Paulius Stonis. Naujasis komjaunimas arba kaip vėl mus vadavo iš „religinių prietarų“

Artėjant popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimo iš šv. Petro Sosto valandai, netyla spėlionės, koks bus naujasis popiežius. Be įprastų sp...


Artėjant popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimo iš šv. Petro Sosto valandai, netyla spėlionės, koks bus naujasis popiežius. Be įprastų spekuliacijų šiuo klausimu, žiniasklaidoje pasipylė ir nemažai Benedikto XVI pontifikatą vertinančių komentarų.

Aštuonerius metus trukęs Benedikto XVI pontifikatas pasaulio žiniasklaidoje įvertintas kaip kupinas reikšmingų išbandymų popiežiui ir visai Katalikų Bažnyčiai. Panašūs vertinimai dominavo ir Lietuvos viešojoje erdvėje. 

Tačiau pasitaikė ir tokių, kurie Benedikto XVI vadovavimą ir net visą jo gyvenimą be jokių skrupulų pavadino tiesiog „vėjais paleistu“ ir dar „be jokio sekso“. Tai puikiai iliustruoja praeitą savaitę portale lrytas.lt paskelbtas Čikagoje gyvenančios lietuvaitės Monikos Bončkutės tekstas.

Kandžia retorika popiežiaus atžvilgiu pasižyminti autorė teigia, kad Benediktas XVI „visapusiškai atgyvenusią instituciją“ - Katalikų Bažnyčią - sėkmingai vedė į praeitį. M. Bončkutė tvirtina, jog popiežiui rūpėjo, kad „Bažnyčia ir toliau laikytųsi tradicinių savo vertybių: moterų niekinimo, neapykantos gėjams bei kitų religijų atstovams skatinimo, dangstytų po Bažnyčios skliautais besislapstančius seksualinius iškrypėlius, stabdytų mokslo progresą“. 

Galiausiai Čikagos lietuvaitė paskelbia ilgai kurptą nuosprendį: Bažnyčios institucija - moraliai bankrutavusi ir korumpuota, o popiežiaus likimas - iššvaistytas gyvenimas be jokio sekso.

Atrodytų, šiais žodžio ir sąžinės laisvės laikais tokia atviraširdiška autorės nuostata neturėtų stebinti. Tačiau skambi M. Bončkutės retorika norom nenorom asocijuojasi su pusę amžiaus Lietuvoje gausiai skleista sovietine propaganda. 

Tik šį kartą lietuvaitė, regis, bus gerokai praspjovusi savo „idėjinius pirmtakus“. Mat jos retorika peržengia net sovietmečiu skleistos antireliginės propagandos padorumo ribas.

Jau 1936 m. Sovietų Sąjungos konstitucijoje buvo skelbiama, kad piliečių sąžinės laisvės užtikrinimui Bažnyčia Sovietų Sąjungoje yra atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Pripažįstama visiems piliečiams laisvė praktikuoti kultus ir laisvė varyti antireliginę propagandą.

Vėliau, 1954 m., jau po Stalino mirties, komunistų partijos centro komitetas priėmė dekretą, kuriuo įvardino klaidas pokariu vykdytoje propagandoje. Šiuo dekretu buvo tarsi pasmerkti išpuoliai prieš tikinčiuosius, raginama imtis kitokios metodikos. 

Dekrete įspėjama, kad klaidų pašalinimas neturi susilpninti pačios antireliginės propagandos -  ji turi likti svarbia komunistinio auklėjimo dalimi. Buvo skelbiama, kad artinantis komunistiniam „rojui žemėje“, baudžiamosios priemonės tikintiesiems turėtų mažėti, jas turėtų pakeisti liaudies sąmoninimas per įtikinėjimą.

1961 m. vykusio komunistų partijos suvažiavimo nustatytoje programoje įsakoma: „partija panaudoja ideologinį įtaigojimą, kad išauklėtų žmones materialistinės ideologijos dvasioje ir likviduotų religinius prietarus, vengiant pažeisti tikinčiųjų jausmus. Reikia sistemiškai vystyti plačią mokslinę ateistinę propagandą, kantriai aiškinti religinių tikėjimų absurdiškumą, parodyti jų kilmę senovėje, kai žmogus dar buvo palenktas gamtai ir socialinei priespaudai, kada dar nežinojo įvairių reiškinių tikrųjų priežasčių nei socialinių jėgų. Propagandą reikia paremti naujųjų mokslų laimėjimais, kurie vis labiau atidengia gamtos jėgas, augant žmogaus pirmenybei prieš gamtą ir griaunant fantastinį religinį gamtos jėgų aiškinimą“.

