Edvardas Čiuldė. Kaip išsikepti pyragą, kurio visiems pakaktų?

Žinia, tarp žmogaus sugebėjimų vaizduotei skiriama ypatinga vieta, o vaizduotės trūkumas neretai yra traktuojamas vos ne kaip dvasios luošumas. Tačiau kartas nuo karto būna ir taip, kai vaizduotės perteklius tik prideda sumaišties, kai vardan  adekvataus  supratimo interesų privalome blokuoti žmogaus polinkį viską įvaizdinti. 

Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu, kaip atrodo, vis tik žymi ne kažkokio nesuvaldyto godumo priepuolį, -  kaip dabar esame įpratę aiškinti, - o draustino čia  „atkritimo į vaizduotę“ atvejį.  Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos. 

 Savo ruožtu mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, siekiant adekvataus supratimo, privalome tarsi peršokti įvaizdinimo užtvarą,  nors šiaip  gyvenime, studijose, taip pat ir mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas tikrai gali  būti sėkmės laidininku.

Ši įžangėlė nedovanotinai užsitęsė, nes kažkaip reikėjo apipavidalinti savo jau nebetelpančią į įprastą rašto ritmiką nuostabą dėl neįveikiamo mūsuose vaizduotės reflekso kartas nuo karto sugrįžti prie stebuklinio pasakojimo apie būtinybę bendruomenei (tautai) visų pirma išsikepti pyragą, kurį tik po  to neva bus galima padalinti pagal aukščiausius teisingumo  standartus. Kol tokio pyrago nėra, atseit nėra ir ko  padalyti, taigi ir  mitinis teisingumas  nėra jau toks svarbus dalykas, neatidėliotinas reikalas, ar ne?  Iš tiesų, - neįtikėtinai vaizdu! 

O kalbant rimtai, kartais komunistinės pasakėlės iš rūsio atrodo oriau nei toks grubus vaizduotės dirginimas... 

Didysis  pasakojimas apie pyragą užgimė iškart, kai į paviršių išlindo  turtiniai žmonių skirtumai ir kitokia įvairovė. Jau tada, prieš keletą dešimtmečių, nekantraujančių  balsus  kartais buvo bandoma užgožti siautulingu vaizdiniu apie būsimą pyragą. Tačiau įdomiausia, kad ši vaizduotės išvarža iš naujo atgimė dabar, kai naujoji valdžia (rimtai ar nerimtai) prisiminė pareigą pabandyti įveikti žioruojančią socialinės atskirties prarają. Tarsi mostelėjus burtų lazdele, bankų analitikai, nutaisę gudrią miną, visiems po nosimi dabar kaišioja tą patį retorinį klausimą; „O ar pyragą jau išsikepėme, jeigu taip puolame dalyti?“ Neva, susipraskite patys...

Kas tokis yra – tas galimai visus kada nors pasotinsiąs pyragas? Bendrasis  vidaus produktas, bendrasis nacionalinis produktas, ar dar kažkas? O gi nieko panašaus; kai toks „bendrasis“ produktas auga, mūsuose socialinė atskirtis ne mažėja, bet – priešingai – didėja, taigi gaunasi kažkas panašaus į  tobulą antipyragą.