių draugais. Nietzschės Zarathustra ragino brolius pasilikti ištikimais žemei ir neklausyti tų, kurie kalba apie antžemiškus dalykus. Marx gi kvietė proletarus nustoti svaiginus dangaus opiumu ir ryžtingai sutraukyti priespaudos grandines. O Freudas įtikinėjo žmones, pamiršus dangiškojo tėvo iliuziją* apsiriboti šia tikrove. Pagaliau humanistai pakartojo tą pačią antitezę 1933 ir 1973 m. manifestuose.3 Pagal juos žmogaus likimas esąs jo paties rankose. Dievas žmogui padėti negalįs, nes išvis jo nesą. Tradicinės religijos, skelbdamos tikėjimą į amžinąjį gyvenimą (dangų) ar į amžiną pražūtį (pragarą), darančios žmonijai didelės žalos. Mat amžinybės iliuzijom jos atitraukiančios žmogaus dėmesį nuo dabarties didžiųjų rūpesčių: nuo savęs išsipildymo ir socialinių neteisybių ištaisymo. Rasi žmogaus gyvenimo tikslas ribojasi tik geru ir visokeriopai praturtintu gyvenimu "čia ir dabar".

Tikrumoje krikščionybė tokios antitezės savyje netalpina. Dievo ar žmogaus, žemės ar dangaus alternatyva yra klaidinga alternatyva. Tikintieji nėra reikalaujami dėl Dievo apleisti žmogų. Jiems neįsakoma rinktis tarp žemės ir dangaus. Kristus neveda žmogaus iš pasaulio, bet grąžina jį į žemę kaip tikrą jos sūnų. Net ir savo rinktinius mokinius Jėzus nuvedė nuo ekstazės kalno atgal į kasdienos tikrovę. (Žr. Mt 17,1-9). "Tikintysis negali atrasti Dievo, prasilenkęs su žeme".4 Beje, nėra lengva išlaikyti įtampą tarp žemiškos egzistencijos ir dieviškos paskirties. Užtat tikintysis neretai nukrypsta į vieną ar kitą kraštutinumą. Jei tikėjimo amžiuj krikščioniui grėsė pavojus, tarnaujant Dievui, pamiršti žmogų, tai šiandienos krikščioniui lengva pamiršti Dievą; tarnaujant žmogui. Tuo tarpu klaidingoji sekuliarizmo antitezė įtikinėja, kad žmogui galima tarnauti, tik paneigus Dievą.

Apskritai sekuliaristinės kultūros orbitoj žmogus laikomas visatos viešpačiu. Jis privalo kurtis savas vertybes, nustatyti savas elgesio normas, tvarkyti pasaulį pagal savą išmonę ir išsidirbti savo paties paskirtį. Jis nenori, kad kokia nors būtybė iš šalies, bet kokiam pavidale, kištųsi į jo pasaulį. Jam rodos, kad besąlyginis Dievo žodžio (apreiškimo) priėmimas reikštų žmogaus orumo pažeidimą bei jo savivertės sumenkinimą. Žmogus pats vienas privalo statyti geresnį pasaulį. Mat sekuliaristinėj perspektyvoj žmogus, ne Dievas, laikomas kūrybingos energijos šaltiniu. Dievybė esanti tik žmogiškus polėkius migdanti svajonė. Šalia šios tikėjimu paremtos prielaidos sekuliaristinė ideologija pasižymi dar kitais būdingais bruožais.

a) Visų pirma sekuliaristinis mentalitetas nepripažįsta objektyvios^ nuo žmogaus nepriklausomos tiesos. Tiesa esanti reliatyvi. Ji priklauso nuo vietos, laiko ir aplinkos. Kas tikra vienoj vietoj, gali būti klaidinga kitoj. Pagal šią sampratą nėra galutinės, absoliučios, visiems žmonėms, visose kultūrose bei visiems amžiams galiojančios tiesos. Juk ir istorija nežino nė vieno proto žemės planetoje, kuriam būtų atsiskleidusi visa tiesa. Kiekvieno žemės piligrimo kely tepasirodo tik trumpi tiesos blykstelėjimai. Kitaip sakant, sekuliarizmas pasisavina daugeriopos tiesos sąvoką.5

Pliuralistinėj visuomenėj daugeriopa tiesa darosi labai patraukli. Mat ji padedanti darniau bendradarbiauti žemės miesto statyboje. Priešingai, daugeriopos tiesos samprata nesiduoda taikoma krikščionybei. Ją sekant, išeitų, kad, pvz., visos religijos yra vienodai tikros. Jos visos išreiškiančios tą patį dievybės įreikį žmogaus sieloje. Kiekviena religija atspindinti vis kitokį tos pačios dievybės aspektą. Jei taip iš tikrųjų būtų, tuomet krikščionybė, budizmas, hinduizmas būtų vienodai tikros religijos. Tuomet Kristų, Mahometą, Budą reikėtų laikyti pripuolamai skirtingom, bet esmiškai tom pačiom dievybės išraiškom. Beje, toks sugretinimas jau reikštų krikščionybės mirtį.

Tiesa, kad daugeriopos tiesos priedangoje išvengiama kai kurių įvairiakultūrinėj visuomenėj iškylančių konfliktų. Tačiau privalu prisiminti, kad nėra būtina tolerancijos praktiką remti abejingumu tiesai. Būti tolerantišku daugiakultūrinės visuomenės išraiškom dar nereiškia teigti, kad viena nuomonė yra lygiai gera kaip ir kita, kad vienas tikėjimas yra lygiai teisingas kaip ir kitas arba, kad vienas tikėjimas yra lygiai tikras kaip ir kitas. Iš tiesų tolerancija yra moralinė ne ontologinė problema. Perkėlus toleranciją į ontologinę plotmę, pažeidžiamas žmogaus mintijimo vyksmas. Kitaip sakant, pasikėsinama į minties laisvę.

b) Jei tikėjimo žmogus klaupiasi prieš Dievo altorių, tai jo sekuliaristinis brolis meldžiasi patirtinių mokslų šventykloje. Ten jo dievaitis yra ne kas kita, kaip gamtamokslių metodas. Visa, kas nepasiduoda eksperimentiniam patikrinimui ar proto analizei, sekuliarizmo sekėjo nedomina. Išties, mokslinis metodas yra stipriausias įrankis žmogaus rankose. Tuo įrankiu naudojantis, atidengta daugybė gamtos paslapčių, padaryta nuostabių dalykų. Nesistebėtina užtat, kad gamtamokslinis metodas pradėtas naudoti visoms tikrovės šakoms pažinti. Visa tai, kas šiuo metodu neužčiuopiama, laikoma nerealu ir nereikšminga. Sakysime, gamtamoksliniu pažinimo būdu Dievo įsikišimo žmogaus istorijoje negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Užtat apreikštąją religiją sekuliarizmo sekėjas laiko ir netikra, ir nereikšminga.

Dar toliau. Mokslinis tyrinėjimo būdas remiasi vadinamu skepticizmo principu kaip išeities tašku. Reiškia, visos prielaidos, teigimai ar tezės, privalo būti suformuojamos į hipotezes, į moksliškai pagrįstus spėjimus, ir jos bandymais patikrinamos. Kitaip yra su pažinimo vyksmu tikėjime. Pati tikėjimo prigimtis reikalauja, kad pagrindiniai jo turinio elementai būtų besąlyginai priimami kaip nepajudinamos tiesos. Tiesa, jomis galima suabejoti tik tariamai, bet ne realiai.6 Priešingai, gamtos moksluose tvirtinimai ar pagrįsti spėjimai virsta tiesomis, tik perėję per patirtinių įrodymų koštuvą. Sekuliarinis mentalitetas, įsimylėjęs į gamtamokslinį tyrimų būdą, nebepasitenkina net vien abstrakčiais, kad ir logiškais, proto argumentais. Jis reikalauja juslėmis ar jų pagalbiniais įrankiais apčiuopiamų ir skaičiais išreiškiamų įrodymų. Kaip minėjome, tokius įrodymus gali pateikti tik gamtos mokslų srityse. Užtat sekuliaristinė kultūra ir tepripažįsta šių mokslų atstovų autoritetą. Žinome, kad tikėjimo amžiuje minties žmogus, kaip filosofas ar teologas, buvo laikomas išminties šaltiniu. Šiandienos sekuliaristinėj kultūroj jo vietą užėmė mokslininkas ir technikas, technopolio kūrėjai.

c) Pagaliau sekuliaristinio žmogaus visas dėmesys yra nukreiptas į 'šiapus' į pasaulį 'čia ir dabar. Jis nenori anapusiniams reikalams eikvoti nei laiko, nei energijos. Jis mat nėra eschatalogiškai nusiteikęs. Kitaip sakant, sekuliaristinės ideologijos sekėjas atsisako savo galvą kvaršinti būsimo gyvenimo klausimais. Užtat jis išlieja visą savo energiją konkretiems uždaviniams spręsti. Jis nori savo darbo vaisius matyti čia ir dabar — ne ten, amžinybėje, laikų pabaigoje. Vis dėlto psichologiniu požiūriu sekuliaristinės pasaulėžiūros atstovas nėra bereliginė būtybė. Jis gali būti ir labai religingas. Tačiau jo religija yra apribota tik šia tikrove. Jis tiki ne į Dievą; bet į žmogų; ne į Dangaus, bet į žemės karalystę. Jo religiniai rūpesčiai yra žemiški rūpesčiai. Užtat jo "religiniai" klausimai ir yra konkretūs klausimai: kaip antai karinės prievolės vengimas, atominis nusiginklavimas, akademinė laisvė, civilinis nepaklusnumas režimui, ekologija, moterų teisės, gimimų kontrolė, socialinis teisingumas, rasių lygybė ir t.t. Kaip tik šioje srityje, kaip vėliau matysime, dabarties katalikybei ir gresia pavojus suplakti laikinojo ir amžinojo gyvenimo apimtis.