Anot istoriko dr. Ramūno Labanausko, ateistinės propagandos logika buvo paprasta: paneigiamas Dievas (ir apskritai antgamtinio pasaulio egzistavimas), bet kokia liturginė dvasininkų veikla paskelbiama esanti beprasmiška, o jų ganytojiška veikla socialiai priešiška pažangai, o kadangi ją įkūnija materialistinė pasaulėžiūra, jai pasipriešinti neįmanoma, nes tai būtų priešinimasis istorijai – vadinasi, ir ši veikla (kaip ir apskritai religijos egzistavimas) tampa beprasmiška. Ratas užsidaro. Istoriko teigimu, sovietmečiu ateistinės propagandos šerdimi buvo konceptualūs, istorinę religijos raišką kritikuojantys bei filosofiniai straipsniai (XXI amžius, 2004 m., Nr. 17). 

Tokiame istoriniame kontekste M. Bončkutės komentaro pobūdis perša vienintelę išvadą – į Lietuvą pamažu sugrįžta stalinistinio laikotarpio antireliginė retorika. Atvirai užgauli, pašiepianti tamsuoliškus veidmainius klerikalus bei jų „išdūrinėjamus“ naivius ir neapsišvietusius (arba dar neapšviestus) tikinčiuosius. Panaši „tamsybininkų“ kritika būdinga ir Seimo narei Aušrinei Marijai Pavilionienei.

Šiandien gausėjantis tokių „pažangiai“ mąstančių ir viešumoje besireiškiančių šviesuolių būrys liudija, kad „tamsybėse skendinti“ ir „atsilikusi“ lietuvių tauta, kaip ir prieš 50 metų, vėl vaduojama iš „religinių prietarų“. 

Kelios paralelės. 

Jei sovietmečiu daugumoje antireliginių straipsnių būdavo akcentuojama efektyvi gamyba, daiktai, vartojimas, tai šiandien girdime „pažangesnę“ retoriką: tolerancija, seksualinė laisvė, teisė pasirinkti (susigalvoti?) lytį bei seksualinę orientaciją ir pan. Tiesiog koja kojon su moksline ir kultūrine pažanga. 

Penkiasdešimt metų „išmintingoji partija“ pretendavo užimti krikščionių Dievo vietą. Šiandien dėl šios vietos kovoja naujasis iš bet kokių prigimties apibrėžtumų išlaisvinto individo vaizdinys.

XX a. antroje  pusėje neomarksistai suprato, kad K. Markso skelbta komunizmo statyba ekonomikos pagrindu – nepasiteisinanti teorija. Naująją visuomenę imtasi kurti kultūrinės revoliucijos priemonėmis.

Savo kritikoje naujieji komjaunuoliai vadovaujasi naivoka prielaida, kad Katalikų Bažnyčia – tik pasauliniu mastu veikianti (o anot M. Bončkutės – jau ir bankrutavusi) didžiausia NVO. Net neįsigilinus į tikruosius argumentus, teisuolišku tonu dėstoma, kad Bažnyčios mokymas apie pasaulio ir žmogaus prigimtį nesutampa su naujausiais mokslo atradimais. Nuolatos piktinamasi, kad Bažnyčia kalba apie nematomus, žmogaus pojūčiams neprieinamus, tad vienareikšmiškai ir neegzistuojančius dalykus. 

Paradoksalu, tačiau panašiais į M. Bončkutės komentarais tyčiojamasi ne tik iš savo erudicija naujuosius komjaunuolius smarkiai lenkiančio žmogaus. Pigia propaganda be jokių skrupulų pažeminama ir daugybė išsilavinusių žmonių, kuriems žinios ir išprusimas atrodo visiškai suderinami su Bažnyčios skelbiamomis tiesomis.

