John Lamont. Karas prieš tomizmą. Tomizmas ir neomodernizmas (II)

Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia

***

2. Neomodernistinis iššūkis

Ši paplitusi pažangi nuomonė, kovojanti prieš tomizmą ir „manualistinę“ teologiją, kilo iš nemodernistinio teologinio judėjimo, prasidėjusio ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje. Norint pilnai atsakyti į šią paplitusią nuomonę reikia pirmiau aprašyti ir įvertinti neomodernistinius tomizmo oponentus.

Terminas „neomodernistas“ čia vartojamas apibūdinti tuos teologus, kurie nuo 1930-ųjų mėgino atgaivinti esminius XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios modernistinės erezijos elementus. Neomodernistai priklausė grupei, žinomai kaip „naujieji teologai“ (pranc. nouvels théologiens). Dauguma jų gyveno dominikonų studijų centre Le Solšuare (Le Saulchoir), Belgijoje, ir Furviero jėzuitų seminarijoje Lione (Lyon-Fourvière). Pagrindiniai „naujosios teologijos“ veikėjai buvo dominikonai Marie-Dominique‘as Chenu (sk. Mari Dominykas Šeniu), Yves‘as Congar‘as (sk. Yvas Kongaras) ir jėzuitai Henri de Lubacas (sk. Anri de Liubakas), Henri Bouillard‘as (sk. Anri Bujaras) ir Jeanas Daniélou (sk. Žanas Danielu). Neomodernizmo nereikėtų tiesiog sutapatinti su nouvelle théologie. „Naujųjų teologų“ veikla ir teologiniai interesai buvo įvairūs, kai kuriais atvejais netgi vertingi, kaip, pavyzdžiui, „Sources chrétiennes“ („Krikščionybės šaltiniai“) serija, kurią sudarė patristiniai tekstai ir jų vertimai, atlikti Lubaco, Daniélou ir Claude‘o Mondéserto. Ne visi „naujieji teologai“ gynė neomodernistinį požiūrį, kai kurie jų – ypač Daniélou – galiausiai buvo atstumti ir apšmeižti savo buvusių draugų, kai protestavo prieš siaubingas neomodernizmo pasekmes po Vatikano II Susirinkimo.[7] Neomodernizmą su „naująja teologija“ siejo tai, kad jis kaip svarbus intelektualinis projektas pirmiausia pasirodė „naujųjų teologų“ gretose ir kad jis pasinaudojo šių teologų prestižu ir jų šalininkų, uoliai besiėmusių antitomistinės propagandos, parama.

Pirmą kartą neomodernizmą viešai ėmė skleisti belgų dominikonas Louis Charlier (sk. Luji Šarlijė) savo veikale „Essai sur le problème théologique“, išspausdintame 1938 metais. Jį gynė ir prancūzų dominikonas Marie-Dominique‘as Chenu 1937 m. privačiai išleistame (bet įtakingame) darbe „Une école de théologie: le Saulchoir“. Tos publikacijos buvo patalpintos į Indeksą, o jų autoriai sudrausti. Neomodernistines šių dominikonų pažiūras perėmė ir išplėtojo prancūzų jėzuitai Henri Bouillardas bei Jeanas Daniélou. 1947 metais prie neomodernistų prisidėjo Hansas Ursas von Balthasaras, tuo metu dar smulki figūra, o vėliau judėjimo vairą perėmė reikšmingi veikėjai už Prancūzijos ribų, tokie kaip Edwardas Schillebeeckxas ir Karlas Rahneris. Tačiau būtent prancūzakalbiai teologai praskynė jam kelią, davė stiprią atramą Bažnyčioje ir suteikė jam pirmąją brandžią formuluotę.

Norint suprasti neomodernistus ir jų poziciją, geriausia pradėti nuo strategijos, kurią jie naudojo savo požiūriui skelbti. Ši strategija paremta istorinio sąmoningumo sąvoka. Neomodernistai tvirtino, jog istorinis sąmoningumas tapo esmine geros teologijos sąlyga, ir teigė, kad jų teologinė pozicija patenkino šį esminį reikalavimą. Sąvoką „istorinis sąmoningumas“ jie vartojo dvejopa prasme. Vartojant ją viena prasme, primygtinis istorinio sąmoningumo reikalavimas yra teisingas, o kita prasme ‒ klaidingas. Sekdami klasikine eretikų maniera, neomodernistai teisingą reikalavimą naudojo klaidingam reikalavimui paremti – teisingo reikalavimo įrodymai buvo traktuojami taip, tarsi jie pagrįstų klaidingąjį, o prieštaravimai klaidingajam buvo aiškinami taip, lyg jie keltų abejones teisinguoju.

