Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (VI)

Penktąją dalį galite rasti čia Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus S...



Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog) politinių partijų prigimties mūsų dienų moraliai degradavusioje visuomenėje analizę. Joje autorius nuodugniai išanalizuoja politinių partijų virtimo nusikalstamomis organizacijomis kelią ir teigia, kad visuotinio moralinio degradavimo sąlygomis tokia jų baigtis - beveik neišvengiama. Šios įžvalgos unikalios tuo, kad jungia gilų teorinį žvilgsnį su iš veikimo politinėje partijoje atėjusiu praktiniu patyrimu.

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė Nijolė Kairienė.

***

Trečiasis degradacijos etapas: „taikiųjų“ ir „realistų“ marginalizacija ir organizacijos kriminalizacija

Tikėtina, kad sunykus Dobroliubovo būreliui politinės organizacijos degradacija labai paspartės. Degradacijos sparta daugiausia priklauso nuo organizacijos sėkmės siekiant valdžios. Tarkim, Šustriakas sėkmingai tęsia politinę karjerą, laimi tuos rinkimus, kuriuose dalyvauja, ir ima globoti kitus perspektyvius valdžios įgijimo požiūriu politikus. Tokia Šustriako sėkmė suteikia jam daugiau piniginių bei žmogiškųjų išteklių ir atveda į organizaciją daug naujų žmonių. 

Disponuodamas nemažais ištekliais Šustriakas perorientuoja organizacijos veiklą: su kiekviena nauja rinkimine kampanija organizacija vis labiau primena viešųjų ryšių agentūrą. Beveik visa kita veikla nunyksta, išskyrus viešųjų ryšių akcijas ir kampanijas. Kone svarbiausiais Šustriako pagalbininkais tampa asmenys, išmanantys viešųjų ryšių technologijas ir atsakingi už organizacijos viešuosius ryšius („politiniai technologai“).

Organizacijai sėkmingai kovojant dėl valdžios, joje spartėja ydingosios atrankos procesas. Nauji žmonės, kurie tuo metu įsilieja į organizaciją, labai skiriasi nuo tų, kurie sudarė organizacijos branduolį jos veiklos pradžioje. Tai nėra žmonės, panašūs į „taikiuosius“ ir, be abejo, jie nėra panašūs į Dobroliubovą ir jo būrelio narius. Tai žmonės, kuriuos gana tiksliai galima apibūdinti žodžiu „komjaunuolis“ – kiekvienas, gyvenęs sovietmečiu, supras, ką turime omeny. Organizacijos nariais tapę „komjaunuoliai“ nėra nusiteikę užsiimti kokiu nors aktyvizmu, juo labiau kad šiame etape aktyvizmas jau nunykęs ir pačioje organizacijoje. Tai yra oportunistai, neturintys jokių moralinių principų ir siekiantys pataikavimu lyderiui, smulkiomis paslaugėlėmis jam atkreipti į save dėmesį, pelnyti palankumą ir tapti paties Šustriako arba Šustriako globojamo politiko vidinio rato nariais. Iš tokio rato narių „komjaunuolis“ tikisi pats tapti apmokamu Šustriako komandos nariu arba jo globojamu politiku, arba užimti vadovaujančias pareigas Šustriako kontroliuojamoje „lesykloje“ (rus. кормушка – valstybės arba savivaldybės įstaiga arba įmonė, kurioje į vadovaujančius postus politikai susodina jiems reikalingus asmenis, dažnai – nesėkmę patyrusius bendrapartiečius – vert. past.).

Į organizaciją suplūdę „komjaunuoliai“ atskiedžia „taikiuosius“ tapdami arba dauguma, arba agresyvia ir dominuojančia mažuma. „Taikieji“ sunkiai randa bendrą kalbą su „komjaunuoliais“. Juos nemaloniai stebina pastarųjų lėkštumas, cinizmas, subinlaižiavimas organizacijos vadovams, agresija ir chamizmas. Organizacijos atmosfera, sugadinta užsitęsusio konflikto tarp Šustriako ir Dobroliubovo būrelių ir nepasitaisiusi Dobroliubovą ir jo šalininkus išstūmus, dar labiau sugenda. „Taikiesiems“ ima darytis nebeįdomi organizacijos veikla. Nuolatinėse viešųjų ryšių akcijose jie nemato gilesnės prasmės, o kitokia organizacijos veikla apmirusi; „taikieji“ savarankiškai inicijuoti veiklos nėra linkę, o lyderis juos įkvepiančios veiklos nepasiūlo. Tačiau „komjaunuoliai“ dalyvauja viešųjų akcijų masuotėse ir yra visiškai patenkinti galimybe tuščiai trintis organizacijos būstinėje. Pamažu „taikieji“ ima tolti nuo organizacijos veiklos – joje ima dominuoti „komjaunuoliai“.

