Bronislovas Genzelis. 1863 metų sukilimas ir tautinė savimonė

1863 metų kovo 15 d. sukilėliai, vadovaujami Kosto Kalinausko, paskelbė, kad  atkuriama Lietuvos valstybė, kuri grįs  savo santykius su Lenk...


1863 metų kovo 15 d. sukilėliai, vadovaujami Kosto Kalinausko, paskelbė, kad  atkuriama Lietuvos valstybė, kuri grįs  savo santykius su Lenkija, kaip broliai su broliais, o ne kaip vasalai. Vieningos Lenkijos šalininkai, vadovaujami dvarininko iš Šakių, Jokūbo Geištoro, nuvertė ją ir paskelbė, kad Lietuva yra nedaloma Lenkijos dalis. Ši istorija turi ir savo prieš istoriją.  

Napoleonas 1812 metų liepos 1 dieną, įžengęs į Vilnių,    paskelbė įsaką, pagal kurį:  1.Sudaroma Lietuvos laikinoji vyriausybė, susidedanti iš penkių narių ir vieno generalinio sekretoriaus; 2. Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai pavedama tvarkyti finansus, maistą, organizuoti krašto kariuomenę, formuoti nacionalinę gvardiją ir žandarmeriją. Lietuvos vyriausybės jurisdikcijai priskiriamos Vilniaus, Gardino, Minsko ir Balstogės gubernijos. Pagal šį įsaką, Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėtų   nieko bendro turėti su Lenkija.  

Tačiau toks Napoleono veiksmas nebuvo priimtinas paskirtajai Lietuvos laikinajai vyriausybei ir ji 1812 metų liepos 14 dieną Vilniaus Katedroje iškilmingai pareiškė, jog sieksianti  suvienyti į vieną politinį vienetą išskirtas Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, dėl to negalinti vykdyti nurodytų funkcijų. Bet atskirtis  tarp Lietuvos ir Lenkijos vis gilėjo.  

1863 metų sukilimo išvakarėse subrendo galimi   būsimos valstybės trys modeliai: vieninga Lietuvos ir Lenkijos valstybė (Lietuva yra jos provincija); konfederacinė valstybė  buvusios Abiejų Tautų Respublikos ribose (konfederaciją sudarytų Lietuva, Lenkija ir Ukraina) ir trečiasis variantas – visos minėtos šalys būtų suverenios. Tarp pirmojo modelio ideologų tarpe matome ir  lietuvį, dvarininką nuo Šakių, Jokūbą Geištorą. Antrojo modelio šalininkais buvo Z. Sierakauskas, M. Akelaitis, trečiojo – K.Kalinauskas, A. Mackevičius, E.J.Daukšys, V.Ažukalnis.

Pirmasis būsimos valstybės variantas  dominavo visuose Lenkijos karalystės gyventojų sluoksniuose ir Lietuvos aukštuomenėje. Jiems Lietuva - viena iš Lenkijos provincijų su vyraujančia lenkų kalba ir kultūra. Mat, Abiejų Tautų Respublikos laikais Lietuvos elitas nejuto nacionalinės priespaudos, o valstiečiai susidurdavo tik su savu nutautėjusiu ponu. 

Konfederacijos idėja propaguota  keliais motyvais: vieni buvo įsitikinę, kad tokia valstybė yra istoriškai susiklosčiusi ir geriausiai išreiškia abiejų tautų interesus, kiti manė, kad principas „arba viskas, arba nieko“ ne visada pats tinkamiausias – pergalė lengviau pasiekiama, kai veikiama išvien. Kai kuriems šios koncepcijos šalininkams buvo nesvetimas nacionalinis jausmas. Jie svajojo apie Lietuvą tokioje federacijoje, kuri garantuotų lietuviams visas jų teises. Ši mintis akivaizdi rašytojo ir būsimo aktyvaus 1863 m. sukilimo veikėjo  Mikalojaus Akelaičio epistoliniame palikime. Jis visada pabrėždavo, jog būtina ugdyti lietuvišką raštiją, išlaikyti papročius, kalbą. 1857 metų gruodžio 3d. M. Akelaitis rašė M. Balinskiui:

Argi mes, lietuviai, išsižadėsim savo kalbos ir tuo būdu patys savo noru žudysime savo tautą <...>? Ar mumyse, kurie taip karštai mylim tai, kas savo, nustojo plakusi lietuvių širdis? <...> Reikia mums pakelti lietuvių kalbą, ištraukti iš paniekinimo tą kalbą, kuri turi sanskrito didumą, lotynų galybę, graikų dailumą ir italų giesmingumą. Darykim iš palengvo, įsteikim parapijose mokyklas, kuriose viskas būtų mokoma lietuvių kalba; rašykim ir spausdinkim lietuvių knygas liaudžiai. 