Reikia pridėti, kad esminiai sekuliarinės ideologijos elementai yra tie patys ir diktatūriniame marksizme ir liberaliniame kapitalizme. Šiose abiejose sociopolitinėse formose sekuliarizmas remiasi Feuerbacho šūkiu, kad homo homini deus est. Žmogaus vieninteliu dievu yra ne kas kitas kaip jis pats — žmogus. O jo vieninteliu rojum yra žemiškoji planeta. Abu sekuliarizmo pavidalai mokslą laiko pamatiniu pažangos laidu. Vadinasi, tikslo ir turinio atžvilgiu sekuliaristinė pasaulėžiūra yra ta pati Rytuose ir Vakaruose. Ji skiriasi tik laisvės supratimu, pažinimo teorija (epistomologija) bei ideologijos įgyvendinimo būdais. Marksistinis sekuliarizmas, pvz., savo pasaulėžiūros negrindžia daugeriopos tiesos teorija. Jis išpažįsta tik dialektinio materializmo nusakytą vienos, objektyvios tiesos prielaidą. Todėl Rytų totalitarinėse diktatūrose sekuliarizmas ir užmetamas iš viršaus, t. y. padaromas oficialia valdžios propaguojama religija.

Ten piliečiams neleidžiama klaidžioti "klaidingų" pasaulėžiūrų labirintuose. Priešingai, vakarietiškų demokratijų gyventojams sekuliaristinė ideologija paliekama laisvai pasirinkti. Bet ji nejučiomis, lyg bespalvės dujos, persunkia vakariečio mentalitetą.

d) Perdėtas optimizmas yra dar kita sekuliaristinės pasaulėžiūros savybė. Antai 18-jo šimtmečio romantikai (Rousseau) tikėjo, kad žmogaus prigimtyje nesą jokių blogio pėdsakų. Jei taip, tuomet nevaržomi individų instinktai turėtų savaime subrandinti dorą asmenį ir laimingą visuomenę. Taigi jie ir sudeda Į protingojo gyvūno rankas neribotą pasitikėjimą žmogumi ir jo ateitimi. Jie tiki, kad mokslo ir technikos pagalba būsią pašalintos ligos, badas ir skurdas visoje žemės planetoje. Gi tarptautinės valdžios autoritetu būsianti atsiekta visuotina ir pastovi taika laisvėje. Regis lyg sekuliaristinė ideologija yra pasiryžusi išpažinti optimizmą bet kokia, net ir pačios tikrovės paneigimo, kaina. Tokių lūkesčių paveikoj pradingsta sekuliaristo kalboj ir žodis — blogis. Sentimentalesnių bei "jautresnių" dvasiškių skonis taip pat šio žodžio nemėgsta. Tiesa, šiam archaiškam terminui leidžiama rodytis, aprašant buvusi nacių režimą. Kartais blogis dar klijuojamas ant kapitalistinės sistemos durų, bet piktinamasi, jei jis taikomas proletarų diktatūroms. Štai kartą Amerikos prezidentui Reaganui pavadinus Sovietų Sąjungą blogio imperija didžioji spauda labai susierzino.7 Net ir kai kurie katalikiški savaitraščiai barė prezidentą už atgyvento žodžio panaudojimą ne vietoj.

Paskutiniais dešimtmečiais pasiekta iki šiol negirdėtos pažangos mokslo ir technikos srityse.8 Mokslų žinios nusitiesė toli už eiliniam žmogui bepasiekiamų horizontų. Tačiau vienpusiška pažanga nešasi su savimi ir gilių žaizdų. Gamta visad keršija, jei suardoma jos ekologinė pusiausvyra. Keršija ir žmogaus prigimtis, jei per ilgesni laiką pro pirštus praleidžiami jos esminiai įreikiai. Anksčiau ar vėliau paneigtieji prigimties aspektai sugrįžę, pakelia kerštingus balsus. Beje, taip ir bus atsitikę su sekuliaristinio mentaliteto persunkta kultūra.

Neginčytina, kad nesuinteresuotas, t.y. objektyvus priėjimas prie problemų yra didžiai vaisingas patirtinių mokslų laukuose. Tačiau toks visuotinio skepticizmo (nesuinteresuotumo) principas, perkeltas į asmens gyvenimą, jį stipriai sužaloja — nublukina jo vertybių spalvas. Kitaip sakant, tikrovė suspaudžiama į tokią plokštumą, kurioje visi dalykai laikomi lygiais įimant net ir pačią Dievybę. Mat visuotiniai pritaikius skepticizmo dėsnį, t. y. prileidus, kad nėra tiesų, kuriomis nebūtų galima abejoti; sutikus, kad nieko nėra savyje teisingo ar savyje klaidingo, nebelieka žmogaus gyvenime vietos vertybiniam angažavimuisi. Nebelieka prasmės nei gyvenimui, nei mirčiai. Juk gyvenimo prasmė grindžiama ne skepticizmu, bet tikrumu, ne nuomonėm, bet įsitikinimais, ne nuvalkiotais faktais, bet kilniom idėjom. Tuo tarpu sekuliaristinio miesto gyventojai maitinami tik nuomonėm ir pramonės gaminiais. Tokioj aplinkoj žmogų ir apninka nuobodulinga egzistencinė tuštuma. Miglota pasidaro jo gyvenimo paskirtis. Nebesimato atsakymo į vadinamus paskutinius klausimus. Todėl sekuliaristinio miesto pilietis ir bando rasti sau vietą sočioj, jusles dirginančioj aplinkoj. Vis dėlto protingasis gyvūnas nėra taip suklijuotas, kad jis galėtų lengvai kvėpuoti abejonių ir "objektyvių" nuomonių oru.

Pagaliau sekuliaristinės ideologijos šviesūs lūkesčiai nevirto tikrove. Nei mokslas, nei technika nepanaikino bado pasauly. Tarptautinis autoritetas (Jungtinės Tautos) nesugebėjo, net ryžtingai ir nemėgino, sustabdyti skerdynių įvairiuose pasaulio kampuose. Atominiai ginklai tebegraso planetos sunaikinimu. Pramonė išsemia žemės išteklius, o cheminė tarša ardo ekologinį balansą;9 Nesistebėtina, kad tokiose sąlygose žmogus bando ieškoti būdų savajai tapatybei išsaugoti. Vieni, pvz., renkasi psichologinę introversijąj išreikštą įvairiuose psichodelijos pavidaluose.10 Kiti metasi į politiką kaip religijos pakaitalą; Dar kiti mėgina sukurti vadinamą terapinę kultūrą^ kuri rūpintųsi žmonių psichine gerove. Nūdien šitoji mentaliteto forma bene ir bus pati ryškiausia vakarų kraštuose.

3. Terapinės kultūros savybės

Graikiškos kilmės terminus terapija, terapinis reikėtų lietuvinti — gydymas, gydomasis. Beje, lietuvių kalboje gydymas beveik išimtinai taikomas fizinių ligų gydybai. Tuo tarpu čia kalba eina apie emocinę sveikatą, jausminę gerovę bei psichinių sunkenybių pašalinimą: Užtat šiam vyksmui nusakyti ir paliekami visuotiniai priimti graikiškieji terminai. Todėl kultūrą, kurios pirminis rūpestis yra žmonių psichinė sveikata, ir pavadiname terapine kultūra. Apskritai nūdienos psichologija Vakaruose tapo tokia svaria socialine jėga, kad ji daro stiprios įtakos žmonių galvojimui ir veikimui. Ji ne tik vaidina paskiras roles, bet nori vadovauti ir visai gyvenimo dramai. Nūdien darosi nebeaišku, kur baigiasi psichologija ir kur prasideda religija. Ne be reikalo kai kas mūsiškąjį laikotarpį dar vadina psichologijos amžiumi. Dėl to terapinę kultūrą galima būtų pavadinti ir psichologine kultūra. 11


Freudo manymu, visi ir aršiausi revoliucionieriai, ir doriausi tikintieji reikalauja iš tikrųjų ne ko kito kaip paguodos. Jos ieškota gėryje, grožyje ir tiesoj (Sokratas), socialiniame teisingume (Marksas), išganyme (Kristus). Būdai, kuriais ieškoma paguodos šalia žmogaus esančioj tikrovėj, yra vadinami angažavimosi terapijom. Jose bandoma arba skausmo priežastis pašalinti, arba surasti svarius motyvus neišvengiamam skausmui pakelti. Žmogus mat yra toks padaras, kuris gali daug iškentėti, jei jis tik žino tos kančios tikslą ir prasmę. Jis drįsta, pvz., pakelti daug sunkenybių, kad sustiprintų savo charakterį. Jis pajėgia aukotis mylimo asmens gerovei, amžino gyvenimo vilčiai ar Dievo meilei. Vadinasi, įpynęs save į tikėjimo siūlais (gamtiniais ar antgamtiniais) nuaustą prasmės audeklą, žmogus suranda nusiraminimą.