Kartu su „komjaunuolių“ įsigalėjimu vyksta „realistų“ marginalizacija. Šustriakas suvokia, kad nors „realistai“ jį palaikė esminiais momentais, bet jais jis iki galo pasitikėti negali. „Realistai“ turi savo idėjų ir savo planų, jie nėra visiškai priklausomi nuo Šustriako ir visai jam atsidavę. Todėl Šustriakas ima išstūminėti realistus iš visų pozicijų keisdamas juos sau artimo rato nariais arba „komjaunuoliais“. „Realistai“ išgyvena savo iliuzijų žlugimą, nes ima aiškėti, kad pagrindinės prielaidos, kuriomis jie rėmėsi apsispręsdami organizacijos vidinėje kovoje palaikyti Šustriaką, nepasiteisino. Ima aiškėti, kad Šustriakas kur kas mažiau racionalus, negu atrodė, kol jis kovojo už įtaką partijoje. Įtvirtinęs savo valdžią jis ima rodyti anksčiau rūpestingai slėptas charakterio ypatybes: liguistą ambiciją, autoritarizmą, įtarumą ir kerštingumą. Šie beveik atvirai partijos viduje besireiškiantys Šustriako asmenybės bruožai išsklaido „realistų“ puoselėtą viltį, jog būdami greta jie Šustriaką galės suvaldyti.  Taip pat ima aiškėti, kad Šustriakui jie buvo reikalingi tik tol, kol jis įsitvirtino kaip vienvaldis partijos lyderis, o po to jis gali sėkmingai tvarkytis ir be jų. Ir galiausiai, matydami nuo jų vis labiau atsiribojantį ir vis labiau laisvę savo aistroms suteikiantį partijos lyderį, jie suvokia, kad viltis stovint greta Šustriako nuveikti ką nors konstruktyvaus, buvo tuščia. Netekę įtakos ir įsitikinę, kad turėtos vizijos realizuoti nepavyko, „realistai“ ima dairytis kitos platformos, kurioje jie galėtų realizuoti savo ambicijas ir talentus, ir partiją palieka.  

Šustriakas supranta, kad nepaisant to, kad jis visiškai kontroliuoja partiją, jo padėtis politikoje išlieka netvirta – jis išlieka pernelyg priklausomas nuo rinkėjų ir legalių rėmėjų simpatijų. Šustriakas susiduria su esminiu oponentų iš kitų politinių organizacijų pranašumu: jie disponuoja kur kas didesniais piniginiais ištekliais, semiamais iš juodųjų kasų. Veiksmingai priešintis oponentams iš kitų politinių organizacijų legaliai gaunamų rėmėjų pinigų neužtenka; Šustriakas įsteigia juodąją organizacijos kasą ir ima prekiauti poveikiu. Šustriakas puikiai žino, kad ir kiti politikai užsiima tuo pačiu ir siekia įgyti apie tai duomenų; pastarieji žino, kad tuo užsiima Šustriakas, ir kaupia duomenis apie Šustriaką – jam ima grėsti kriminalinis persekiojimas, inspiruotas politinių oponentų. Siekdamas išvengti demaskavimo ir teisinio persekiojimo, Šustriakas užmezga ryšius su korumpuotais teisėsaugininkais; pastarieji už politinį „stogą“ įsipareigoja marinti Šustriakui ir jo globotiniams keliamas bylas. Šustriakas vis giliau susipainioja kriminalinio pobūdžio ryšiais; į nusikaltimų organizavimą įtraukiami ir artimiausi Šustriako parankiniai. Kriminalinio pobūdžio veikla, kurią vykdo Šustriakas ir kiti „Tiesos, teisingumo ir progreso partijos“ vadovai, tampa esminiu, centriniu šios organizacijos aspektu. Organizacija virsta kriminalinio pobūdžio sambūriu, o jos realūs tikslai sistemiškai nebeatitinka deklaruojamųjų, t. y. organizacija transformuojasi į nusikalstamą politinę organizaciją. 