Regis, istorija kartojasi... Ar tai reiškia, kad mums ir vėl 50 metų (ar dar ilgiau) reikės kęsti šią „apšviestųjų“ komjaunuolių retoriką? Ar Sąjūdžio kova dėl Lietuvos Nepriklausomybės vyko tik dėl to, kad po dvidešimt metų naujieji komjaunuoliai įžūliai tyčiotųsi iš tautos, pasitelkdami „argumentus“, kuriuos sovietmečio pabaigoje varžėsi naudoti net aršiausi ateistinės propagandos skelbėjai? Ar iš tiesų už laisvę buvo kovota tik tam, kad būtų grįžtama į gūdžiausius sovietmečio laikus?

Prieš palikdamas šv. Petro Sostą, popiežius Benediktas XVI sakė, kad Bažnyčia ragina visus savo narius atsinaujinti. „Tai yra mūšis, dvasinė kova“, - priminė Katalikų Bažnyčios vadovas, aštuonerius metus išmintingai klojęs pagrindus dvasiškam Bažnyčios atsinaujinimui. 

Susiję

Paulius Stonis 4756141550211423941

Rašyti komentarą

  1. Tikra tiesa. Nesu praktikuojantis katalikas, tačiau šių laikų komjaunuoliški teiginiai yra paprasčiausias žmogaus moralės pagrindų griovimas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Linas Stankevičius2013-02-28 22:34

    Susidūręs su panašia „išmintimi“, su kokia polemizuojama (tik ar tai įmanoma?) šiame straipsnyje, vis prisimenu šviesos ir tamsos „ginčą“ iš savo vaikystės. Mokykloje „mokslinė šviesa“ mums buvo paremiama panašiais argumentais: „Nuskrido Gagarinas į kosmosą, tik jokio dievo ten nerado. Išvada – dievo nėra“. O močiutė, grįžusi iš bažnyčios, imdavo ir pasakydavo ironiškai: „Matai, komunistai... Ir į kosmosą nulėkė, o Dievo vis tiek nepamatė. Ne jų nosiai...“. Daug metų man prireikė suprasti, kad šviesa ir tiesa (berods tik pradinius mokyklos skyrius baigusios) močiutės, o ne „mokslinio“ ateizmo-primityvizmo pusėje.
    Tai ko palinkėti straipsnyje minimoms dviem personoms (draugams? individams? – ieškau tinkamiausio žodžio nepasirodyti šlykščia/vyriška/neplitkorektiška kiaule), bei gerai žinomiems panašiems viešosios erdvės asmenims? Gal, kad sugebėtų pamatyti ir „antrąsias mėnulio puses“, t. y. ir „šiuolaikinio“ bei XIX a. pabaigos mokslo juodžiausią tamsą, ir tikėjimo šviesą? Kaip tai padaryti? Gal užtenka tiesiog atsimerkti? Žinoma, jei esama vis tik protautojais, o ne propagandistais/demagogais/agitatoriais.
    Beje, jei kam aktualu: „taškymasis“ viešoj erdvėj nesprendžia ir asmeninių psichologinių problemų, greičiau trumpalaikiu narkotizuojančiu poveikiu jas gilina.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Va,kas darosi! O kas bus? sssr-as ateis greit!(

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ką gi darysi, kad yra tokių moraliai bankrutavusių kaip Bončkutė. Užuojauta jai ir jos artimiesiems.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Gerbiamieji, neužsiiminėkime nekrofilija. Kam tiek akivaizdžių, gyvenimo patikrintų argumentų apie tokius minties ir moralės lavonus, kaip M. Bončkutė ar A.-M. Pavilionienė? Lietuviai turi gražią tradiciją - apie mirusius arba gerai arba nieko...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2014-01-23 08:22

    Kas isvis ta Bonckute ir kodel jos balso apskritai yra paisoma?
    Mano supratimu i tokius komjaunuoliu teiginius yra labai paprastas atsakymas. Kas turi daugiau ismanymo, senas ar jaunas zmogus? Ar gudresnis yra ozkutis mastantis 50 metu senumo ideologinemis vertybemis kurios, kaip matosi, nepasiteisino ar visa gyvenima tam atidaves zmogus, mastantis daugiau nei 2000 metu senumo vertybemis, kurios apsvarstytos is ivairiu pusiu ivairiu zmoniu, atlaikes daugybe kritikos ir kriziu ir iskristalizaves visa, ka turi geriausio? SSRS zlugo, zlugs ir EU, o Vatikanas kaip stovejo, taip stoves.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item