Priešingai, psichoanalizės kūrėjas pasiūlė paguodos ieškotis savo paties psichėje, o ne tikėjimo iliuzijoj, subankrutavusiose ideologijose ar slegiančios moralės sistemose. Analizės pagalba sustiprintas 'aš' (ego) bus pakankamai pajėgus, nepaisant kultūros varžtų, patenkinti savo poreikius. Juk nesą aukštesnių tikslų asmens gyvenime, kaip jo paties psichinė gerovė. Tokią galvosenos kryptį Philip Rieff, žymus freudinis sociologas, ir pavadino terapiniu mentalitetu, o tokio mentaliteto vyravimą visuomenėj — terapine kultūra, kurioj psichės gydymas užima centrinę vietą.12 Tačiau, jei angažavimosi kultūros bando žmogų guosti per prasmę, tai terapinė kultūra tikisi žmogaus gyvenimui surasti prasmę per paguodą; vadinasi praeities šimtmečiuose buvo manyta, kad žmogus pasieks emocinį balansą, jei jis atliks savo gyvenimui skirtą uždavinį. Priešingai, terapinis mentalitetas tvirtina, kad asmens gyvenimas savaime pasidarysiąs prasmingu, pasiekus psichinę gerovę. Pagaliau psichologiškai subrendęs žmogus išvis nebekelsiąs gyvenimo prasmės klausimo.13

a) Terapinei kultūrai suklestėti reikalingos keturios pagrindinės sąlygos: 1. medžiaginių gėrybių perteklius; 2. sekuliaristinė pasaulėžiūra; 3. gobšus individualizmas; 4. liberalinė demokratija. Nietzschės žodžiais — tik užmušus Dievą, t. y. paneigus tikėjimą į transcendenciją, žmogus gali nekliudomai suktis į save. O pasotinus pilvą atsiranda noras pasotinti ir psichę. Gi individualizmo spalvom uždažytoj aplinkoj lengva pasinerti savanaudiškuose užmojuose. Pagaliau beturininė laisvė (laisvė nuo ko) leidžia rinktis bet kokias privatinę gerovę ugdančias priemones. Vadinasi, šiom sąlygom išsipildžius, pertekliaus kraštų žmonės nejučiomis pasuks savipildos link. Tokios aplinkybės labiausiai prasikiša Šiaurinės Amerikos žemyne. Gal dėl to šio žemyno pasiturintis profesinis elitas ir yra pati vešliausia dirva terapinio mentaliteto sėklai. Sakysime, vadinama "yupių" klasė bene ir bus stipriausia terapinio mentaliteto išraiška.14

"Man atrodo aišku, sako Philip Rieff, kad vystosi naujas žmogaus mitas bent mokytose klasėse".15 Šis mitas ir yra atsakymas į tradicinių vertybių sunaikinimą žmogaus aplinkoje ir į chaosą jo viduje. Psichologinis žmogus ir jo kuriama kultūra, Rieffo nuomone, yra "nesančio Dievo" atgarsis. Kitais žodžiais — terapinė kultūra yra tikėjimo stokos į transcendentinę tikrovę vaisius. Šia prasme galbūt visuose mumyse, neišskiriant nei krikščionių, tvinkčioja psichologinio žmogaus dvasia. Šita prasme tad visi mes esame, Rieffo žodžiais, "kvaiši ir liguisti". Bet paikiesiems nerūpi, kur jų laivas plaukia. Svarbu, kad tik jie yra patenkinti ir smagūs.

Jei sekuliaristinio miesto statytojas tikėjimą į Dievą laiko žalinga iliuzija, nukreipiančia žmogaus mintį nuo pasaulio, tai jos anūkas, terapinės kultūros "kvailiukas", pasilaiko religijas tik kaip jausmus raminančias, gerą savijautą iššaukiančias piliules. Jo saviugdos vaistinėj yra prikrauta įvairių pasaulėžiūrinių ar religinių piliulių: kinietiško ar rusiško marksizmo variantai, reformuota, ortodoksiška ar katalikiškoji krikščionybė, zenbudhizmas hinduizmas, ir t.t. Pagal reikalą jis pasirenka tas "religines" piliules, kurios pažadina jame gerą savijautą; Nuosekliai terapinės kultūros žodyne raktiniu žodžiu nebėra — tiesa, — bet pergyvenimas. Terapinio mentaliteto sekėjas nebekelia vadinamų paskutiniųjų klausimų: iš kur žmogus ateina, kur jis eina ir kokia jo paskirtis? Freudo paskatintas, jis ir išmetė didžiųjų gyvenimo mįslių raktus. Kitaip sakant, psichologija pakeitė ontologiją;16

Christopher Lasch teisingai nurodo, kad paskendimas savyje ir yra centrinė terapinio žmogaus žymė. Tačiau savipildos medis yra labai keruotas. Jo šakos skleidžiasi įvairiom kryptim. Nepakanka psichologinės savipildos ieškotojui atsikratyti didžiaisiais gyvenimo mįslių raktais. Reikia dar jam atsitolinti ir nuo kolektyvinės istorijos patirties, ideologinių įsipareigojimų bei tradicijos direktyvų. Mat metaforiškai kalbant, mažos, pilkos, linksmos Vienos gyventojas pasijus jaukiai tik atsitvėręs nuo išlaukinio pasaulio rūpesčių. Vadinasi, kad galėtume pilnai paskęsti savojo 'aš' interesuose, reikia užmiršti praeities pamokas, tradicijos perduotas vertybes, dabarties reikalavimus bei ateities uždavinius. Tiesa, tokia laikysena neverčia griauti praeities paminklų ar deginti rašytų dokumentų, kurių puslapiuose slepiasi tūkstantmetė išmintis. Anaiptol, psichologinės kultūros vaikai noriai lanko religijos, mokslo ir meno šventoves: Atėnus, Jeruzalę, Romą, Paryžių ar Oksfordą; Bet jie tai daro jau ne kaip maldininkai, bet kaip turistai. Jie neieško ten sielos atsigaivinimo, dvasinio įkvėpimo, bet juslinio pasigėrėjimo ir pasismaginimo. Užtat jie stropiai saugoja istorinius paminklus, bet ignoruoja juose sukrautą išmintį. Kitaip sakant, jie nenori iš praeities semtis sau stiprybės dabarčiai nei ryžto ateičiai. Jie tik trokšta nekliudomai džiaugtis dabartimi. Taigi dabarties momento pabrėžimas yra dar kitas psichologinės kultūros bruožas.

Beje, istorijos perspektyvos šviesai išblėsus ir žmogaus dėmesiui nukrypus į 'čia ir dabar', nebelieka energijos ateities vizijai. Nuvertinus žmonijos istorijoje įgytą ir tradicijoje sukrautą patirtį, nebelieka nė noro ją perduoti ateities kartoms. Galbūt psichologiniam narcisistui net ir neberūpi, ar išvis vakarietiškoji kultūra išliks, ar ne. Jis lengvai pasiduoda tariamam 'pabaigos' jausmui. Jam regisi, kad atominis sunaikinimas, žemės išteklių išsėmimas ar ekologinė katastrofa yra neišvengiami dalykai. Tokių išvadų akivaizdoje vieni fanatiškai metasi į 'taikos' išlaikymą bet kokia kaina, kiti gi kaupia visas pastangas į individualinį išlikimą.17 Pastaroji grupė ypač sielojasi gyvenimo prailginimu ir sveikatos išlaikymu. Užtat fiziniam sveikatingumui pagerinti maitina savus kūnus 'natūraliu' maistu. Gi psichinei ramybei išlaikyti griebiasi visokių iš Rytų atsigabentų psichologinių pratybų.