Pirmąja prasme, „istorinis sąmoningumas“ tiesiog reiškia „istorijos žinojimą“. Istorinių žinių poreikis tapo galingu neomodernistų šūkiu, nes šios žinios įgijo ypatingą svarbą XX amžiuje. Prieš prasidedant Leono XIII skatinamam tomistiniam atgimimui, visuotinai buvo manoma, kad katalikišką teologiją apibendrino ir ištobulino „barokinis scholasticizmas“, XVI ir XVII amžių scholastikų veiklos kūrinys. Šią prielaidą stiprino Jėzaus draugijos, kurios visi teologai priklausė šiam arba vėlesniam laikotarpiui, įtaka. Tačiau intensyvios šv. Tomo studijos, kurių ėmėsi tomistinis atgimimas, ir jį lydėjęs susidomėjimas viduramžių filosofija apskritai atskleidė, kad ši prielaida buvo rimta klaida. XIV ir XV amžiais katalikų teologijoje beveik visiškai dominavo škotistai ir nominalistai. Baroko scholastikai – įskaitant tuos, kurie save laikė šv. Tomo sekėjais – perėmė škotistų ir nominalistų pažiūras, praėjus keliems amžiams po šv. Tomo mirties tapusias savaime suprantamomis. Geresnis istorinis šv. Tomo minties žinojimas buvo reikalingas tam, kad jo paties pažiūros būtų atskirtos nuo baroko scholastikų pažiūrų ir kad būtų grįžta prie jo tikrųjų idėjų, jeigu šios pasirodytų pranašesnės prieš vėlesnių mokyklų idėjas (paprastai taip ir atsitikdavo). Šis žinojimo pagilinimas turėjo stiprų poveikį tiek filosofijai, tiek teologijai. Filosofijoje tai be galo padidino susidomėjimą šv. Tomo mąstymu ir įtvirtino jį nekatalikiškame pasaulyje kaip svarbų mąstytoją, kurio idėjos yra reikšmingos, o kai kuriais atvejais netgi teisingos.[8] Teologijoje spraga tarp baroko scholastikų ir paties šv. Tomo buvo netgi platesnė nei filosofijoje. Grįžimas prie šv. Tomo reikalavo didelių permainų daugelyje teologijos sričių. Todėl teiginys, kad aukšto mokslinio lygio istorinės žinios tapo būtinos gerai teologijai XX amžiuje, buvo svarbus ir teisingas.

Antroji, klaidinga, „istorinio sąmoningumo“ reikšmė visiškai skyrėsi nuo istorinių žinių sampratos. Ji susideda iš dviejų teiginių: vieno apie žmogaus mąstymo prigimtį, kito apie istoriją. Pirmasis teiginys tvirtina, kad žmogiškosios sąvokos negali atspindėti tikrovės su pilnu ir tobulu tikslumu. Mintis neišvengiamai nepasiekia tikrosios ja išreiškiamų dalykų prigimties, ji pateikia tik dalinį ir iškreiptą jų vaizdą. Dėl to – bent jau filosofijoje ir teologijoje – tam tikra sąvokų sistema neleidžia ja besinaudojantiems gerai pažinti realybę, nes ši sistema suteikia tik nepilną mąstomos tikrovės vaizdą. Tai nereiškia, kad tikrovės neįmanoma pažinti, tai reiškia, kad ji gali būti pažinta tik netobulu būdu, tiek, kiek žmogiškos sąvokos ją gali atspindėti. Antrasis teiginys tvirtina, kad skirtingi istoriniai laikotarpiai neišvengiamai turi tik jiems savitas sąvokas, prielaidas ir mąstymo būdus. Todėl vėlesnės epochos negali perimti praėjusių laikų idėjų (ir atvirkščiai), ir jokia epocha negali įsivaizduoti pasaulio taip, kaip jos istoriniai protėviai.