M. Akelaitis džiaugėsi, išgirdęs bent menkiausią žinelę apie lietuvių sąmonėjimą. 1858 metų gegužės 14 dieną jis rašė A. Kirkorui: „Sakai, jog lietuvybės idėja niekada nebuvo taip kilniai suprasta ir aukštai iškelta, kaip šiandien. Ar gali būti kas kilnesnio už Lietuvos idėją – už meilės idėją!“

1864 metų vasario 1 diena    SUKILĖLIŲ  laikraštyje „Žinia apej Lenku wajna su Maskolejs“ M. Akelaitis aiškino, kas yra konfederacija: „ tai trys mūsų šalys, lyg trejetas vaikų vieno tėvo.“ Svarbiausia, kad visos federaciją sudarančios tautos būtų lygiateisės – visi gyventojai, nepriklausomai nuo jų tautybės, turėtų vienodas teises, visos tautos turėtų kultūrinę autonomiją, kultūros reikalus tvarkytų tik tos tautos pareigūnai, nes kitataučiai ne visada gali suprasti kitos tautos lūkesčius. Federacinės valdžios kompetencijai priklausytų tik šalies gynyba, užsienio politika, muitai ir piniginė sistema. 

Daugiatautė valstybė yra stipri tada, manė šios koncepcijos propaguotojai, kai viena tauta pasitiki kita, kas įmanoma tik tuo atveju, jei nei viena tauta, neignoruoja kitos teisių. Pasak  Z. Sierakausko,    Konfederacijos tautiniai subjektai turėtų savo valdžios institucijas ir tvirtas garantijas, kad centrinė valdžia neuzurpuos jų teisių. Priešingu atveju tautos vėl nebesutars ir valstybė silpnės.

Sukilimo išvakarėse Z. Sierakauskas, Peterburge N.Černyševskio redaguojame „Современник», mąstė ir apie konfederacijos galimybę ir su Rusija, nors, tyrinėjant epistolinę ir kitą medžiagą, kyla abejonių, ar Z. Sierakauskas ir jo bendraminčiai iš tikrųjų tikėjo tokia perspektyva. Greičiausiai siekta užsitikrinti demokratinių Rusijos jėgų palankumą, tų jėgų, kurios siekė imperijos demokratizavimo, bet ne  subyrėjimo. Galima ir versija: tikėta, kad toks  variantas galėjo būti priimtinas ir caro vyriausybei, juoba kad caras save laikė kelių valstybių monarchu. Toks variantas būtų geresnis negu esama padėtis..

Prasidėjus 1863 metų sukilimui federacinės valstybės idėja neišblėso, tačiau ji buvo suprantama kaip Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos sąjunga, neįtraukiant į ją Rusijos. Ukraina buvo naujas unijos narys, nes po Liublino unijos Ukrainos sritys buvo suprantamos kaip Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdos. Į Ukrainą imama žiūrėti kaip į savarankišką subjektą.

Sukurti tokią konfederacinę valstybę siekta dėl sekančių motyvų: pirma – suvokta, kad Abiejų Tautų Respublika su aiškia lenkų hegemonija lietuviams, baltarusiams ir ukrainiečiams nieko gero nežadėtų   ir atstumtų juos  nuo sukilimo. Be to, istorinė patirtis įrodė, kad engiamos tautos visada kovoja dėl savo teisių ir silpnina kiekvieną daugianacionalinę valstybę; antra – realios perspektyvos atkurti savarankišką Lietuvą nėra, todėl reikia siekti to, kas realiai įmanoma. Svarbu tai, kad šios idėjos šalininkai neabejotinai įžvelgė tautinius skirtumus ir jiems buvo nepriimtina monistinė valstybė. Autonominio darinio sukūrimas – pirmas žingsnis į valstybės nepriklausomybę. Lyginant J. Geištoro ir Z. Sierakausko pažiūras, matyti, kad lenkas Z. Sierakauskas lietuvių interesus geriau suprato ir jiems atstovavo, negu lietuvis J. Geištoras.

Kaip suvokė Lietuvą trečiosios koncepcijos šalininkai, verta atskiro tyrinėjimo. Atrodytų, K. Kalinauskui ir jo aplinkai Lietuva yra ne kas kita kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija (be Ukrainos). Tokią nuostatą palaikė Lietuvos sukilėlių, vadinamų raudonaisiais, vadovybė, kuri 1863 metų kovo 15-ją Vilniuje paskelbė - atkurianti Lietuvos valstybę. Pasak rusų istoriko K. Kalinausko biografo A. F. Smirnovo, „K. Kalinauskas gynė visišką Lietuvos lygiateisiškumą, jos teisę pačiai spręsti savo likimą“27. Jis „sukilime matė pirmiausia Lietuvos nepriklausomybę, o paskui socialinę revoliuciją“.