Reikėtų pridurti, kad individualaus išlikimo filosofija randa savo atitikmenį ir viešajame, ypač politiniame bei ekonominiame krašto gyvenime.18 Nenoromis peršasi mintis, kad šio krašto vadovaujantys sluoksniai seka istorijoje jau girdėtu šūkiu — po mūsų nors ir tvanas. Dabartinė karta krauna tokią naštą, kurią ateities kartos vargu ar begalės pavilkti. Galima įsivaizduoti Šiaurinės Amerikos kontinentą tapus drausmingų ir darbščių Azijos tautų ekonomine kolonija.

b) Individualistinė savipilda reikalauja leidžiančios — ne varžančios — aplinkos. Jei draudos kultūrose doros normos sudedamos į organizuotų bendruomenių rankas (valstybe, Bažnyčią. . .), tai atlaidžioj aplinkoj tos normos suvedamos į individo sąžinę. Tačiau, kad išvengus gryno subjektyvizmo bent viešoje dorovėje, mėginama visuotiniųjų moralės dėsnių ieškoti pačioj žmogaus psichėj. Beje, tyrinėjant žmogų ar visuomenę tik gamtamokslių ar sociologijos metodais, nepavyks jame apčiuopti esminių jo prigimties savybių: bendrųjų protavimo dėsnių bei nekintamų moralės principų. Užtat ir freudinei analizei, ir behavioristinei psichologijai nepasisekė žmogaus psichėje užtikti nei prigimties įstatymo, nei įgimtos tikslų harmonijos, nei pagaliau psichėje įbrėžtos vertybių gradacijos (hierarchijos).19 Vadinasi, gamtamokslio perspektyvoj visi žmogiškos psichės poreikiai veikia toj pačioj plotmėj. Jie nėra nei geresni, nei blogesni. Jie skiriasi tik intensyvumu — energijos krovinio išdalinimu. Tik aplinka, kurioje asmuo auga, įspaudžia gėrio ir blogio (kas leistina ir kas neleistina) kategorijas — super-ego, t. y. pasąmonėj įbrėžtų refleksinio pobūdžio elgesio normų visumą.20

Freudas psichoanalizės pagalba ir bandė individą išvaduoti iš super-ego ("sąžinės") tironijos. Tai padaręs, jis tikėjosi išugdyti vadinamą psichologinį charakterį, kuris būtų kontroliuojamas proto (ego), o ne išorės taisyklių (ideologinių ar religinių). Kai kurie jo mokiniai ryžosi savo mokytoją pataisyti. Antai W. Reich, D. W. Lawrence, terapinės kultūros pionieriai, to paties tikslo siekė, keičiant ne individą; bet jo gyvenamą kultūrą. Jiems rodėsi toks kelias bus daug veiksmingesnis. Pasak jų, išlaisvinus kultūrą iš teologiniu ar psichologiniu žargonu prisidengusios misionieriškos moralės, išnirsią į paviršių giliausi žmogiškos pasąmonės sluoksniai. Tada žmogus pasidarysiąs tokiu, kokiu jis instinktyviai ir yra: garbingu, darbščiu, bendradarbiauti linkusiu ir mylėti pajėgiu gyvūnu.21 Vadinasi, viską leidžiančioj aplinkoj protingas gyvūnas galėsiąs būti pačiu savimi ir daryti 'savo dalykus' ("his own thing"). Gal dėl to laisvumas — ne varžymas, leidimas — ne draudimas ir yra nūdieninės vakarietiškos kultūros žymė. Gi tokią kultūrą^ kaip jau buvo minėta, Rieff ir pakrikštijo terapinės kultūros vardu. Vienok tas pats autorius savo vėlesniame veikale tvirtina, kad "kultūra be varžtų (susivaldymo), jei ir galėtų egzistuoti, pati save sunaikintų".22 Pasak jo, esą nerealu galvoti, kad žmonės galėtų patys sau įsakinėti. Yra būtina, kad aplinka varžytų ir reguliuotų žmogaus pasąmonės impulsus (skatulius). Jei Rieff yra teisingas, tai terapinė kultūra arba pati turės išblėsti, arba vakarų pasaulį suardyti. Tas pats galėtų atsitikti ir su krikščionybe, jei ji bandys save 'naujinti' šio mentaliteto prielaidų rėmuose.

Pašalinus išorines direktyvas, išreikštas etinių normų pavidale, neišvengiamai nuslystama iš objektyvios (įstatymų — principų) į subjektyvią (instinktų — 'sąžinės') plotmę. Tokiu atveju individo psichė (ego — Freudo teorijoj; norai, valia — Rousseau, Lawrence hipotezėj) pasidaro galutine žmogaus elgesio norma. Dar toliau. Psichoanalizės ir jos variantų požiūriu žmogaus protas ir (ar) valia vieni patys pajėgia įžvelgti veiksmo pasekmes ir apvaldyti prieštaraujančius vidinius skatulius. Normalaus asmens veiksmai visad bus ir pačiam individui, ir visuomenei naudingi. Jei taip, tuomet tarp psichinės sveikatos ir doros reikia padėti lygybės ženklą. Išeitų, kad psichiškai sveikas žmogus privalėtų būti ir doru žmogumi. Nuosekliai nusikaltėlį reikėtų skaityti nesveiku.23 Tokio galvojimo ribose nuodėmė virsta gyvenimo stiliumi, nusikaltimas — liga. Sociologija išstumia etiką, o baudžiamoji teisė užleidžia vietą gydomajai (terapinei) teisei. Psichiatrams ir kitiems psichės gydytojams tenka dvasiškio, dorovės mokytojo ir teisėjo vaidmuo. Net ir katalikiškieji dvasiškiai klausyklas iškeičia į psichologinio patarėjo (terapisto) suolus.

c) Subjektyvizmo nuotaika pagraužia ir moralinės atsakomybės pamatus. Nesistebėtina todėl, jei terapinis mentalitetas vakarų žmogų morališkai nuginklavo. Terapinės kultūros narys darosi abejingu ir šventiesiems, ir nusidėjėliams, ir herojams, ir išdavikams. Nesuprantami jam yra Sokrato, Tomo Mooro, Joanos Arkietės pavyzdžiai. Juk žavėtis tokiais pasišventimo darbais gali tik tie, kurie savo gyvenimą matuoja moralinių vertybių skale. Priešingai, savipilda laikant esminiu žmogaus gyvenimo mastu, bet kokios išorinės normos (principai ar asmenys) pergyvenama kaip asmens sklaidos kliūtimi. Mat objektyvios doros normos varžo individo juslinių patirčių gėrėjimąsi. Walter Nigg, įžvalgus Europos protestantų mintytojas jau senokai tvirtino, kad "viena iš labiausiai paplitusių modėmios herezijos esminių žymių yra panieka bet kam, kas tik pretenduoja į dvasinį autoritetą. Kokį prestižą tas autoritetas beturėtų, nežiūrint kaip garbingas jis bebūtų, modernus žmogus jį pergyvena, kaip jam užmestas grandines".25 Vos tik trims dešimtmečiams praėjus, dvasinio autoriteto "grandinių" vakaruose beveik ir nebesimato. Autoritetinės civilizacijos prietemoj iškyla išsilaisvinusio "aš" siluetas, siekiąs sukurti tokią visuomeninę santvarką, kuri patenkintų jo norus ir užtikrintų "saugų instinktų žaidimą".26

Tačiau ir šitokiame klimate autoritetas nepradingsta. Jis tik prisiima naujus pavidalus. Didžiųjų dvasios asmenybių įtakai sumenkus, pasiduota biurokratinio paternalizmo išnaudojimui. Individo autoritetas tapo pakeistas profesinių ekspertų hegemonija. Susikūrė nauja administratorių, biurokratų, technikų ir visokių specialistų klasės net ir visuomeninio gyvenimo srityse. Jos siūlo profesinę pagalbą gyvenimo sunkenybėms rišti. Šitoji pasiūla derinasi su gerovės liberalizmo ideologija, paskutiniu metu besireiškiančia 'įteisinimo' vardu. Pagal ją visuomenė įstatymais įpareigojama prisiimti atsakomybę už individo medžiaginę ir psichinę gerovę. Vadinasi, valstybinė labdara vargšą maitins. Gi psichinės sveikatos įstaigos visuomenei nepriimtiną individų elgesį taisys, o nuobodžiaujantiems dirgyklių parūpins.27 Tokiu būdu asmuo, išlaisvintas iš asmeninės atsakomybės "pančių", pakliūva į gelbstančiųjų profesijų paternalistinę priklausomybę. Deja, toks paternalizmas yra be tėvo, t.y. jis "vaiko" nebrandina suaugusio gyvenimui. Užtat paternalistinės biurokratijos globotinis pasilieka arogantiškai subjektyvus ir infantiliškai reikalaująs. Paternalizmo augintinis-ė mano, kad jo protas yra tiesos mastu, o jo jausmas — doros norma. Katalikiškoji infantiliško subjektyvizmo versija skambėtų maždaug taip: "Niekas, išskyrus Šv. Dvasią, negali man pasakyti, į ką aš turiu tikėti". Arba: "bendruomenė, kurios narys aš esu, privalo pildyti mano poreikius".