Kartu su Šustriako ir jo organizacijos degradacija gilėja ir visos šalies politinės sistemos degradacija, o politinis šalies režimas, priimdamas į savo tarpą naują talentingą demagogą ir jo organizaciją, atsinaujina ir funkcionuoja dar efektyviau. Šie du teiginiai gali atrodyti nesuderinami, bet taip nėra. „Režimo atsinaujinimas“ ir „efektyvesnis funkcionavimas“ visai nebūtinai turi reikšti demokratijos, skaidrumo, teisingumo ir gerovės didėjimą. „Tiesos, teisingumo ir progreso“ partijos ir jos lyderio įsiliejimas į šalies politinį elitą reiškia, suprantama, ne šiuos dalykus, bet didesnį režimo stabilumą, didesnį legitimumą ir režimo oponentų politinių perspektyvų siaurėjimą.

Politinės organizacijos degradacijos spartą lemiantys veiksniai

Svarbiausiu veiksniu, didžiausiu mastu nulemiančiu pristatytame modelyje aprašytų procesų spartą, laikome visuomenės moralinės degradacijos mastą: kuo toliau pažengusi visuomenės moralinė degradacija, kuo labiau įsitvirtinusi tokia moralinės degradacijos apraiška kaip cinizmas, tuo didesnė bus kiekvienoje politinėje organizacijoje disproporcija tarp „oportunistų“ iš vienos pusės, ir „principingųjų“ bei „taikiųjų“ – iš kitos, tuo greičiau joje vyks ydingosios atrankos procesas, ims dominuoti „komjaunuoliai“ ir organizacija kriminalizuosis. Manipuliacinio pobūdžio veiklos kasdieniškumas ir įprastumas įvairiausiose šiuolaikinės visuomenės srityse, moralinės degradacijos ir cinizmo fonas pažeidžia net pagirtinus ketinimus turinčių asmenų moralinę „klausą“, trukdo nusistatyti „raudonas linijas“, kurių peržengimas būtų netoleruojamas ir kurios būtų atkakliai ginamos. Net Dobroliubovas ir jo būrelio nariai neturi aiškaus supratimo, kur eina riba tarp to, ką dar galima toleruoti ir ką jau reikia stabdyti, todėl nenuostabu, kad jie susizgrimba ne tuo pačiu metu ir dažniausiai gerokai pavėlavę. Ką jau kalbėti apie Šustriaką ir jo globotinius, kurių supratimas apie tai, kas leistina ir kas vengtina, yra toks „lankstus“, kad jei tik atliekamas vaidmuo to reikalauja, jie sklandžiai, be didesnių skrupulų pereina nuo manipuliacijų prie kriminalinio pobūdžio veiksmų. Nereikia pamiršti ir rinkėjų: atbukusi moralinė „klausa“ jiems iš pat pradžių neleidžia atpažinti tokių ciniškų demagogų, kaip Šustriakas, ir atskirti juos nuo tokių politikų, kaip Dobroliubovas; dar blogiau – postsovietiniai rinkėjai balsuos už Šustriaką net ir tuo atveju, jei jo cinizmas ir kriminaliniai ryšiai taps visuotinai žinomi: Šustriakas negalėtų įsitvirtinti organizacijoje, jei rinkėjai nebalsuotų už tokius, kaip jis.

Antrasis degradacijos spartą lemiantis veiksnys yra politinio piliečių aktyvumo lygis. Šis veiksnys artimai susijęs su visuomenės moraline degradacija ir žymiu mastu yra jos determinuotas. Politinis aktyvumas, nukreiptas į realių visuomenės problemų kėlimą ir sprendimą, kyla iš moralinio įsipareigojimo, kuris moraliai degradavusioje visuomenėje negali būti dažnas. Politinį aktyvumą ypač efektyviai blokuoja minėtas moralinės degradacijos aspektas – ciniškas požiūris į tai, kas yra politika, kuris greitai tampa pranašyste, išsipildančia jau vien dėl to, kad tikima jos teisingumu: jei tikima, kad politika yra nešvarus užsiėmimas, o visi politikai – vagys, tada į politiką principingi žmonės ir neina.