Ryškėjo ir etnografinės Lietuvos samprata. E. J. Daukšys, V. Ažukalnis, A. Mackevičius, būdami K. Kalinausko šalininkais, Lietuvos netapatino su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, valstybės ribas įsivaizdavo panašiai kaip ir M. Akelaitis, tik jiems Lietuva buvo savarankiška, nesusaistyta jokiais unijiniais ryšiais su Lenkija. Jie kvietė veikti ne unijos, o Lietuvos, jos kultūros labui, teigė, kad tauta gyva tiktai savąja kultūra. Ažukalniui lietuvybė yra apčiuopiamas fenomenas, kurį būtina puoselėti. Apie savo veiklą 1863 metų sukilimo išvakarėse parengtame spaudai eilėraščių rinkinyje jis sako:
               
Lietuvos laukuose tuos grūdelius surinkau,
Lietuviams nešu tos žemės sėklas.
Atiduodu viską, ką turėjau,
Ką tik jiems duoti įstengiu.<...>
Tai lietuvio balsas!  Ar girdite tautiečiai?

Lietuvybė jam – vertybė. Tad iškyla klausimas, kaip ją išsaugoti? Kokia bus Lietuva po sukilimo? Bene ryškiausią Lietuvos viziją turėjo Eduardas Jokūbas Daukšys. Buvusios Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo idėja jam buvo visai nepriimtina. E. J. Daukšys buvo plačios erudicijos žmogus. Jis studijavo filosofiją ir literatūrą keliuose Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose, 1858–1862 metais ir Karaliaučiaus universitete. Lietuvos valstybės atskyrimo nuo Lenkijos idėją jis propagavo dar 1856 metais, gyvendamas Maskvoje. 1858 metų birželio 10 dieną, išvykdamas į Karaliaučių, savo draugui A. Volickiui jis rašė, kad būtina kovoti ne dėl Maskvos ar Lenkijos, o dėl Lietuvos laisvės. Jis išreiškė viltį, kad „būsime laisvi ir valdysime patys save“. Šio siekio realumą jis grindė tuo, kad kiekviena tauta yra savita:

Mes lietuvninkai, broliai
Ne gudai, ne maskoliai,
Ne vokiečiai, ne lenkai,
Bet tikri lietuvninkai,
Mes lietuviškai mąstome
Ir lietuviškai mes jaučiam,
Lietuvių kalba kalbam

Savarankiškos Lietuvos valstybės idėja susilaukė didelės Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo šalininkų kritikos, nepriklausomai nuo to, kokios politinės orientacijos jie bebūtų. Nepaisant to, savarankiškos Lietuvos valstybės idėja plito. Iš esmės buvo diskutuojama dėl dviejų pagrindinių klausimų: kokia turi būti socialinė Lietuvos struktūra ir kokia turi būti jos politinė sandara (sudedamoji Lenkijos dalis, konfederacinė valstybė, savarankiška valstybė). Pamažu formuojasi tautinė sąmonė, lietuviškumas suvokiamas kaip vertybė. 

Akivaizdu, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėja buvo aktuali jau XIX amžiaus viduryje, tik įvairiai buvo brėžiami būsimos Lietuvos valstybės kontūrai. Vieniems Lietuva – etnografinė sąvoka, kitiems – valstybė, į kurią įeitų didelė šiandieninės Baltarusijos dalis. Kita vertus, ir Lietuvos teisių išplėtimo (M. Akelaitis, Z. Sierakauskas), ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo (E.J.Daukšys, K. Kalinauskas, A. Mackevičius) šalininkai savo krašto ateitį siejo su socialine pažanga, krašto demokratizavimu, nors nebuvo aišku, kaip šiuos siekius įgyvendinti. Stiprėjo lietuviškumo idėja, kuri galiausiai peraugo į tautinės valstybės atkūrimo idėją. Tačiau sukilimo vadovai mąstė: pirma išsivaduokime iš carizmo jungo, o po to diskutuokime apie valstybės sandarą.

Numalšinus sukilimą, buvo uždrausta lietuvių raštija, lietuviškos mokyklos, viešai lietuviškai kalbėti. Tokios represijos prieš lenkų kultūrą netaikytos. Priežastys? Rusijos valdininkai manė, jog sunaikinus lietuvių kultūrą ji greičiau integruosis į rusų. Bet lietuviai ne tik išsaugojo  savo kultūrą, atkūrė savo valstybingumą, kurio ne pakirto jokie okupantų veiksmai. Tačiau  istorijos ratas sukasi. Argi šių dienų globalistai sukilimo veikėjų raštuose neįžvelgtų nacionalizmo? Ar neuždraustų jiems žygiuoti Vilniaus Gedimino prospektu?   

Nežinau, kaip kitos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės, kuri būtų tokia abejinga  savo tautos kultūrai, kaip Andriaus Kubiliaus. Tarsi ji vykdytų Michailo Suslovo  - priesakus*: „Литва  будет, но без литовцев...»“.  Visgi esu optimistas ir tikiu, kad panašių vyriausybių ateityje neturėsime. . 
 
Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje 2013 m.kovo 19 d, 10 val. 

--------------
* -   M.Suslovas  - VKP(b) CK Lietuvos biuro (1944.XI – 1946.III) pirmininkas.

Susiję

Įžvalgos 774906173127194500
item