Apskritai subjektyvinė pažiūra į pasaulį apsunkina ir individo, ir visuomenės gyvenimą; Mat subjektyvinės pasaulėžiūros bendruoju vardikliu yra ne kas kita kaip nihilizmas — prigimtinių principų, objektyvios tiesos bei vertybių neigimas. O taip atsitikus, darosi labai sunku surasti visai visuomenei priimtinas normas. Belieka tik kiekybinis, t.y. balsavimo ar viešosios opinijos kelias. Politiniame gyvenime šios abi priemonės yra gerai pažįstamos, tačiau terapinis mentalitetas bando jas taikyti ir kitoms sritims: auklėjimui, teismams, ir net bažnytinei administracijai. Iš tiesų, neturint tvirta  pasaulėžiūros   sistema  paremtų  nuostatų, nelieka nieko kito, kaip tik žmonių elgesį reguliuoti kasdienos įpročiais, mada ar viešąja nuomone. Beje, viešoji nuomonė daugiausia priklauso nuo stipriųjų rėksmo. O įpročiai ir mados, kaip Naujosios Anglijos oras, nuolat keičiasi. Tokioj aplinkoj nebėra vietos nei minties autoritetui, nei sąlygų asmens sąžinės brendimui. Mat tokioj kultūroj asmuo neranda masto, kuriuo jis galėtų protingai ir logiškai pasverti savo veiksmus. Savo ruožtu vadovaujantiems sluoksniams (valdžios atstovams, teisėjams, auklėtojams, tėvams ir t.t.) nūdienė kultūra taip pat nepateikia aiškių doros principų, kuriais remiantis jie galėtų sankcijonuoti žmonių prasižengimus.28 Iš tiesų terapinis mentalitetas ypač diskredituoja šeimos ir mokyklos autoritetą; Prieita prie to, jog "visuomenė net nebereikalauja, kad valdžios pateiktų tvirtai pagrįstą, aiškiai išmąstytą ir rūpestingai pateisintą įstatymų ir doros kodeksą. Nelaukia ji, kad ir jaunieji pasisavintų bendruomenės priimtas moralines normas".29

Šiandieninei vakarietiškai kultūrai yra svetimas ir vadinamas patirtinis autoritetas — individo ar bendruomenės įsigyta išmintis. Terapinė kultūra pripažįsta tik įrankinį, gamtamokslių metodais įgyti žinojimą. Jos žodyne nebėra vietos žodžiui — išmintis. Tuo tarpu įrankinis pažinimo būdas formuluoja hipotezes ir pateikia bandymais patikrinamus įrodymus bei apklausinėjimais paremtas išvadas. Jis atsako į klausimą "kaip", bet ne į klausimą 'kodėl'. Įrankiniu žinojimu rišamos problemos, bet nesprendžiami prasmės klausimai. Juo remiasi technika, ne gyvenimo filosofija. Žinia, nūdienė technika ir ją gimdantys mokslai šuoliais bėga pirmyn. Užtat pasitraukusių iš profesinės (tyrinėjimų) arenos žmonių žinojimas greit pasensta. Priešingai, patirtinė gyvenimo išmintis auga ir pilnėja su individo metais. Bet, kaip jau buvo užsiminta, komercinėj visuomenėj išmintis yra labai nepopuliari prekė. Užtat vakarietiškoji visuomenė ir nežino, ką daryti su senyvo amžiaus sulaukusiais piliečiais. Ji net bando juos psichologiškai 'atnaujinti' — išlaisvinti iš įgytos gyvenimo patirties. Vadinasi, terapinė kultūra, atmesdama tradicijas ir istorinę perspektyvą, pasijaučia labai neparankiai ir su tų tradicijų gyvais nešėjais. Gaunasi įspūdis, kad ir Katalikų Bažnyčios biurokratija (ypač Jungtinėse Valstybėse) žiūri į savo senuosius kunigus kaip į nusikratytiną naštą. Reikia spėti, jei šv. Jonas apaštalas šiandien gyventų Amerikoje, jis būtų išleistas į pensiją.


d) Buvo užsiminta, kad psichologinė kultūra gali sužydėti tik ūkiškai ir techniškai pažengusioj pertekliaus civilizacijoj. Tačiau tokiai civilizacijai išsilaikyti yra būtina turėti daugybę įvairių šakų mokslininkų ir įvairių sričių specialistų. Vienok terapinė kultūra yra neišskiriamai susijusi su vadinamom 'gelbėjančiom' profesijom: psichiatrija, psichologija, įvairiom viešų labdarybinių tarnybų šakom. Jei kūno gydytojų reikalingumu niekas neabejoja, tai naujiesiems psichės gydytojams nebuvo lengva savo buvimą pateisinti. Jie privalėjo pertekliaus žmogų įtikinti, kad tik psichės specialistai težino kelią į užburtą savipildos šalį. Užtat, profesoriaus Lasch'o žodžiais tariant, "naujos profesijos pačios iššaukė žmonėse daug naujų įreikių, kuriuos sakėsi galinčios patenkinti. Jos žaidė emocinio sutrikimo bei psichinių ligų baime; sąmoningai išsidirbo mistišką žargoną, pajuokdamos tradicinės savigalbos priemones kaip atsilikusias ir nemoksliškas. Tokiu būdu jos (terapinės profesijos—A.P.) sukėlė ar pastiprino (ne be pasipriešinimo) paklausą savo patarnavimams".30

Laukiama, kad profesijų atstovai būtų savarankiški, savo sričiai ir kolegų įvertinimui atsidavę asmenys. Iš tiesų jie ir pasižada tarnauti savo klientų ir bendruomenės gerovei. Beje, ir specialistų patarnavimuose atsispindi aplinkos moralinis ir dvasinis klimatas. Antai Šiaurės Amerikoje profesinė etika yra menedžerinio kapitalizmo gerokai pažeista. Tuo tarpu Sovietų Sąjungoj profesionalizmas yra partijos diktatūros visiškai sužalotas.31 Beje, net ir pačiose profesinėse organizacijose intelektualiniai nuopelnai, sugebėjimai ar patyrimai neretai suplakami su profesiniais kredencialais. Lojalumas tylomis išpažįstamai ideologijai taip pat iškreipia psichės specialistui būtiną objektyvumą. Nežiūrint šių trūkumų, terapinė kultūra žmogui patarnaujančiom profesijom užleido pagrindinę vietą: Vis dėlto visuomeninių gyvenimo sričių suprofesinimas įvyko eilinių žmonių kompetencijos sąskaiton. Sakysim,'gailestingosios' psichologinės profesijos įtikino tėvus, kad be specialistų patarimų jie nesugebėsią vaikų išauklėti. Tai yra ne kas kita, kaip nauja biurokratinės priklausomybės išraiška.32

Profesijų šakojimąsi visad palydi biurokratijos tinklo plėtra. Profesijos, kaip žinome, išsidirba savitą kalbos žargoną, savas organizacijas, nusistato įtakos sferas, įgauna politinės galios krašte ir vardą visuomenėj. Biurokratija gi (kapitalistinė ar socialistinė) pačia savo prigimtimi kreipia dėmesį į vyksmą, ne į tikslą (turinį) — į 'kaip' daryti, ne Į 'ką' daryti. Ironiškai ne tarnyba visuomenei, bet jos pačios išsilaikymas pasidaro biurokratijos aparato "slaptu" tikslu. Beje, tokia laikysena suparali-žuoja asmenų ir organizacijų veiksmingumą; Ji iščiulpia psichinę energiją ir finansinius išteklius.

Ne be pagrindo pradėta sielotis per didelio subiurokratinimo žala Amerikos kraštui. Antai 40,000 Amerikos kongreso tarnautojų, kad pateisintų savo buvimą^ "išsijuosę ieško (ir suranda) naujų sričių, kuriose galėtų išleisti naujų įstatymų."33 Šio krašto teisininkai, kad pastorintų savo kišenes, skatina ar bereikalingai prailgina bylinėjimosi eigą. Savo ruožtu teisės mokyklos (fakultetai), lyg kokios dirbtuvės, į metus išmeta virš 35,000 šviežiai "pagamintų" teisininkų į jau taip advokatais užverstą rinką. Manoma, kad biurokratija pakirto ir Amerikos ginkluotų pajėgų veiksmingumą; Juk biurokratija pačia savo sudėtimi gniaužia iniciatyvą, baudžia originalų galvojimą ir atskiedžia individualinę atsakomybę. Tvirtinama, kad Amerikos karininkija pilna gerų direktorių, bet sunku jos eilėse atrasti gerų vadų. Šio krašto ginkluotos pajėgos yra veiksmingos savo ginklais ir organizacija, bet ne kovingumu karo lauke.34Biurokratijos paraližas persimetė net į valdžios vedamas psichiatrines ligonines. Ten, dar spaudoje nepaskelbtais duomenim, apie 60% savo laiko psichologai praleidžia 'gydydami" popierių — ne ligonius. Biurokratijos kryptimis 'laimingai' rieda ir Katalikų Bažnyčios — ne tik administracinis, bet net ir pastoracinis vežimas.