Kodėl svarbus politinio aktyvumo lygis? Jau vien todėl, kad esant didesniam politiniam aktyvumui į organizaciją gausiau ateina dobroliubovų, kitų „principingųjų“ ir „taikiųjų“. Kitaip tariant, kuo visuomenėje mažesnis politinis aktyvumas, tuo politinėse organizacijose didesnis procentas Šustriakų ir į jį panašių oportunistų; kuo aktyvumas didesnis – tuo labiau Šustriakai ir oportunistai atskiedžiami dobroliubovais, kitais „principingaisiais“ ir „taikiaisiais“. Ir atitinkamai – kuo organizacijoje yra daugiau kitokių nei Šustriakas aktyvistų, tuo sunkiau Šustriakui ir kompanijai ją užvaldyti. JAV ne kartą yra atsitikę, jog per vadinamąsias grass-roots (angl. grass-roots reiškia eilinių visuomenės narių sukeltą judėjimą – vert. past.) kampanijas eiliniai aktyvistai yra nuvertę vietinius ir valstijų lygmens šustriakus iš partijų vadovybės arba blokavę šustriakų kandidatavimą rinkimuose. Tokia įvykių eiga JAV galima tik todėl, kad šioje šalyje yra gana didelis piliečių politinis aktyvumas. Postsovietinėje ir postkomunistinėje erdvėje toks politinio aktyvumo lygis, kada visuomenė į politines organizacijas taip gausiai deleguotų principingus aktyvistus, jog šie galėtų efektyviai susikauti su šustriakais ir sustabdyti organizacijų degradaciją, yra tiesiog neįsivaizduojamas. Galima nurodyti tik kiek pritemptus didelio pilietinio aktyvumo šioje erdvėje epizodus – tai „Solidarumas“ Lenkijoje ir Liaudies frontai sovietinėse Pabaltijo respublikose bei Ukrainoje, kurie buvo ypatingo tipo politinės organizacijos, išreiškusios itin didelės tų visuomenių dalies lūkesčius. Tol, kol šios organizacijos buvo (beveik) visaliaudinės, aktyvistų gausa jose stabdė degradacijos procesus; kai šios organizacijos pasiekė savo pagrindinį tikslą – režimo pakeitimą – ir buvę jų aktyvistai įsiliejo į įprastas politines organizacijas, degradacijos procesai pastarosiose vyko kur kas sparčiau dėl to, kad smuko politinis visuomenės aktyvumas.

Trečiasis politinės organizacijos degradavimo spartą lemiantis veiksnys yra visuomenės institutų, visų pirma, verslo, teisėsaugos, valstybės administracijos ir žiniasklaidos „sveikata“. Korumpuota žiniasklaida, nesiekianti objektyviai informuoti, bet tarnaujanti valdžios, oligarchų ar politinių grupuočių interesams labai spartina politinių organizacijų degradaciją. Dobroliubovas turi idėjų ir nori kalbėti apie rimtas problemas, bet nei problemos, nei pats Dobroliubovas, nei gilios Dobroliubovo įžvalgos žiniasklaidos nedomina arba yra specialiai blokuojamos. Dobroliubovams labai sunku šią tylos sieną pramušti, o šustriakams tai kur kas lengviau – tereikia rasti finansavimo šaltinius. Tiesa, reikės įsipareigoti rėmėjams, bet šustriakams, skirtingai negu dobroliubovams, tai yra visiškai priimtinas kelias. Pusiau kriminalinės verslo struktūros, remiančios politiką, jį vis giliau įpainioja į prekybos įtaka, politinio nusikaltimų dengimo ir kitokius sandėrius, kol procesui įsibėgėjus politinė organizacija galutinai tampa nusikalstama. Kuo institutų sugedimas didesnis, tuo spartesnė politinės organizacijos degradacija, o valstybėje, kurios institutai perpuvę kiaurai, politinė organizacija „sėkmingai“ (valdžios įgijimo prasme) ima veikti tik tuomet, jei degraduoja.



Susiję

Skaitiniai 8144661960709955003
item