Ši istorinio sąmoningumo samprata – ją galime pavadinti „istoriniu perspektyvizmu“ – yra neomodernistinio požiūrio pagrindas. Minėtų neomodernistų iškelta idėja ne visada būdavo atvirai formuluojama, ir galbūt ne visi jie pilnai suprato jos pasekmes. Savo laiko debatuose ji buvo siejama su kitomis šių teologų ir jų sąjungininkų skleidžiamomis nuomonėmis ir kritika. Vis dėlto ši idėja aiškiai matyti jų mąstyme, ir ji turėjo milžiniškas pasekmes Bažnyčiai. Pirmasis neomodernizmo žingsnis, kaip pastebėjome anksčiau, yra primygtinis „istorinio sąmoningumo“ reikalavimas. Šis reikalavimas paprastai būdavo pateikiamas nemažai nuopelnų turinčiuose moksliniuose istorijos darbuose – šis kontekstas palengvino triuką pereinant nuo istorinio sąmoningumo istorinio žinojimo prasme prie istorinio sąmoningumo istorinio perspektyvizmo prasme. Atlikę šį triuką, neomodernistai taria, kad istorinis perspektyvizmas yra teisingas, ir taiko jo išvadas teologijai bei tikėjimui. Jie tvirtina, kad teologijos turiniui iš esmės nepavyksta visiškai tiksliai apibūdinti savo dalykinės srities ir kad jis neišvengiamai kiekviename amžiuje skiriasi dėl skirtingų požiūrių, būdingų atskiriems istoriniams periodams. Iš to plaukia, kad šis turinys negali būti tapatinamas su dieviškuoju apreiškimu. Kadangi ši išvada galioja visiems žmogiškiems teiginiams, ne tik tiems, kuriuos pateikia teologai, ir kadangi pats dieviškasis apreiškimas negali būti ydingas ir netikslus, iš to išeina, kad dieviškajame apreiškime negali būti teiginių, išreikštų žmogiška kalba ir suprastų žmogišku mąstymu. Dievas apreiškia tikrovę, o ne teiginius apie ją.

Kadangi Bažnyčios mokymas, kaip ir teologija, yra išreikštas žmogiškomis kalbomis (graikų, lotynų, ir t. t.) ir suformuluotas žmogiškomis sąvokomis, priklausančiomis skirtingoms epochoms, katalikiškos dogmos negali būti tapačios dieviškajam apreiškimui. Dogmos gali suteikti tik dalinį dieviškojo apreiškimo supratimą, ir šis supratimas turi būti peržiūrėtas, kad atitiktų istorinį žmogiškosios minties vystymąsi. Nėra tokio dalyko kaip nekintamas katalikiškas mokymas. Tomistai, teigiantys, kad toks mokymas egzistuoja, iš tikrųjų anachronistiškai projektuoja savo pačių požiūrį – gimusį jų pačių epochoje – į visiškai kitokį Bažnyčios autoritetų požiūrį praeityje.

Ši tezė reikalauja peržiūrėti tiesos sąvoką. Tradicinį tiesos supratimą pateikė Aristotelis, kuris apibūdino tiesą kaip teiginį, nusakantį tai, kas iš tikrųjų yra. Neomodernistai, laikydamiesi istorinio perspektyvizmo, nemanė, kad praėjusių epochų teologija ir dogmos galėtų patenkinti šį supratimą, bet nenorėjo jų atmesti kaip klaidingų. Todėl jie laikė, kad dogmos yra teisingos, bet jų teisingumas negali būti suprastas Aristotelio prasme. Garrigou-Lagrange‘as (sk. Garigu-Lagranžas) manė, kad jie seka filosofu Maurice‘u Blondeliu, atmetusiu tradicinį tiesos apibrėžimą, kaip proto atitikimą realybei (adaequatio rei et intellectus), ir laikiusiu tiesą mąstymo atitikimu gyvenimui (adaequatio realis mentis et vitae). Nors tokio tiesos apibrėžimo neomodernistai atvirai nėra gynę, Blondelio svarba jų mąstymui kalba šios prielaidos naudai – pavyzdžiui, Bouillardas daug ir pritariamai rašė apie Blondelį. Šiaip ar taip, jie aiškiai teigė, kad praeities dogmatiniai pareiškimai teisingi ne todėl, jog tiksliai nusako tikrovę, ir kad teologija, kuri nėra svarbi šią dieną (aktuali), yra neteisinga.

Neomodernistinis požiūris, jeigu būna aiškiai išdėstomas, paprastai nepatraukia daug žmonių. Nors tokį tiesos supratimą gynė pragmatinė filosofijos mokykla, dauguma žmonių sutinka su bendra filosofine nuomone, atmetančia pragmatinį tiesos supratimą. Be to, nereikia didelių filosofinių žinių norint suprasti, kad istorinis neomodernistų perspektyvizmas paneigia pats save. Istorinis perspektyvizmas yra universalus filosofinis teiginys apie žmogiškųjų sąvokų ir žmogiškojo žinojimo prigimtį, teiginys, kuris pateikiamas kaip teisingas visiems žmonėms ir visais laikais ir kurį neomodernistai sakosi žiną esant teisingą. Bet toks teiginys prieštarauja pačiam istoriniam perspektyvizmui, neigiančiam tokio pobūdžio žinojimo galimybę. Tad neomodernizmo sėkmė atrodo paslaptinga ir reikalauja paaiškinimo.