e) Darbo etikos nebepripažįstančioj kultūroj profesionalizmas tapo beveik vienintele patarnavimo forma visuomenei ir būtina individualinės savipildos išraiška. Jei technikui rūpi medžiaginė žmonių gerovė, tai 'paslauginės' profesijos atstovas angažuojasi asmens psichinei gerovei. Tačiau tik sotus vakarietis teturi laiko ir noro domėtis psichologiniais klausimais. Vadinasi, tik vakarietiškai pertekliaus kultūrai tėra reikalingas psichės specialistas. Šiuo metu jie siūlo savo paslaugas ne tik 'išrinktiesiems', bet ir eiliniams piliečiams. Iš tikrųjų, gera savijauta ar psichinė saviauga yra nūdienos pagrindinė aistra. Asmens savipilda ir yra terapinės kultūros džiaugsmingoji naujiena, jos evangelija. Tokios 'evangelijos' sekėjas krikščionybę priims tol ir tada, kol ir kada ji bus reikšminga jo gyvenimui. Jis lankys šventoves tol, kol jos turtins jo jausminę patirtį. Jis tikės į Kristų gydytoją, o ne į Kristų atpirkėją. Dievą jis pavers miglota meilės energija, o religines apeigas — tarpasmeniniu suartėjimu. Tokia krikščionybė terapinei kultūrai yra priimtina. Mat ji individo 'aš' neapsunkina nei amžinybės idėja, nei moraliniais reikalavimais. Priešingai, krikščionybė, kaip ir kiti dalykai, pajungiama savipildos siekiams.

Iš tiesų žymaus mintytojo D. Yankelovich nuomone, apie 80% Amerikos suaugusiųjų vienu ar kitu būdu yra įsitraukę į savipildos ieškojimą.35 Antai sąlytis su jausmais, 'sveikatos' maistas, pilvo ir išraiškos šokiai, bioenergetika, įvairios meditacijos, risnojimas, pratimai malonumų baimei įveikti, tarpasmeninio santykiavimo pratybos, Rytų filosofijos ... tai tėra tik keletas savojo 'aš' pagerinimo būdų. Anaiptol patys savyje tie dalykai nėra žalingi. Iš tikrųjų jie gali padėti išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Tačiau tie patys pratimai, apsupti gražbilystės burbulais ir paversti gyvenimo tikslu, atitraukia žmogų nuo angažavimosi visuomenei. Kaip ten bebūtų, 'patobulintas aš' ir yra terapinės kultūros pagrindiniu siekiu, jos religija. Gi vienoks ar kitoks šio siekio apribojimas būtų šios religijos priešingybė — jos herezija. Sakoma, kad šiandieninės Amerikos pamaldumas savipildos dievui prilygsta viduramžių žmogaus pamaldumui visatos Kūrėjui ir AtDirkėiui.

Kiekviena religija,žmogiška ar dieviška, visad reikalinga 'tarnaičių'. Savipildinės religijos tarnaitė yra ne teologija, bet visuomeninių mokslų karalienė — psichologija. Juk terapinėj savipildoj reikalas ir eina ne apie Dievą, bet apie žmogų, apie jo 'aš'. Tačiau ir psichologijoj individo 'aš' nevienodai suprantamas. Pvz., populiariai psichologijai 'aš' yra ne kas kita, kaip "patenkintinų poreikių rinkinys".36 Vadinasi populiari psichologija asmens 'aš' vaizduojasi kaip tuščią norų maišą^ kurio pripildymas ir reikštų savipilda. Beje, tokia samprata remiasi asmenybę ardančiom naivaus individualizmo prielaidom. Lieka faktas, kad žmogus visų savo norų pilnai patenkinti negali. Jei vis dėlto jis bandytų tai daryti, pakliūtų į skausmingai piktą frustraciją. Pastebėta, pvz., kad tie savipildos ieškotojai, kurie išimtinai koncentruojasi į savus poreikius, užuot išvystę glaudžius ryšius su kitais, nuo jų nutolsta, pakliūdami į vienatvės spąstus.

Pasak logoterapijos kūrėjo Viktor Frankl, "savęs realizacija nėra žmogaus galutinė paskirtis. Tai nėra net jo pirminis siekis. Savipilda, padaryta tikslu pati savyje, prieštarauja žmogiškos egzistencijos save peržengenčiam savitumui (transcendencijai)".37 Kitaip sakant, tiek, kiek žmogus atliks savo paskirtį pasaulyje, tiek jis ir save išpildys. Autentiška savipilda pasiekiama, ne savanaudiškai bandant pasotinti savuosius įnorius, bet patenkinant pagrindinį asmens troškimą tiesai, gėriui ir meilei. Užtat toji prielaida, kad asmenybės brendimas vyksta per įnorių patenkinimą yra labai abejinga tiek motivacijos teorijos, tiek jaunimo auklėjimo atžvilgiu. Iš tiesų ieškoti savipildos. vadovaujantis šia prielaida,yra rizikingas užmojis.38 Anot jau minėto Yankelovich'o, tokios savipildos gaudymasis dalinai yra atsakingas už skyrybų padaugėjimą, narkotikų epidemiją bei visokias apgavystes viešojo gyvenimo sektoriuose. To nepaisant, vis tiek terapinė kultūra renkasi ne Frankl'io transcendentinę savipildos teoriją, bet Rousseau 'kilnaus laukinio' (noble sauvage) idėją. Mat ji atrodo tokia patraukli ir lengvai telpanti į praktinio materializmo rėmus.

Krikščioniškoje pasaulėžiūroje į žmogų žiūrima trijų dimensijų šviesoje: santykyje su Dievu, su artimu (kitais žmonėm) ir pačiu savimi. Pagal šią sampratą asmuo tegali atsiekti pilnutinės savipildos, tik būdamas ryšyje su savo Tvėrėju ir su savo artimu. Kaip matėme, terapinis mentalitetas paneigia pirmąjį ryšį (Dievą) ir labai susiaurina antrąjį (artimą). Jei kartais dieviškoji tikrovė ir neneigiama, ji visuomet sukerpama pagal žmogiško potencialo matus. Antroji dimensija, santykis su visuomene, apribojama tik profesija ir grupiniais interesais. Kiti žmogaus ryšių pavidalai, kaip istorija, tradicijos, ideologijos, tikėjimai ir t.t. nustumiami į šalį, kad individualinis 'aš' galėtų nekliudomai gėrėtis gyvenimu čia ir dabar. Beje, savojo 'aš' įkėlimas į dėmesio centrą neišvengiamai veda į belaipsninę (behierarchinę) pasaulėžvalgą, kurioj 'vienas žmogus yra lygiai geras kaip ir kitas'. Metaforiškai kalbant, tokioj suplokštintoj tikrovėj nebelieka nieko nei 'aukščiau' nei žemiau', nei 'geriau' nei 'blogiau'. Visi dalykai laikomi lygiais. Nebedaroma skirtumo tarp dieviško ir žmogiško, tarp sakrališko ir profaniško, tarp nusidėjėlio ir šventojo, herojaus ir išdaviko. Gamtamoksliams būdingu 'objektyvumu' pasaulėžiūriniai klausimai suvedami į nuomones; doros kriterijus — į 'mielumą', o tiesa — į tikėtinumą. Tuo tarpu mes žinom, kad vertybių laipsniai realiai egzistuoja visatoje.

Technologiškai pažangi, bet vertybiškai plokščia visuomenė prisiaugino vadinamų 'suaugusių vaikų'. Šiose asmenybėse slypįs vidinis prieštaravimas iškyla į paviršių įvairiais pavidalais. Sakysim, 'suaugęs vaikas' nepakenčia nei institucijų, nei autoriteto, pasąmonėj betgi jis jų ilgisi ir yra jų reikalingas. Jis be paliovos vartoja meilės kalbą, nebūdamas psichologiškai pajėgus mylėti. Jis primygtinai reikalauja, kad būtų sustabdyta politinės apgavystės, biurokratinis išnaudojimas bei visuomenės veidmainystė. Jis šaukia, kad taika, teisybė ir teisingumas būtų neatidėliojant įgyvendinti pasaulyje, o jo savasis 'aš' pasiektų visišką savipilda. Tačiau virš visko "suaugęs vaikas" yra skaudžiai subjektyvus".39 Jis mėšlungiškai bando 'save atrast', 'save priimti', save išpildyti', net nežinodamas, ką ta savipilda reiškia.

Abu šie veiksniai: terapinės kultūros plokštumas ir suaugusio vaiko mentalitetas neišvengiamai daro įtakos ir katalikiškajai krikščionybei vakaruose. Kai kam iš katalikų išganymas pasidarė lygus psichologiniam subrendimui. Tuo tarpu suaugę vaikai", pakliuvę į dvasiškių eiles, į bažnytinę biurokratiją ar katalikiškąją akciją sukūrė stiprią požeminę terapinės krikščionybės srovę. Sekančiuose straipsniuose ir bandysim tą srovę pasekti ir jos maitinamas rauges nuo kviečių atskirti.

------


Išnašos:

1. Šiame rankrašty naudojamų žodžių 'povatikaninė katalikybė' ar 'povatikaninis laikotarpis' prasmė ribojasi II Vatikano pravestom reformom ir po jo seku-kusiu laikotarpiu, prasidėjusiu 1965 m. (II Vatikano visuotino Bažnyčios susirinkimo uždarymo metai). Žodis 'kultūra' vartojamas sociologo Daniel Bell prasme. Jis į kultūrą žiūri kaip į pastangas, parūpinančias darnią atsakymų visumą į egzistencines situacijas, kurias sutinka visos žmogiškos būtybės savo kely. Kitaip sakant, kultūroj klausimas eina apie bendrai priimtas pažiūras j įvairius visuomeninio gyvenimo ir individualinio elgesio aspektus. Šia prasme kultūra savo esmėje yra visuomenės priimta ir privatiniame, ir viešame gyvenimui taikoma pasaulėžiūra. Sakysim ,terapinės kultūros etinė kryptis yra utilitaristinė, paremta malonumo ir "pareiga sau" principu.

2.    Cituota iš Regamey, Pius R., O.P., Renevoal in the Spirit. Rediscovering the Religious Life. Versta Latz, D.L., Boston: The Daughters of St. Paul, 1980, 62.
Aiškumo dėlei privalu skirti sekuliarizmą nuo sekuliarizacijos. Sekuliarizmas, kaip jau minėta, yra visą tikrovę apimanti pasaulėžiūra (ne mokslas). Sekuliarizacija gi yra ne kas kita, kaip savarankiškumo pripažinimas tam tikrom patirtinėm tikrovės sritim, kaip antai gamtos mokslams, medicinai, technikai ir t.t. Šios gyvenimo ir mokslų sritys turi savitus tikslus ir savitas priemones jiems pasiekti. Šios sritys privalo būti laisvos nuo nereikalingo religijų Įsikišimo. Tokia sekuliarizacija yra visiškai suderinama su krikščionybe. Ji yra net būtinas ir neišvengiamas veiksnys pažangioje civilizacijoje.

3.    Žr. "Mainstreams . . . On Humanist Manifesto II" The National Observer", September 22, 1973, 24.

4.    O'Collins. G., S.J., The Theology Of Secularity. Notre dame, Indiana: Fides Publishers, 1974, 85.

5.    Krikščioniškos pasaulėžiūros epistomologija sutinka, kad kiekvieno žmogaus pažinimas yra labai ribotas, dalinai subjektyvus ir istoriniai sąlygotas. Tačiau iš šio psichologinio fakto dar nekyla išvada, kad neegzistuoja absoliuti, visuotinė ir objektyvi tiesa; arba, kad žmogus objektyvios (realios) tikrovės iš viso negali pažinti.

6.    Psichologiškai (ne ontologiškai) tikėjimas visada apima abejojimą. Jei nėra abejonių, nėra ir tikėjimo. Mat subrendęs tikėjimas visada yra besigrumiantis tikėjimas, pasiruošęs priimti vidinių konfliktų įtampą. Be aistros širdyje, be skausmo sieloje, be netikrumo ir kartais be desperacijos mūsų tikėjimas virsta tikėjimu į Dievo idėją, bet ne į patį Dievą.

7.    Žr. Hart, Jeffrey, "Evil has been banished. Nice Folk cluck at such impolite Reference", The Chronicle, March 23, 1983.

8.    Sakysime, pažanga žemės ūkio, medicinos ir biologijos moksluose vyro amžiaus vidurkį prailgino nuo 48 m. (1900) iki 67 m. (1970). Moterų gi — nuo 44 m. iki 75 m. Kai šv. Petras sakė savo pirmąjį pamokslą keletui tūkstančių žmonių, reikėjo šv. Dvasios įsikišimo, kad visokių tautybių žmonės galėtų jį suprasti. Kai jo įpėdinis popiežius Paulius VI pirmą kartą kalbėjo Jungtinių Tautų Sąjungos rūmuose, jį girdėjo ir suprato daugiau kaip 100 milijonų žmonių. Tai technikos "stebuklo" pavyzdys.

9.    Kai kas būkštauja, kad, antrajam tūkstantmečiui pasibaigus, šiandieninės pramonės gamybai naudojama žaliava bus išsemta. Vanduo ir oras bus taip užteršti, kad nebebus galima jų išvalyti. Šimtai gyvulių ir tūkstančiai augalų rūšių bus išnaikinta. Pasaulyje būsią pustrečio tūkstančio miestų, kuriuose vargas ir skurdas prilygsiąs Calcutt'ai (Indijoje). Atominio sunaikinimo niurotinė baimė gali pasiekti epideminių proporcijų.

10.    Žr. Paškus A., "Psichodelija: jos apraiškos, priežastys ir pamokos krikščionijai", L.K.M. Akademijos suvažiavimo darbai. IX tomas, 1982, 195-233.

11.    Zr. Kilpatrick, W. K. Psychological Seduction. The Failure of Modern Psychology. Nashville, Tenn.: Thomas Nelson, Inc., 1983, 131.

12.    Žr. Rieff, Ph.D. The triumph of the Terapeutic. Uses of Faith After Freud. New York: Harper & Row, 1966. Ypač 1-mas skyrius, 29-48.

13.    Pažymėtina, kad viktor Frankl, vienas pagrindinių angažavimosi terapijos atstovų, primygtinai tvirtina prasmės siekimą esant esminiu žmogaus įrankiu: "Jokiam kitam gyvūnui žemėje, net ir Konrad Lorenz'o pilkom žąsim, nerūpi, ar gyvenimas turi prasmę, ar ne. Bet žmogui rūpi". The Unheard Cry for Meaning. Psychotherapy and Humanism". New York: Simon & Schuster, 1979, 29.

14.    Tai jauni miestietiški profesionalai, kurių pagrindiniai siekiai yra karjera, pinigas, saviraiška ("self-expression") ir savipilda. Jie perka geriausius produktus ir linkę balsuoti už Gary Hart'o tipo kandidatą. Mat Hart yra "gyvas, virpantis ir judrus" žadantis vesti Ameriką į tarptautinį nusiangažavimą, Žr. "Yumpies, Yap's, Yupies: VVho Tey Are", U.S. News ir World Report, April 16, 1984, 39.

15.    Rieff, Ph., ten pat, 40.

16.    Lengva ir katalikams pakliūti į reliatyvizmo spąstus epistomologijoj ir į psichologizmo pinkles ontologijoj. Nūdien yra ir katalikiškų krikščionių, linkstančių manyti, kad visos religijos yra vieno ir to paties Dievo skirtingi, bet lygiaverčiai garbingumo būdai. Iš tikrųjų krikščioniui tėra tik vienas tikras Dievas — Dievas, apsireiškęs per įsikūnijusį savo sūnų. Tik "per jį, su juo ir jame" žmogus randa išganymą.

17.    Būdinga, kad pacifizmas bet kokia kaina (net ir krašto laisvės praradimu) ir fizinis išlikimas ("geriau raudonas negu lavonas") neretai užtinkamas ir šiandienos katalikų galvose.

18.    Žr. "VVho Cares About Deficits?", U.S. News O World Report, February 13, 1984. 72. Žr. taip pat, Time, March 5, 1984, 60-63. Antai R. Reagan rinkimų kompanijos metu pažadėjo, jei bus išrinktas prezidentu, subalansuoti federalinį biudžetą. J. Carterio paskutiniais prezidentavimo metais (1980) deficitas siekė apie 60 bilijonų dolerių. Reaganui įžengus į baltuosius rūmus, metinis deficitas pakilo beveik iki 200 bilijonų. Spėjama, kad 1984 m. prekybos deficitas su užsieniu sieks virš 100 bilijonų dolerių. Atrodo, lyg niekas iš rinktųjų atstovų (nei prezidentas, nei kongresas) šiuo klausimu nesisieloja. Jie elgiasi, lyg jiems terūpėtų rinkimų laimėjimas, ne krašto gerovė. Panašiu keliu eina ir atskiros savų interesų grupės (ekonominės, etninės, rasinės ir t.t.). Štai, pvz., už Izraelio interesus kovojanti politinė grupė Amerikos užsienio politiką lenkia ne šio krašto, bet Izraelio naudai.