Pirmoji jo sėkmės priežastis, žinoma, buvo faktas, kad jis nebuvo atvirai išdėstomas. Būta keleto aiškių neomodernizmo pristatymų (pavyzdžiui, Bouillardo), kurie buvo numatyti kaip vadovai ir teoriniai pagrindai jau priėmusiems neomodernistinę programą. Tačiau tokius aiškius pristatymus visada lydėdavo jų turinio ir išvadų paneigimai, o šie pasklisdavo plačiau nei aiškūs pristatymai ir buvo skiriami platesniam visuomenės ratui. Norint suprasti, kad paneigimai yra klaidinantys, reikėjo sekti mokslinius debatus ta tema. Tačiau šito dauguma katalikų, įskaitant kunigus, vyskupus ir net teologus, nenorėjo ir negalėjo padaryti.

Tokioje situacijoje aukščiausiasis bažnytinis autoritetas privalo ištirti neišspręstus klausimus ir pateikti tikslų sprendimą. Magisteriumo nesugebėjimas tinkamai atlikti šią pareigą yra antroji neomodernizmo pergalės priežastis. Pijus XII pamėgino tai padaryti savo enciklika „Humani Generis“, bet jis iškilmingai nepasmerkė neomodernizmo kaip eretiško. Dėl to Jonas XXIII galėjo panaikinti „Humani Generis“ mokymo padarinius, pareikšdamas per Vatikano II Susirinkimo atidarymą: „Senosios tikėjimo lobio doktrinos esmė yra vienas dalykas, o būdas, kuriuo ji yra pateikiama – kitas.“ Nesusipažinusiam su neomodernizmo mokymu žmogui šis pareiškimas gali būti visiškai priimtinas. Tačiau vykstant debatams dėl neomodernizmo tai buvo aiškus signalas, palaikantis neomodernistinę poziciją – signalas, kurio tikslą patvirtino neomodernistų ir jų sąjungininkų paskyrimas į atsakingas pozicijas Susirinkime. Galbūt Jonas XXIII nesuprato visos savo žodžių ir veiksmų reikšmės, bet tai nesumažino jų poveikio ‒ į juos buvo žvelgiama kaip į pritarimą neomodernistų reikalui. Popiežiui stojus pastarųjų pusėn, neomodernizmo oponentams tomistams neliko kitų ginklų savo požiūriui ir tikėjimui ginti, kaip tiesa ir logika. Jų oponentai puikiai suprato, kad šie ginklai yra bejėgiai, jeigu neleidžiama išklausyti juos turinčius žmones. Popiežiaus ir vyskupų parama leido neomodernistams negailestingai ir efektyviai nutildyti tomistų balsus Bažnyčioje ir užtikrinti, kad tomizmas būtų minimas tik pakartojant neomodernistinę propagandą. Šio nutildymo sėkmė įpareigoja prisiminti grėsmingiausio neomodernizmo oponento, t. Reginaldo Garrigou-Lagrange‘o, argumentus.

[7] Yves‘as Congaras, savo straipsnyje „Théologie' in the Dictionnaire de théologie catholique“ ir knygoje „La Foi et la théologie“ (Tournai: Desclée, 1962) atmeta bet kokią modernistinę teologijos sampratą. Ypač pirmasis straipsnis yra gana ortodoksiškas ir vis dar vertingas. Deja, šis gerbtinas pasiekimas tik padėjo Congarui ginti atskirus neomodernistinius teologus. Vėliau jis išrutuliojo problemiškas teologines tezes, tačiau niekada nepriėmė modernizmo, kaip bendros sistemos. Apie Daniélou atstūmimą ir apšmeižimą žr. Sandro Magisterio straipsnį: http://chiesa.espresso.repubblica.it/articolo/1350241?eng=y.

[8] Šv. Tomo mąstymo „atradimo“ poveikis buvo jaučiamas metafizikoje, filosofinėje antropologijoje, etikoje, politinėje filosofijoje, logikoje ir teisėtyroje.

Trečią teksto dalį rasite čia

Versta iš rorate-caeli.blogspot.com

Šaltinis: www.fsspx.lt