19.    Ir šiandieninėje katalikybėje užtinkama keistų apraiškų. Teoretiškai visi katalikai, atrodo, pripažįsta, kad tikrovė egzistuoja laipsninėj sąrangoj. Vadinasi, joje ne visi dalykai yra lygūs ar lygiaverčiai. Tačiau praktikoje Bažnyčios valdymo, mokymo ir net garbinimo (liturgijoj) srity, kur sakralinė tikrovė reiškiama simboliais, tą faktą linkstama paneigti "sudemokratinant" dangų ir žemę. Mat psichologinio "aš" savipilda reikalauja vertybinės plokštumos. Plačiau apie laipsninę (hierarchinę) tikrovę žr. VV. K. Killpatrick, opus cit., 147-152.

20.    Prisimintina, kad tarp 'super-ego' ir sąžinės negalima dėti lygybės ženklo. Psichoanalitiniame kontekste 'super-ego' priklauso grynai nuo aplinkos, t.y. super-ego yra nesąmoningai iš aplinkos perimtų normų visuma. Tuo tarpu krikščioniškos filosofijos kontekste sąžinės pagrindų reikia ieškoti pačioje asmens prigimtyje. Žinoma, aplinka suvaidina esminį vaidmenį tos sąžinės susiformavime ir jos pasireiškime.

21.    Į šią Rousseau romantinę idėją įtikėjusių ne retai užtinkama ir katalikiškų dvasios vadų tarpe. Anaiptol vaiko psichologijos tyrinėtojai neturi įrodymų šitai premisai paremti. Tarp kitko Rousseau ins-tinktyvizmas neigia gimtąją nuodėmę.

22.    Rieff, Ph.D., Freud: The Mind of the Moralist. Chicago: University of Chicago Press, 3rd. Edi-tion, 1979, 362.

23.    Pagal šią teoriją, pvz., Eichmanną, kurio priežiūroj buvo likviduota milijonai žydų, reikėtų laikyti psichiškai nesveiku. Gi psichinio ligonio vieta yra psichiatrinėj ligoninėj, ne ant kartuvių. Kaip žinome, Izraelio teismas, pasmerkdamas Eichmanną mirčiai, nesutapatino nusikaltėlio su liga. Tuo tarpu Šiaurinės Amerikos kriminalinė teisė remiasi per daug psichologine kaltės ir atsakomybės samprata. Teisiniai - legaliniai ir moraliniai mastai nustumiami j teisinės sistemos periferiją. Šį tvirtinimą pailiustruoja Hinckley, prezidentą Reaganą pašovusio nusikaltėlio teismas.

24.    Pagal krikščionišką tradicinę samprata normatyvinės galios (individualinės ir kolektyvinės) yra būtina tikros laisvės sudėtine dalimi. Tačiau nei normos (autoritetas), nei laisvė nėra tikslu pačios savyje. Jos yra tik priemonės bendram gėriui ir asmens pilnutiniam žmoniškumui išsiskleisti. Autoritetas yra nepakeičiamas laisvės įrankis.

25.    Nigg, W., The Heretics, versta VVintson, R.C., New York: Alfred Knopf, 1962, 402. Originalas pavadintas "Das Buch der Ketzer", pasirodė 1949 m.

26.    Kad "laisvą instinktų žaidimą" užtikrinus, ir Katalikų Bažnyčioje bandoma jos narių perauklėjimu ir viešu politiniu spaudimu susilpninti mokomąjį ir valdomąjį autoritetą. Nesutarimas ar pasipriešinimas pats savyje pasidarė daug svarbiau negu dalykas dėl kurio nesutariama. Mat "laisvos saviraiškos" katalikybė tėra galima tik beautoritetinėj bendruomenėj.

27.    Tokio "įteisinimo" pavyzdys bene ryškiausiai prasikiša Olandijoj. Jos gyventojai ne tik naudojasi dosniausia socialinės apdraudos programa, bet jų valdžia (geriau mokesčių mokėtojai) duoda net subsidijas jaunimo klubuose naudojamiems narkotikams. Nesistebėtina, jei Olandijos katalikai pradeda reikalauti, kad ir Bažnyčia pildytų jų poreikius, padėdama sužadinti gerą religinę savijautą.

28.    Antai Ed. Janko, vienas New Yorko miesto anglų kalbos mokytojų, nusiskundžia, kad mokiniai yra "beviltiškai išsiblaškę". Didelis mokinių skaičius praleidžiąs dienas mokykloje lyg pusiau sustingę (tarsi kokios stabligės ištikti). Tuo tarpu autoritetai (mokykla, tėvai, miestas . . .) nedrįsta griebtis griežtesnių priemonių narkotikams pašalinti iš mokyklos. Žr., The Hartford Courant, February 25, 1983, A 11. Arba vėl — turtingo priemiesčio progimnazijos mokytojas aimanuoja, kad mokytojo profesija pasidariusi demoralizuojančiu ir net fiziškai pavojingu darbu. Žr., The Hartford Courant, August 21, 1983, 32. Vargu, ar kas bedrjsta priminti, kad mokyklos moralinė krizė yra vertybinės krizės Amerikoje atspindys. Net ir tėvai mėgina vaikų drausmę palaikyti 'papirkimu', "Jei būsi geras, gausi tą ir tą . . ." Vadinasi, instinktų laisvės principas persunkęs aplinką diskredituoja autoritetą šeimoje ir ypač klasėje.

29.    Lasch, Chr., The Culture of Narcissism. American Life in an Age of Diminishing Expectations. New York: Norton, 1978, 185.

30.    Lasch, Chr., opus cit., 228. Prisimintina, kad nei prof. Lasch, nei šio straipsnio autorius neneigia mokslinės ir pritaikomosios psichologijos reikšmės žmogui. Pasisakoma tik prieš vadinamą psichologizmą — pastangas primesti psichologijai pasaulėžiūrinę, religinę ar politinę roles.

31.    Sakysime, Sovietų Sąjungoj psichiatrija tarnauja valdžiai,ne klientui. Opoziciškai nusistačiusius asmenis diagnozuojama kaip protinius ligonius. Uždarius j psichiatrinę ligoninę, tokie "ligonys" "gydomi" chlorpromazine, haloperidol, sulfazin vaistais per prievartą; Šie chemikalai iššaukia depresiją, skausmingą raumenų tvinkčiojimą, aukštą temperatūrąį ir t.t. Plačiau žr., 17.S. Neivs b- World Report, July 23, 1984, 12. ir ypač svariai dokumentuotą studiją* Faraone, S., "Psychiatry and Political Repression in the Soviet Union", American Psychologist, October 1982, 1105-1111.

32.    Specializacijos kryptimi gerokai pasistūmėjo ir Katalikų Bažnyčia vakaruose. Liturgijoj, pvz., "specialistų" smegenys nurodo, kaip Dievą garbinti, o "juodarankiai", eiliniai tikintieji privalo tais nurodymais sekti. Kažin, ar vadinama pasauliečių era nebus išsigimusi į vadinamų 'specialistų - biurokratų' (ne vyskupų ar dvasiškių) hegemoniją. Apie tai plačiau bus kitame skyriuje.

33.    "The Shadow Government' Operating on Capitol Hill", U.S. Neivs ir World Report, June 27, 1983, 63.

34.    Nuo didingos pergalės Inchon'e (Pietinėje Korėjoje) Amerikos ginkluotų pajėgų didesnės ar mažesnės ekspedicijos pasibaigė fiasku. Grenados ekspedicija nėra joks karinis pasididžiavimas. Didžiulei jūros ir oro armadai priešinosi tik virš poros tūkstančių priešo karių. Žr. "Can't Anybody Here Run a War?", U.S. News b- World Report, February 27, 1984, 35 - 39.

35.    Žr. Yankelovich, D., "New Rules in American Life: Searching for Self-Fulfilment in a VVorld Turned Upside Dovvn", Psychology Today, April 1981, 35-91.

36.    Conn, JAV. & Conn, W. E., "Self-Sacrifice, Self-Fulfilment or Self-Transcendence in Christian Life", Human Development, Vol. III, No. 3, Fall 1982, 27.

37.    Frankl, W. E., The Will To Meaning: Foundations and Applications of Logotherapy. New York: New American Library, 1969, 38.

38.    Pvz., Chicagos psichiatro R. R. Grinker, jr., klientai yra daugiamilįjonieriai. Bet štai, ką jis apie šiuos savo klientus sako: "Jie yra nepajėgūs ištraukti net 10 centų vertės malonumo iš tų milijonų. Jie pergyvena tuštumą, nuoboduli ir chronišką depresiją" (74). O tų klientų šeimose "darbu nebuvo domėtasi . . . atsakomybė ir angažavimasis buvo svetimos vertybės" (75). Grinker, R.R., Jr., "The Poor Rich", Psychology Today, October 1977, 74-81.

39.    VVeber, C.A., Pastarai Psychology. New Trends in Theory and Practice. New York: Sheed and VVard, 1070, 139.

Tekstas skelbtas žurnale "Aidai", 1985 m. numeryje.

Šaltinis: www.aidai.us

Susiję

Skaitiniai 5460245406894733692

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Papunkčiui su V. Sinica

Savaitės pokalbis

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item